Kas sudaro valstybės skolą

2014, vasario 28, 13:48 | kategorija Ekonomika | atsiliepimų (12) | peržiūrų 6 941 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlispaveikslėlis

Vertikalioje grafinio atvaizdavimo  ašyje milijardai litų, horizontalioje metai.
Duomenų šaltinis Lietuvos finansų ministerija.
1999-2011metų: www.finmin.lt/web/finmin/leidiniai/skola
2012 metų: www.finmin.lt/web/finmin/vyrskol_stat

Nuo 2008 metų rudens (į dešinę nuo raudonos linijos) iki 2012 metų pabaigos valdė A.Kubiliaus vyriausybė. A.Kubiliui perėmus valdžios vairą valstybės skola buvo 17 milijardų, o per keturis jo valdymo metus skola užaugo iki beveik 47 milijardų. 30 milijardų skolų pridarė Kubiliaus naktinės reformos ir jų vykdymas. Tikrovė rodo, kad A. Kubilius ne krizę bandė įveikt, tačiau krizę sukūrė ir valstybei pridarė 30 milijardų skolų.

Kiek yra skolingos visos pasaulio valstybės skelbiama CŽV puslapyje: .gov/library/publications/the-world-factbook/rankorder

Žemiau pateikiu tik skolų lentelės ištrauką.  Lietuva yra 59-je vietoje (nuspalvinta geltonai). Pirmoji lentelė – visi duomenys žinomi, antrojoje daugumos šalių duomenų įvertinimas (estimate angliškai, sutrumpintai est.).

paveikslėlis
Pažiūrėkite pirmosios lentelės pirmąją eilutę. Visas pasaulis prasiskolinęs. Jo skola beveik 57 tūkstančiai milijardų JAV dolerių. Tai CŽV duomenys. O kodėl tie mokslinčiai iš CŽV nesako kam visos valstybės skolingos. Kas tasai geradėjas? Ar marsiečiams, ar ufonautams, ar kokiems ateiviams iš kitų galaktikų visi skolingi? Apie tai kalbėti yra tabu.

paveikslėlis
Antrą lentelę įdėjau, kad visi matytų, jog skolos tik didėja. Ir gan sparčiai. Pavyzdžiui ES skola per du metus padidėjo trim tūkstančiais milijardų JAV dolerių. Pirmosios lentelės paskutinėje skiltyje parašyta kokią dalį BVP sudaro skola. Pagal ES Mastrichto sutartyje nustatytą kriterijų valstybės skola neturi viršyti 60% BVP, nes tada valstybė dar pajėgi skolą grąžinti.

Visos pramoninės valstybės išskyrus Kiniją yra skolingos tiek, kad skolos niekada negrąžins. Pažiūrėkite Liuksemburgo skolą – jis 39-is metus turės dirbti už dyką, kad skolą grąžintų, o airiai visą uždarbį jau pasiėmė dešimčiai metų į priekį. Bendrai visa ES tiek skolinga, kad skolos grąžinti nepajėgi. JAV irgi skolos niekada negrąžins.

Kas čia per cirkas su tomis skolomis ir kam to reikia? Atsakymą duoda JAV Niujorko ekonomistas finansininkas profesorius Nurielis Rubinis. Jis sako, kad skola reikalinga tam, kad būtų sulaužytas vyriausybės stuburas. Ir paaiškina kada tasai stuburas sulaužomas. Sulaužomas tada kai vyriausybei trūksta pinigų palūkanoms už skolą mokėti. Tada vyriausybė nori nenori yra priversta skolintis, nes palūkanas reikia mokėti reguliariai. O vyriausybė iš nieko daugiau pasiskolinti negali – ji turi skolintis iš banko. Va tada bankas ir sako: „padaryk tą, gausi tiek, padaryk aną, gausi tiek“. Ir taip kiekvieną kartą. Faktiškai nuo tada vyriausybė neturi jokios valios, o vykdo tik tą ką įsako bankas.

Pažiūrėkite į Graikiją. Ten kaip tik taip ir vyksta – kiekvieną kartą bankai skolindami Graikijai reikalauja, kad ji prieš tai kažką padarytų. Aiškiausiai matosi, kad valdymas vyksta per skolą ir valdo ne vyriausybė, ne parlamentas ar prezidentas, o vien tik bankas. Kad žmonės nesusigaudytų, bankas keičia sąvokas – dabar jau nesakoma, kad mokami palūkanų procentai už skolą, o sakoma „skolos aptarnavimas“. Tai va – kai sulaužomas vyriausybės stuburas tuomet vyriausybė yra banko vergas ir visą valstybės valdymą perima bankas. Banko niekas nerenka ir jis niekam neatsiskaito. Faktiškai bankas įveda savo diktatūrą.

Kai vyriausybės stuburas jau sulaužytas, tada neturi reikšmės kokia partija laimi parlamento rinkimus, kas vadovauja vyriausybei – ar koks Jonas, ar Petras, ar dar kas nors – vis tiek jie visi privalo vykdyti banko įsakymus. Iš tikrųjų tai reiškia demokratijos mirtį – iš jos lieka tik butaforija, nes partijos, rinkimai, parlamentas, prezidentas yra tik žaidimas, tik įrankis banko rankose ir banko valios vykdytojai.

Žiūrėkite Lietuvos skolos augimo grafiką – A.Kubilius skolą patrigubino ir pasiekė tokį lygį kai jos jau nebegrąžinsi. Naujosios vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius jau kalbėjo viešai, kad skolinsis kažkiek milijonų dolerių skolos procentams mokėti. Vadinasi vyriausybės stuburas jau sulaužytas. Čia yra A.Kubiliaus nuopelnas – vadinasi tam buvo skirtos ir visos jo naktinės reformos.

Apie Algirdo Butkevičiaus skolinimąsi rašo „Lietuvos Rytas“ (laikraščio straipsnis raudona spalva):

Lietuva tarptautinėse rinkose pasiskolino 1,38 mlrd. Lt
lrytas.lt 2013-01-28
Lietuva tarptautinėse rinkose pirmadienį pradėjo platinti naują obligacijų emisiją. Tai portalui lrytas.lt patvirtino finansų ministerijos atstovė.
Iš investuotojų ketinama pasiskolinti iki 1,38 mlrd. litų (400 mln. eurų). Kiek šios sumos bus surinkta, paaiškės pirmadienį vakare.
Lietuva skolinasi tam, kad galėtų grąžinti anksčiau gautas skolas (jas refinansuoti).
Vyriausybė panaudos šiuos pinigus išpirkdama 2003-2004 metų euroobligacijų emisijas. Jų vertė siekia 3,45 mlrd. litų (1 mlrd. eurų).

Lietuva sėkmingai papildė euroobligacijų emisiją
Kaip praneša naujienų agentūra ELTA, Lietuva tarptautinėse finansų rinkose sėkmingai papildė 4,85 proc. kupono obligacijų emisiją, išperkamą 2018 metais („Papildomos obligacijos“), kuri bus sujungta į vieną emisiją su 1 mlrd. eurų 4,85 proc. kupono obligacijų emisija, išleista 2007 m. spalio 29 d., papildyta 2012 m. balandžio 24 d. ir išperkama 2018 metais („Obligacijos“).
Papildomos obligacijos, kurių emisijos nominali vertė lygi 400 mln. eurų, išplatintos 2,631 proc. pelningumu, o išleidimo kaina lygi 110,27 proc. jų nominaliosios vertės.
Bankais – platintojais buvo pasirinkti „Barclays“ ir „Citigroup“.

Va taip – vyriausybė skoloms grąžinti ir palūkanų procentams mokėti pinigų neturi ir privalo skolintis. Vyriausybė skolinasi iš „Barclays“ ir „Citigroup“ bankų, o tie platins vyriausybės vertybinius popierius.

Viešai skelbiama, kad per keturis A.Kubiliaus valdymo metus Lietuvos BVP sumažėjo 15%. Matome – darbo vietų sukurta nebuvo, gamyba sumažėjo, o prisiskolinta 30 milijardų litų. Joks darbas nebuvo atliktas, o pinigų nėra. Bet vieną darbą A.Kubilius padarė – valstybės skolą užaugino tiek, kad kiti, kurie valdys šalį po jo, nori nenori privalės būti bankų marionetėmis. Iš jo darbų matosi jo reformų tikslas, t.y. valstybės sunaikinimas – jos pavertimas bankų marionete. Kaip tai daroma ir aiškina Nurielis Rubinis.

Pagal „Lietuvos Ryto“ straipsnį — 2003-2004 metais skolinosi 1-ą milijardą eurų, o dabar skolinasi tai skolai refinansuoti. Refinansavimas nėra skolos grąžinimas. Refinansavimas reiškia, kad sumokamos skolos palūkanos, o pačios skolos atidavimo terminas nukeliamas į ateitį (į 2018 metus), t.y. pasirašoma nauja skolos atidavimo sutartis. Naujojoje sutartyje gali būti suderėtos mažesnės palūkanos ir kitos palankesnės sąlygos, bet skola nė kiek nesumažėja. Vadinasi 400 milijonų eurų yra palūkanų procentai nuo vieno milijardo, t.y. 40% palūkanų. Štai jums ir įrodymas, kad procentams mokėti vyriausybė pinigų jau negali sukrapštyti. O žinant Nurielio Rubinio išaiškinimą aišku, kad nepriklausomos valstybės jau neturime, nes vyriausybė yra bankų įkaitas.

Dabar paaiškinsiu ką reiškia procentai. Tarkime, kažkas skolinasi „N“ pinigų sumą; palūkanos „p“ procentų; tai po „n“ metų jo skola su palūkanomis bus „Nn“; „p“ rašoma dešimtaine trupmena. Formulė kaip apskaičiuoti skolą yra:

Nn = N ( 1 + p )n

Tai yra eksponentė. Iš pradžių kol „n“ mažas eksponentė auga labai lėtai, bet „n“ pasiekus tam tikrą dydį augimas paspartėja ir toliau kuo didesnis „n“ tuo spartėjimas didesnis. Margarit Kenedi knygoje „Pinigai be procentų ir infliacijos“, išleistoje 1993 metais Stokholme, palygina tris gamtoje sutinkamus augimo būdus. Pateikiu jų dinamikos grafiką:

paveikslėlis
Kreivė a) iliustruoja visų gyvų būtybių augimo dinamiką. Iš pradžių gyva būtybė auga greitai, po to augimas ima lėtėti ir greitai ji augti nustoja. Toliau laikui bėgant vyksta tik kokybiniai pokyčiai.

Kreivė b) rodo linijinį arba mechaninį augimą. Kuo daugiau staklių, tuo daugiau produkcijos pagaminama. Kuo daugiau kuro sudeginama tuo daugiau elektros energijos pagamina generatorius ir taip toliau. Taip auga gamyba arba pramonė, o jei naujų staklių nepastatoma, tai augimo išvis nėra.

Kreivė c) iš pradžių auga labai nežymiai, bet laikui bėgant jos augimo greitis didėja ir neužilgo pereina į vertikalų augimą. Tai eksponentinis augimas. Gamtoje tokie procesai vyksta ten kur yra liga ir po to seka mirtis.

Pavyzdžiui vėžio liga vystosi pagal eksponentinį augimo grafiką. Tai yra iš pradžių atsiranda viena išsigimusi vėžinė ląstelė; po to iš jos 2, toliau 4, 8, 16, 32, 64, 128, 256, 612 ir t.t. matome – vėžio augimo greitis iš pradžių mažas, bet laikui bėgant vis didėja ir galiausiai kai ligonis pajunta negalavimą vėžio augimo greitis jau būna katastrofinis — vėžys artėja prie paskutinės stadijos ir jo augimo greičio sustabdyti neįmanoma. Jis šalinamas, bet ne visada sėkmingai. Toks greitėjantis augimas visada baigiasi šeimininko mirtimi, kurio kūne dauginasi „svečias“ (ligos sukėlėjas). Kartu miršta ir „svečias“.

Iliustraciją ir kreivių „a“, „b“ ir „c“ aprašymus paėmiau iš Margarit Kenedi knygos. Ją papildyti galima tik tiek, kad visų ligų sukėlėjai – virusai, bakterijos, visokiausi parazitai ir kiti sukėlėjai dauginasi pagal eksponentinį dėsnį. Kas studijavo fiziką žino, kad urano grandininė reakcija irgi vyksta pagal eksponentinį dėsnį. Iš pradžių skyla vienas atomas; iš jo išlėkęs neutronas suskaldo kitą; po to jau abiejų atomų išmesti du neutronai suskaldo dar du urano atomus ir t.t. Per nedidelę sekundės dalį įvyksta labai galingas sprogimas ir viską ištaško; likę nesureagavę urano atomai išbarstomi. Apie atominę bombą parašiau, kad būtų aiškiau kas yra eksponentė – per labai trumpą laiką išsiskiria milžiniška energija.
Va toks augimas vyksta gamtoje. Yra trys augimo rūšys.

Toliau M.Kenedi rašo apie pinigus:

Nesuvokdami augimo procesų žmonės daro didžiules klaidas pinigų funkcionavimo srityje. Tos klaidos sukelia katastrofinius padarinius. Už pinigų skolinimą imant procentus, ir procentus nuo procentų, pinigų kiekis per tam tikrą laiką reguliariai padvigubėja, t.y. auga eksponentiškai. Dėl tos priežasties, praeityje, tam tikrais laiko tarpais reguliariai vykdavo pinigų sistemos krizės. Tas pats vyksta ir dabar. Faktiškai procentų ėmimas už skolinamus pinigus yra ne kas kita, o visuomenės socialinės sistemos vėžys.

Sekančiame paveiksle yra pavaizduoti 1, 3, 5, 8 ir 12 procentų skolos augimo grafikai. Iš grafiko matyti, kad esant 3-jų procentų palūkanoms skola padvigubėja per 24 metus, 6% — 12 metų, 12% — 6 metus.
Patys žmonės ir visa gamta auga pagal „a“ kreivę iš aukščiau esančio paveikslo. Visi įpratę matyti tik šitą augimą. Todėl niekam nė į galvą neateina koks siaubingas yra eksponentinis augimas, o jis vyksta bankuose skolinančiuose už procentus.

paveikslėlis
Žmonių nesuvokimą apie tai, kas yra eksponentinis augimas, galima iliustruoti istoriniais įvykiais. Tai atsitiko Persijos karaliui. Jis susižavėjo nauju žaidimu – šachmatais ir panoręs apdovanoti sukūrusį šį žaidimą žmogų, pažadėjo atlyginti už išradimą tiek, kiek tas panorės.
Protingas matematikas nutarė pamokyti karalių. Jis pasiūlė ant pirmo langelio padėti vieną grūdą, ant antro du grūdus ir ant kiekvieno sekančio du kartu daugiau nei ant prieš tai esančio. Iš pradžių karalius apsidžiaugė, kad prašymas labai kuklus ir teks duoti tik saują grūdų, bet greitai suprato, kad patenkinti „kuklų“ išradėjo prašymą jam neužteks visos karalystės grūdų.

Turintys skaičiuoklę, gali pabandyti suskaičiuoti kiek grūdų paprašė šachmatų išradėjas – už žaidimą reikėtų atiduoti 440, 1982-ų metų, viso pasaulio grūdų derlių.

Paveikslėliai „Pagrindinių augimo būdų dinamika“ ir „Eksponentinio augimo kreivės“ paėmiau iš M.Kenedi knygos. Tekstas kursyvu irgi iš jos knygos.

Dabar grįžkime prie A.Kubiliaus skolinimosi. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) skolino už porą procentų, iš ko gaunasi, kad skola padvigubėtų per 35 metus, tačiau A.Kubilius iš TVF nesiskolino. Jis skolinosi iš privačių bankų už 7-9 procentus metinių palūkanų. Tai reiškia, kad skola padvigubės per 9-10 metų. Atkreipkime dėmesį – A.Kubilius prisiskolino dvigubai daugiau negu visos iki jo buvusios vyriausybės per 19 metų ir skolinosi už pačius didžiausius procentus.

Tai reiškia, kad milžiniška skola A. Kubiliaus užkrauta Lietuvai – augs milžinišku greičiu. Gaunasi taip, kad po A.K. darbų suvaldant krizę, būsimos vyriausybės nesugebės skolos grąžinti, nes skola augs sparčiau nei Lietuva uždirbs. Kaip tik to ir reikia bankams. Matosi, kad viskas apskaičiuota, suderinta ir sąmoningai padaryta taip, kad per A.Kubiliaus kadenciją mes taptume amžinai skolingi bankams.

Dabar vėl pacituosiu M.Kenedi:

Antroji žmonių klaida yra manyti, kad procentus mokame tik tada kai skolinamės pinigus iš banko už palūkanas.

Autorė pateikia pavyzdžių iš Vokietijos. Pavyzdžiui, 1983 metais 13% šiukšlių išvežimo kainos sudarė banko procentai; 1981 metais 38% geriamo vandens kainos sudarė banko procentai; 1983 metais 47% mokesčio už kanalizaciją sudarė banko procentai; 1979 metais 77% buto nuomos kainos sudarė banko procentai; tais pačiais metais vidutiniškai 50% plataus vartojimo buitinių prekių kainos sudarė banko procentai.

Taip yra Vokietijoje, kur pramonininkams bankai pinigus skolina už 1-2% metinių palūkanų. Pas mus Lietuvoje bankai verslininkams skolina už 7-15%. Kadangi mūsų verslininkai skolinasi daug brangiau, tai mūsų gamintojų produkcijos kainoje banko procentai sudaro daug didesnę dalį negu Vokietijoje. Gaila, kad niekas nedarė analizės. Bet esant tokiai padėčiai pas mus nieko gaminti neapsimoka, nes dėl tokio bankų plėšikavimo visa mūsų gamintojų produkcija yra daug brangesnė negu importinė. Lietuva 1990-siais buvo pramoninė valstybė, bet esant tokioms plėšikiškoms palūkanoms kreditavimo srityje pramonė Lietuvoje sunaikinta. Dabar Lietuva bedarbių šalis.

Vėl cituoju M.Kenedi:

Trečioji žmonių klaida tai manymas, kad pinigų sistema ir bankai vienodai tarnauja visiems žmonėms.

Žemiau esančiame paveikslėlyje parodyta kaip banko procentai už kreditus perskirsto žmonių pajamas. Paveikslėlis iš M.Kenedi knygos.
paveikslėlis
Paveikslėlio paaiškinimas. Cituoju iš M.Kenedi knygos:

Manymas, kad pinigų sistema tarnauja visiems vienodai yra netiesa. Tikrovė rodo, kad tarp tų, kas iš tokios sistemos tik laimi ir tų, kas vien tik moka pinigus, yra milžiniškas skirtumas. Paveikslėlyje pavaizduotas 10-ies vienodo dydžio Vokietijos gyventojų grupių pajamų ir nuostolių gaunamų dėl banko procentų palyginimas.

Pasirodo, kad 80% Vokietijos gyventojų už procentus sumoka daugiau negu iš jų gauna; 10% gyventojų gauna truputį daugiau negu praranda ir 10% gauna du kartus daugiau negu praranda – tai yra ta pinigų dalis, kurią praranda pirmieji 80% gyventojų.
Šita analizė ir paveikslas rodo pinigų sistemos veikimo mechanizmą, pagal kurį iš neturtingųjų turtas atimamas ir perduodamas turtingiesiems – turtingieji turtėja, o neturtingi dar labiau skursta. Smulkiau analizuojant tuos dešimt procentų gyventojų gaunančių iš banko procentų daugiau negu prarandančių, matosi eksponentinis pajamų pasiskirstymas. Šią grupę išskaidžius po vieną procentą matyti, kad 100-jo procento pajamos yra 10 kartų didesnės negu grupės vidurkio, o paskutinio 0,1% pajamos didesnės 100 kartų.

Šiuolaikinės pinigų apyvartos sistemos leidžiančios imti procentus už kreditus yra slaptas pinigų perskirstymo įrankis.

Ką čia bepridursi. Ne veltui parlamentuose sėdi turtuoliai ir ne veltui milijardieriai-lobistai juos „tepa“. Tai va, besėdėdami parlamentuose ir gausiai „tepami“ parlamentarai ir sukonstravo tokį gudrų mechanizmą. Ir lobsta iš jo. Pavyzdžiui, Vokietijoje iš paskutinės grupės (10 grupė) gaunančios didelę naudą iš banko procentų tik 0,1% grupės narių gauna liūto dalį naudos, t.y. 100 kartų daugiau už grupės vidurkį.

Devintos grupės pajamos už procentus ir nuostoliai beveik lygūs. Visose grupėse yra po 2,5 milijono šeimų, t.y. po lygiai. Kadangi Vokietijoje gyvena 80 milijonų žmonių, tai kiekvienoje grupėje jų yra maždaug po 8 milijonus. 8 milijonus dauginame iš 0,1% ir gauname rezultatą — 8000 žmonių. Rezultatas toks — aštuoni tūkstančiai žmonių iš banko procentų gauna milžinišką naudą; dar apie aštuonis milijonus irgi gauna naudą nors ir nelabai didelę; visi kiti turi tik nuostolį. Va taip – aštuoni tūkstančiai apšvarina visus (80 milijonų) vidury dienos ir niekas to net nepastebi ir nesipiktina. Tai bent – nuostabus vogimo būdas!!!

Margarit Kenedi apie procentinius bankus pasakė ne viską. Komercinis bankas veikia taip:

Tarkime, kad žmogus sutaupęs 100 litų eina į banką ir nori pasidėti. Bankininkas tuojau jam surašo sutartį, kuria atidaroma sąskaita ir parašoma, kad per metus gaus tarkim 5 procentus palūkanų, na ir dar kitų dalykų prirašo, bet jie neturi principinės reikšmės. Kas toliau daroma su tuo šimtu litų? Bankas juos skolina. Ateina verslininkas ir prašo paskolinti pinigų kažkokiam projektui vykdyti.
Kad bankas reikalauja paties projekto, užstato ir kitų dalykų kol kas nekalbėsiu. Tarkime, kad sutaria ir bankas skolina. Pagal įstatymą bankas 10% pinigų privalo dėti į privalomą rezervą, o kitus gali skolinti. Taigi verslininkui skolina 90 litų. Skolinimas vyksta taip – surašo sutartį, kad verslininkas iš banko gauna 90 litų ir surašo kitą sutartį, pagal kurią verslininkas atidaro savo sąskaitą banke ir į ją padeda skolintus 90 litų. Sąskaitos atidarymas yra privalomas, nes kitaip bankas neskolins.

Toliau daroma taip – kadangi verslininkas įdėjo į banką 90 litų, tai bankas tuos pinigus gali skolinti kitam verslininkui. Vadinasi į rezervą atideda 10% nuo 90-ies litų ir 81 paskolina antram verslininkui. Visi popieriai įforminami lygiai taip pat, kaip ir pirmam verslininkui.

Trečiam verslininkui skolina 90% nuo 81 lito ir taip toliau kol paskolina paskutinį litą. Tokiu būdu paskolintų verslininkams pinigų suma sudaro apie ~900 litų, o tas 100 litų banknotas niekur iš banko neišeina – jis guli banke kaip privalomas rezervas. Verslininkai kažką daro, gamina, vienas kitam parduoda. Jie vienas su kitu atsiskaito per banką. Bankas gavęs verslininko nurodymą užmokėti už kažką kitam verslininkui, pirmojo verslininko sąskaitoje esančią sumą sumažina atitinkamu skaičiumi, o antro padidina. Jokie pinigai niekur nevaikšto. Ir taip pat vyksta su visais kitais verslininkų sandėriais – tik sąskaitose vieniems padidina skaičių, o kitiems sumažina.

Banke vyksta tik skaičių perrašinėjimas iš vienos kompiuterio eilutės į kitą. Verslininkai už gautus kreditus turi mokėti palūkanas. Lietuvoje palūkanos būna 5, 10 ir net 15 procentų. Tarkim verslininkai skolinasi už 10 procentų per metus. Metams pasibaigus jie nuo 1000 litų paskolos sumoka bankui 100 litų palūkanų, o indėlininkas iš to gauna 5 litus. Jau vien iš skolinimo bankas gauna 95 litus pelno, t.y. 95%, o verslininkai kažką gamindami uždirba kelis procentus gryno pelno.

Vakaruose jei verslas gauna 10-13 procentų pelno – tai laikoma neblogu rezultatu, o bankas jokių vertybių nekurdamas tik rašydamas popierius gauna 95% pelno. Ir tai dar ne viskas.

Bankas už kiekvieną veiksmą, už kiekvieną pervedimą ar pinigų paėmimą ima mokestį. Be to bankas gali skolinti, gali neskolinti. Kokią nori gamybos šaką gali finansuoti, gali nefinansuoti. Čia jau ir aklas gali matyti, kad taip veikiantis bankas yra visiškai ne finansų įstaiga, o verslo valdymo įmonė ir be to šita valdymo įmonė iš verslininkų atima visą jų uždarbį.

Vieni verslininkai, tarkime, kasa naudingas iškasenas, kiti jas nusipirkę valo, sodrina ar dar kažką atlieka, dar kiti nusipirkę jau išvalytą medžiagą gamina iš jos kokias nors detales, dar kiti surinkinėja, ir galiausiai per visą gamintojų virtinę perėjusi medžiaga virsta daiktu, ir patenka į parduotuvę.
Visi verslininkai banko procentus įskaičiuoja į savo gaminio kainą. Todėl, kaip paskaičiavo Margarit Kenedi, Vokietijoje maždaug pusė prekės kainos yra banko procentai. Lietuvoje bankai ima didesnius procentus negu Vokietijoje. Tai ir banko procentas sudaro didesnę prekės kainos dalį, negu Vokietijoje. Todėl Lietuvoje bankai tviska marmuru, o verslas merdi.

Negana to, bankas už paskolą reikalauja užstato, kuris turi būti mažiausiai kelis ar daugiau kartų brangiau įkainotas už paskolą. Sakykime, verslininkas skolinasi milijoną litų už 10% palūkanų. Užstatas koks nors nekilnojamas turtas ar kitoks brangus daiktas turi būti 2 milijonai ar daugiau, nes bankininkas apsidraudžia; jei verslininkas negalės atiduoti skolos, tai bankininkas gavęs užstatą pastarąjį nori parduoti ne pigiau kaip už vieną milijoną litų. Jei verslininkas sėkmingai dirbs ir atiduos bankui skolą – tai bankas iš to uždirbs 100 tūkstančių litų (palūkanos). O jei verslininkas bankrutuos – bankas atims iš jo užstatą ir parduos jį už milijoną arba ir pigiau. Tokiu atveju verslininkas dar liks bankui skolingas.

Iš to ką aprašiau, kaip viskas vyksta banke, matosi, kad procentinis bankas yra ne tik verslo valdymo įmonė, bet ji kartu yra priešiška verslui, t.y. iš verslo viską iščiulpia, apvagia ir galiausiai iš verslininkų atiminėja jų verslą ir turtą. Dėl tos priežasties, kad bankas yra verslo valdymo įmonė, atsiskaitymai tarp verslininkų grynais pinigais yra draudžiami ir vadinami šešėline ekonomika. Kodėl? – Nes apeina banką, nesumokant jam jokių procentų. Už šešėlinę ekonomiką baudžia valstybė, nes ji tarnauja bankui.

Toks pinigų darymas iš nieko (bankas gavo 100 litų grynais, o išskolino 1000 litų) mokslinėje literatūroje vadinamas pinigų multiplikacija. Jei privalomas rezervas yra ne 10%, o penki, tai priskaldyti galima dvigubai daugiau. Yra valstybių, kuriose privalomas rezervas yra 2,5%. Lietuvoje privalomasis rezervas yra 3% – vadinasi bankas gavęs indėlio 100 litų banknotą iš jo gali priskaldyti 3333 litus paskolų ir imdamas pavyzdžiui 5% palūkanų už jas per metus uždirbti 166,7 lito.

Atidavęs kelis litus indėlininkui bankas gauna daugiau kaip 160% metinį pelną. Dabar Vakaruose bankai jau pradėjo reikalauti, kad privalomas rezervas būtų panaikintas. Tada bus galima priskaldyti kiek tik nori. Šitaip padauginti (multiplikuoti) pinigai yra virtualūs, sąskaitiniai. Kai tik kyla kokia nors sumaištis, į banką atbėga daug žmonių ir visi nori pasiimti pinigus. Kadangi sąskaitose pinigų yra daug kartų daugiau negu rezerve, tai bankas neišgali visų patenkinti ir bankrutuoja. Taigi pinigų dauginimas sėkmingai vyksta tol, kol viskas ramu, kol viskas einasi gerai, bet kai tik kyla koks nors sujudimas – bankas iš karto užverčia kojas.

D.Britanijos vidurinėms mokykloms skirtas vadovėlis „Simon ir Christopher Danes“. Dabarties problemos ir krikščionybė. Visuomeninės ir dorovinės problemos per tikybos ir etikos pamokas. 1994 Lion Publishing“ (lietuvių kalba 1997 metais išleido leidykla «Alma litera») kaip tik rašo apie pasaulinę bankų sistemą ir joje gudriai paslėptą apiplėšimo mechanizmą:

Bankų sistema veikia taip, kad turtingosios šalys ir toliau turtėja skurstančiųjų sąskaita.“ 187 pusl.

„Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika: „Pasaulinė rinka veikia turtingųjų ir galingųjų naudai – pelnas paskirstomas nelygiai, dėl to neturtingosios šalys nepajėgia tinkamai plėtoti savo ekonomikos ir jų gyventojai skursta… Užsienio skolos pakenkė daugelio Trečiojo pasaulio šalių ekonomikai. Jos buvo priverstos tiek daug įsiskolinti išsivysčiusių šalių bankams, kad beveik visas jų sukuriamas turtas turi būti panaudojamas palūkanoms apmokėti.“ 159 pusl.

Margarit Kenedi atliko Vokietijos analizę, iš kurios matyti, kad iš banko procentų lobsta tik nežymi saujelė Vokietijos gyventojų – banko procentai yra sukuriamo turto perskirstymo mechanizmas, veikiantis saujelės žmonių naudai; šis mechanizmas labai gudriai užslaptintas. O va ką tik cituotas vadovėlis parodo, kad lygiai toks pats mechanizmas veikia pasauliniu mastu – iš daugumos pasaulio valstybių atima visus turtus ir pastaruosius susišlamščia kelios turtingosios valstybės. Štai ką reiškia banko procentai ir užslėptas turto perskirstymo mechanizmas slypintis juose.

Apiplėšimo mechanizmas sukuriamas per pinigų sistemos privatizaciją. V.Katasonovas (Валентин Катасонов. История и идеология „Денежной цивилизации“. Москва. Институт русской цивилизации. 2013) rašo:

Iš ekonominio taško žiūrint, kapitalizmas yra toks visuomenės modelis, kuriame užprogramuota ne kūryba ir materialinių gėrybių kūrimas, o turto perskirstymas. Materialinių gėrybių gamyba organizuojama ir kapitalizme, bet ji nėra pats efektyviausias lobimo būdas – turto perskirstymas yra daug kartų efektyvesnis už gamybą. Žodis „perskirstymas“ yra politinė vadovėlių ir monografijų sąvoka, o iš tikrųjų jis reiškia, kad nedidelė saujelė žmonių (turtuolių) apiplėšinėja visus likusius visuomenės narius„. 134-135 pusl.

Nepaprastai svarbu pabrėžti, kad neprivatizuotinų dalykų kategorijai priklauso pinigai. Pinigų, kaip mainų ir mokėjimo priemonės privatizavimas vykdomas turint tik vieną tikslą – pinigus paversti kapitalu. Pinigų privatizavimas sugriauna normalią ūkio raidą ir gyvybiškai svarbius visuomenės egzistavimo principus. Bet būtent pinigų privatizavimas ir jų funkcijos iškreipimas yra svarbiausias šiuolaikinio kapitalizmo bruožas, kuris yra kertinė pinigų religijos dogma. 140 pusl.

Pagrindinės pinigų religijos (šiuolaikinio kapitalizmo) dogmos:

1. Turto kaupimas (kapitalas) – pagrindinė žmogaus gyvenimo prasmė ir tikslas.
2. Aukščiau nurodytas tikslas gali būti siekiamas bet kuriuo būdu. (Tikslas pateisina priemones)
3. Privačios nuosavybės „šventumas“.
4. Individualizmas – asmeninio gyvenimo principas.» 130 pusl.

Procentinio banko veikimą V.Katasonovas aiškina taip:
«Bankrutavo bankas. Priežastį, kodėl mamona paliko šventovę (banką), galima paaiškinti iš pinigų religijos pasaulėžiūros — bankininkai buvo nepakankamai godūs, per mažai apgaudinėjo klientus, nesugebėjo laiku duoti kyšį kam reikėjo, laiku nesunaikino konkurento, nesuklastojo balanso ir kitų finansinių dokumentų, atsisakė plauti „nešvarius“ pinigus, neįkūrė ofšorinės kompanijos, kur būtų galėję išvežti uždirbtą pelną, nesutiko bendradarbiauti su narkotikų prekijais ir t.t. Griežta ir teisinga mamona tokių nuodėmių neatleidžia. Patyręs bankininkas žino, kad mamona globoja tik tuos, kurie ryžtingai vykdo bet kokį nusikaltimą. Banko klestėjimo formulė labai paprasta — nusikaltimas mainais už mamonos malonę.» 164 pusl.

Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje rašo:
«Skurdą sukėlė nuodėmė… ydinga mąstysena… Nuodėmės struktūros vyrauja pramonėje ir politikoje

Popiežiaus enciklikos citata iš Simono ir Christoferio Danes vadovėlio. Aš citatą sutrumpinau, palikau esminius dalykus. Matyti, kad popiežiaus ir V.Katasonovo dabartinės padėties apibrėžimai sutampa. Abu sako – procentiniai bankai yra nusikaltimas; bankų pinigai prasismelkia į ekonomiką ir politiką ir jas abi kriminalizuoja, todėl visur, anot popiežiaus, vyrauja nuodėmės struktūros, o kalbant žmonių kalba – nusikaltėliai ir banditai.
Tai tiek trumpai apie tai, ką reiškia banko procentai. Dabar pacituosiu dar vieną laikraščio straipsnį už kiek procentų skolinosi kita, ne A.Kubiliaus vadovaujama vyriausybė:

Vyriausybė pasiskolino 130 mln. Lt
ELTA ir lrytas.lt inf. 2013-11-18 15:08, atnaujinta 2013-11-18 15:12
Vyriausybė pirmadienį biržoje „Nasdaq OMX Vilnius“ surengtame Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) aukcione 9 mėnesiams pasiskolino 130 mln. Lt. Už išplatintus VVP bus mokamos vidutinės 0,323 proc. metinės palūkanos.
Vyriausybė pirmadienį biržoje „Nasdaq OMX Vilnius“ surengtame Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) aukcione 9 mėnesiams pasiskolino 130 mln. VVP paklausa pirmadienį vykusiame aukcione siekė apie 318,3 mln. Lt. Pigiausiai rinkos dalyviai Vyriausybei skolino už 0,305 proc. metines palūkanas, didžiausias patvirtintas VVP pelningumas siekė 0,345 proc.
Pasak VZ. Lt, palyginti su rugsėjo mėn. vykusiu šios VVP emisijos aukcionu, skolinimasis Vyriausybei atpigo 0,057 proc. punkto. Paskutiniame šios emisijos aukcione, vykusiame rugsėjo mėn. 23 d., VVP buvo išplatinti už vidutines 0,38 proc. metines palūkanas. Pigiausiai rinkos dalyviai tuomet skolino už 0,37 proc. metines palūkanas, o brangiausiai – už 0,4 proc.. Tuomet Vyriausybė pasiskolino 100,1 mln. Lt.
Šaltinis:

www.lrytas.lt/verslas/rinkos-pulsas/vyriausybe-pasiskolino-130-mln-lt.htm

Matome skirtumą – A.Kubiliaus vyriausybė skolinosi už 7-9% palūkanas, o A.Butkevičiaus — už 0,323%. Žinodami, kad skola auga eksponentiškai, – matome, jog A.Kubiliaus „sukurta“ skola padvigubės per maždaug 10 metų, o A.Butkevičiaus skolai padvigubėti reikės daugiau kaip 100 metų.

Čia jau ir aklas gali matyti, kad A.Kubiliaus pasiskolinta didžiulė pinigų suma už didžiules palūkanas ir jo naktinės reformos turėjo tik vieną tikslą — padaryti taip, kad Lietuva niekada negalėtų grąžinti skolos ir taip pat neturėtų pinigų palūkanoms mokėti.
Pasiekus tokią padėtį, kaip aiškina Nurielis Rubinis, valstybės stuburas sulaužomas ir visą valstybės valdymą perima skolintojas (bankas), nes visas valdymas šiais laikais vyksta per skolą — dėl tos priežasties įdėjau valstybių skolų lenteles.

Valstybes, kurių skola didesnė kaip 60% BVP (Mastrichto kriterijus), valdo bankai, o ne jokios demokratiškai renkamos vyriausybės ir/ar parlamentai — tik tiems, kas nieko nesupranta į akis pučiama migla apie demokratiją ir parlamentarizmą, o faktiškai visiškai neturi jokios reikšmės kokia partija pas juos laimi rinkimus, nes rinkimų nugalėtojas vis tiek vykdo banko įsakymus.

A.Kubilius, kaip tik tokią užduotį ir atliko – sulaužė valstybės stuburą. Štai toks jis ir patriotas. Tokia pati kaip jis ir jo partija.

Laisvosios rinkos mirtis

Valentinas Katasonovas 20 pusl.:

«Jau Aristotelis atkreipė dėmesį, kad žmonės pradėję kaupti turtą ir pinigus negali sustoti ir kaupia iki begalybės; turtas, kaip tikslas neturi jokių ribų. Pinigų ir turto kaupimo veiklą jis pavadino chrematistika. Anot Aristotelio į chrematistikos sąvoką įeina skolinimas už procentus ir spekuliacinė prekyba (perpardavimas). Aristotelis teigia: „Kadangi chrematistika yra šalia ekonomikos, tai žmonės ją laiko ekonomika, bet ji nėra ekonomika, nes chrematistika eina prieš gamtą.»

27 pusl.: «Rinka taip pat, kaip ir ekonomika, jau seniai mirė. Pagrindinė jų mirties priežastis yra ta, kad „ekonomikoje“ pradėjo viešpatauti monopolijos (trestai, koncernai, sindikatai, karteliai), kurie kitiems rinkos dalyviams pradėjo diktuoti savo sąlygas. Rinka numirė ir dėl to, kad rinkos dalyviai seniai prarado laisvę betarpiškai bendrauti tarpusavyje. Tarp jų sukurta daug dirbtinų barjerų – visokių tarpininkų, tarp kurių svarbiausią vietą užima procentiniai bankai

Katasonovas teisingai sako, kad rinkos dalyviai tarpusavyje laisvai bendrauti negali, o priversti bendrauti per bankus ir spekuliantus (biržą ir prekybos monopolijas). Visi rinkos dalyviai bendrauja tik per biržą, spekuliantus ir banką, kuriuos valdo ta pati gauja — chrematistika. Žodžiu chrematistika viską užvaldė ir visi rinkos dalyviai yra jos vergai.

Lobimas (chrematistika) remiasi žmogaus savybe – godumu. Godumas, kaip ir aistra, neturi jokių ribų – kuo daugiau lobių gobšuolis sukaupė, tuo daugiau nori. Kaip tik apie tai rašė ir Aristotelis. Žmogus yra normalus ir sveikas tol, kol visi jausmai yra pusiausvyroje, o kai vienas kuris nors jausmas hipertrofuojasi – žmogus tampa ligoniu. Kai per daug išbujoja aistra – žmogus tampa seksualiniu maniaku. Anglai jį vadina lovelasu arba dar prostitute, ar paleistuviu, ar išsigimėliu – visi supranta, kad tai liguista, o ne normali žmogaus būsena.

Pernelyg išbujojęs godumas kaip tik ir pagimdo chrematistiką, kuri šiais laikais jau viską užgožė ir faktiškai yra visuomenės liga, kaip išsireiškė Margarit Kenedi — visuomenės socialinės sistemos vėžys.

Pinigų prigimtis

Pinigų sistemos privatizavimas iškreipia pinigų funkcijas ir dėl to atsiranda visuomenės socialinės sistemos vėžys – pakartojau ką rašiau aukščiau. Taigi kalbant apie bankus būtina pasakyti ir apie pinigus.

Pinigai atsirado be galo seniai – tada, kai žmonės pradėjo kažką gaminti ir keistis savo produktais. Mainant daiktus atsirado sunkiai įveikiamų keblumų. Tarkim suėjo žmonės į prekyvietę. Vienas atnešė audeklo ritinį, kitas atvedė aviną, trečias atsinešė kirvį, ketvirtas krepšį, penktas dar kažką ir t.t., ir norint išmainyti reikia susitarti kokia kiekvienos prekės kaina ir apsikeitimo procedūra, o keičiant daiktus į daiktus darosi labai sudėtinga, ypač, kai daiktų asortimentas didėja.

Dėl to žmonės sugalvojo mainų ekvivalentą, t.y. dalyką, kuriuo būtų matuojama kitų daiktų vertė. Tas ekvivalentas yra pinigas. Senovėje pinigo vaidmenį atliko kriauklelės, gintaras, kakavos pupelės, retų egzotiškų paukščių plunksnos, perlai ir kiti daiktai. Svarbiausia tų daiktų savybė buvo tai, kad jų neįmanoma padirbti, suklastoti.

Tai yra, pinigas atliko grynai simbolinį vaidmenį – buvo vertės matas ir atsiskaitymo priemonė. Šitas žmonių išradimas iš tiesų buvo genialus ir labai palengvino mainus. Kadangi minėtų daiktų atliekančių pinigo vaidmenį nebuvo įmanoma suklastoti – žmonės jais pasitikėjo. Pasitikėjimas – svarbiausia prielaida atsirasti pinigams.

Vėliau pinigo vaidmenį perėmė sidabras ir auksas, bet tuos metalus nesunku suklastoti į juos primaišant pigesnių metalų. Dėl tos priežasties valdovai ėmė ant metalo gabalėlių kalti savo atvaizdus, kuriais garantavo, kad pinigas tikras, nesuklastotas. Archimedas išrado būdą kaip atskirti tikrą auksą ir sidabrą nuo panašios spalvos metalų lydinių pagal lyginamąjį jų svorį.

Taip atsirado monetos. Naujais laikais monetas pakeitė popieriniai pinigai, bet ir ant jų yra valdovų paveikslai ir kitos saugumo priemonės, leidžiančios atskirti tikrą nuo suklastoto. Žodžiu, pasitikėjimas pinigu ir dabar yra svarbus dalykas – taip pat svarbus, kaip ir tais laikais, kai pinigai tik atsirado.

Dar trumpai apie banką. Bankas skolina, t.y. duoda kreditą. Kreditas lotyniškas žodis: tarptautinių žodžių žodynas aiškina taip – kreditas [lot. credit – jis tiki]; [lot. creditum – pasitikėjimas].

Credo Ξ Tikiu
Pinigai Ξ pasitikėjimas… ir nieko daugiau.

Taip seniau ir buvo. O dabar?

Pažiūrėkime ką daro procentiniai bankai duodami kreditą. Ar jie pasitiki? Bankai duodami kreditą reikalauja užstato, kurio vertė turi būti kelis kartus didesnė už patį kreditą. Ar taip išreiškiamas pasitikėjimas? Čia ir aklas gali matyti, kad bankas kredito gavėju nepasitiki nė per nago juodymą, todėl reikalauja užstato. O kodėl tuomet banko paskola vadinama kreditu, t.y. pasitikėjimu? Todėl kad taip seniau ir buvo.

Bet vėliau pasitikėjimas peraugo į nepasitikėjimą grynai dėl palūkininkų veiklos. Kaip palūkininkų veiklos pasekmė – kreditas iš pasitikėjimo virto savo priešybe, taip pat buvo iškreipta pinigų funkcija, apie ką kalba M.Kenedi, V.Katasonovas, popiežius Jonas Paulius II ir kt.

O iškreiptoji pinigų funkcija yra valdžios funkcija ir taip pat apiplėšinėjimo priemonė; procentų už skolinimą ėmimas, pinigus pavertė preke. Pinigai iš mokėjimo priemonės ir prekių vertės mato patys virto preke. Dėl to, kad jie virto preke, juos imta gaminti masiškai, kaip ir kitas prekes. Iš to kyla finansinės, ekonominės krizės, per kurias pinigų gamintojai iš visų likusiųjų atiminėja turtą.

Palūkininkai privatizavę pinigų (finansų) sistemas ėmė piktnaudžiauti pinigų leidybos teise ir ją naudoti, kaip valdžios užgrobimo įrankį. Kaip grobiama valdžia ir kaip apiplėšinėjama, rašiau aukščiau. Tokiu būdu didysis žmonijos išradimas – pinigasΞpasitikėjimas virto visuomenės socialinės sistemos vėžiu.

Pinigų prigimtis yra pasitikėjimas. Taip buvo seniau. Taip yra ir dabar.

Valiutų valdyba

Valiutų valdybos modelis pirmą kartą dienos šviesą išvydo subyrėjus D.Britanijos kolonijinei imperijai. Britai pasitraukdami iš kolonijų prikalbino (galbūt papirko) naujų išsilaisvinusių valstybių vyriausybes savo nacionalinius pinigus susieti su britų svaru. Argumentas visada buvo vienodas – pririšimas prie svaro garantuos nacionalinės valiutos stabilumą, pagerins ekonominę padėtį šalyje ir skatins užsienio investicijas, nes investuotojai nebijos savo investicijų nupigimo.

O kaip valiutų valdybos modelis veikia iš tikrųjų? Vyriausybė įsivedusi valiutų valdybos modelį nustato fiksuotą savo šalies pinigo ir rezervinės valiutos santykį. Tarkim rezervine valiuta vyriausybė pasirinko britų svarą. Toks pirmas valiutų valdybos modelio punktas. Antrasis punktas toks: vyriausybė gali spausdinti tik tokį kiekį savo pinigų, kiek turi rezervinės valiutos, t.y. pagal nustatytą nacionalinės valiutos kursą rezervinės valiutos atžvilgiu.

Toliau vyksta taip – valstybė ir privatūs gamintojai bei eksportuotojai už eksportuojamas prekes pajamas gauna užsienio valiuta. Pagal tai, kiek tos valiutos uždirbama, galima atspausdinti atitinkamą kiekį nacionalinių pinigų esančių vidaus apyvartoje. Bet valstybė eksportuoja toli gražu ne visą šalyje pagaminamą produkciją. Daug produkcijos ir paslaugų parduodama šalies vidaus rinkoje. Vidaus prekybos apyvartai aprūpinti irgi reikalingi pinigai, o jų nėra iš kur paimti, todėl vyriausybė skolinasi iš užsienio atitinkamą rezervinės valiutos sumą ir atitinkamai atspausdina reikalingą sumą nacionalinių pinigų.

Bet už skolintą valiutą reikia mokėti palūkanas, nes veltui niekas neduos. Todėl palūkanos už skolintą rezervinę valiutą automatiškai įeina į šalies bankų išduodamų kreditų palūkanas, t.y. jas padidina. Šalies gamintojai gaudami brangesnius kreditus pastatomi į blogesnes konkurencijos sąlygas, nei, tarkime, D.Britanijos gamintojai (nagrinėjame pavyzdį kai rezervinė valiuta svaras), o taip pat ir visi kiti, kurie valiutų valdybos modelio netaiko. Faktiškai, įsivedusios valiutų valdybos modelį šalies pinigų politika yra paralyžuota – ima stigti pinigų ir ji priversta nuolatos skolintis tam, kad užtikrintų valiutų valdybos modelio funkcionavimą.

Kitais žodžiais tariant, palūkanos mokamos už skolintą rezervinę valiutą, reikalingą tam, kad būtų galima atsispausdinti savo šalies pinigus, yra ne kas kita, kaip valstybės duoklė rezervinės valiutos gamintojui.

Bet ta duoklė yra netiesioginė, o labai gudriai užslaptinta, nors iš tikro valiutų valdybos modelis yra klasta ir apgaulė. Matome, kad valstybė įsivedusi valiutų valdybos modelį tampa rezervinės valiutos spausdintojo duoklininku arba galima sakyti valdiniu, ar kolonija. Apie nepriklausomybę kalbėti netenka, nes akivaizdu, kad jos nėra.

Štai taip britai, gražiais pažadais prikalbinę buvusias kolonijas įsivesti valiutų valdybos modelį, faktiškai jas visas apgavo ir išlaikė buvusių kolonijų finansų kontrolę ir duoklės iš jų ėmimą. Dėl to, kad kreditai brangūs, šalies gamintojų produkcija tampa nekonkurencinga ir jie siekdami išsilaikyti drastiškai mažina darbuotojų atlyginimus, nes kitose srityse sutaupyti nieko negalima.

O žmonės su savo uždirbtais pinigais iš tikrųjų ir sudaro rinką bei finansinį prekybos pajėgumą. Nėra pinigų, nėra ir prekybos, nors žmonių ir daug. Matome – valiutų valdybos modelis ne tik daro šalį priklausoma nuo rezervinės valiutos gamintojo, priverčia mokėti duoklę tam pačiam rezervinės valiutos savininkui, bet ir žlugdo šalies pramonę bei nuskurdina gyventojus.

Citavau popiežių Joną Paulių II-jį – jis sako, kad sukurtas skolinimo mechanizmas, priverčiantis trečiojo pasaulio šalis skolintis ir per palūkanas atimantis visą jose sukurtą turtą. Tai štai, tas gudrus mechanizmas ir yra valiutų valdyba. Kai valstybės skola pasiekia tokią ribą, kurią N.Rubinis vadina valstybės stuburo sulaužymu, tada jau neturi reikšmės ar valstybė naudoja valiutų valdybos modelį ar ne – ji vis tiek yra priversta skolintis pinigus, nes jai trūksta pinigų skolos procentams mokėti (dabar šitą dalyką vadina skolos aptarnavimu, kad žmonės nesuprastų ką tai reiškia).

O ką mes turime Lietuvoje? Nuo 1994 metų balandžio 1 dienos vyriausybė įvedė valiutų valdybos modelį. Iš pradžių, iki 2002 metų vasario 2 dienos litas buvo pririštas prie JAV dolerio, o nuo 2002.02.01 pririštas prie euro. Jau dvidešimt metų kai mes mokame duoklę Vakarams. Dėl duoklės mokėjimo kreditai pas mus brangūs, antra jų brangumo priežastis privatūs procentiniai bankai. Faktiškai mūsų finansų sistemą valdo svetimšaliai ir mus apiplėšinėja. Dėl tokio finansų sistemos tvarkymo žlunga gamyba, žmonės skursta, jaunimas išvažiuoja gyventi į užsienį.

Matome, kad pagrindinis mūsų skurdo ir nelaimių šaltinis yra mūsų vyriausybės (visos kiek jų buvo) nesuprantančios, nesugebančios ar sąmoningai nenorinčios įvesti tvarkos finansų sistemoje.

Valiutų valdybos modelis – užslaptinta duoklė Vakarams. Dėl to Lietuva jau dvidešimt metų de fakto yra Vakarų kolonija, o ne nepriklausoma valstybė.

Žinant pinigų prigimtį – pinigai yra pasitikėjimas ir daugiau nieko – nereikalingas joks valiutų valdybos modelis ir iš viso pinigų trūkumas iš principo yra neįmanomas. Jis sukuriamas tik dirbtinai per finansų sistemos privatizavimą ir per palūkanas. Vyriausybė gali atspausdinti piniginių ženklų tiek, kiek reikia iš nieko nesiskolindama ir neprašydama teisės (valiutų valdyba) tą daryti. Svarbu yra organizuoti darbą ir visus įdarbinti, o piniginiai ženklai reikalingi tik kaip antrinis dalykas visiems mokėjimams ir atsiskaitymams vykdyti. Tą darbą turi atlikti vyriausybė.

Dar pacituosiu 1925 metų Tautininkų Sąjungos programą:

7 punktas: „Kad būtų neatidėliojant įsteigtas pigus, įmanomas, ilgametis kreditas visam žemės ūkiui, ypač skirstantiesiems į viensėdžius kaimams ir naujakuriams įsigyventi.“
9 punktas: „Pramonei ir prekybai kelti reikia patogių darbo ir kapitalo sąlygų. Valstybė turi parūpinti palengvinto kredito, atsisakyti per sunkių mokesčių, fiskalinio muito pobūdžio, įstatyti bankus ir kitas kredito įstaigas į sveikas vėžes ir apvalyti jas nuo spekuliatyvinio krypsnio. Ypatingą dėmesį kreipti į kooperaciją.“

1927 metais atėję į valdžią tautininkai taip ir padarė – sutvarkė finansų sistemą, pašalino iš jos spekuliaciją, padarė pigius ir ilgalaikius kreditus, sumažino mokesčius ir vykdė kooperaciją. Ir Lietuvoje ūkis ir pramonė pradėjo sparčiai augti. Emigracija ne tik nutrūko, bet žmonės pradėjo grįžti iš užsienio. Pinigų net skolintis nereikėjo. Receptas kaip veikti yra. Tik mūsų vyriausybėje sėdi ne tie žmonės kokių mums reikia.

Kol vyriausybė dirba ne mums o išimtinai tik svetimšalių naudai, mes galime kelti ūkį tokiu būdu, kurį aprašiau straipsnyje „Kaip įveikti krizę“.

Dar trumpam grįšiu prie Margarit Kenedi veikalo. Vokietijoje, skaičiuojant vidutiniškai, kiekvienos prekės, gulinčios parduotuvės lentynoje, 50 procentų kainos sudaro banko procentai. Įsivaizduokite kas atsitiktų jei Vokietija panaikintų banko procentus. O būtų taip – visos prekės atpigtų vidutiniškai perpus; Vokietijos pramonė pasaulinėje konkurencinėje kovoje visus paliktų toli sau už nugaros, o kokybė dėl to nė kiek nesumažėtų. Visiems kitiems liktų tik du keliai.

Pirmas bankrutuoti, užsidaryti ir išnykti arba antras – sekti Vokietijos pavyzdžiu. Imkime Lietuvą – pas mus bankas už kreditus ima daug didesnius procentus; tai yra viena pagrindinių priežasčių kodėl mūsų pramonė nekonkurencinga ir gamyba baigia sunykti. Šitą dalyką labai gerai suprato Antano Smetonos tautininkai, todėl ir į Tautininkų Sąjungos programą įrašė ir paėmę valdžią vykdė.

Kaip išsivaduoti nuo banko procentų ir nuo vergavimo bankui nelaukiant vyriausybės sprendimų parašiau straipsnyje „Kaip įveikti krizę“.

Pranas Valickas

Sarmatai

dalinkis!

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner

__________________________________________________________________

Atsiliepimų 12

  1. apelsinas says:

    Kad ir kaip norėjau perskaityt strapsnį – dėja, nepavyko. Kodėl ? Todėl, kad autorius visiškai atitrūkęs nuo realybės (nebent straipsnis rašytas prieš kokius 3-5 metus), o argumentai švelniai tariant keisti. Autorius puikiai išsako savo politines pažiūras (arba vienos partijos-žmogaus nuomonę). 
    Skaičiau iki tos vietos, kuomet autorius pamini skolinimasi iš TVF, tiksliau kodėl Lietuva nesiskolino iš šio fondo. Nors praėjusiais metais, TVF vadovė Lietuvoje A. Kubliaus vyriausybę įvertino teigiamai ir teigė, jog šalis pasirinko nors ir sunkų, bet teisingą sprendimą, kaip kovoti su krize.

  2. Mindas says:

    Apelsinai, kai sunoksi, tada įkirsi, kas čia parašyta.

  3. Joris says:

    O ąž manau, kad straipsnis net labai teisingas. Maža to, dar ir suteikiantis supratimą (gal ir ne visai pilną, bet tik todėl, kad kai kurie dalykai įvardijami ne tiesiogiai – galva reikia naudotis,- bet gana atitinkantį realybėje matomus procesus – kuo visuomet sveika vadovautis) apie „keistą“ bankų virtuvę. Truputį pamąsčius apie pateiktą informaciją, susidaro baisiai baisus vaizdelis. Todėl peršasi logiškos išvados, kad valstybė turi turėti savo valiutą, savo banką, nepriklausantį anei jokiai kitai valstybei ar privačiam kapitalistui (būtent todėl valstybinių skolų neina nurašyti, nes visos jos privačiose rankose; antraip kiekviena valstybė galėtų nurašinėti skolas tarpusavyje, pvz. nurašyti skolą už dujas valstybiai X, o valst. X nurašytų skolas pvz. už medieną ar elektrą), paskolas teikti už minimalias palūkanas arba be jų. Šiuo atveju bankas būtų VALSTYBINĖ ĮMONĖ, kuri užtikrintų valstybės funkcionavimą (kas ir yra, tik dabar ši „prichvatizatorė“ dar ir svetimose bei priešiškose rankose) per prekinius atsiskaitymus piniginiu – supaprastintu – ekvivalentu. Akivaizdu, kad bankas esa tapęs valstybinio organizmo širdimi. Gaila, realiai virtęs vėžiniu dariniu. Teisingiau būtų pasakyti, kad bankas perimtas PARAZITŲ, o tuo pačiu ir visa, kas vienaip ar kitaip su juo santykiauja. Taigi, bankinė politika – tai ne verslas, o įrankis, pavergti visas tautas ar valstybes, sutelktas nedidelės PARAZITŲ ŠUTVĖS rankose. Vadinasi ir išvada, kad bet kokie rinkimai, demokratija ir panašios blevyzgos – tik žmonių žvilgsnius nuo realybės nukreipiantis manevras,- teisinga. Be to, nors ir visi „renkami“ politikai ir „išeina“ iš tautos, realiai dirba okupantui ir manyti, kad jie šito nesupranta, būtų labai naivu. Be to, visuomenė vystosi pagal tam tikrus dėsnius, todėl politikai, kurie nusišalina nuo tautos ir negina jos interesų, remiantis tais pačiais visuomenės vystymosi dėsniais, galima rimtai įtarti, nebepriklauso tai tautai, kurios labui atsieit dirba. Tokios situacijos neleistų genetika, jei tik politikai būtų genetiniais tautos atstovais. Vadinasi, į valdžią sulindęs pats didžiausias genetinis brudas, mutantai, koks tik begali būti. Senais laikais protėviai tokį brudą vydavo lauk iš genties, miesto ar savo krašto (nors gali būti kad teisinga būtų buvę elgtis daug griežčiau). KAd nelaikyti mano žodžių tuščiais, atidžiai pasižiūrėkite į politikų veidus arba veidus tų, kurie dažniausiai šmėkšioja TV ekranuose. Mano manymu, daugeliu atvejų genetinės mutacijos ir „klaidos“ akivaizdžios. Reikia tik išsiaiškinti, kam konkrečiai šie defektai būdingi (iš tikro, anokia čia paslaptis). Įdomu tai, kad dar netokiais tolimais istoriniais laikais, tam tikros žmonių grupės būdavo masiškai vejamos iš miestų ir valstybių. Nors istorija tyli apie šito priežastis, bet „trupinėliai“ nurodo, kad tokiomis priežastimis buvo intrigos (kaip taisyklė prie valdovų dvaro), nuodijimai ir… PASKOLOS UŽ DIDŽIULES PALŪKANAS. Taigi, nieko naujo po saule. Prisiminkime 2008 m. krizę. KAžkur pradingo pinigai, jei tik jie buvo, žmonės atsidūrė nepavydėtinoje finansinėje padėtyje, o Lietuvoje kartu su tuo, tarsi maitėdos pajutusios lengvą grobį, pradėjo dygti greito kredito įmonės. PRASIDĖJO KUO TIKRIAUSIAS ŽMONIŲ APIPLĖŠINĖJIMAS. Įmonių vadovus, žinančius, kad tokioje ekonominėje situacijoje panašių kreditų davimas už labai gerus procentus – tai tautos apiplėšinėjimas ir valstybės pribaiginėjimas – reiktų…(pasirinkite variantą savo skoniui ar sugedimo laipsniui). Bet valstybė, vyriausybė ar kokie parazitai ten bebūtų, šito apiplėšinėjimo nesustabdė. Dar prieš keletą mėnesių per radiją girdėjau, kad tokių kredit. įmonių Lietuvoje apie 700! O turint galvoje, kad šios įmonės išdygo labai staiga, beveik akimirksniu, atsiradus ek. krizei, tai galima drąsiai spėti, kad visos jos puikiai žinojo apie būsimą situaciją ir buvo paruošusios atitinkamą receptą. Kitaip galvoti būtų naivu (jau iš patirties). Ot būtų gera žinoti, kam konkrečiai šitie lupikautojai priklauso.
    Taigi sudėjus viską, ką perskaitėme straipsnyje, ką aš prisiminiau ir ko nepasakiau, galima manyti, kad visas valstybės valdymas perimtas priešiškai nusiteikusių finansinių parazitinių grupuočių rankose. Ir tik iš šios pozicijos žiūrint, įmanoma suprasti mūsų vyriausybės „darbą“ arba „nedarbą“. Ir čia – tik finansinė-ekonominė dalyko pusė! Visa, kas liko, galima drąsiai vadinti TAUTOS GENOCIDU.

  4. Mandarinas says:

    Apelsinai, apelsinai…nesididžiuok savo neapsakomu neišmanymu. Eik knygučių paskaityt.  Bože, bože…Gal prisiklausei “ekspertų“, ar “analitikų“?

  5. apelsinas says:

    Ir kur mano neišmanymas? Ar tiksliau „kur tavo išmanymas ? “ 🙂

  6. Tomas says:

    Šis straipsnis- akivaizdi politiškai orientuota spekuliacija. Gėda autoriui. 
    Paimti pasaulinės krizės metai, kurių negalima lyginti su praeitimi ar ateitimi, visi sprendimai buvo drastiški bet reikalingi kad šiandien vėl kiltų ekonomika. Nepalaikau jokios partijos, visos jos šiai dienai jau sugedusios, bet pikta kad šiame straipsnyje užpuolama vyriausybė kuri įveikė krizę geriau nei kitos šalys tuo metu. O tarptautinės skolos yra neišmokamos, kad ir kaip mažai norėtų šalis skolintis, yra didesnės jėgos kurios privers tą daryti vienaip ar kitaip. 

  7. Tadas says:

    Skolinkites daugiau! Greičiau bankrotosime, ir nurašysime skolas!

  8. Vytas says:

    O kiek esi asmeniskai skolingas bankui, kad siendien kiltu tavo ekonomika? Ar tavo ekonomika yra labai neisivysciusi, krizine, nekylanti ir dar be jokiu skolu? Ar jauti savo asmenini indeli i kylancia ekonomika?
    Vienintelis budas gerai gyventi ir vakarietiskai kelti ekonomika yra pasiskolinti gerokai daugiau nei uzdirbi per metus. Lizingu pasiimti masina, dar buta isimoketinai, pora kreditiniu korteliu ir greit pajausi koks turtingas vakarietis esi. Bet tu tikriausiai viso to gero vakarietisko gyvenimo atsisakai ir gyveni kaip * savo noru.
    Buna kartais kyla krize, bankas papraso grazinti. Bet tai skolos paprastai nera grazinamos. Tiesiog randama is kur pasiskolinti kitomis naujomis salygomis tam, kad butu grazintos senos skolos. Nepalaikau jokios partijos, bet tai yra labai puikus tokios krizes sprendimo budas.

  9. Simka says:

    Valio autoriui!!!! Jus nevienas!!! Zmones po truputi kelias! As patariu visiems zmonems jungtis pries vergove!!! Prisidekit prie Ubuntu judejimo! Prie Naujosios Zemes judejimo! Kuo daugiau musu tuo bus lengviau atsikratyti visu bankininku! Kad gyventi pilnaverti gyvenima : PINIGAI nereikalingi!! Pinigai yra irankis zmonijos iverginimo!!! Visiems sviesos ir meiles!!!

  10. i says:

    Turi buti vienintelis tarkim pas mus Lietuvos bankas ir visas jo pelnas i valstybes biudzeta.

  11. Ec says:

    Mano kaimynas panašiai įveikė krizę – tam, kad atiduoti skolą man, pasiskolino iš BigBanko

  12. Alvydas says:

    Geriems straipsniams laikas nesiskaičiuoja. Tą seniai žinau ir pritariu kas parašyta. Tik nesuprantu kodėl lietuvaičiai skolinasi  už 6-7-8 %  kai galima už 1-2 % ?

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

top