Vanduo Žemės planetos gyvybės šaltinis – artėja krizė

                         2017, sausio 16, 1:01 | Sarmatas.LT
-

Vandens likučiai

Vandens likučiai | BENJAMIN CHASTEEN/EPOCH TIMES; EPOCH TIMES (PHOTO ILLUSTRATION)

Genevieve Belmaker, Cindy Drukier, Tara MacIsaac, Larry Ong, (Epoch Times)

Vanduo visame pasaulyje darosi deficitiniu ištekliu dėl per didelio jo suvartojimo ir aplinkos užterštumo. Kadangi šie klausimai kasdien vis aštrėja, įtampa, kuri ėmė didėti ir toliau auga, paveiks mus visus, rašoma epochtimes.com portale..

Kai kurie vandenį pagal svarbą sulygina su nafta. Tačiau, skirtingai nuo naftos, vanduo mums reikalingas tam, kad išgyventume.

Įsigilinus į padėtį su vandeniu planetoje tampa aišku, jog per artimiausius metus kiekviena šalis privalo susidaryti vandens atžvilgiu tokį požiūrį – vanduo yra nauda ekonomikai, žmogaus teisė ir nykstantis gyvybės resursas.

Pažvelgus į tris regionus – Jungtines Amerikos Valstijas, Artimuosius Rytus ir Kiniją, aiškėja eilė problemų.

Paskaičiuota, kad 2025 metais du trečdaliai gyventojų gyvens rajonuose, kuriuose bus išsekusios vandens atsargos: Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje bei Vakarų Azijoje – tai Pasaulio išteklių instituto duomenys. Vandens deficitas yra įvardijamas ir kaip viena pagrindinių karo Sirijoje priežasčių, todėl greičiausiai dėl to ateityje kils dar daugiau konfliktų ir pabėgėlių skaičius tik didės.

Kinija, gausiausiai apgyvendinta pasaulio šalis, taipogi yra ir didžiausia pasaulyje vandens teršėja. Po kelerių dešimtmečių valdymo prisidengus lozungu: „padaryti taip, kad kalnai nulenktų galvas, o upės pakeistų savo vagą“, milžiniška nacija patiria didžiulį geriamo vandens trūkumą ir išeities iš tokios padėties nemato.

Pripažindama, jog gėlas vanduo nebegali būti laikomas atsinaujinančiu ištekliu, Jungtinių Tautų Organizacija 2010 metais priėjimą prie švaraus vandens ir sanitariją priskyrė prie žmogaus teisių ir, pritarus visoms 193 šalims narėms, įtraukė jas į JTO vystymo tikslus. Siekiant iki 2030 m. sudaryti sąlygas visuotinai gauti saugaus geriamo vandens, Pasaulinio banko paskaičiavimu, prireiks daugiau nei 1,7 trilijono JAV dolerių.

Įtampa pasienyje

JAV – Kanada

Niagaros krioklys

Niagaros krioklys, kairėje pusėje Niujorkas, dešinėje Kanada, 2013 metų balandis

Jungtinės Valstijos yra „aukšto streso lygio“ regionas – taip teigia Pasaulio išteklių institutas – o štai Kanada yra „žemo streso lygio“ regionas.

Kanada, kurioje yra 20 % pasaulio gėlo vandens atsargų, netgi užuomina apie vandens eksportą – abu politikams.

Vis dėl to, kad ir nedidelis prekybos vandeniu Kanados viduje apribojimas gali būti dingstis apkaltinti ją pažeidus Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartį (NAFTA), kuri draudžia sutarties šalims suteikti savo kompanijoms geresnes sąlygas, nei užsieniečiams. Tokiu būdu Kanada gali būti įtraukta į globalų vandens eksporto tinklą, ypatingai tada, kai reikalai su vandeniu darosi vis prastesni, ypač Amerikoje.

Garis Diueris (Gary Doer), buvęs Kanados pasiuntinys Jungtinėse Valstijose, 2014 metais įspėjo, jog per artimiausius porą metų ginčas tarp JAV ir Kanados dėl vandens taip paaštrės, kad net ginčai dėl vamzdžio Keystone XL ims „atrodyti kvailai“.

Kontekstas

Majų civilizacijos baigtis: kalta sausra?
BBC

Didžiausia sausra per paskutinius 200 metų paralyžiavo Dunojaus laivininkystę
The Telegraph UK

Dėl sausros pakilo kainos Rusijoje – pirmiausia pabrango grikiai
Reuters

Anomali kaitra ir sausra smogia Europai
The Wall Street Journal

JAV – Meksika

Du pagrindiniai vandens ištekliai – Kolorado ir Rio Grandė upės – skiria Jungtines Valstijas ir Meksiką. Specialios sutartys nurodo, kiek vandens iš šių šaltinių skirta kiekvienai šaliai. Tačiau sumažėjęs vandens tiekimas iš Meksikos pastaraisiais metais supykdė amerikiečius, kurie tvirtina, jog Meksika prioritetą skiria savo pačios reikmėms naudodama vandenį, tuomet, kai Jungtinės Valstijos didesnę svarbą teikia vandens tiekimui į Meksiką.

Kita vertus, meksikiečiai nepatenkinti bloga iš JAV tiekiamo vandens kokybe, jis netinkamas gerti ir naudoti žemės ūkyje. Vanduo buvo laikoma rezervuaruose ir jo galiojimo laikas ribotas.

Bendruomenės prieš korporacijas

Siūlymas statyti gamyklas vandeniui buteliuose gaminti susidūrė su bendruomenių pasipriešinimu visoje Šiaurės Amerikoje. Maklaudas Kalifornijoje – pavyzdys tokio miestelio, turinčio nepaliestą vandens telkinį, kurį siekia nupirkti Nestlé – stambi vandens pilstymo kompanija, valdanti 56 prekių ženklus.

2003 metais Nestlé pasiūlė pastatyti didžiausią šalyje išpilstymo gamyklą, kuri 50 metų iš Maklaudo vandens baseino pumpuotų didelį kiekį vandens. Šimtai sunkvežimių, išvežiojančių vandenį, tuomet kursuotų po miestą, teršdami orą ir keldami triukšmą. 2009 metais – po šešerių metų vietos bendruomenės priešinimosi – kompanija atsisakė įgyvendinti savo planą.

Vandens buteliuose asociacija (International Bottled Water Association, IBWA – vert. past) pažymi, jog vanduo buteliuose sudaro tik nedidelę dalį viso Amerikoje sunaudojamo vandens ir tik 0,02 % vandens, kasmet sunaudojamo Kalifornijoje.

Užterštumas

Vanduo užterštas ne tik Flinte, Mičigano valstijoje. Tai – pasaulinė problema. Tuo metu, kai švino turintis vandentiekio vanduo dominavo MIP antraštėse, tyrimai parodė, jog vandentiekio vandens mėginiuose, surinktuose per penkerius metus, aptikta daugiau kaip 300 teršalų, iš kurių du trečdaliai – „nekontroliuojamos cheminės medžiagos“. Cheminės medžiagos į vandens šaltinius patenka iš žemės ūkio nuotėkų bei sistemos gedimų, todėl 40 % upių ir 46 % ežerų Amerikoje per daug užteršti, todėl ten draudžiama žvejoti, plaukioti, ten neauga vandens flora ir fauna.

Per gausus drėkinimas

Žemės ūkis sunaudoja apie 80 % viso Amerikoje sunaudojamo vandens ir daugiau nei 90 % – vakarinėse valstijose.

Vanduo laistymui imamas iš Ogalalos vandeningojo horizonto, esančio trijų valstijų – nuo Pietų Dakotos iki Teksaso – teritorijoje ir maitinančio daugiau nei ketvirtį visos Jungtinių Valstijų laistomos žemės. Vanduo naudojamas gyvulių, kukurūzų, medvilnės ir kviečių auginimui.

Ogalala – ryškus vandens telkinio, apie kurį anksčiau buvo manoma, jog jis niekuomet neišseks, pavyzdys, tačiau dabar, dėl nestabilaus drenažo, jis senka. 1960 metais vandens atsargos jame sumažėjo 3 %, 2010 metais – 30 %. Dar po 50 metų jis gali sumažėti iki 69 %, jei tendencija išliks, sako mokslininkai iš Kanzaso valstijos universiteto.

Yra bandoma išsaugoti vandeningąjį horizontą, tačiau neįmanoma to padaryti per trumpą laiką. „Po to, kai vandeningasis horizontas išseks, prireiks vidutiniškai nuo 500 iki 1300 metų, kad jis vėl prisipildytų“, teigiama jų ataskaitoje.

Susidėvėjusi infrastruktūra

Vandentiekio infrastruktūros susidėvėjimas yra visos šalies problema. JAV Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, kasmet įvyksta apie 240 000 vandentiekio magistralių ir šilumos vamzdžių avarijų. Maždaug 75 tūkstančiai kanalizacijos kolektorių persipildo ir išmeta milijardus galonų nevalytų vandens nuotėkų, dėl to užteršiami rekreaciniai vandenys – tai sukelia 5500 įvairiausių susirgimų. Tam, kad galima būtų gyventojus aprūpinti geriamuoju vandeniu, prireiks daugiau nei 384 milijardų dolerių per artimiausius 20 metų.

Sausra

Kalifornijoje jau šeštus metus tęsiasi didelė sausra. 2015 metų balandį gubernatorius Džeris Braunas (Jerry Brown) pirmą kartą valstijos istorijoje paskelbė, jog reikia 25 % apriboti vandens sunaudojimą.

Sausra taip pat veikia ir pietryčių bei šiaurės rytų rajonus ir apėmė 47 % šalies teritorijos, o dar laukiama sausa žiema.

Sprendimai

Efektyvumas ir konservavimas

Kalifornija yra labiausiai nuo sausros nukentėjusi valstija, tačiau Los Andželas yra antras miestas pagal vandens efektyvumą (po Kopenhagos) pagal ARCADIS firmos 2016 metų stabilaus vystymosi indeksą. San Franciskas taip pat reitinge užima aukštą vietą. Abu šie miestai gali didžiuotis – pas juos aukšto lygmens antrinis vandens panaudojimas.

Vandens išsaugojimas taip pat yra svarbus sprendimas. Vandens sunaudojimo apskaitos taisyklės ir metodai Kalifornijoje leidžia tiksliai nustatyti nuostolius.

Nuotėkų perdirbimas į švarų vandenį – ekonomiškai efektyviausias sprendimas vandens krizės metu.

Sintija Lein (Cynthia Lane), American Water asociacijos techninių paslaugų skyriaus direktorė, yra aktyvi nuotėkų utilizacijos į geriamą vandenį šalininkė, nors ji teigia, jog „plačioji visuomenė ne itin mėgaujasi perspektyva gerti išvalytą nuotėkų vandenį“.

Gėlinimas susiduria su didžiulėmis problemomis, kadangi tai reikia daryti pakrantėje ir druskos tirpalo utilizacijos kaina taipogi gali būti aukšta, paaiškina Lein. Masinis importas – dar vienas sprendimas. Kiekvienas regionas turi nuspręsti, kas labiau apsimoka ekonominių, socialinių ir ekologinių išlaidų prasme, sako ji.

Daugelio manymu, Artimųjų Rytų problemos – tai karas, nafta ir žmogaus teisės. Vanduo, kaip žinia, taipogi yra raktas į stabilumą ir klestėjimą. Aštuonios iš dešimties pasaulio šalys, labiausiai „jaučiančios vandens deficitą“, yra Artimuosiuose Rytuose. Jos pažeistos dykumų, gruntinio vandens lygio mažėjimu, daugiamečių sausrų, tarpnacionalinių ginčų dėl teisės į vandens resursus, o taip pat neracionlaus vandens išteklių panaudojimo – visa tai didina nestabilumą ir taip įtemptame regione.

Vanduo – tai politika

Negeriamas vanduo

Žmogus laiko buteliuką su netinkamu gėrimui vandeniu. Gaza, 2012 metų liepos 14

Artimuosiuose Rytuose vanduo ir politika yra glaudžiai susiję. Tipiniai tarptautiniai susitarimai dėl vandens valymo į vandenį žiūri kaip į išteklį, kuriuo galima dalintis. Tačiau gamtinių išteklių ekonomisto Deivido B. Brukso (David B. Brooks) teigimu susitarimai gali padėti išspręsti konfliktą tik trumpalaikėje perspektyvoje, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje negarantuoja stabilaus ir teisingo vandens išteklių valdymo.

Ryškus to pavyzdys – Izraelio ir Palestinos konfliktas. Karštą 2016 m. vasarą apie 2,8 milijono Vakarų kranto gyventojų arabų ir vietos lyderiai ne kartą skundėsi,kad jiems uždrausta gauti gėlo vandens. Izraelis kaltina palestiniečius, kad pastarieji nenori sėsti prie derybų stalo ir nuspręsti, kaip atnaujinti pasenusią infrastruktūrą. Pagal Oslo susitarimą, Izraelis kontroliuoja vandens išteklius. Bendras Izraelio ir Palestinos komitetas, paskirtas šiems klausimams spręsti, per penkerius metus nė karto nebuvo susirinkęs į posėdį.

Toks sudėtingas politikos ir pagrindinių žmogaus poreikių susikirtimas pastebimas daugelyje Artimųjų Rytų šalių.

Jordano upės baseinas

Upė Jordanas, tekanti per Libaną, Siriją, Izraelį, Vakarų krantą ir Jordaniją yra nuolatinių tarptautinių konfliktų dėl vandens centre. Jau daugiau kaip 60 metų ji yra įtampos tarp Izraelio ir arabų valstybių kaltininkė.

1953 metais Izraelis inicijavo 130 kilometrų vandentiekio statybos projektą, kuriuo vanduo būtų perduodamas iš Galilėjaus ežero šiaurėje į Negevo dykumą pietuose. Po dešimties metų, kai projektas buvo baigtas, Sirija pabandė blokuoti Izraelio prieigą prie didelio šio vandens kiekio, sukurdama nuotėkų kanalą, kuriuo būtų nutekėję 60 % Jordano upės vandens. Tai tapo Šešių dienų karo 1967 m. priežastimi.

Vandens trūkumas

Pasaulinė sveikatos organizacija nustatė bazinį žmogaus kasdienio vandens suvartojimo minimumą – apie 2 litrus vandens per dieną.

Ypatingais atvejais, tokiais kaip karas, vandens reikia dvigubai daugiau. Asmeninei higienai palaikyti ir maistui paruošti reikia dar daugiau – apie 5,3 litrų per dieną. Gerokai daugiau reikia drabužių skalbimui ir maudynėms.

Jemenas

Gruntinis vanduo

Jemeno sostinė Sana ir kiti miestai yra tiesioginio vandens trūkumo pavojaus zonoje. Tai, įvairiais vertinimais, atsitiks po 1-10 metų, jeigu nieko nebus daroma.

Didžioji vandens dalis Jemene išgaunama iš požeminių vandeningųjų horizontų. Augantis miesto gyventojų skaičius ir labai vertinamos vandeningos kultūros (ypatingai katas, lengvas narkotikas Arabinis dusūnas, lot. Catha edulis – vert. pastaba) gruntinio vandens lygį sumažina 2 metrais per metus.

Problemos su vandeniu gilėja ir dėl tebesitęsiančio pilietinio karo ir humanitarinės katastrofos. Trys ketvirčiai gyventojų, maždaug 20 milijonų, neturi prieigos prie švaraus geriamo vandens ir/arba sanitarinių sąlygų.

Jei padėtis nesikeis, 2,9 milijonai sostinės gyventojų dėl vandens trūkumo gali tapti pabėgėliais.

Sirijos sausra ir pilietinis karas

Artimiesiems Rytams dar teks išgyventi karą dėl vandens, tačiau vandens trūkumas jau dabar sukėlė kitų faktorių, keliančių konfliktą, paaštrėjimą.

Tuo metu, kai karas Sirijoje šiuo metu yra globali problema, ryšys tarp konflikto ir sausros tik visai neseniai tapo suprantamas visuomenei.

Nuo 2006 m. iki 2010 m. Sirija kentė stipriausią sausrą per paskutinius 900 metų. Dėl sausros išmirė gyvuliai, pakilo maisto produktų kainos ir apie 1,5 milijono fermerių iš savo išdegusių žemių persikėlė į miestus. Pabėgėlių srautas, didelis nedarbas ir kiti faktoriai iššaukė pilietinius neramumus, o tai galiausiai virto pilietiniu karu.

Iš dalies krizę sukėlė neapgalvoti politiniai sprendimai prieš 30 metų. 1970 metais prezidentas Chafezas Al Asadas (dabartinio prezidento Bašaro Al Asado tėvas) paskelbė sprendimą, jog Sirija turi tapti savimi apsirūpinanti šalis žemdirbystės srityje. Fermeriai vis giliau kasė gręžinius, imdami vandenį iš gruntinių išteklių, kol galiausiai gręžiniai išdžiuvo.

Sprendimai

Vandens sunaudojimas

Nepatenkinamas vandens išteklių valdymas regione sukėlė daugybę problemų. Daugelis ekspertų sutinka, jog protingesni sprendimai galėjo padėti kai kurių jų išvengti. Pavyzdžiui, reikalingi tyrimai, nustatantys gyvulių kiekį, kurį gali išlaikyti ši žemė. Vandens išteklius išsaugoti galima ir vandens kainomis. Sirijoje greitai išplito eksperimentinis kapiliarinio laistymo projektas tuomet, kai fermeriai pamatė, jog padidindami gamybą 60 %, gali sunaudoti 30 % mažiau vandens.

Gėlinimas

Gėlinimas – būdas išvengti ar sumažinti vandens krizę, ties šiuo būdu jau daugiau kaip 50 metų yra dirbama Artimuosiuose Rytuose. Žinant, jog 97 % vandens planetoje – sūrus, aišku, jog tai – patrauklus būdas, tačiau turintis savų trūkumų. Viena vertus, tai labai daug energijos sunaudojantis procesas, todėl daugelis vandens gėlinimo gamyklų stovi šalyse, turtingose nafta, tokiose kaip Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas ir Bahreinas. Kita vertus, atlikusi druska dažnai išmetama atgal į vandenyną, taip kenkiant gyvybei jūroje.

Izraelio tyrinėtojai neseniai sukūrė efektyvesnę sistemą – druskų šalinimą atbulinio osmoso būdu, naudojančią membranas su mikroskopinėmis poromis, per kurias praleidžiamas tik vanduo, o ne gerokai stambesnės druskos molekulės. Šiuo būdu gėlintas vanduo sudaro 55 % sunaudojamo vandens šalyje.

Kinija

Globali tarša

Kinijos valdžia paskaičiavo, jog apie 80 % Kinijos gruntinio vandens yra netinkamas gerti, o 90 % požeminio vandens miestuose yra užteršta. Oficialiais duomenimis, du penktadaliai Kinijos upių vandens netinka žemės ūkiui ir pramonei.

Daugiau kaip 360 milijonų žmonių – maždaug ketvirtis Kinijos gyventojų – neturi prieigos prie švaraus vandens.

Nuo 1997 metų vandens problemos kasmet iššaukia dešimtis tūkstančių protestų.

Pagrindiniai Kinijos vandenų teršėjai yra įmonės, gaminančios chemines trąšas, popierių ir drabužius.

Pagal oficialią ataskaitą, 70 % Kinijos upių ir ežerų yra taip užteršti, jog negali palaikyti gyvybės jūroje. Dėl ilgiausios Kinijos upės Jangdzės užteršimo išmirė Baidži delfinai (Baiji, Kininis ežerinis delfinas, lot. Lipotes vexillifer – vert. pastaba), kurie gyveno tik šioje upėje.

Antroji pagal ilgį upė Huanghė žinoma kaip kinų civilizacijos lopšys, dėl griaunančių potvynių ji taipogi vadinama liūdesio upe. Šiandien 4000 chemijos gamyklų, stovinčių ant jos kranto, visam laikui užteršė vandenį.

Vandens trūkumas

Kinija yra viena iš daugelio šalių, jaučianti vandens deficitą. Kinijoje gyvena penktadalis visos planetos gyventojų, tačiau ji teturi tik 7 % gėlo vandens.

Didelė šio vandens dalis, apie 80 %, yra šalies pietuose. Tačiau Šiaurės Kinijoje yra labiau išvystytas žemės ūkis bei pramonė, taipogi ten yra didieji miestai, tokie kaip Pekinas.

Nors žemėlapyje ir pavaizduoti šimtai upių ir upelių, tekančių per Pekiną, tačiau jie visi beveik išdžiuvę. Dar neseniai, devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, povandeniniai Pekino vandenys buvo laikomi neišsenkančiais, tačiau jie senka greičiau, nei įmanoma papildyti ir per paskutinius 40 metų nuslūgo per 300 metrų.

2005 metais tuometinis vandens išteklių ministras Vanas Šučenas perspėjo, jog Pekinas liks be vandens po 15 metų.

Kinijos upių sukimas

Bandydama ištaisyti padėtį dėl vandens trūkumo Šiaurės Kinijoje, Kinijos valdžia sukūrė projektą vandens transportavimui iš pietinės dalies į šiaurę, ketindami iškasti 4 345 kilometrų kanalą.

Projektas, laikomas prestižiniu režimo techniniu sprendimu, buvo plačiai iškritikuotas dėl jo aukštos kainos (81 milijardas dolerių šiuo metu) ir prievartinio gyventojų, gyvenančių statybos kelyje, perkraustymo.

2010 metais tūkstančiai prievarta iškeldintų Hubei provincijos gyventojų ėmė protestuoti. Tie, kurie priešinosi, buvo suimti.

Ekologai teigia, jog užteršto vandens transportavimas iš pietų Šiaurės problemos neišspręs. Vienas kinų valdininkas netgi pažymėjo, jog projektas sukels naujų ekologinių problemų ir „negali patenkinti visų“.

Daugelis vandens problemų Kinijoje laikomos komunistų partijos politikos pasekme.

Padaryti taip, kad aukšti kalnai nulenktų galvas, o upės pakeistų vagą“ – teigė populiarus propagandinis lozungas Mao Dzedungo valdymo metu (1949-1976 m.). Šiuo tikslu Huanghės upėje buvo pastatytos dambos, taip pat nuleidžiamieji vandens kolektoriai aukštyn upe. Užtvankų skaičius Kinijoje nuo 22 užtvankų 1949 metais išaugo iki 87 000 šiandien.

Mao vyriausybė stengėsi „išspausti paskutinį lašą iš Šiaurės Kinijos lygumos“, – teigia Deividas Piecas (David Pietz), Arizonos universiteto Kinijos istorijos profesorius.

Masinės industrializacijos, Mao „Didžiojo šuolio“ (1957-1962 m.) metu, susidaręs milžiniškas nuotėkų ir atliekų kiekis, visi šie taršalai neperdirbti buvo išleisti į upes.

Pavyzdžiui, prie upės Haihės, jungiančios Tiandzino provinciją ir Pekiną, iš 674 vamzdžių buvo išpilama 1162 galonai užteršto vandens per sekundę, dėl to vanduo upėje pasidarė drumzlinas, sūrus, juodas ir dvokiantis.

Laikotarpis po Mao

Po Mao, bandant reformuoti ekonomiką ir žemės ūkį, Kinijos vandens problemos padidėjo.

Augant pramonei, visoje šalyje smarkiai išaugo vandens sunaudojimas. Nesant ekologinio reguliavimo, pramoninės atliekos dažniausiai išmetamos nevalytos į upes ir kitus vandens telkinius.

Kinijos gyventojų gausėjimas ir pragyvenimo lygio kilimas daro spaudimą kinų fermeriams. Kaimiečiai nesutaria dėl prieigos prie laistymo kanalų ir netgi organizuoja diversijas.

1997 metais Huanghė išdžiuvo nuo Bohajaus įlankos žiočių per 643 kilometrų į šalies gilumą.

2008 metų Sun Jat Seno universiteto pranešime pažymima, jog 13 000 iš 21 000 naftos chemijos gamyklų, esančių šalia Jangdzės ir Huanghės upių, į jas kasmet išliedavo milijardus tonų nuotėkų.

Vėžiniai kaimai

Cheminių trąšų, neišvalytų nuotėkų, sunkiųjų metalų ir kitų kancerogeninių medžiagų kiekis, išmetamas į Kinijos vandens objektus, sukėlė „vėžinių kaimų“ fenomeną. Tyrimai, atlikti 2005 metais, rodo, jog kai kuriuose kaimuose vėžinių susirgimų pasitaiko 19-30 kartų dažniau už šalies vidurkį.

Nors pirmieji pranešimai apie vėžinius kaimus pasirodė dar 1990 metais, jų egzistavimą Kinijos valdžia pripažino tik 2013 metais. Valstybinė naujienų agentūra Xinhua pranešė, jog suskaičiuota daugiau kaip 400 vėžinių kaimų.

Vienas pavyzdžių – Setan kaimas Guangdongo provincijoje, kur mirtingumas nuo vėžio grėsmingai padidėjęs: nuo 20 % 1991-1995 m.; iki 34 % 1996-2000 m.; iki 55,6 % 2001-2002 m. Sergamumo vėžiu pakilimas sutapo su netoliese kaimo įsikūrusios farmacijos gamyklos darbo pradžia.

Mekongo upės problemos

Mekongo upė yra gyvybės šaltinis Pietryčių Azijoje, ji prasideda Tibeto kalnyne ir teka žemyn per Kombodžos, Mianmaro, Laoso, Tailando ir Vietnamo teritoriją.

Dėl didelio dambų kiekio, pastatytų Mekongo aukštupyje, Kinija griežtai riboja regiono vandens išteklių naudojimą. Šalis yra kaltinama dėl sausros pasekmių didinimo.

Įtampa dėl vandens išlieka, prie to prisideda bendras skaidrumo trūkumas (Kinija – ne vienintelė šalis, statanti dambas), neracionaliai naudojami vandens ištekliai, taipogi efektyvaus koordinacinio mechanizmo nebuvimas.

Sprendimai

Dėl problemos masto, sprendimų paieška Kinijos atveju gali tęstis iki begalybės.

Vis dėl to, neseni tyrimai, kuriuos atliko The Nature Conservancy, rodo, jog mažiau nei 6 % Kinijos sausumos suteikia 69 % vandens. Todėl siūloma susitelkti ties nedideliais vandens telkiniais, kurie aprūpina miestus. Vandens kokybės šiuose vandens telkiniuose gerinimui būtina atsodinti miškus, naudoti efektyvesnius žemės ūkio metodus bei kitą pažangią aplinkos apsaugos patirtį.

parengė: Darius Dimbelis

infa,lt

 

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena, mintimis ar video siužetu!

Sarmatai

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Atsiliepimų 6

  1. Ralfas says:

    Siais laikais juros vandeni gali isvalyti iki zmogui tinkamo gerti. Aisku Zemes ukiui tai perbrangu.

  2. Simas Simaitis says:

    Tas taip. Tačiau jūros vandenio valymui naudojamos nuodingos medžiagos, kurios išmetamos vėl į jūrą, nuodijant žuvis, kurias valgo žmogus. O bekalbėt apie šiūkšlių „kilimus“ Ramiajame vandenyne, kurie trikdo deguonies išskyrimą į atmosferą ir vėlgi, žuvis apsiryjusias šiūkšlėmis?

  3. Stasys says:

    Jei truktu vandens skalunu duju niekas negamintu

  4. Stasiui says:

    Stasy, jau savo kvailumą rodai ir čia?

  5. Pilietis says:

    Yra problema, dingsta vanduo. Žemės ūkis aišku užteršia, bet išleidžia visa vandenį atgal į gamtą. Kodėl nerašo, kad naftos gavimui naudoja gėlą vandenį? Paprasčiausiai, kiek mln.t. naftos gauta pasaulyje per dieną, tiek mln.t. gėlo vandens amžinai paslepta giliai po žemės. Atgal į paviršių šitas vanduo jau neišeina.Bepročiai, net ne ten ieško problemą.

  6. Kostas says:

    Skalūnų dujos JAV daugiausiai išgaunamos žmonių negyvenamuose ar labai mažai apgyvendintuose regionuose. Tačiau ir tai sukelia pavojų užteršti giluminius ir paviršinius vandens šaltinius, nes joms išgauti naudojami didžiuliai kiekiai vandens. O kur dar dujų išgavimo metu sukeliami nedideli, net iki 2-3-jų balų žemės drebėjimai. Internete yra gana nemažai medžiagos apie skalūnų dujų išgavimo metu patiriamą neatstatomą žalą vandens telkiniams, tiek požeminiams, tiek paviršiniams. Kodėl Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje sustabdyti skalūnų dujų žvalgybos darbai, Lenkijoje tie darbai aplamai nutraukti, D.Britanijoje žmonės masiškai protestuoja ir blokuoja skalūnų dujų žvalgymo aikšteles. Yra paskaičiuota, jei Lietuvoje būtų atrasti dideli kiekiai skalūnų dujų ir jos būtų pilnu tempu išgaunamos, Lietuva geriamą vandenį, kokį turi dabar, prarastų amžiams.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

top