Ni­jo­lės Sa­dū­nai­tės, 2017 metų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tės, kal­ba Seime [stenograma]

                         2018, sausio 23, 10:54 | Sarmatas.LT
-

Nijolė Sadūnaitė, Laisvės premijos įteikimo ceremonijos metu

N. F. SADŪNAITĖ. Gar­bė Jė­zui Kris­tui! (Bal­sai sa­lė­je) Kai Die­vas su mu­mis, kas prieš mus? Aš su­si­ra­šiau, skle­ro­zė pas­ku­ti­nės sta­di­jos, kad ne­nu­klys­čiau.

Pir­miau­sia la­bai nuo­šir­džiai dė­ko­ju vi­siems su­si­rin­ku­siems (čia vi­si be ga­lo gar­bin­gi žmo­nės) už pa­ro­dy­tą dė­me­sį, už man la­bai bran­gų įver­ti­ni­mą. Bu­vau tie­sos pu­sė­je slo­giais so­viet­me­čio oku­pa­ci­jos me­tais, ir da­bar sten­giuo­si lais­vo­je Lie­tu­vo­je iš­lik­ti tie­sos pu­sė­je. Siek­da­ma tie­sos ir tei­sin­gu­mo – žiū­rė­ki­te, ma­tau be aki­nių! – taip ko­vo­ju už Lais­vę: lais­vę nuo me­lo, nuo bai­mės, nuo ki­ta­min­čių per­se­kio­ji­mo, nuo pri­si­tai­kė­liš­ku­mo ir veid­mai­nys­tės. DIEVAS yra TIESA. (Ge­rai, pa­lenk­ti. Ačiū.) DIEVAS yra TIESA ir TIESA mus iš­lais­vi­na! No­rė­čiau vie­ną ma­žą straips­ne­lį iš Evan­ge­li­jos, nes tai yra Die­vo žo­dis, ku­ris stip­ri­no tūks­tan­čius par­ti­za­nų, esan­čių­jų Si­bi­re. Die­vas bu­vo mū­sų jė­ga, stip­ry­bė, džiaugs­mas.

Čia Šven­to­jo Jo­no evan­ge­li­ja, Jn, 3, 19-21:
„Kas ne­ti­ki vien­gi­mio Die­vo Sū­naus,
Teis­mo nuosp­ren­dis yra tok­sai:
at­ėjo švie­sa į pa­sau­lį,
bet žmo­nės la­biau my­lė­jo tam­są nei švie­są,
nes jų dar­bai bu­vo pik­ti.

Kiek­vie­nas ne­do­rė­lis
ne­ap­ken­čia švie­sos ir ne­ina į švie­są,
kad jo dar­bai aikš­tėn ne­iš­ei­tų.
O kas vyk­do tie­są, tas ei­na į švie­są,
kad iš­ryš­kė­tų, jog jo dar­bai, at­lik­ti Die­ve.“ (Ci­ta­tą bai­giu.)

Daug skau­du­lių ir ne­tei­sy­bės ma­tau šian­die­ni­nė­je Lie­tu­vo­je. Pra­šau man at­leis­ti, kad šią mums vi­siems taip bran­gią die­ną da­bar su ju­mis pa­si­da­lin­siu ne džiaugs­mais, o tuo, kas man ne­duo­da ra­my­bės, ne­lei­džia vi­sa šir­di­mi džiaug­tis Lie­tu­vos lais­ve.

Tik­riau­siai nu­jau­čia­te, kad kal­bė­siu apie tra­giš­ką lais­vo­je Lie­tu­vo­je gi­mu­sios Dei­man­tės Ke­dy­tės li­ki­mą, ku­ria­me kaip van­dens la­še­ly­je at­si­spin­di Lie­tu­vos tei­sin­gu­mo si­tu­a­ci­ja, de­ja, la­bai liūd­na si­tu­a­ci­ja.

Nie­ka­da ne­už­mir­šiu šiur­paus 2012 me­tų ge­gu­žės 17-osios ry­to, kai vals­ty­bės var­du, da­ly­vau­jant 240 gin­kluo­tų ir kau­kė­tų pa­rei­gū­nų, iš gim­tų­jų na­mų, kur už­au­go, bu­vo iš­neš­ta kly­kian­ti, lau­žo­mom ko­jom tuo­met aš­tuo­ne­rių me­tu­kų Dei­man­tė Ke­dy­tė, o at­ėję ją ser­gė­ti nuo pra­žū­ties, vien Lie­tu­vos him­nu ir mal­da ap­si­gin­kla­vę žmo­nės, kaip Sau­sio 13-ąją mes čia, prie Sei­mo, – pa­že­min­ti, su­luo­šin­ti, o da­bar jau ir nu­teis­ti, ir dar tei­sia­mi. Be ga­lo ger­bia­ma mo­te­ris Lai­ma Bloz­ne­ly­tė-Pleš­nie­nė, apie ją čia Sei­me am­ži­ną­jį atil­sį A. Pa­tac­kas su prie­sai­ka pa­sa­kė: „Gar­bės žo­dis, aš ją pa­žįs­tu 50 me­tų. Ge­res­nio, kil­nes­nio, do­res­nio žmo­gaus sa­vo gy­ve­ni­me ne­su­ti­kau. Su­šau­dyk – ji ne­me­luos.“ Ją iki šiol tam­po po teis­mus. Iš uni­ver­si­te­to iš­ėjo. Ji on­ko­lo­gė, ji tūks­tan­čiams žmo­nių pa­dė­jo iš­gel­bė­ti gy­vy­bę, pa­gel­bė­jo li­go­je. Ją kvie­čia Pran­cū­zi­ja, kvie­čia An­gli­ja, kon­sul­tuo­ja­si. Au­gi­na sep­ty­nis vai­kus. Jos tė­ve­lis bu­vo po­li­ti­nis ka­li­nys, są­ži­nės ka­li­nys Ma­ga­da­ne 15 me­tų per teis­mus, bu­vo glo­bo­ja­mas, me­tus sir­go ir mi­rė. Ma­my­tei – 90 me­tų, ir­gi bu­vu­si gy­dy­to­ja. Tuo­se teis­muo­se aš da­ly­vau­ju. Ži­no­te, Lai­ma teis­me man šim­tu pro­cen­tų pri­me­na Kris­tų pas Pi­lo­tą. Bet la­bai skau­du, kad teis­muo­se pen­ki, še­ši, dau­giau­sia – 12 žmo­nių. Ko­dėl mes to­kie abe­jin­gi? Ko­dėl mes to­kie abe­jin­gi ki­to skaus­mui?

Nijolės Sadūnaitės baigiamasis klausimas Laisvės gynėjų dienos minėjimo Seime metu taip ir liko be atsakymo

Tie pa­tys pi­lie­tiš­kiau­si žmo­nės, ku­rie Sau­sio 13-ąją sto­vė­jo pli­ko­mis ran­ko­mis prieš oku­pan­tų tan­kus, da­bar jie ban­dė ap­gin­ti tą ne­kal­tą kū­di­kį, kai net ir pro­ku­ro­ras pa­sa­kė, jo nuosp­ren­dis bu­vo toks: mer­gai­tė už ran­ky­tės su L. Stan­kū­nai­te iš­ei­na iš jos gim­tų­jų na­mų. Vi­si ma­tė­me, kaip ją lauž­da­mi ko­jas iš­ne­šė. Ger­bia­ma Pre­zi­den­tė pa­ža­dė­jo iš­tir­ti, ar iš tik­rų­jų prieš ją bu­vo pa­nau­do­tas smur­tas. Man at­ro­do, kad at­sa­ky­mo ne­bu­vo. De­ja!

Taip vals­ty­bės var­du įvyk­dy­ta Dei­man­tės, kaip liu­di­nin­kės prieš prie­var­tau­to­jus, pa­ša­li­ni­mo ope­ra­ci­ja, pa­va­din­ta vai­ko grą­ži­ni­mu mo­ti­nai. To­kiu bū­du ne­iš­spren­dus bau­džia­mo­sios by­los, prie­var­tos au­ka bu­vo ati­duo­ta as­me­nims, prieš ku­riuos ji liu­di­jo. Teis­muo­se vi­si įro­dy­mai. Ke­tu­rios ko­mi­si­jos pri­pa­ži­no – bu­vo vai­kas tvir­kin­tas, ne­me­luo­ja, ne­fan­ta­zuo­ja, 3–4 me­tų mer­gai­tė ne­ga­li fan­ta­zuo­ti, ne­mo­kės pa­pa­sa­ko­ti to, ko ji ne­iš­gy­ve­no dau­ge­lį kar­tų, ne vie­ną kar­tą.

Po šio ma­ne la­bai su­krė­tu­sio bru­ta­laus ne­tei­sy­bės ak­to, ku­ria­me da­ly­va­vo de­šimt kar­tų dau­giau gin­kluo­tų pa­rei­gū­nų ne­gu neut­ra­li­zuo­jant te­ro­ris­tą Osa­mą bin La­de­ną – 240! – te­gul ir 20, vi­suo­me­nė mer­gai­tės dau­giau ne­ma­tė. Juk net nu­teis­tie­siems iki gy­vos gal­vos ga­li­ma ma­ty­tis su ar­ti­mai­siais, bet Dei­man­tė­lei ir jos se­ne­liams to­kia tei­sė ne-su-teik-ta.

Ne vie­ną kar­tą lan­kiau Dei­man­tė­lę jos gim­tuo­se na­muo­se Gar­lia­vo­je, kal­bė­jau­si, mel­džiau­si kar­tu su ja, kar­tu su mi­nia, nes ge­gu­ži­nės pa­mal­dos vyk­da­vo va­ka­rais, ir ji prie ma­nęs pri­sig­lau­dus be špar­gės gie­do­da­vo Ma­ri­jos li­ta­ni­ją. To­dėl ga­liu at­sa­kin­gai pa­liu­dy­ti, kad mer­gai­tė čia jau­tė­si sau­gi ir lai­min­ga, my­lė­jo sa­vo se­ne­lius ir te­tą Ne­rin­gą ir pa­ti bu­vo be ga­lo my­li­ma, pri­žiū­rė­ta, gu­vi, ben­drau­jan­ti, tu­rė­jo di­de­lį bū­rį ben­dra­am­žių drau­gų, pus­se­se­rių, su ku­rio­mis žai­dė kla­sę, dū­da­vo flei­tu­te ir t. t. Žo­džiu, vai­kas bu­vo be ga­lo gu­vus ir la­bai gra­žiai fo­to­gra­fa­vo. Jai bu­vo aš­tuo­ne­ri me­tai.




Kas at­si­ti­ko Dei­man­tei, iki šiol ne­ži­no­me. Jau be­veik še­še­ri me­tai, kai jos nie­kas iš anks­čiau pa­ži­no­ju­sių, su ja ben­dra­vu­sių ne­ma­tė ir ne­gir­dė­jo. Tie­sa, iš kar­to po pat mer­gai­tės pa­gro­bi­mo vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­si­ro­dė fil­mu­kas, ku­rį ir aš ma­čiau, ku­ria­me kaž­ko­kio­mis me­džia­go­mis ap­svai­gin­ta mer­gai­tė, žiū­rė­da­ma į sa­vo ran­ky­tę, ste­bi­si ir klau­sia gre­ta esan­čios ma­mos: „Ko­dėl ma­no aš­tuo­nios ran­ky­tės?“ Gal­vy­tė ne­si­lai­ko, sei­lės bė­ga.

Kiek vė­liau „Lie­tu­vos ry­tas“, be­je, iš­va­di­nęs ma­ne te­ro­riz­mo gar­bin­to­ja už tai, kad kar­tu su ki­tais pi­lie­tiš­kais Lie­tu­vos švie­suo­liais gy­niau vals­ty­bės dau­ge­lį me­tų per­se­kio­tą ki­tą Lie­tu­vos kan­ki­nę, vė­liau Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo vi­siš­kai iš­tei­sin­tą Eg­lę Ku­sai­tę, ėmė spaus­din­ti su­klas­to­tas Dei­man­tės nuo­trau­kas, taip siek­da­mas su­klai­din­ti tie­sio­giai Dei­man­tė­lės ne­ma­čiu­sią ir ne­pa­ži­no­ju­sią vi­suo­me­nės da­lį, kad at­seit mer­gai­tė svei­ka ir žva­li. Iki šiol joks pa­rei­gū­nas, taip pat ir mer­gai­tės pa­ė­mi­mą or­ga­ni­za­vęs tuo­me­ti­nis po­li­ci­jos ge­ne­ra­li­nis ko­mi­sa­ras, o nū­nai čia sė­din­tis prem­je­ras, ne­pri­si­ė­mė at­sa­ko­my­bės už vals­ty­bės ne­va sau­go­mą, o iš tie­sų tai vi­siškai izo­liuo­tą mer­gai­tę, ku­ri šiuo me­tu jau ga­lė­tų ir in­ter­ne­to erd­vė­je ben­drau­ti. De­ja, in­ter­ne­tas ty­li.

Vi­sus tuos pen­ke­rius su pu­se me­tų nuo mer­gai­tės pa­gro­bi­mo iki da­bar jos li­ki­mu su­si­rū­pi­nę pi­lie­čiai ža­di­no vi­suo­me­nę ir rei­ka­la­vo iš val­džios pa­rei­gū­nų bei ins­ti­tu­ci­jų TIESOS apie Dei­man­tės li­ki­mą: pir­mą­jį pus­me­tį rink­da­vo­mės kas­dien, vė­liau ke­le­rius me­tus pa­ei­liui – kar­tą per sa­vai­tę, dar vė­liau ir iki pat da­bar kiek­vie­no mė­ne­sio 17 die­ną su di­džiu­liais už­ra­šais – TIESOS, su pla­ka­tais ren­ka­si ir pi­ke­tuo­ja prie pre­zi­den­tū­ros, prie sa­vi­val­dy­bių ir ki­tų val­džios įstai­gų Vil­niu­je, Kau­ne ir Klai­pė­do­je, ta­čiau vis­kas vel­tui. At­sa­kin­gi pa­rei­gū­nai nie­kaip į tai ne­re­a­guo­ja, at­si­ra­ši­nė­ja ar­ba ty­li, kaip ir lais­va sa­ve va­di­nan­ti di­džio­ji ži­niask­lai­da. Šios ana­lo­gų Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je ne­tu­rin­čios dau­gia­me­tės pi­lie­ti­nės ak­ci­jos at­žvil­giu yra vyk­do­ma to­ta­li in­for­ma­ci­nė blo­ka­da. Apie ją su­tar­ti­nai me­tų me­tus nie­ko ne­ra­šo di­džio­ji ži­niask­lai­da, ne­ro­do nė vie­na te­le­vi­zi­ja, ty­li ra­di­jas. Ta­da, ka­da mes de­monst­ra­ci­jo­se pra­šo­me tie­sos ir klau­sia­me, kur Dei­man­tė.

Tad no­riu jū­sų pa­klaus­ti, kas čia? Ar tai ta lais­vė, dėl ku­rios mes, ne­gai­lė­da­mi gy­vy­bės, au­ko­jo­mės 1991 me­tų sau­sio 13-ąją? Bet ne­sun­kiai per­skai­ty­si­te įta­kin­gų žur­na­lis­tų, nie­ka­da ne­ma­čiu­sių mer­gai­tės, ne­bu­vu­sių Gar­lia­vo­je, ne­pa­kal­bi­nu­sių nei jos, nei jos ar­ti­mų­jų, pik­tus, ne­iš­ma­ny­mo ir ne­apy­kan­tos pri­tvin­ku­sius po­strin­ga­vi­mus apie vio­le­ti­nį rū­ką, tem­dan­tį akis, ir apie tai, kaip Lais­vės pre­mi­ja pa­te­ko į Gar­lia­vos pa­tvo­rius. (…) kri­mi­na­li­nę by­lą, į ka­lė­ji­mą Sa­dū­nai­tę. Jai pre­mi­ją? Siau­bas! Toks Vil­kas, dar kaž­kas ten dė­jo­me svei­ka­tą. Va­di­na­si, mes ko­vo­jo­me prieš Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, mes per­ver­smą ruo­šė­me! Na, į ka­lė­ji­mą su džiaugs­mu, bet tik už lais­vą Lie­tu­vą.

Nau­do­da­ma­si pro­ga, ka­dan­gi ma­ne gir­di Jos Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­tė, daug gar­bin­gų Sei­mo, Vy­riau­sy­bės na­rių, tei­sė­sau­gos at­sto­vų, no­rė­čiau at­kreip­ti dė­me­sį ir pri­min­ti, kad Lie­tu­va yra ra­ti­fi­ka­vu­si tarp­tau­ti­nę kon­ven­ci­ją dėl as­me­nų ap­sau­gos nuo pri­vers­ti­nio din­gi­mo. Šios kon­ven­ci­jos pa­čia­me pir­ma­me straips­ny­je sa­ko­ma (ci­tuo­ju): „1. Nie­kas ne­tu­ri tap­ti pri­vers­ti­nio din­gi­mo au­ka. 2. Jo­kios iš­im­ti­nės ap­lin­ky­bės, net jei tai bū­tų ka­ro pa­dė­tis ar ka­ro grės­mė, vi­daus po­li­ti­nis ne­sta­bi­lu­mas ar bet ko­kia ki­to­kia ne­pa­pras­to­ji pa­dė­tis, ne­ga­li pa­tei­sin­ti pri­vers­ti­nio din­gi­mo“.

To­dėl klau­siu jū­sų: ar Dei­man­tės Ke­dy­tės li­ki­mas nė­ra pri­vers­ti­nis din­gi­mas? Ar ne­ga­li­ma lai­ky­ti mer­gai­tės pri­vers­ti­nai din­gu­sia, jei ją vie­šai ir bru­ta­liai pa­ė­mė vals­ty­bės pa­rei­gū­nai ir apie ją jau pen­ke­rius su pu­se me­tų vi­suo­me­nė ne­tu­ri vi­siš­kai jo­kių ži­nių, net ne­ži­no, ar tas ne­ži­nia kur esan­tis as­muo – Dei­man­tė Ke­dy­tė – yra gy­va? At­sa­ky­ki­te, pra­šau, ar Lie­tu­va lai­kė­si, ne­pa­žei­dė šios tarp­tau­ti­nės kon­ven­ci­jos? Jei taip, tai kas rū­pi­na­si ir ga­li at­sa­ky­ti, ar D. Ke­dy­tė nė­ra pra­dan­gin­ta? O ge­ras Die­ve!

Šian­dien, Sau­sio 13-ąją – Lais­vės gy­nė­jų ir Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo die­ną – man nė­ra nie­ko svar­biau, kaip su­ži­no­ti at­sa­ky­mą į ne vie­nus me­tus ma­no šir­dį, ir ne tik ma­no, dras­kan­tį ne­at­sa­ky­tą ir nuo vi­suo­me­nės vi­so­mis vals­ty­bės iš­ga­lė­mis sle­pia­mą klau­si­mą. To­dėl sto­vė­da­ma šio­je aukš­to­je Sei­mo tri­bū­no­je pir­mą ir pas­ku­ti­nį kar­tą gy­ve­ni­me, tie­sio­giai krei­piuo­si į jus, pir­muo­sius vals­ty­bės as­me­nis, po­nia Pre­zi­den­te, po­ne prem­je­re, po­ne Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ir pra­šau jū­sų iki va­sa­rio 16-osios – Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio mi­nė­ji­mo die­nos – man ir vi­suo­me­nei vie­šai as­me­niš­kai at­sa­ky­ti ir pa­teik­ti ne­gin­či­ja­mus įro­dy­mus, kad mū­sų vi­sų taip la­bai my­lė­ta ir daug mė­ne­sių ser­gė­ta D. Ke­dy­tė, ku­riai už mė­ne­sio, va­sa­rio 19 die­ną, su­kaks 14 me­tų, yra gy­va ir svei­ka. O jei ji, jū­sų va­lia ir vals­ty­bės var­du 2012 m. ge­gu­žės 17 d. at­plėš­ta nuo ar­ti­mų­jų ir ap­si­im­ta sau­go­ti (ap­sau­gok Vieš­pa­tie, net lie­žu­vis ne­ap­si­ver­čia tai iš­tar­ti), ga­li­mai yra mi­ru­si, nu­žu­dy­ta, pra­šau tai ne­del­siant vie­šai pri­pa­žin­ti ir pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę. Bet svar­biau­sia, jei tai nė­ra vien iš ne­ži­nios ki­lę ne­pa­grįs­ti be­si­sie­lo­jan­čių žmo­nių įta­ri­mai ir to­kia bai­si ne­lai­mė iš tik­rų­jų at­si­ti­ko, pa­sa­ky­ti, kur yra mer­gai­tės ka­pe­lis, kad vi­si mes, ją my­lė­ju­sie­ji, ga­lė­tu­me kar­tu su Dei­man­tė­lės se­ne­liais, iki šiol per­se­kio­ja­mais (po de­vy­nias by­las), ki­tais ar­ti­mai­siais, mer­gai­tės už­ta­rė­jais ir lais­vės ben­dra­min­čiais ap­lan­ky­ti, pa­dė­ti gė­lių, nu­si­lenk­ti, kar­tu pa­si­mels­ti, ap­rau­do­ti ir at­si­pra­šy­ti, kad ne­su­ge­bė­jom ta­vęs, Dei­man­tė­le, iš­sau­go­ti. Die­ve, at­leisk mums…

Ir baig­da­ma sa­vo kal­bą su di­džiu­le šird­gė­la pri­va­lau jums at­vi­rai pri­si­pa­žin­ti: ne­ži­nau, kaip vi­si jūs, ku­rie ma­ne gir­di­te, ta­čiau aš, ne­ga­vu­si są­ži­nin­go at­sa­ky­mo į šį klau­si­mą, tik­rai ne­ga­lė­siu džiaug­tis Lie­tu­vos šimt­me­čio su­kak­ti­mi ir jos švęs­ti. Pra­šau man at­leis­ti.

Sa­vo ne­kal­tų žmo­nių ai­ma­noms ir kan­čioms ak­la vals­ty­bė ir vi­suo­me­nė, ap­si­me­tan­ti, kad ne­ma­tė vai­ko aša­rų, ne­gir­dė­jo jo klyks­mo, šven­čian­ti ir šo­kan­ti ant sa­vo pa­čios su­luo­šin­tų ir pra­žu­dy­tų vai­kų ka­pų, ne­tu­ri at­ei­ties. Die­ve, at­leisk mums…

Baig­ti no­riu ger­bia­mo­jo ku­ni­go R. Gri­go ei­lė­mis „Mer­gai­tės aša­ra“. Jis ten be­veik kas­dien bū­da­vo kar­tu su ki­tais še­šiais ku­ni­gais ken­tė­ju­siais. Jis tai pa­ra­šė pra­ėjus trims mė­ne­siams po mer­gai­tės pa­gro­bi­mo.

Aš pa­dė­jau ant svars­tyk­lių
Ma­žos Dei­man­tės ma­žą aša­rą
Ir pre­zi­den­tės ap­ta­kius kal­bė­ji­mus
Nu­svė­rė aša­ra kaip us­nies pū­ką juos.

Ir aš pa­dė­jau ant svars­tyk­lių
Ma­žos mer­gai­tės ne­vil­ties riks­mą
Ir Sei­mo, teis­da­rių ir pa­ra­gra­fų už­kal­bė­ji­mus
Nu­svė­rė aša­ra, kaip pe­le­nus iš­sklai­dė vė­juo­se.

Ir aš pa­dė­jau ant svars­tyk­lių
Ma­žo vai­ko be­jė­gys­tę,iš­gąs­tį ir siau­bą,
Taip pat Olim­po spor­ti­nin­kų auk­sus, si­dab­rus ir bron­zas
Ir ty­ro vai­ko nuos­kau­da at­svė­rė juos kaip dul­kes.

Mer­gai­tės aša­ro­je bu­vo Lie­tu­va.
O kal­bo­se, teis­muo­se ir sa­liu­tuo­se
Tik­tai iš­da­vęs vai­ką NIEKAS. Tuš­tu­ma.
Amen. Ale­liu­ja. Die­ve, būk mums gai­les­tin­gas.

♦◊♦◊

Die­vas mus my­li, lau­kia mū­sų, už mus mi­rė ant kry­žiaus ta­pęs žmo­gu­mi. Ir pa­suf­le­ra­vo, kaip mes bū­si­me am­ži­ny­bė­je tei­sia­mi – ti­kin­tys ir ne­ti­kin­tys, ne­svar­bu, ko­kios ra­sės. Bu­vau al­ka­nas – pa­mai­ti­nai, bu­vau nuo­gas – ap­ren­gei, bu­vau iš­troš­kęs – pa­gir­dei, bu­vau li­go­nis – ap­lan­kei, bu­vau pa­ke­lei­vis – pri­ėmei, bu­vau ka­li­nys – at­ėjai, iš­tie­sei ran­ką. At­eik į am­ži­ną džiaugs­mą. Sa­ko, Vieš­pa­tie, aš ta­vęs ne­pa­žįs­tu. O ta­da, ka­da tu iš­tie­sei ran­ką tam ma­žiau­siam ne­pa­žįs­ta­mam, ku­ris į ta­ve krei­pė­si, tu pa­dė­jai man. Ir at­virkš­čiai: ne­pa­dė­jai – eik ša­lin nuo ma­nęs į am­ži­ną kan­čią kar­tu su vel­niu ir jo an­ge­lais. Die­ve sau­gok, kad nė vie­nas ten ne­nu­ei­tu­me. Duok Die­ve, kad vi­si bū­tu­me dan­gu­je ir šlo­vin­tu­me (…) gai­les­tin­gu­mą.

Ačiū ir do­va­no­ki­te, at­ro­do, aš smar­kiai sa­vo il­gu lie­žu­viu pra­si­kal­tau. Ačiū jums. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Dė­ko­ja­me se­sei N. Sa­dū­nai­tei.

Lais­vės gy­nė­jų dva­sia stip­ri sa­vo ti­kė­ji­mu, to­dėl Lais­vės gy­nė­jų die­na vi­sa­da yra mū­sų at­min­ty­je. Lin­kiu, kad Lais­vė, De­mo­kra­tija ir Ne­pri­klau­so­my­bė gy­ven­tų mū­sų šir­dy­se. Lin­kiu svei­ka­tos Lais­vės gy­nė­jams.

Lais­vės gy­nė­jų die­nos iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą ir 2017 me­tų Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją bai­gė­me.

Kvie­čia­me vi­sus da­ly­vau­ti Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mo ren­gi­niuo­se. (Plo­ji­mai)

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to kon­sul­tan­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė. (Plo­ji­mai) (Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė iš­ei­na)

[fone] Prezidentė prieina prie N.F.Sadūnaitės ir kažką šnabžda jai į ausį… N.F. Sadūnaitė grįžta prie mikrofono:

N. F. SADŪNAITĖ. Ne­iš­jung­ta? Ger­bia­mo­ji Pre­zi­den­tė man pa­sa­kė, ne­ži­nau ir nie­ka­da ne­ži­no­jau, kur yra D. Ke­dy­tė. Kas ži­no?

Skam­ba Eu­ri­kos Ma­sy­tės dai­na „Lais­vė“

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena, mintimis ar video siužetu!

Sarmatai

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Atsiliepimų 10

  1. Vytas says:

    Nuostabi kalba, vien ji verta Laisvės premijos. Tik vienu aspektu nenorėčiau sutikti su gerbiama N. Sadūnaite: LR Seimo salėje sėdėjo ne „ne vien be galo garbingi žmonės“.

  2. Dalia says:

    Taip. Ir kalbėjo, palyginti, labai švelniai. Be reikalo pabaigoje dar ir atsiprašė. Aš būčiau užkabinusi daugiau temų. Be atsiprašinėjimų. Nes jau seniai gerklėj stovi valstybės priklausomybė. Ir taip norisi jos nepriklausomybės.Ir gerai žinau ką, ir kaip teisingai Simas Simaitis pakomentuotų, ko nepaminėjau čia. Jokio valstybingumo nešvęsiu. Niekada anksčiau nemaniau, kad taip bus. Manyje kažkas mirė.

  3. ligonis says:

    Staiga nemėgstama ir,net nekenčiama ponia Sadūnaitė( ypač sovietiniais laikais) nusenusi.pasidarė visų penktakolonių kumyre.Ir kas gi čia ivyko? Labai jau penktakoloniams patinka pasipriešinimas prezidentės nuomonei.Na o apie ponios Dalės napriklausomybę,tai žino visi ,kad kol nebus Lietuva po rusais ,tai ir nebus ji „laisva“ 🙂

  4. MikasA says:

    Tikrai kad ligonis…čia atsiraugėjo…

  5. Pestininkas says:

    Taip , ligonis net nesiruošia pasveikti. Jam ir nereikia, jis gyvena baimėje, Juk “ rusai puola“, a ne? Paranoja progresuoja.? Nes tyčiotis iš kito, daug pastangų gi nereikia……

  6. Lietuvis says:

    To pėstininkas.O ponaitis ką dabar darote- nesityčiojate?

  7. Dalia says:

    Landzbergizmo šunys, jūs gi, žinote apie teismų, valdininkijos savivaliavimą, jų nebaudžiamumą ir kaip nukentėję ir apvokti žmonės grobstant valstybės turtą, dar nuo politinio perversmo laikų. Jūs gi žinot, kad didžiają dalį mokesčių į valstybės iždą suneša paprasti žmogeliai (anksčiau vadinti runkeliais, o dabar vatnikais) kuriems skirta dirbti ir išlaikyti dykaduonius, bei tautai ir valstybei žalos darytojus. Jūs, gi, žinote, kad dorojami ir kaip buvo sudoroti Nepriklausomybės akto signatarai ir tautos patriotai, valdžioje dabar esamiems, buvusiems komunistams. Jūs žinote apie išleistas knygas “Raudonoji Dalia“, “Dar kartą apie ladsbergizmą“, ‘Krizė, kaip tai daroma“, “Ekonomikos smogiko išpažintis“ ir daug kitų knygų, Jūs gi, žinote, kaip gyvena didžioji dalis Lietuvos. Žinote apie ištuštėjusius Lietuvos kaimus, apie minimalią algą, būsto nuomos kainas ir neapmokamus viršvalandžius.
    Jūs viską žinote. Bet gaunami pinigai iš JAV fondų, karjeros troškimas, ir širdies užkietėjimas, jus daro didesniais nedorėliais, už bet ką…

    Moderatorius: prašau komentuoti be įžeidžiančių epitetų.

  8. ligonis says:

    Čia Jūs ,ponia,ir esate raudonoji Dalia.Ir kitus žmones vadinti šunimis,labai simboliška is Jūsų pusės.Bet,šiuo atveju,moderatoriui tas nekliudo praleisti Jūsu vėmalus.Mes puikiai atsimename sovietinių laikų teismų ir valdžios nebaužiamumą.Galėjote priešrarauti pries 60rub atlyginima ar kiaulių galvas mėsos parduotuvėse,bet Jūs to nedarėte.Kur gi buvo Jūsų straipsniai apie Stalinizmą.Na o jei jau Jūs prakalbote apie Nepriklausomybės signatarus ir tautos patrijotus,tai Jums jie tik tiek terūpi tik tie atskalūnaii kuriems nepatinka oficial Lietuvos politika..O dabar lojate už Kremliaus trirublinę.Bet ,Jūs,raudonoji Dalia sovietmečiu nespausdinote savo komentarų Tiesoje ar kituose laikrasąiuose.Dabar gi lojate ,kaip lenciuginė,idant žinote,kad nebūsite baudžiama reikšti savo nusmurgusią raudoną nuomonę.

    Moderatorius: prašau pagarbiau bendrauti su kitais komentatoriais. Esate ne pirmą kartą įspėjamas. Sekantį kartą galite būti užblokuotas.

  9. Romanas says:

    p. ligoni , kokį atlyginimą gaunate už šias savo rašliavas ?

  10. Pestininkas says:

    Lietuvi, aš nuo vaikystės, užstodavau silpnesnius, ir dabar negaliu“ praeit pro šalį“! Taigi kėkvienam savo. Kažkas mėgsta tyčiotis, kažkas mėgsta apginti silpnesnį! Ir ligoniui neparašiau net pusės to, ką jis parašė Daliai!

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

top