Aleksandras Žarskus. Nepatogi knyga

                         2017, vasario 27, 3:34 | Sarmatas.LT
-

Aleksandras Žarskus

Aleksandras Žarskus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Elektroninėje komentarų erdvėje yra išplatinta tokia nuomonė apie Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“:

Šmeižikų simbiozės priežastys  – „mūsiškiai“, zurofai, vanagaitės:

Kodėl taikūs žemdirbiai lietuviai pakimba ant lietuvšaudžių – raudonųjų nacių propagandinio triuko? Kas „šaudė žydus”, juk Lietuva buvo okupuota? Atsakymas glūdi šiuose faktuose:

1. Kai HOLODOMOR‘o metu, 1932-1933 m. ginkluotos akcijos metu, Ukrainoje sąmoningai, planingai buvo numarinta badu 11 milijonų ukrainiečių, Kremliuje tuo metu darbavosi net 80 procentų žydų tautybės Rusijos vadovų. 

2. Po 1945 metų NKVD-KGB Lietuvoje sunaikino milijoną lietuvių. NKVD-KGB – 50 proc. žydų tautybės „raudonųjų nacių“. Todėl gandai apie „žydšaudžius“ lietuvius yra klastingas ir žiaurus NKVD-KGB lietuvšaudžių propagandinis triukas, kuriuo siekiama nuslėpti lietuvių tautos genocidą, masines lietuvių žudynes „trėmimų“ priedangoje. Trėmimai – raudonųjų nacių „išradimas“, pigus masinių žudymų būdas. NKVD – KGB (50 proc. žydų tautybės vadovų) – raudonieji naciai, nužudė šimteriopai daugiau nekaltų žmonių nei rudieji naciai. Žydų tautybės lietuvšaudžiai klastingai kaip priedangą naudoja antisemitizmo propagandą: klastingi kaltinimai antisemitizmu, nutylint žydų tautybės „raudonųjų nacių“ vykdytą lietuvių ir kitų tautų genocidą, yra nusikaltimas, baudžiamosios teisės objektas. Raudoniesiems naciams, zurofams, vanagaitėms yra būdas šmeižti Lietuvą, slėpti siaubingus raudonųjų nacių nusikaltimus. Tokia „simbiozė“ galima, nes iki šiol raudonųjų nacių nusikaltimai, masiškai žudant Lietuvos gyventojus, lietuvių tautos genocidas, neįvardinti Lietuvos teisme. (Arvydas Damijonaitis)

A. Damijonaitis, sakydamas, kad Lietuva buvo okupuota, žydšaudžius sulygino su stribais. Taip yra iš tiesų, juk ir stribai kolaboravo, sakykime lietuviškai, – talkino sovietams, taipogi okupuotoje Lietuvoje. Nematau esminio skirtumo – ir vieni, ir kiti buvo savanoriai. Tai kodėl vienus teisti, o kitus pamiršti?

Teisinimasis tuo, kad sovietai sunaikino daugiau žmonių negu naciai, nieko nekeičia, – tiesiog naciams pritrūko laiko. Nesunku numatyti, ką būtų veikę vokiečiai ir jų talkininkai, jei nacių okupacija būtų ilgiau užsitęsusi: ir toliau būtų talkinę vokiečiams „gryninant“ žmonijos rasę. Lygiai kaip kad stribai, taipogi lietuviai, talkino statant „šviesų komunizmo rytojų“. Prisimenu, berods, Pupų dėdės kurtos dainuškos eilutes: Viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva. Ir vieni, ir kiti kolaborantai tarnavo ideologijai.

Komentaro pabaigoje A. Damijonaitis kalba apie raudonųjų nacių ir rudųjų talkininkų ryšį: Tokia „simbiozė“ galima, nes iki šiol raudonųjų nacių nusikaltimai, masiškai žudant Lietuvos gyventojus, lietuvių tautos genocidas, neįvardinti Lietuvos teisme. Taip, tas ryšys gana aiškus, – dėl jo neveikia kolaborantų paviešinimo (liustracijos) įstatymas, kuris jau prieš daug metų yra priimtas. Jei jis būtų pritaikytas tik sovietų talkininkams, tada jie prabiltų ir pareikalautų tą patį įstatymą taikyti ir nacių talkininkams. Yra sudaryti ir vienokių, ir kitokių kolaborantų sąrašai, tačiau jie neviešinami. Nusikaltimas visada žmones suriša. Patarlė sako, kad varnas varnui akies nekerta.

Vertinimas politiniu-teisiniu požiūriu niekur neveda, nes teisė priklauso nuo politikos, o politika greitai keičiasi. Todėl būtinas kito lygio vertinimas, kuris čia pavadintas – moraliniu, nors būtų galima ir kitaip jį pavadinti. Tas pats veiksmas vienos politikos kolopožiūriu yra nusikaltimas, o kitos – leistinas. Politinis-teisinis vertinimas jau pavėluotas – mirusieji neteisiami, tačiau moralinis vertinimas būtinas. Jis vis vien turės įvykti, nes žmogus nėra vien tik kūnas, kaip sakė A. De Sent Egziuperi: Tu gyveni savo elgesiu, bet ne kūne. Tu – tai tavo veiksmai, ir nėra kito tavęs.

Iš Alberto Špejerio (Albert Speer) prisiminimų: Niurnbergo procese aš pasakiau: Jei Hitleris turėjo draugų, tai aš buvau jo draugas. Esu dėkingas jam už įkvėpimą ir garbę jaunystėje, o vėliau taipogi už siaubą bei kaltę. Hitlerio paveiksle, koks jis buvo man ir kitiems, galima rasti kai kuriuos simpatiškus bruožus. Susidaro daugeliu atžvilgiu talentingo ir atsidavusio žmogaus įspūdis.

Tačiau kuo ilgiau aš rašiau, tuo labiau jaučiau, kad kalbu tik apie paviršutines savybes, nes tokie įspūdžiai nublanksta prieš nepamirštamą pamoką: Niurnbergo teismą. Aš niekada nepamiršiu vienos dokumentinės fotonuotraukos, kurioje matėsi žydų šeima: vyras su savo žmona ir vaikais eina į mirtį. Ji ir šiandien stovi man prieš akis.

Niurnberge mane nuteisė dvidešimčiai metų kalėjimo. Karinio tribunolo nuosprendis, kad ir kaip netobulai atspindintis istoriją, pabandė suformuluoti kaltę. Bausmė, visada mažai tinkama istorinei atsakomybei išmatuoti, užbaigė mano pilietinį gyvenimą. Tačiau toji fotografija iš mano gyvenimo atėmė pagrindą. Ji yra ilgaamžiškesnė už nuosprendį. 

Ši nepatogi knyga, kaip sako R. Vanagaitė, skirta tik lietuviams, t. y. savianalizei: tai, kas buvo, reikia įvertinti ne politiniu-teisiniu, bet moraliniu požiūriu. Teisinis vertinimas yra nukreiptas į kitą ar kitus, o moralinis – į save, klausiant: ar aš esu geresnis už tuos, kuriuos teisiame, ir kaip aš būčiau pasielgęs jų vietoje?

Vokiečius pakeitė kiti okupantai ir vėl pasikartojo tas pats scenarijus, tie patys įvykiai: kaimynas įduoda, žudo ir plėšia kaimyną. Taip buvo ir kai, vokiečių nurodymu, lietuviai surašinėjo, rinko, varė į pasmerkimo vietas ir šaudė savo kaimynus žydus.

Taip pat buvo ir pasikeitus okupacijai: taipogi valdžios nurodymu vykdomas tautos valymas – suiminėjami, tremiami, šaudomi tarybinės santvarkos priešai. Ir vėl kaimynas įduoda, sudaro sąrašus, tremia, plėšia ir žudo kaimynus, – tik šįkart lietuviai lietuvius.

Okupacijoje susidaro arba sudaromos sąlygos žemiausiems žmogaus polinkiams pasireikšti. Bene geriausiai tokius, kurie siekia išlikti ar pagerinti savo gyvenimą kitų sąskaita, apibūdina vaikystėje girdėtas pavadinimas – šiaudadūšis. Tai labai menkos sielos ar visai ją pamiršęs žmogus, kurio išlikimo instinktas nustelbia tauresnius, žmoniškesnius polinkius.

Kuo moraliniu požiūriu skiriasi tas, kuris įdavė, nuo to, kuris žudė? Teisiniu požiūriu gal ir skiriasi, tačiau moraliniu – ne, nes įduodamas kaimyną tu jau jį pasmerkei ir žinai, kokiai lemčiai.

Moralinis vertinimas yra svarbus tuo, kad kiekvienas žmogus gali įsivaizduoti esąs kitų vietoje ir suvokti, kaip jis pats būtų pasielgęs ar pasielgtų, jei atsidurtų tokiose ar panašiose sąlygose bei aplinkybėse. Sakoma, kad didvyriu padaro aplinkybės. Lygiai taip pat galima teisinti ar teisintis, kad ir nusikaltėliu tampama, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Tačiau tai trumparegiškas požiūris. Aplinkybės tiktai suteikia galimybę pasireikšti tam, kas jau yra žmoguje: žmogiškumui arba žvėriškumui.

Taigi paklauskime savęs: kuo aš būčiau tapęs vokiečių okupacijos metais – žydšaudžiu ar žydų gelbėtojų? Juk ir vieni, ir kiti gyveno tose pačiose sąlygose, ir vieni, ir kiti žinojo, kas jų laukia talkinant naciams ar gelbstint žydus. Šita knyga, kai jau praėjo 75 metai nuo anų baisių įvykių ir nebėra ką teisti, pirmiausiai turėtų būtų suvokiama, kaip savęs pažinimą skatinantis tekstas. Klauskime savęs: kaip aš būčiau pasielgęs tada ir kaip elgčiausi dabar, jei susiklostytų panašios aplinkybės? Ar tie, kurie šią nepatogią knygą vertina kaip Lietuvos juodinimą, kaip partizaninio pasipriešinimo menkinimą ir į visa tai atsikirsdami išskaičiuoja dar didesnius kitų nusikaltimus, pasikeitus politikai patys neimtų keršyti ir ieškoti teisybės, tuo vėlgi daugindami nusikaltimus? Toks požiūris kloja pamatus kerštui ir naujiems panašiems įvykiams.

Senelis mokė savo anūką gyvenimo išminties:
– Kiekviename žmoguje vyksta kova labai panaši į aršią dviejų vilkų kovą. Vienas vilkas atstovauja blogį, o kitas įkūnija gėrį.
Vaikelis trumpam susimąstė ir paklausė:
– O kuris vilkas laimi tą kovą?
Žilagalvis nusišypsojo ir atsakė:
– Atsimink: visada laimi tas, kurį tu maitini…

„Lietūkio“ garažo kieme, kaip pasakojama, žudė iš kalėjimo paleisti, NKVD iškankinti buvę kaliniai lietuviai. Vienas iš jų vėliau sakė, kad tai darė apakintas pykčio ir paskui labai gailėjosi. Kada bus pabaiga? Nes istorija kartojasi… Ir kartosis tol, kol pasikeis žmogus. Gal verčiau, šios nepatogios knygos sukrėsti, nustokime rodyti vieni į kitus ir atsukime pirštus į save, kaip daroma pradedant šv. Mišias. Pažvelkime į save, susivokime ir dabar pat, kai niekas netrukdo, skaitydami tą nepatogią knygą pajauskime, kaip kiekvienas elgtumės, jei, neduok Dieve, vėl keisis aplinkybės? Dabar pat pamaitinkime gerąjį vilką, nes keičiantis politikai gerąjį vilką penėti bus gerokai sunkiau.

Kyla klausimas, ar R. Vanagaitės knygoje aprašytas elgesys yra būdingas tik lietuviams, ar visiems žmonėms? Pamąsčius apie tai, kas vyko ir vyksta visais amžiais ir visose pasaulio šalyse, akivaizdu, kad tai bendražmogiškas bruožas: tas pats žmogus gali būti ir kilnus, ir žvėriškas. Tačiau, vis dėlto, dažniau maitiname piktąjį vilką. Tai rodo psichologiniai tyrimai. Pavyzdžiui, JAV psichologas Pilypas Zimbardo Stanfordo universitete savanorius studentus suskirstė į kalinius ir prižiūrėtojus ir imitavo kalėjimo gyvenimą. Eksperimentą teko nutraukti anksčiau numatyto termino, nes „prižiūrėtojai“ taip įsijautė į savo vaidmenį, kad „kalinių“ sveikatai kilo pavojus.

Visuomenė vadovaujasi įstatymais, kurie apibrėžia leistinus ir nusikalstamus veiksmus. Gyvendami pagal galiojančius įstatymus esame normalūs. Šiuo požiūriu beveik visi politinių žudynių, t. y. įstatymais įteisinto žudymo dalyviai buvo normalūs žmonės. Žudikais jie tapo todėl, kad pasikeitė įstatymas. Jie pakluso tam įstatymui. Paradoksas: vykdant įstatymus, galima tapti ir tampama nusikaltėliais, kurie, pasikeitus valdžiai ir įstatymams, jau yra baustini. Geras teisinio ir moralinio požiūrio skirtumo pavyzdys yra Niurnbergo teismas –teisiami naciai teisiškai nebuvo kalti.

Niurnbergo teismas – tai Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių teismas. 1945 m. lapkričio 20 d. Nirnbergo miesto Teisingumo rūmuose įvyko pirmasis Tarptautinio karo tribunolo posėdis. Tačiau nė vienas kaltinamasis (išskyrus Albertą Špejerį) nepripažino savo kaltės. Kaltinamieji gynėsi, esą jie nėra teisiškai atsakingi už įvykdytus nusikaltimus, nes tuo metu vykdė vyriausybės įsakymus. Tarptautinio karinio tribunolo teisėjai šį argumentą kategoriškai atmetė. Galutiniame nuosprendyje buvo pabrėžta, kad svarbiausia – ne įsakymo buvimas, bet moralinio pasirinkimo galimybė (paklusti arba nepaklusti žmogiškumui prieštaraujančiam įsakymui).

Vokiečių spauda rašė, kad Niurnbergo teisme dalyvauti moralinės teisės neturi teisėjai, kurie patys yra dalyvavę politinėse represijoje. Tokie buvo: tarybinis kaltintojas Rudenko, masinių represijų Ukrainoje dalyvis, teisėjas iš Anglijos, kuris aktyviai veikė išduodant SSSR tarybinius piliečius, kaltinamus kolaboravimu, iš kurių daugelis buvo nekalti, teisėjai iš JAV Klarkas ir Bidlas, kurie organizavo konclagerius japonams, gyvenusiems JAV, tarybinis teisėjas I. Nikitenko, pasmerkęs šimtus piliečių stalinistinio teroro metu.

Vokiečių teisininkai kritikavo procesą dėl to, kad:

1.Kaltintojai buvo tik laimėjusioji pusė ir nebuvo neutralių teisėjų, kurie nebūtų suinteresuoti nuosprendžiu.

2.Niurnbergo teisme buvo įvesti du nauji, anksčiau teismo praktikoje nežinomi punktai: „Pasiruošimas puolamajam karui“ ir „Nusikaltimai prieš taiką“. Taip buvo pažeistas principas Nulla poena sine lege (Nėra bausmės be įstatymo), kuris reiškia, kad negali būti kaltinimo be iš anksto suformuluotos nusikaltimo sudėties ir numatytos bausmės už ją.

3.Labiausiai ginčytinas, pasak vokiečių teisininkų, buvo punktas: „Nusikaltimas prieš žmoniją“, nes pagal šį punktą kaltinimai turėtų būti pareikšti ir laimėtojams (už Drezdeno subombardavimą, atominių bombų numetimą ant Hirosimos ir Nagasakio ir t. t., be abejo ir sovietams).

Rusijos istorijos instituto bendradarbis Jurijus Žukovas tvirtino, kad teismo eigoje džentelmeniškai buvo susitarta pamiršti Ribentropo-Mopotovo paktą ir Miuncheno suokalbį. 

Tad kuo vadovautis gyvenime, kad netaptum legaliu nusikaltėliu? Legalus nusikaltėlis, – parašiau ir susimąsčiau… Įstatymai ne tik saugo nuo nusikaltimų, bet ir juos daugina. Neskaičiuosime, kiek šiandien normalūs žmonės daro legalių nusikaltimų. Skaičiavimai būtų labai skirtingi, priklausomai nuo to, kokiais įstatymais remsimės.

Kai kas lietuvių dalyvavimą žydų naikinime bando teisinti tuo, kad juos šaudė tiktai padugnės ar išsigimėliai. Tai – tik trumparegiškas savo munduro valymas. Jei tokių visuomenės atmatų ir buvo, tai tik vienas-kitas procentas. Tuo tarpu daugumoje dalyvavo aktyvūs, politiškai angažuoti siekiantys nepriklausomybės, galbūt jaučiantys gėdingą kaltę dėl be šūvio atiduotos Lietuvos. Tikslai geri, bet priemonės niekam tikę, net nusikalstamos. Kuriame rojų, bet išeina pragaras.

Taip jau yra, kad normalus, įstatymų besilaikantis žmogus nėra apsaugotas nuo žydšaudžio, stribo, nacio, komunisto ar panašaus likimo. Panašaus likimo gali išvengti tik padorus žmogus, kuris valdžios leidžiamus ir dažnai besikeičiančius įstatymus vertina moraliniu požiūriu. Eilinis gėrio ir blogio paradoksas: Sovietų valdžia, kurios įstatymai įteisino masinį klasinių priešų naikinimą, teisė žydšaudžius, kurie, būdami normalūs, įstatymui paklūstantys žmonės, tapo legaliais nusikaltėliais. Juos teisė, nes nacių politinius įstatymus įvertino moraliniu požiūriu.

Kai naciai, suprasdami, kad pralaimėjo karą, bandė naikinti savo legalių nusikaltimų pėdsakus, jie taipogi savuosius įstatymus įvertino moraliniu požiūriu. Lygiai taip pat komunistų vykdyti politiniu požiūriu legalūs veiksmai, moraliniu požiūriu yra sunkūs nusikaltimai. Todėl taip sunkiai yra įvardijami nusikaltimai ir nubaudžiami legalūs nusikaltėliai, nes vienų požiūriu jie yra leistini, o kitų – nusikalstami.

Politinis-teisinis įvertinimas niekada nebus pakankamas nei mūsų pačių, nei kitų požiūriu. Teisinis vertinimas yra tik laikina priedanga, vengiant moralinio vertinimo. Be to, moralinis įvertinimas vis tiek turės įvykti, nes žmogus ne vien tik kūnas. Tai tik laiko klausimas, jei ne šiame gyvenime, tai po mirties, kai visos „politikos“ ir visos „teisės“ nustoja galioti.

Buvimas normaliu, kaip matėme, neapsaugo nuo legalių nusikaltimų. Nuo jų apsaugo tik padorumas. O kaip išlikti padoriu? Tai, ko gero, ir yra svarbiausias gyvenimo uždavinys.

Būti padoriu gali tik tikrai laisvas žmogus. Normalus žmogus nėra laisvas, nes jis nuo daug ko priklauso ir, visų pirma, – nuo įstatymų. Tikrai laisvas yra tas, kuris pats gali spręsti, paklusti įstatymui ar ne. Kitaip sakant, jo vidinis širdies balsas yra aukščiau už valdžios įstatymus.

Ką sako vidinis širdies balsas arba tas etinis principas, kuris būtų iškilęs virš visų politinių motyvų ir aprėptų visus žmones, nepaisant jų rasės, religijos, įsitikinimų ar kultūros? Tokį visaapimantį etinį principą po ilgų ieškojimų suformulavo XX a. humanistas Albertas Šveiceris. Tai tarsi širdies balsas, sakantis: Aš esu gyvybė, labai norinti gyventi, tačiau gyvenu tarp kitų gyvų būtybių, kurios lygiai taip pat nori gyventi. Šveiceris jį pavadino Ehrfurcht vor dem Leben; gali būti verčiama – Didi pagarba gyvybei, tačiau pažodinis ir tikslesnis vertimas yra: Baiminga pagarba gyvybei, kitaip sakant, pagarba gyvybei visada ribojasi su baime jai pakenkti. Iš esmės, tai ta pati, visose religijoje žinoma taisyklė: Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau būtų daroma. Vadovavimasis šiuo principu reikalauja nuolatinio vidinio budrumo – visada būti vidiniame konflikte, nuolat svarstant, kiek mano veiksmai pažeidžia kitą ar kitus.

Tai pilnutinę laisvę suteikiantis principas: jame nėra jokių konkrečių nurodymų kaip elgtis, nes kiekvienas atvejis, kiekvienas susitikimas su kita gyvybe yra nepakartojamas ir jokiais įstatymais neapibrėžiamas. Tai tokia didelė ir visa apimanti laisvė, kad žmogus išsigąsta ir ją atmeta sakydamas: ne, ne, tai ne man, tai per sunku, tai neišpildoma, geriau aš jau laikysiuos įstatymų. Bet visi didieji nusikaltimai – genocidai, trėmimai, rasės gryninimas, komunistinio rytojaus statymas ar dabar vykdomas Islamo valstybės kūrimas – yra pagrįsti įstatymais, kuriais įteisinami patys žiauriausi nusikaltimai.

Vietoj to, kad atsigręžtume į save, ieškome atpirkimo ožio. Prancūzų antropologas Rene Girard‘as yra tyrinėjęs ritualinio „atpirkimo ožio“ reiškinį, pasikartojantį įvairiose visuomenėse. Jo išvada tokia: jei visuomenėje kyla simbolinio „atpirkimo ožio“ paieškos, ieškokite toje visuomenėje krizės.

Vietoje kaltinimų vieni kitiems ar atpirkimo ožio ieškojimų, bendromis jėgomis sutvarkykime visas buvusių žudynių vietas, o per Vėlines, lankydami savo artimųjų kapus, uždekime žvakutes ir jų amžino poilsio vietose bei raskime jiems vietos savo širdyse. Tegu atstumtieji vėl tampa mūsiškiais. Moraliniu požiūriu tai įmanoma, teisiniu – ne.

šaltinis: alkas.lt

 

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena, mintimis ar video siužetu!

Sarmatai

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Atsiliepimų 19

  1. konkurencijos nera says:

    Ne i tema, bet/

    m.delfi.lt/verslas/verslas/article.php?id=73845734

  2. Dainius V. says:

    Jie algas dar būtų mažinę,jei ne darbuotojo trūkumas ir nereikia čia ašaras lengvatikiams spausti – puikiai žinoma,kad prie kompiuterinių staklių ką tik atėjęs iš gatvės nepadirbs,o apmokinti užtrunka ne vieną savaitę,o darbas vyksta trimis pamainomis ,reikia į grafikus spėti.Tai jie algas padidino būtent tokiems kvalifikuotiems darbininkams,o ar buvo parašyta kiek gauna paprasti darbininkai?Italai Aukštaitijos mieste irgi atidarę baldų fabriką,dirba labai pelningai,visa produkcija išskirtinai eina tik į užsienio šalis,tai daugiau gauna tik kvalifikuoti darbininkai,bet apie štuką eurų tik pasvajoti gali,o sargai,kūrikai,valytojai gauna apčiulptą minimumą,nors be darbo jiems neleidžiama sėdėti ir nebūtinai pagal tiesiogines pareigas.Neranda darbininkų- sugretina pareigas,moka tą patį,visi pašaliniai darbai privalomi dirbti pagal labai įdomiai,tačiau iš teisinės pusės gerai sudėliotą darbo sutartį,aišku galima sakyti,ko ten eiti tada dirbti? O kur žmogus be išsimokslinimo arba jau netoli pensijos gaus darbą? Taip ir naudojasi .Baisi situacija,žmogus visiškai paliktas „ant ledo“.

  3. pestininkas says:

    O kaip gi anglu napalmu sudegintas Karaliaučius? Holokaustas gera priėdanga soviėtu terorui, revoliucijoms padarytoms ir daromoms visame pasaulije, karams, tame tarpe ir Ukrainoje. Dabar ruošiamam naujam karui, ir visa tai daroma tokiu kaip mes , rankomis! Bet tautos jau bunda…

  4. ra says:

    na, ka- rekiam ir musam toliau? is kur toks kiekis Lietuvoj atsirado Egipto valkatu? Aimanuoja dabar Palestina, skriaudziama nuskriaustuju. Mano tauta-kryziuociu, maskoliu ir auksines ordos naikintoja. Labai atgailauju? ne

  5. Ec says:

    Taigi, apie Karaliaučiaus kraštą tylima, kiek žinau, ten buvo pats tikriausias genocidas, nes kur gi dingo visi vietiniai to krašto gyventojai? Manau, jie nesvarbūs, jie juk ne žydai

  6. Algirdas Minkauskas says:

    „Būti padoriu gali tik tikrai laisvas žmogus. Normalus žmogus nėra laisvas, nes jis nuo daug ko priklauso ir, visų pirma, – nuo įstatymų. Tikrai laisvas yra tas, kuris pats gali spręsti, paklusti įstatymui ar ne. Kitaip sakant, jo vidinis širdies balsas yra aukščiau už valdžios įstatymus.“

    Nuostabu. Straipsnis atkartoja mano paties mintis. Kai kur vos ne tas pats kaip „Nuo valdymo būdo prie gyvenimo būdo“. Tik teisti nieko nereikia. Tuščias tai užsiėmimas. Ir nešvarus. Nereikia teismų.

  7. Simas Simaitis says:

    Nežinau dėl Karalaiučiaus, bet Drezdenas, Kiolnas, Niurnbergas,Hamburgas, Liubekas, tai tikrai. Tipo atkeršijo vokiečiams už JK bombordavimą su V1 raketomis. 

  8. saul says:

    Galvazudziai turi atsakyti uz savo nusikaltimus.Ir visai nesvarbu ar tai lietuviski zydsaudziai,ar zydiski NKVD’istai Raslanai ar sovietiniu nusikalstamu strukturu veikejai-kolonistai okupantai,zude lietuvius desimtimis tukstanciu.Ir nereikia cia suokti,kad tik del iskundimu buvo surasti zydai ar lietuviu partizanai.Tais laikais visi zmoniu sarasai seniai jau buvo ir nereikejo „burti is ramuneles“.Visiems buvo aisku ,kas zydas ,o kuris mokytojas,sauliu organizacijos,policijos veikejas ar vidutiniokas ukininkas-viskas juodu ant balto buvo surasyta.Ir jeigu ne eiliniu Lietuvos zmoniu gailestingumas,tai nebutu isgelbeta tukstanciai zydu nuo mirties ar priglausta,pamaitinta tukstanciai Lietuvos partizanu.Na o rekti ir saukti apie iskundimus yra zema,vien tik,gerbiant prisiminima tu zydu gelbetoju,kurie viso kaimo akivaizdoje juos slepe,nors visas kaimas apie tai zinojo.

  9. Dainius V. says:

    Tos temos apie holokaustus yra tiek pykinimo pabodę,žudė visi: rusai,vokiečiai,lenkai,latviai ir tie patys lietuviai.Galėčiau paviešinti daug A.A. senelio girininko prisiminimus apie stribus ir lietuviškus partizanus,tik nuogąstauju kad ta informacija nebus tinkama šių dienų propogandai.Žydai naikino kitus žydus įtraukdami į tai ištisas tautas.Tau yra tokia pati tiesa kaip kad kas rytą naktį keičia diena ir nėra čia daugiau ką kapstyti.

  10. Dainius V. says:

    1970 m. buvo įkurtas Tarptautinis ryšių su Katalikų bažnyčia ir judaizmu komitetas, trumpiau– Tarptautinis katalikų ir žydų ryšių komitetas (TKŽRK), kuris šaukia susirinkimus kas dveji metai . Pagrindiniu TKŽRK uždaviniu tapo naujos žydų ir katalikų santykių teologijos formavimas arba, kaip ją pavadino katalikų veikėjas Johanas Baptistas Metas, „teologijos po Osvencimo“, kuri stengiasi išvengti bet kokios antijudėjiškos formuluotės ir yra pašaukta „praturtinti krikščionišką mąstymą padedant geriau suvokti vieno ar kito termino judaizme reikšmę“. Anot tyrinėtojo A. Valio, „mokymas turi būti toks, kad žydai galėtų jame dalyvauti nesijausdami kitų blogai suprasti“.Naujoji teologija buvo kuriama pamažu, palaipsniui ruošiant katalikus priimti teiginius, neatitinkančius Bažnyčios mokymo. Pirma, ką reikėjo padaryti, – tai pasiekti aiškaus pripažinimo, kad žydai yra išrinktoji tauta. Pateikta deklaracija atstatė žydų poziciją. -iš judaizmo kilusių religijų misija – paruošti žmoniją ateinančiai mesijinei erai, apreikštai Biblijos. Tokiu būdu judaizmas išsaugo savo pilnatvę, tuo tarpu kitos religijos išplaunamos ir įrikiuojamos į naują universalią religiją. Pasiūlyti visai žmonijai judaizmą kaip religiją,štai kokia prasmė ,pasireiškianti visokių knygų rašyba ir kalbų sapalione apie žydų holokaustą prieš juos pačius.Gal atsikvošikime ir mąstykime šviesia galva.

  11. GENOCIDAS RYTŲ PRŪSIJOJE says:

    Maksas Hastingsas – vienas iš istorijos lyderių Didžiojoje Britanijoje. Savo knygoje „Armageddon: The Battle For Germany 1944-1945″ [Armagedonas: Mūšis už Vokietiją 1944 -1945] jis daugiamečių tyrimų ir šimtų liudininkų – kariškių ir civilių – prisiminimų pagrindu ryškiai ir iš naujo aprašo paskutinius Antrojo Pasaulinio karo mėnesius. Tarp kitko Maksas Hastingsas atskleidžia nežinomus negailestingo tarybinių karių puolimo per rytinius Vokietijos rajonus puslapius.

    Kaip rašo Hastingsas, pirmasis rusų įsiveržimas į rytinius Vokietijos rajonus įvyko 1944 m. spalio mėn. kai Raudonosios Armijos daliniai užgrobė keletą pasienio kaimų. Po penkių dienų jie buvo iš ten išmušti ir prieš vokiečių kareivių akis atsivėrė neaprašomas paveikslas.

    Vargu ar nors vienas civilis išvengė mirties nuo rusų kareivių rankų. Moteris nukryžiuodavo ant daržinių durų ir ant apverstų vežimų prievartaudavo, traiškė tankų vikšrais. Jų vaikus taip pat žvėriškai nužudė. 40 prancūzų belaisvių ,dirbusių aplinkinėse sodybose, „išlaisvintojai” sušaudė. Toks pats likimas ištiko ir pripažintus vokiečių komunistus. Raudonaarmiečių veiksmai nebuvo padiktuoti beprasmiško žiaurumo – tai buvo metodiškas sadizmas, neturintis sau lygių.

    „Fermos kieme stovėjo vežimas, prie kurio nukryžiuotojo poza vinimis per rankas buvo prikalta keletas nuogų moterų – praneša vokiečių folksšturmo narys Karl Potrek. – Prie didelio užeigos kiemo yra daržinė ir prie kiekvienos iš dviejų durų nukryžiuotojo poza vinimis prikalta nuoga moteris. Gyvenamuosiuose namuose mes radome iš viso 72 moteris ir merginas, taip pat vieną 74 m. vyrą – visi jie buvo nužudyti žvėrišku metodu; tik kelių galvose buvo rasta kulkų skylės. Kai kuriems naujagimiams sutraiškytos galvos“.

    Netgi patiems rusams pasidarė nejauku, pamačius tokias žudynes. Maskvos paruoštos oficialios taip vadinamos „Didžiojo Tėvynės karo istorijos“ autoriai įprastai labai kukliai šiais klausimais pripažįsta: „Ne visi kareiviai teisingai suprato, kaip jiems reikia elgtis Vokietijoje. Pirmosiomis mūšių Rytų Prūsijoje dienomis buvo atskiri teisingo elgesio normų pažeidimai‘.

    Čia tarybiniai istorikai, švelniai tariant, apsimetė naivuoliais. Iš tikrųjų, kaip rašo savo veikale „Sąjungininkų planai sunaikinant vokiečių tautą“ tyrinėtojas Klausas Nordbruchas, TSRS politinė ir karinė vadovybė aktyviai kvietė raudonarmiečius plėšti vokiečių miestus ir prievartauti vokiečių moteris. Visiems žinomi žmogaus neapykantą skatinantys žydo I. Erenburgo eilėraščiai ,reikalaujantys žudyti netgi nėščias moteris ir naujagimius. O štai ką pasakojo apklausose tarybiniai belaisviai:

    „Prieš įžengiant į Vokietijos žemę karininkai davė mums instrukcijas, pagal kurias vokiečių civilių gyventojų nuosavybės galima negerbti, o su gyventojais elgtis kaip su šiukšlėmis“.

    „Ankščiau trofėjus rinkti buvo uždrausta, bet dabar, Vokietijos žemėje tai jau nebaudžiama. Kiekvienas gali imti tiek, kiek galės išsinešti“.

    „Prieš dvi savaites mums karininkai pasakė, kad kareiviai ,įženge į Vokietijos žemę, gali atvirai plėšikauti“.

    „Kuopos vadas ir grandies vadas mums pasakė, kad Vokietijos teritorijoje mes galime nebaudžiami plėšti ir prievartauti vokiečių moteris“.

    Tarp kitko, tęsia Maksas Hastingsas, tai, kas atsitiko pirmųjų atakų metu, tai buvo tik Raudonosios Armijos barbariško elgesio jos ryžtingo veržimosi į Trečiojo Reicho gilumą tais siaubingais mėnesiais šaukliai. Daugiau kaip 100 mln. žmonių , buvusių Vokietijos teritorijoje, atsidūrė tamsiame labirinte, kur jų laukė siaubas, dar nematytas per visą žmonijos istoriją.

    Tvirtinimai apie tai , kad atseit tarybiniai kareiviai keršijo už „žvėriškumą, nacių surengtą jų šalyje“ neišlaiko jokios kritikos. Artimiau nagrinėjant paaiškėja, kad „fašistiniai žvėriškumai“ yra tik tarybinės propagandos mašinos, Antrojo Pasaulinio karo metais dirbusios pilnu pajėgumu, išsigalvojimai. O dauguma nusikaltimų, priskiriamų vokiečiams [įskaitant ir lenkų karininkų sušaudymą Katynės miškuose] iš tikrųjų buvo padaryti NKVD būrių.

    Po prevencinio TSRS užpuolimo 1941 m. birželio mėn. vokiečių kareiviai tapo neregėto žiaurumo liudininkais. Apie daugumą iš jų papasakota kareivių laiškų rinkinyje „Tarybų Sajunga vokiečių kareivių akimis“ [rusiškai „Советский Союз глазами немецких солдат“] redaguotų Wolfgang Diwerge. Pasakoja Fredas Falnbigl:

    „Aš mačiau kalėjimus Lvove ir mačiau tokių dalykų, kurie mane giliai sukrėtė. Čia buvo žmonės su nupjautomis ausimis , nosimis ir t.t. Jie prikaldavo vinimis gyvus vaikus prie sienos pasmerkdami juos kankintis. Kraujas tekėjo iki kulkšnių. Neturėjo didelės reikšmės, ar jie buvo gyvi ar mirę. Jie užpildavo krūvas lavonų benzinu ir padegdavo. Dvokas buvo nepakeliamas. Aš tokius dalykus mačiau Ternopilyje ir Trebovle. “

    Kitas kareivis Paul Rubelt savo laiške į namus rašo:

    „Aš vakar buvau Lvove ir mačiau kruviną pirtį. Tai buvo siaubinga. Nuo daugumos aukų buvo nulupta oda, vyrai buo iškastruoti, akys išluptos, rankos ir kojos nupjautos. Kai kurie vinimis buvo prikalti prie sienos , 30 – 40 žmonių buvo užmūryti mažame kambaryje ir užduso. Tokiu būdu šioje teritorijoje žuvo apie 650 žmonių. Pasislėpti nuo dvoko buvo galima tik rūkant cigaretę ir prisidengus nosį nosine… Dauguma numirė dėl smaugiančios smarvės. Šiame mieste jie [žydai] netgi atverdavo kapus ir išniekingavo palaidotuosius. Tai siaubinga. Sunku patikėti, kad tokie žmonės gali egzistuoti“.

    Leitenantas Lorenz Wachter rašo:

    „Aš tikrai negaliu aprašyti tai, ką mes matėme Lvove. Tai daug daug blogiau tai nei galėjo aprašyti vokiečių laikraščiai. Tai reikia pamatyti. Netgi dvoko, kurį galima buvo pajusti per pakankamai didelį atstumą nuo kalėjimo sienų, buvo pakankama kad galėtum susirgti. Ir pati scena: šimtai nužudytų vyrų ,moterų ,vaikų ,siaubingai išniekintų. Vyrams išdurtos akys, šventikui buvo prapjautas pilvas ir ten įkištas naujagimis. Aš galėčiau papasakoti dar labiau siaubingų dalykų bet ir šie mane pakankamai sukrėtė. Šiuo momentu aš priprates prie tokių vaizdų“.

    O štai koks paveikslas atsivėrė vokiečių kareiviui K. Saffneriui tame pačiame Lvove:

    „Kai mes atvykome į Lvovą ,mieste tvyrojo pilkas rūkas. Dvokas buvo beveik nepakeliamas. Rusai iš miesto buvo išstumti tik po sunkaus mūšio. Po dviejų valandų aš radau, iš kur sklido šis siaubingas dvokas. Boševikai ir žydai nužudė 12 000 vokiečių ir ukrainiečių. Aš mačiau nėščias moteris ,GPU kalėjime pakabintas už kojų. Bolševikai nupjaustė nosis, ausis ,akis, pirštus, rankas, kojas. Kai kuriems buvo išplėštos širdys. 300 našlaičių nuo 2 iki 17 m. buvo vinimis prikalti prie sienos ir negailestingai nužudyti. Po to, kai jie baigė kankinimus, jie metė žmones, kurių didžioji dalis dar buvo gyvi, į trijų metrų gylio rūsį, palaistė juos benzinu ir padegė. Tai buvo siaubinga. Mes negalėjome patikėti, kad egzistuoja tokios pabaisos. Mūsų propagandistai nepakankamai išsamiai kalba apie tikrąją boševizmo liniją. Tą dieną, kai mes įžengėme į Lvovą, išgyvenę ukrainiečiai surinko 2000 žydų ir įvykdė jiems kerštą. Žydams teko išnešti visus nužudytuosius ir sukrauti į vežimus. Policija laikė žmones atokiau. Tai buvo širdį plėšiantis reginys – žiūrėti į moteris, apraudančias savo vyrus ir vaikus, į vyrus degančiais pabalusiais veidais ,iš pykčio gniaužiančius kumščius. Šią baisią sceną neįmanoma papasakoti žodžiais. Tai kas grėstų vokiečių tautai, jeigu boševizmas pasiektų mus?“.

    Deja ,ankščiau paminėti žodžiai tapo niūria pranašyste. 1945 m. Vokietijos ir Rytu Europos gyventojams teko savo kailiu patirti boševizmo košmarą.

    Kaip pažymi Maksas Hastingsas, ypatingai sunki dalia teko vokiečiams kareiviams- karo belaisviams. Karo gydytojas Nikolajus Senkevičius, dirbęs karo lauko ligoninėje, pasakoja, kad grupė vokiečių belaisvių apklausoje lyg tai atsisakė atsakinėti: „Mes nuvedėme juos apie 100 m. į šoną ir sušaudėme“.

    Dauguma pasidavusių vokiečių taip ir nepamatė karo belaisvių stovyklų. „ Mes šiaip sau žudėme karo belaisvius – kalba kapitonas Vasilij Krylov ir spragsi pirštais – Jeigu kareiviams įsakydavo pristatyti belaisvius į užnugarį, dažniausiai juos nužudydavo „bandant pabėgti“.

    Witold Kubaschewski prisimena, kaip nepakeliama jam buvo šaudyti belaisvius. Ir kaip stengdavosi nežiūrėti pasmerktiems žmonėms į akis. Bet kaip ir visi, jis šaudė vykdydamas įsakymą.

    „Kare viena taisyklė – tu eini į mūšį ir matai priešą ir priešas tau – ne žmogus – prisimena seržantas Nikolajus Timošenko – Pakėles rankas tu neišsigelbėsi“.

    Stalino kareiviams rekomendavo rašyti „keršto registrus“, užrašinėti išsigalvotus „vokiečių žvėriškumų“ duomenis ir fiksuoti asmeninį indėlį dėl „sąskaitų suvedimo su priešu“. Politrukai šiuo tikslu organizuodavo „keršto mitingus“, kviesdami tarybinius kareivius plėšikauti ir žudyti.

    Kai ši „keršto trokštanti“ gauja įžengė į Vokietiją , ji sudarė siaubingą reginį. Stalino visiškai nejaudino, kiek žmonių žus užtikrindami jam pergalę, ir sėkmingos jo tankų ir pėstininkų atakos buvo pagrįstos kareivių pasiaukojimu [kuriuos kaip taisyklė prieš tai girdydavo degtine] negu gudriai parengta taktika ar numatymu.

    Dešimtys „trisdešimtketvirtukų“ puolė išsirikiavę viena eile vos ne bortas prie borto. Vokiečiai pamušdavo 4 -5 vienetus, bet už jų neišvengiamai atsirasdavo nauji tankai, o už jų bangomis ėjo pėstininkai.

    Vienas vokiečių kareivis prisimena:

    „Jūs paprasčiausiai nepatikėsite – jie vis ėjo ir ėjo, jų pėstininkai tikrąja to žodžio prasme šokdavo ant mūsų tankų bėgte su riksmais netgi tada, kai prieš mūsų poziciją riogsojo kalnai lavonų. Atsirasdavo mintis: „Argi tokius žmones galima sustabdyti?“

    Tarybinių nuostolių skaičiai iki šių dienų yra nenatūralus pasididžiavimo objektas.

    „Aišku, Raudonojoje Armijoje su panieka žiūrėjo į žmogaus gyvybę. – pažymi artileristas Vladimiras Gorminas. – Niekas nežinojo, kiek žmonių žuvo bet tai niekam ir nerūpėjo“.

    Generolai mesdavo savo „smogiamasias armijas“ į bet kokias atakas, nepaisydami priešo apsupties ar kontraatakos pavojaus.

    „Vokiečiai juos atkirsdavo ir kartais jie savaitėmis likdavo apsuptyje, jiems baigdavosi maisto atsargos, kovinės atsargos, kuras – pasakoja vienas rusų karininkas – Bet jie turėjo prasiveržti iš apsupties žiedo“.

    Rusai buvo negailestingi mūšyje su šaltaisiais ginklais ir ypač pavojingu priešu buvo naktį. Visi vokiečių kareiviai ,pabuvę Rytų fronte, o po to pateke į Vakarų frontą, vienu balsu tvirtina, kad mūšių su anglais-amerikiečiais metu jie nakties metu galėjo laisviai judėti, o tuo metu rusai naktimis neduodavo priešui nė minutės ramybės.

    Vienas iš mylimiausių tarybinių žvalgų spec. grupių, veikusių naktį, triukų buvo perpjauti gerkles vokiečių sargybiniams o po to subjaurotus lavonus palikti, kad pasimokytų jų likę gyvi draugai.

    Raudonaarmiečiai išsiskyrė kraštutiniu nedisciplinuotumu, maitinamu siaubingomis išgertuvėmis: neribojamas degtinės vartojimas buvo natūralus reiškinys, nors taip padedantis iškentėti fronto kasdienybę.

    Netgi nepavargstančių baudžiamųjų komandų sušaudymai [Stalinas taikė būtent tokį metodą savo kareiviams, kad išliktų budrūs] negalėjo sulaikyti žmonių nuo ekscesų, kartais mirtinai pavojingų.

    Kai vienos brigados kareiviai užgrobė cisterną su spiritu, jie pradėjo į ją šaudyti, o kai spiritas pasipylė iš šimtų skylių, jie pakišdavo burną po čiurkšle. Dauguma nusigėrė iki sąmonės netekimo ir už tai vos nesumokėjo gyvybe, kai vokiečiai pradėjo kontrpuolimą.

    Trys kareiviai, tokį patį triuką atlike Vengrijoje, vyno rūsyje su milžniška vyno statine, paprasčiausiai paskendo vyno srovėje.

    Tarybinių kareivių kvailumas prie vairo tapo legendomis. Autotranspoto tarnyba statydavo keliuose užrašus „stabdyk arba žūsi!“ bet dešimtys lengvabūdžių sunkvežimių vairuotojų ignoruodavo šiuos perspėjimus – ir tikrai žūdavo. Vladimiras Gordinas kartą matė, kaip trys sunkvežimiai iš autokolonos vienas paskui kitą nusivertė nuo skardžio.

    Dar vienas, „ linksmesnis“ atvejis: vienas tankų dalinio kareivis ,kur tarnavo Valentinas Krulikas, apsirengė vokišku kiteliu ,užsidėjo vokišką šalmą ir įsiveržė į blindažą, kur ilsėjosi jo skyrius, mojuodamas šmaizeriu ir rėkdamas: „Rankas aukštyn!“

    Visi ten buvusieji tai palaikė labai gerai pavykusiu pokštu. Bet tik vienas iš draugų spėjo nušauti „artistą“ , kol kas nors spėjo jį atpažinti .

    Aišku, visi tarybiniai kareiviai buvo kvailiai – arba didvyriai. Jau pirmąjąme mūšyje 17-metis Anatolijus Osminas pražilo, kai į jo tanko šarvus pradėjo stuksenti kulkos. Jis pripažįsta , kad iš baimės pridėjo į kelnes – tai atsitikdavo daugeliui kareivių visuose frontuose.

    „Po to prie pavojų pripranti, kaip pripranti žudyti žmones – pasakoja jis – Iš pradžių aš galvojau: „Kaip aš galėsiu nužudyti žmogų?“ Bet vėliau aš supratau: arba aš nužudysiu arba nužudys mane“.

    Netgi ir šiandien dauguma rusų – ir netgi vyriausybė atsisako pripažinti tikruosius žiaurumo mastus, kuriuos darė Raudonoji Armija pakeliui į Berlyną. Bet 1945 m. Raudonosios Amijos vadovybė tikrai tikėjo, kad jų kareiviai vokiečių žemėje elgėsi kaip laukiniai.

    Labiausiai už visus nukentėjo Rytų Prūsija – jos plačiose kalvotose lygumose buvo išsimėtę daugumos vokiečių aristokratų valdos. Pirmaisiais karto metais tai buvo tylus užkampis, gyvenetis beveik kaip taikiu metu. Dabar jis pavirto į liepsnojantį pragarą.

    Liudytojų parodymų netrūksta.

    „Mes visi žinojom, kad vokiečių merginas galima prievartauti ir žudyti – rašė Aleksandras Solženicynas, karo metais buvęs karininkas artileristas – tai buvo laikoma vos ne kaip pasižymėjimas mūšyje“ …

    Jam pritaria ir Gavrila Temkinas ,78-sios šaulių divizijos vertėjas:

    „Pats paprasčiausias būdas atkeršyti- tai prievartauti priešo moteris“.

    Rytų Prūsijoje raudonarmiečiai moteris prievartavo taip dažnai, kad kalba ėjo jau ne apie seksualinį pasitenkinimą, o apie siekimą išniekinti visą tautą.

    Užkariautojų įniršis vis augo, kai jie pirmą kartą pamatė, kaip turtingai gyvena vokiečiai.

    „Jų miesteliai ir kaimai, palyginus su mūsiškiais, atrodė kaip žemės rojus – pasakoja leitenantas Genadijus Klimenkoput – Viskas buvo taip išpuoselėta. tiek gražių pastatų. Jie buvo ant tiek turtingesni už mus“.

    Tai , ką pamatė kareiviai, prieštaravo daugiametei propagandai apie socialistinės ekonomikos privalumus ir viršenybę. Gal būt įniršis, sukeltas priešo turtingo gyvenimo savo skurdo fone po dešimtmečių „diržų veržimo“ tik tuo galima paaiškinti, kodėl tarybiniai kareiviai taip beprotiškai triuškino viską, kas papuolė po ranka.

    Plėšikavimas įgavo epinius užmojus – tam padėjo ir Raudonojje Armijoje egzistavusi tvarka, pagal kurią kiekvienas kareivis kartą per mėnesį namo galėjo siųsti siuntinį su trofėjais. Į Rusiją siuntė viską – maistą, gėrimus, gyvulius, drabužius, brangenybes. Jeigu civilai gyventojai iš kvailumo pasiskųsdavo dėl plėšimų, tai kareiviai padegdavo jų namus.

    Prieš šio žiauraus puolimo pradžią Rytų Prūsijos gyventojai bėgo nesidairydami: dėl siaubingo žiaurumo pabaiga buvo vieną iš niūriausių istorijoje.

    Vieną iš pačių šalčiausių 20-jo šimtmečio žiemų šimtai tūstančių taikių gyventojų [nedaugelis laimingųjų – vežimuose o dauguma pėščiomis] judėjo į vakarus apsnigta lyguma siauru koridoriumi tarp siaurėjančių tarybinio puolimo gniaužtų. Tiktai vienas buvo svarbu – išsigęlbėti nuo rusų. Keliai buvo užsikiše gyvaisiais žmonėmis ,pakelės – lavonais. Negyvi kūdikai gulėjo tiesiog ant sniego. Kai kurie pabėgėliai, pasibaisėje nuo šio mirtino chaoso pasukdavo atgal į namus kalbėdami: „Galbūt tie rusai ne tokie jau baisūs, kaip kalbama“.

    Vėliau jiems tekdavo tik pasigailėti dėl šio sprendimo. Pasivije pabėgėlių kolonas, rusų kareiviai sušaudydavo juos iš patrankų ir kulkosvaidžių. Tam nebuvo jokios karinės būtinybės – kalba ėjo tik apie kerštą.

    Tie, kurie negalėjo trauktis sausuma , bandė bėgti jūra – tai buvo vienas iš niūriausių karo epizodų. Vokietijos Baltijos jūros uostuose kovojo dėl vietos laivuose, plaukiančiuose į Vakarus – kai kurie nukrisdavo į vandenį, paslyde prieplaukoje, kitus išmesdavo už borto keleiviai.

    Gdynės uoste netoli Dancigo prisišvartavo laivas „Wilhelm Gustloff“ – iki karo pradžios buvęs kruiziniu laineriu. Taikos metu laineris galėjo sutalpinti 1900 keleivių ir laivo įgulą. Bet tą dieną keleivių sąraše buvo daugiau kaip 6000 pavardžių – tai pat sužeistieji iš karinių ligoninių su amputuotomis galūnėmis ir nėščios moterys, kurioms pasjvaikščiojimams skirtame denyje buvo įrengtas gimdymo skyrius.

    Vėliau, kai „Wilhelm Gustloff“ išplaukė iš uosto, jį apsupo visa flotilė valčių, prikimštų pabėgėliais, maldaujančiais priimti juos į laivą – pakeldavo ant rankų vaikus. Susigraudinusi komanda nuleido nuo bortų pakraunamuosius tinklus. Kaip buvo paskaičiuota, su jais į laivą įlipo dar 2000 žmonių. Tiems, kuriems tai pavyko, pajuto didelį palengvėjimą – bet ,deja , jie buvo pasmerkti. Palikęs uosto prieigas, senas perkrautas „Wilhelm Gustloff“ lėtai judėjo per štormo sukeltas Baltijos jūros bangas.

    Jis tapo lengvu taikiniu tarybiniam kapitonui- povandenininkui Aleksandr Marinesko ,aptikusiam lainerį ir paleidusį jam tiesiai į kaktą keletą torpedų kaip įprasta papuoštom lozungais „Už Tėvynę“ „Už Stalingradą“ ‚Už tarybinę liaudį“.

    Pasigirdo trys kurtinantys sprogimai. „Wilhelm Gustloff“ stipriai pasviro ir per 70 min. paskendo. Šios katastrofos aukomis – stambiausiomis plaukiojimo jūromis istorijoje, užtemdžiusios netgi „Titaniko“ arba „Luzinatanijos“ žūtį, tapo 7000 žmonių.

    Laive prasidėjo siaubingos scenos. Šimtams jaunų moterų iš Karinio jūrų laivyno pagalbinio padalinio pasisekė žūti akimirksniu – viena iš torpedų sprogo tiesiai po patalpomis, kur jos buvo patalpintos. Seneliai, ligoniai ir sužeistieji negalėjo judėti – jų laukė ilga ir kankinanti mirtis.

    Pasigirdo žmonių, uždarytų tarp vandens nepraleidžiančių pertvarų ,riksmai. Jūreiviai šūviais iš karabinų bandė apraminti išprotėjusią minią, iš apatinių denių besiveržusią į viršų. Stiuardas prabėgdamas pro vieną iš kajučių išgirdo šūvį. Atidaręs duris jis pamatė Karinio jūrų laivynio karininką, stovėjusį su pistoletu rankoje prie moters ir kūdiko lavonų, kitas kūdikis iš siaubo buvo apsikabinęs jo koją

    „Eikite lauk“ – riktelėjo karininkas ir stiuardas uždarė duris, netrukdydamas tėvui baigti reikalus.

    Netgi tiems, kuriems pasisekė patekti į gelbėjimosi valtis,buvo lemta išgyventi labai neilgai- dauguma sušalo, nesulaukę gelbėtojų, atvykusių į katastrofos vietą tik auštant. Iš viso išgyveno 949 žmonės. Deja ,siaubingas „Wilhelm Gustloff“ likimas pasimetė 1945 m. pasaulinės tragedijos fone ir šiandien apie tai žino tik kai kurie vokiečiai ir saujelė istorikų. [Beje 90-siais metais Aleksandr Marinesko Kaliningrade buvo pastatytas paminklas ir tai didžiausias tūkstančių nekaltų aukų atminimo išniekinimas ir įžeidimas]

    Dabar Rytų Prūsijoje vokiečių rankose liko tik apsupta sostinė – įtvirtintas Kionigsbergo miestas. Rusai subombardavo miestą iki pagrindų, bet vis dėlto šturmo grupėms teko kovoti už kiekvieną metrą, panaudojant ugniasvaidžius, kad sunaikinti nenorinčius pasiduoti gynėjus.

    „Niekada nebuvau sutikęs tokios ryžtingos gynybos kaip Kionigsberge“ – prisimena vienas rusų karininkas.

    Kai galų gale raudomarmiečiai užvaldė miestą, jie išmušė tūkstančius gyventojų. Moteris prievartavo tiesiog ligoninių gimdymo skyriuose. Vienas gydytojas atsimena jų beviltiškus klyksmus „Nušaukite mane“, bet kankintojai savo aukoms parinko lėtą mirtį.

    Michaelis Vikas – vienas iš tų, kurie išgyveno šiose baisiose skerdynėse – pasakoja:

    „Kiekvieną sutiktą vyrą jie nužudydavo, kiekvieną sutiktą moterį – prievartaudavo. Naktimis iš visur sklido prašymai padėti ir aimanos. Jie uždarydavo žmones į rūsius ir padegdavo namus. Jie suvydavo šimtus žmonių į miesto apylinkėse buvusias kautynių vietas ir ten juos sušaudydavo arba sudegindavo“.

    Kruvinoji žiema Rytų Prūsijoje – vienas iš pačių siaubingiausių Antrojo Pasaulinio karo epizodų. Vokiečiai dar ir šiandien dėl to įniršę, kad pasaulis apie tai mažai žino. Viena moteris iš Rytų Prūsijos pasakė:

    „Tai buvo mūsų holokaustas, bet visam pasauliui į tai nusispjauti“.

    Tarybiniai veteranai bando pateisinti savo veiksmus „vokiečių nusikaltimais, padarytais mūsų šalyje“. Visų pirma, tai visai nepriimtina moraliniu požiūriu. Moterys ir vaikai iš Vokietijos glūdumos neturėjo jokio ryšio su vokiečių kareivių nusikaltimais TSRS teritorijoje, jeigu tokie iš tikrųjų buvo. O visų antra ,tie veteranai iki šiol taip ir nesuprato, kad visi šie „vokiečių nusikaltimai“ – begėdiški žydų-boševikų išsigalvojimai ir apgaulė, iki šiol ketvirčio amžiaus eigoje niekinusių rusų tautą ir sunaikinusių dešimtis milijonų jos geriausių atstovų. 1941 m. bolševikai atsidūrė mirtiname pavojuje ir dėl to teko “uždegti” kovai su vokiečiais užmirštą ir nubukintą rusų tautą ,sugalvojant nesuskaičiuojamus žiaurumus kuriuos Rusijos žemėje atseit vykdė Vermachto ir SS kareiviai.

    Nereikia pamiršti, kad 1941 m. Birželio 22 d. TSRS atrodė kaip didelis konclageris, kuriame iš po jo vartų tekėjo milžiniškos upės kraujo. Vokietijos puolimas sutabdė rusų tautos naikinimo procesą. Istorijos apie lyg tai po to sekusius „fašistinius nusikaltimus“ – įprasta “juodoji propaganda“. Iš tikrųjų vokiečiai su civiliais gyventojais elgėsi labai civilizuotai, tai liudija daugybė prisiminimų tų, kurie karo metu gyveno vokiečių užimtose teritorijose.

    Mažai kam žinoma, kad Stalinas 1941 m. lapkričio 17 d. išleido slaptąją direktyvą nr. 0428, kurioje specialiems diversiniams būriams, perrengtiems vokiečių uniforma,buvo įsakyta pereiti fronto liniją ir specialiai žudyti taikius gyventojus vokiečių užimtose teritorijose. Tai darydami, jie būtinai turėjo palikti keletą gyvų žmonių, kurie paskui galėtų papasakoti, kad šiuos nusikaltimus atseit padarė vokiečiai.

    Kaip tai nebūtų buvę, rašo Maksas Hastingsas, mažai kas be pagiežos gali galvoti apie Rytų Prūsijos likimą, tuo labiau kad tai nebuvo karinė būtinybė. Puolant Berlyną ją paprasčiausiai buvo galima apeiti ir „išvalyti“ vėliau.

    Rusai iš karto pradėjo mokėti už savo žiaurumą. Nereikalinga pergalė Pabaltijyje Tarybinei Armijai kainavo 600.000 nužudytų ir sužeistų kareivių – tai tik vos vos mažiau nei anglų-amerikiečių kariai prarado per visą savo kampaniją Vakarų fronte.

    Vėliau jiems už tai teko sumokėti dar brangiau. Matydami, kas įvyko Rytų Prūsijoje, vokiečiai suprato, kad bandyti išgyventi iki tarybinės pergalės paprasčiausiai nėra prasmės. Jiems neliko kitos išeities, kaip tik kautis iki galo. Dėl to, kad nugalėtojai paruošė nugalėtiesiems tik mirtį ir nepakeliamas kančias , stalininė armija pakeliui į Berlyną patyrė milžiniškus nuostolius.

    Po to kai Vokietijos vadovybė pasirašė kapituliacijos aktą, taikų gyventojų kančios nesibaigė. Prasidėjo neregėto mąsto vokiečių gyventojų, gyvenusių Vokietijos rytinėse teritoritorijose, etninis valymas. Kaip rašo Ingomar Pust savo knygoje „Klyksmai iš pragaro . Tragiškas Sudetų vokiečių likimas“ (Ingomar Pust, „Schreie aus der Hölle ungehört. Das totgeschwiegene Drama der Sudetendeutschen“, 1998) 1945 – 1946 m. prižiūrint Raudonajai Armijai ir su JAV ir Didžiosios Britanijos palaiminimu buvo iškeldinta: 2,3 mln. vokiečių – iš Rytų Prūsijos, 0,6 mln. – iš Danzigo,3,1 mln. – iš Žemutinės Silezijos, 3,4 mln. – iš Aukštutinės Silezijos, 0,9 – iš Brandenburgo, 1 milijonas – iš Pomeranijos, 0,3 mln – iš Vakarų Prūsijos, 1 mln – iš Poznanės ir 1 mln – nuo Warthegau iš viso tai – 13,6 mln. žmonių. Čia dar reikia pridėti 3 mln. Sudetų vokiečių ir 1,5 mln. vokiečių iš Vengrijos , Rumunijos ir Jugoslavijos. Iš viso iš savo žemių buvo ištremta 18 mln. vokiečių. Trėmimo proceso metu žuvo 2,5 mln. vokiečių. Deja jų priešmirtiniai klyksmai liko neišgirsti.

    Bibliografija:

    1. Max Hastings. Armageddon: The Battle For Germany 1944-1945. Alfred A. Knopf, NY, 2004.

    2. Клаус Нордбрух. Планы союзников по уничтожению немецкого народа. „Vierteljahreshefte für freie Geschichtsforschung“ № 5(1), 2001.

    3. Вольфганг Диверге. Советский Союз глазами немецких солдат. Berlin: Wilhelm Limpert-Verlag, 1941.

    4. Ingomar Pust. „Schreie aus der Hölle ungehört. Das totgeschwiegene Drama der Sudetendeutschen“. Sersheim: Hartmann-Verlag, 1998.

  12. Ec says:

    Pasikartosiu, man didžiausią abejonę holokaustu kelia įstatymų, draudžiančių abejonę holokaustu, buvimas

  13. pestininkas says:

    Dainiau ir Ec, pagarba už teisingas mintis!

  14. Bitvaldas says:

    Bet kas paskyres keleta vakaru taip vadinamo holokausto tyrinejimui, su nuostaba bus pastatytas pries neisvengiama fakta jog nera jokio, kartoju, JOKIO daigtinio irodymo jog bent vienas zydas mire duju kamerose. Taip pat nera JOKIO nei Hitlerio, nei Himlerio, nei Geringo, nei dar kazkokio auksto nacistines Vokietijos vadovo pasirasyto isakymo apie zydu sunaikinima. Ju tikrasis planas buvo zydu emigracijos is Europos skatinimas. Ir ne be pagrindo. Naciai matydami kaip komunizmas ima virsu turejo sveiku protu suvokiamu priezasciu. O nesibaigiantis zydu sriubavimas apie amzinus persekiojimus uz tai, kad jie nieko,niekam ir niekada nieko blogo nepadare…kas tuo tiki, tam akivaizdziai reikia smegenu transplantacijos. Jau pats faktas, kad jie buvo isvaryti 108 kartus is ivairiu saliu liudija pats uz save. Gal jau laikas pasiziureti i veidrodi vakare, pries miega? Tiesa, pati naciu rasine ideologija yra tik zydu rasizmo veidrodinis atspindys. Bet kas paskaites Senaji Tastamenta. Talmuda ar chasidu Tanya tuo pats greitai isitikins. Tarp kitko Izraelis dabar leidzia imigruoti tik rasiniais pagrindais. Nei civilinis, nei religinis Izraelio istatymas neleidzia tuoktis su nezydu rases atstovu. Raudonasis Kryzius karo metu lanke koncentracijos stovyklas ir tikrino gyvenimo jose salygas ir nerado jokiu priekabiu. Tos stovyklos buvo ne „mirties“, o darbo stovyklos. Tas pats Raudonasis Kryzius pareiske, jos is viso zuvo 395 000 zydu. Labai toli nuo „magisko“ sesiu milijonu skaiciaus. Tarp kitko, Raudonojo Kryziaus duomenys buvo publikuoti trys metai po karo, taigi jiems joks nacis sautuvo i nugara nereme ir neliepe manipuliuoti skaicius. Be to dauguma is tu zuvusiu zydu mire del siltines, medikamentu ir maisto trukumo. Visa gi Vokietija Sajungininku buvo subomborduota i dulkes. O kiek numire civiliu vokieciu kazkodel niekas nepaklausia. Aizenhaueris, po karo belaisviu stovyklose numarino pusantro milijono ir visiems nusispjaut.Jie gi nebuvo „dievo isrinktieji“. Tame kare zuvo 50 milijonu, bet anot talmudiskos aritmetikos 6 milijonai yra daugiau negu 50 milijonu butent todel, kad Dievas sukure zydus tiesiog todel, kad sukure, o gojus sukure tam, kad jiems tarnautu. Ir nereikia uzsiimti sofizmu teigiant, jog tai istraukta is konteksto. Viskas ten jau labai juodu ant balto. Ir dar. „holokaustas“ yra VIENINTELIS istorinis faktas kurio negalima analizuoti, reinterpretuoti ar abejoti. Tas istatymas galioja astuoniolikoje europos saliu. Tame tarpe ir Lietuvoje. Sveikam protui kyla teisetas klausimas; jeigu tai ka as teigiu yra tiesa ko tureciau bukstauti jei kazkas kitas nori ja patikrinti? Pabaigai pridursiu, jog bet kas kas nori suprasti dabartine Europos, ir ne tik, politine, ekonomine, ideologine ir moraline situacija, bet nestudijuoja zydu klausimo tas niekada, nieko nesupras. Tam, kad suprasti reikia skaityti Senaji Tastamenta, Talmuda, Tanya. Patyrineti Chabad Liubovich, zydu chasidu sekta, AIPAC didziausia zydu lobi Amerikoje, na ir jei dar dantys neatsipo nuo viso anksciau mineto antizmogiskos neapykantos rastu, Kabala. Ypatingai Zohar, is kurios jie semiasi savo mesijietisko ikvepimo. As irgi verkiu del duju kameru auku. Ypatingai kai pjaustau svogunus. „Krikscionis“ zemaiciai, lietuviai, nepulkit ant keliu, jusu priesai gi is jusu saiposi!!!

  15. Svetimas says:

    Pagarba Bitvaldui,kietai ir skaudziai bet tiesiai…

  16. pestininkas says:

    Labai teisingai Bitvaldas pasakė! Jei kas nori suprast apiė tai kas ir kodėl vyksta po saulę, tai turi pradėt  studijas nuo žydu klausimuko, ir pastudijavus,klausimų nekils dėl ęsamu politinių ir ekonominių įvykių .

  17. Ec says:

    Tiek giliai kaip Bitvaldas nesigilinau, dėkui jam už smalsumo sužadinimą

  18. Dainius V. says:

    oho Bitvaldai,iš tiesų „kietas“ pasisakymas,nedaug kas drįsta suabejoti žydų tautos “ Dieviškos Tautos“ apsiskelbimu,todėl antrindamas PESTININKUI pridursiu : kas gali istoriškai patvirtinti apie Dievo betarpišką, tokios kaip dabar žydai skelbiasi ,to meto jų klajojančios saujelės tautiečių psskelbimą savo tauta? Ar tikrai tie dešimt Dievo įsakymų,perduoti žydų, yra būtent tokie ir negali būti iš esmės kitokie ? Kodėl žydai tiek daug metų klajojo?Gal tam kad užaugtų visiškai kitaip „užprogramuota“ karta,nepatyrus jokio,net menkiausio poveikio iš šalies!? Ir pagrindinis,mano nuomone klausimas: kokios buvo TIKROSIOS PRIEŽASTYS NUKRYŽIUOTI JĖZŲ IŠ NAZARETO?

  19. Dainius V. says:

    Ir dar : pagalvokime,kodėl visų pasaulio tautų Aukščiausios Valios pareiškėjai juos išpažįstantiems pasekėjams turi bent kažkokius vardus? Tačiau būtent krikščionims jų Dievas yra tiesiog …Dievas.Dar ir kurio vardą nevalia be reikalo ištarti.Bet norint jį ištarti reikia jį žinoti,o žydų aiškinimas apie Dievo pasakytą savo vardą Mozei kelia kai kurių abejonių.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

top