Henris Džordžas. Kapitalizmo rekonstrukcija

                         2018, kovo 30, 1:01 | Sarmatas.LT
-

Henris Džordžas

Pasaulio filosofų, mąsčiusių apie socialines problemas, tarpe, vargu ar atsirastų dešimt tokių, kas nuo Platono laikų, susilygintų su Henriu Džordžu. Iš tų, kuriuos pagimdė Amerika, jis, žinoma jis pats labiausiai didis.

„Žmogus neturi teisės laikyti savęs išsilavinusiu socialinės minties srityje, jei jis nėra susipažinęs su tokio didžio amerikiečių mąstytojo indėliu į teoriją“. Džonas Devis

Atrodytų, jog po „geležinės uždangos“ griuvimo žmonės visame pasaulyje ieško „vidurinio kelio“. Išskyrus Šiaurės Korėją ir Kubą, marksizmo doktrinos atsisakė praktiškai visos, net kairiosios jėgos. Socializmas pasitraukė į praeitį. Jo šalininkai jau nebėra „ant bangos“, besiveržiančios į ateitį. Netgi tokie aktyvūs valstybinio reguliavimo šalininkai, kaip Džonas Kenetas Gelbreitas (John Kenneth Galbraith), šiandien vengia socialisto etiketės.

Tačiau, iš kitos pusės, laisvosios rinkos periodo ekonomistai-klasikai vargu ar pripažintų už kapitalizmą tą visuomenę, kuri šiandien yra Amerikoje. Tokie pramonės ir finansų šviesuliai kaip Li Iakoka (Lee Iacocca) ir Feliksas Rohatinas (Felix Rohatyn) palaiko tam tikro lygmens valstybinį reguliavimą, – faktas, kuris atrodo būtų visiškai nepriimtinas Gobdenui ar Rikardui. Politikos sferoje pagrindiniai kandidatai skiriasi tik valstybinio reguliavimo palaikymo lygmeniu. Šiandien klausimas ne apie tai „ar turi egzistuoti federalinė pagalba“, klausimas apie „federalinės pagalbos kiekį“ ir apie tai, „kaip ji turi būti paskirstoma“.

Dar 40-ųjų pabaigoje pats „misteris konservatorius“ senatorius Robertas A. Taftas prastūmė įstatymą apie federalinę gyvenamųjų namų statybą. Vėliau kitas respublikonų partijos senate lyderis, Bobas Doulas (Bob Dole), tapo produktų markiravimo programos, kuri tapo parama ne tik vargingam gyventojų sluoksniui, bet ir pirmiausia, kaimo verslui, pagrindiniu architektu. Respublikonų prezidentas Ričardas Niksonas įvedė kainų kontrolę ir atlaisvino dolerį nuo ankstesnės nežymios paramos, ciniškai pastebėjęs: „Mes šiandien visi keinsistai“.

Tačiau tai, su kuo mes visi, nuo dešiniųjų iki kairiųjų turime reikalą, nėra koordinuota struktūra, suėmusia į save geriausias abiejų pusių idėjas, ir net ne gerai apmąstytas sinkretizmo bandymas, o chaosas sukurtas iš nusivylimą keliančių skubotų sprendimų, pagrįstų politiniais ar ekonominiais motyvais, tačiau kurie jokiais būdais nėra susiję su vieninga socialinės-ekonominės tiesos sistema – išskyrus, galbūt tai, jog visi jie kyla iš grandiozinės teleologijos ir etikos schemos.

Reklama


Čia truputis socializmo, ten kažkiek kapitalizmo, čia dėmesys visuomeniniam sektoriui, ten nuolaidos asmeninės naudos motyvui, čia parama „neturintiems privilegijų“ ten pagarba asmeninei iniciatyvai – sujungsime visa tai į vieną ir ką gi gausime? Ne ką kitą, kaip tik milžinišką skudurinę lėlę, besistemį nuoplaišų ir lopinėlių mišinį, be jokių pagrindų ir vidurių!

Tačiau, kaip bebūtų, Vidurinis Kelias egzistuoja. Egzistuoja socialinės-ekonominės tiesos organizmas, kuris apjungia savyje geriausius kapitalizmo ir socializmo pasiekimus. Tačiau niekas nesumezgė jų dirbtiniu būdų į vieną ir nekūrė kryptingo kompromiso. Jie išaugo savarankiškai, paklusdami savo vidinei logikai, iš gilių etinių dėsnių, esančių šios sistemos pagrindu, iš biblijinio priesako „Nevok“ reikšmės suvokimo. Šis Vidurinis Kelias filosofijoje asocijuojasi su Henrio Džordžo vardu.

Henris Džordžas (Henry George) gimė 1939 metais Filadelfijoje ir mirė 1897 m. Niujorke. Savo pagrindinį veikalą „Pažanga ir skurdas“ (Progress and Poverty) jis parašė San Franciske 1870 m. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis dirbo laikraštyje, praėjęs kelią nuo surinkėjo padėjėjo iki redaktoriaus. Jo pažiūros buvo specifiškai kaliforniškomis. Jo filosofija susiformavo įtakojama gyvenimo sąlygų šioje naujoje buržuazinėje valstijoje stebėjimo, kur jis galėjo tirti, kaip laboratorijoje, socialinių ir ekonominių procesų užgimimą ir vystymąsi.

Jo veikalas „Pažanga ir skurdas“ buvo išverstas mažiausiai į 25 kalbas. Tarp knygų, nepriklausančių grožinės literatūros žanrui, daugelį dešimtmečių jo knygos pardavimų reitingas nusileido tik Biblijai. Oksfordo universitete, anglų literatūros fakultete, ši knyga buvo naudojama kaip tiksliausios prozos pavyzdys. Antrojo Henrio Džordžo gyvenimo pusė buvo vienu didžiu kryžiaus žygiu už teisingumą, kurio pabaigoje jis tiesiogiai pasiaukojo, pravesdamas visuomenės kampaniją, priešingai savo gydytojo rekomendacijoms. Šios kampanijos viduryje jis mirė, o jo laidotuvės buvo pačios vienos didžiausių iš tų, kurias kada nors yra matęs Niujorkas.

Jo genijus buvo nuoširdžiai pripažintas tokių žymių figūrų, kaip filosofai Džonas Devis (john Devi) ir Mortimeris J. Adleris (Mortimer J. Adler), prezidentų Vilsono ir Eizenhauerio, mokslininkų Alfredo Raselo (Alfred Russell) ir Alberto Einšteino, rašytojų Džono Raskino (John Raskin) ir Alberto Lei Nok (Albert Leigh Knock), teisininkų Luis Brandeus ir Samuel Seberi, žurnalistų Viljamo Baklio ir Mikaelio Kinsli, valstybės veikėjų Vinstono Čerčilio ir Sun Yat-Sen. Šie vardai perdengia visą politinį spektrą, nuo konservatorių iki liberalų, ir kiekvienas iš jų atrado sau kažką labai vertingo Džordžo idėjose.

Čia bus pacituotas tik vienas iš šių liudininkų – daktaras Sun Yat-Sen, Kinijos Respublikos įkūrėjo ir jos pirmojo prezidento žodžiai. „Aš rengiuosi, – skelbė jis, – pašvęsti savo ateitį Kinijos liaudies klestėjimui. Henrio Džordžo mokymas bus mūsų reformų programos pagrindu“. Galima daryti prielaidą, jog, jeigu dr. Sun Yat-Senas būtų išlikęs gyvas ir išpildęs savo pažadą, pagrindinė Kinijos dalis šiandien nebūtų „raudona“. Tačiau Taivanis, kuriame ši programa buvo realizuota, žinoma ne pilnai, tačiau žymia dalimi, pademonstravo parodomąją transformaciją iš kraštutinio skurdo į rezonuojantį klestėjimą, paskirstytą visų visuomenės sluoksnių gerovei.

Ilgą laiką mokslininkų-ekonomistų tarpe buvo priimta ignoruoti arba žiūrėti atlaidžiai į Henrį Džordžą – arba dėl formalių rekomendacijų jo adresu trūkumo, arba dėl jo polinkio suplakti moralinius argumentus su ekonominiais. Šiandien toks požiūris sutinkamas vis rečiau, nors ir anksčiau egzistavo taurios išimtys iš taisyklės. Bet šiandien mes matome, jog visų tipų ekonomistai, įskaitant, mažiausia, keturis Nobelio premijos laureatus, vieningai pripažįsta tai, jog Džordžo idėjos gyvybiškai svarbios šiai dienai. Pilnas sąrašas būtų pernelyg ilgas, tačiau į jį įeina tokie vardai, kaip Haris Bekeris, Kennethas Bouldingas, Jamesas Bachananas, Miltonas Friedmanas, Masonas Gafnis, Lowelas Herrisas, Alfredas Kaanas, Arthuras Laferis, Frankas Modiglianis, Warrenas Samuelsas, Robertas Solovas, Jamesas. Tobin ir William Wickry, iš kurių paskutinis dar neseniai buvo Amerikos ekonomikos asociacijos prezidentas.

Pažanga ir skurdasKetvirtojo „Pažanga ir skurdas“ leidimo įžangoje Henris Džordžas rašė: „Ko aš pasiekiau šiame darbe, su sąlyga, jog aš teisingai išsprendžiau milžinišką problemą, kurią stengiausi ištirti, – yra tai, jog aš sujungiau tiesą, suvoktą Adamo Smito ir Ricardo mokymų, su Proudono ir Lassalos mokyklų mokoma tiesa, parodžiau, jog, laissez faire (savo pilna esme) principas, atveria kelią kilnios svajonės apie socializmą realizacijai…“.

O dabar grįžkime prie mūsų ekonomikos iliustracijos kaip mozaikos ir peržiūrėkime fragmentus, kuriuos surinko Henris Džordžas nuo kapitalizmo ir socializmo stalų.

Pradėkime nuo kapitalizmo stalo. Džordžas save laikė kapitalizmo grynintoju-valytoju, o ne priešu. Savo sistemą jis pagrindė ekonomistų-klasikų pozicijomis. Jo sistemos šaknis – kapitalizmo esmė. Marksas apibūdino Džordžo mokymą kaip „paskutinę kapitalizmo ribą“. Džordžas tikėjo konkurencija, laisva rinka, neribotą paklausos ir pasiūlos dėsnių veikimą. Jis nepasitikėjo vyriausybe ir niekino biurokratiją. Jis nebuvo lygiavos šalininku ir manė, jog vienintele lygybe turi būti vienoda galimybių laisvė. Iš tiesų jis norėjo padaryti laisvą įmonę ir tiesų laisva, išlaisvinęs ją iš monopolinių tinklų, kurie trukdo efektyviam įmonės darbui.

Savo knygoje „Darbo sąlygos“ Džordžas rašė: „Mes skiriamės nuo socialistų mūsų ligų diagnoze ir jų išgydymo priemonėmis“. Mes neturime baimės prieš kapitalizmą, laikydami jį natūralia darbo sąlyga, mes vertiname pelno išėmimą kaip natūralų ir teisingą reiškinį, mes nelaikome reikalingu statyti kažkokius apribojimus kaupimui ar primesti turtingiesiems kažkokią naštą, kuri lygiai nepaskirstyta ir neturtingiesiems; mes nematome blogio konkurencijoje, tačiau manome, jog sveika konkurencija reikalinga pramoninio ir socialinio organizmo sveikai būklei, kaip laisvas kraujo cirkuliavimas – gyvam organizmui, ir yra forma, per kurią gali būti pasiekta pilna kooperacija“.

Kodėl gi Džordžas paėmė tiek daug fragmentų nuo kapitalizmo stalo? Manytina todėl, jog visi jie yra vieno didelio fragmento sudedamosios dalys ir jo pasekmė, o būtent – moralinio privačios nuosavybės teisingumo. Reikalas tame, kad Džordžas, būdamas įsitikinusiu krikščionimi, nors ir nepriklausė jokia sektai, labai tikėjo Dievo duotu individo orumu. Šis orumas, buvo įsitikinęs jis, reikalauja pripažinti tai, jog:

„individas turi absoliučią ir nepanaikinamą teisę į save patį, kuri gali būti apribota tik tada, kai jis atsisako pripažinti tokią pačią teisę kitiems. Ši teisė į save patį apima teisę į savo darbą, kuris yra paties savęs plėtiniu, ir į šio darbo produktą – į teisę jį panaudoti, mėgautis, dovanoti, sunaikinti, perduoti palikimu ar netgi (jei yra toks noras) užkasti į žemę“.

Apmokestinimas įprastai suprantamas kaip šios teisės neigimas, ypač tada, kai jis pagrįstas „mokumo“ principu. Tai yra neigimas, kadangi primeta duoklę individualaus darbo produktui. Jis yra neigimas, kadangi pagrįstas prielaida, jog visuomenė visumoje turi teisę apkrauti individus mokesčiais, nepriklausomai nuo tos naudos, kurią jie gauna iš tos visuomenės.

Ir todėl Džordžas atmeta daugelį kolektyvistinių institutų, kurių egzistavimo klausimo, dauguma laisvo verslo gynėjų net nekelia – pajamų mokesčių, tarifų, mokesčiai nuo pardavimų, apyvartos mokesčių, korporatyviniai mokesčiai, nuosavybės mokesčiai ir t.t. Plačiąja prasme tai daro jį archikonservatyviu, tačiau tokie žinomi socialistai, kaip Džordžas Bernardas Šo ir Voleras Rošenbušas (Voltaire Roshenbush), sakė, jog būtent Henris Džordžas pažadino juose socialinio teisingumo siekį. Kad suprastume to priežastis, mes turėtume nukreipti savo dėmesį į kitą stalą – socializmo stalą.

Reklama


Dėliodamas ekonominę mozaiką Džordžas paėmė nuo socializmo stalo tik du fragmentus. Bet kokie milžiniški ir strategiškai svarbūs buvo šie fragmentai. Pirmuoju iš jų buvo tvirtinimas, jog visi žmonės ateina į šį pasaulį su vienodomis teisėmis naudotis gamtos turtais. Antruoju buvo Džordžo įsitikinimas tuo, jog visuomenė turi teisę valdyti tai, ką sukuria visuomenė.

Iš tiesų, šie fragmentai atsidūrė ant socializmo stalo tik per neapsižiūrėjimą. Pradžioje jie buvo kapitalizmo teorijos dalimi, tokia, kaip ją apibūdino John Locke, fiziokratai ir Adamas Smitas. Tačiau kapitalizmas savo praktikoje juos ignoravo ir pats tapo perplėšta savo paties karikatūra. Džordžo siekis buvo išlaisvinti šiuos prarastus fragmentus ir atstatyti kapitalizmo stalo balansą ir proporcijas.

Ir taip, jeigu privati nuosavybė moraliai pateisinama žmogaus teise į savo asmeninio darbo produktus, tampa aišku, jog žemė ir kiti gamtos turtai nepriklauso privačios nuosavybės kategorijai, kadangi jie nebuvo sukurti žmogaus. Ir vertė, kuria jie įkainojami, nėra kažkokių jų savininko pastangų ar veiksmų rezultatas, o tik visuomenės aktyvumo ir buvimo šalia rezultatas. Kažkas gali pastatyti dangoraižį dykumoje, ir žemė ant kurios jis bus pastatytas nekainuos nė centu brangiau, tuo tarpu, kai tuščios žemės lopinėlis mieste gali kainuoti ištisą turtą tik dėl tos priežasties, jog kiekvieną dieną per jį pereina didelis skaičius žmonių.

Kodėl gi, teisėtai klausia Henris Džordžas, privatiems asmenims turi būti leista turtėti iš jų neuždirbto žemės brangimo, – iš vertės augimo, kuris yra sukurtas visuomenės, dėka visuomeninių paslaugų ir gyventojų skaičiaus augimo? Kodėl atskiriems žmonėms gali būti leista apdėti duoklėmis kitus žmones, kurie pageidauja turėti priėjimą prie jų bendro turto? Bet, galima paprieštarauti, jog savininkas, galbūt, sumokėjo už savo žemę pinigus, uždirbtus sąžiningu darbu. Ar neturi jis dabar teisėtos teisės iš to uždirbti? Į tai Džordžas atsakytų taip: jeigu kažkas per nežinojimą perka vogtus daiktus, jo ketinimų sąžiningumas visgi nesuteikia jam teisės ir pirmenybės prieš teisėtus tų daiktų savininkus.

Henris Džordžas nebuvo pirmuoju mąstytoju, suvokusiu skirtumą tarp žemės ir kitų nuosavybės rūšių. John Locke rašė, jog „Dievas davė pasaulį bendram naudojimui visai žmonijai. Kai kalba eina apie tai, jog nuosavybė „šventa“, reikia atminti, jog šis savybė jokiu būdu netapatinama su nuosavybe žemei“. William Blackstone rašė: „Žemė ir viskas, kas joje egzistuoja, yra visos žmonijos bendra nuosavybė, kaip tiesioginė Kūrėjo dovana“. Thomas Paine tvirtino, jog “žmonės nesukūrė žemės… Tik patobulinimų vertė, o ne žemė savaime, yra individuali nuosavybė” . Pasak Tomo Džefersono, “žemė duota žmonėms kaip bendras kapitalas, skirtas darbui ir gyvenimui”.

John Stuart Mill rašė: „Žemės vertės padidėjimas, kuris vyksta kaip visos visuomenės pastangų rezultatas, turi priklausyti visuomenei, o ne individui, turinčiam žemės savininko titulą„. Abramas Linkolnas kalbėjo: „Žemė, kurią Dievas davė žmonijai kaip namus, palaikymo ir egzistavimo priemonę, niekada neturi tapti kažkurio žmogaus, korporacijos, bendrijos ar nedraugiškos vyriausybės nuosavybe, taip pat, kaip oras ar vanduo“. Herbertas Spenseris pasakė: „lygybė nesuteikia nuosavybės į žemę… Dievas paliko žmonijai Žemę. Visi žmonės yra bendrai jo paveldėtojai“.

Bet būtent Henris Džordžas pabrėžė šį skirtumą ir patalpino jį į patį savos sistemos centrą. Šiuo metu mes stebime ironišką spektaklį visuomenės, kuri baudžia individą už jo darbštumą ir iniciatyvą, atimdama iš jo dalį to, ką jis sukūrė, ir tuo pačiu metu apdovanoja nieko negaminantį neužtarnautais turtais, – tais, kuriuos sukuria ji pati – visuomenė. Henris Džordžas sukūrė savo programą pagal principą: individas turi valdyti visa tai, ką sukūrė jis pats, o visuomenė – visa tai, kas sukurta pačios visuomenės.

Reklama


Monopolija į žemę – tai milžiniškas pagalys ratuose, trukdantis laisvų įmonių veiklai, trukdo teisingam sistemos mechanizmo grandžių sujungimui; tai paslėptas vėžinis auglys, išėdantis kapitalizmo širdį. Šimtmečio pradžioje vienas žymus valstybės veikėjas aprašė jo nuodingą poveikį sekančiais žodžiais:

„Kol žemė, kaip vadinama, „bręsta“ tam, kad suneštų neuždirbtas pajamas savo valdytojui, prekiautojas, einantis į savo ofisą ar amatininkas, einanti sį darbą, turi ją apeiti arba mokėti mokestį už praėjimą. Žmonės praranda savo galimybę naudotis žeme, miestas ir valstybė praranda savo pajamas iš mokesčių, kurie didėtų esant normaliai situacijai, o kol kas monopolistas gali tiesiog ramiai sėdėti ir su pasitenkinimu stebėti, kaip jo nuosavybė auga, kartais daug kartų, be kažkokių pastangų ar indėlio iš jo pusės.

Šis piktybiškas reiškinys įtakoja visas gamybinio aktyvumo formas. Municipalinė valdžia, norėdama turėti platesnes gatves, geresnius namus, sveikesnius, vertus ir mokslo pagalba suplanuotus miestus, dabar yra priversta mokėti daugiau visuomenės pinigų, nei mokėjo už savo ankstesnius pagerinimus. Kuo komfortabiliau valdžia įrengia miestą, tuo daugiau ji vėliau priversta mokėti už kiekvieną žemės lopinėlį, kurį jį, galbūt, norės nusipirkti vardan tolesnių pagerinimų.

Gamintojas, norintis atidaryti naują gamybą, norinti pastatyti didelę įmonę, duosiančią užimtumą tūkstančiams žmonių, turi užmokėti už žemę tokią milžinišką kainą, jog ji uždusins visą jo verslą, – sumažindama jo konkurentabilumą rinkose, trukdydama jam eksportuoti labiau, nei bet koks iš muitinės mokesčių, ir, per gamintojo pajamų sumažėjimą mažindama darbuotojų atlyginimus.

Tokiu būdu, kur bepažiūrėtum, kokį pavyzdį beimtum, mes matome, jog bet kuri aktyvumo forma, bet kuris materialaus progreso žingsnis yra tik stabdomas, tuomet, kai žemės valdytojas nusiima grietinėlę išimtinai tik sau. Šiandien žmogus ar visuomeninė organizacija, jeigu jie nori pasinaudoti žeme efektyvesniu būdu, turi mokėti didžiulę sumą žemės savininkui, kuris ją naudoja mažiau efektyviai arba, kai kuriais atvejais, nenaudoja visai. Visi sugrįžta prie žemės kainos, ir jos savininkas turi teisę imti mokesčius iš visų kitų turtėjimo ir gamybos formų“.

Tai buvo Vinstono Čerčilio žodžiai. Jeigu žvilgtelėsite į pagrindinių Amerikos ekonominių depresijų istoriją, jūs aptiksite, kad prieš kiekvieną iš jų vyko intensyvios spekuliacijos žeme periodas, kurie tiesiogiai susprogdindavo visą ekonomiką. 1836, 1857, 1873, 1893 ir 1929 m. – kiekvienu atveju ekonominis krachas buvo išprovokuotas žemės burbulo sprogimo.

Žemės monopolijos įtakos sferos ekonomikai tiek plačios, jog nekelia jokių abejonių. Monopolija žemei paliečia ne tik rentą. Ji įtakoja uždarbius, kainas, gamybą, valdymo kaštus, perkamosios galios pasiskirstymą. Ji yra pagrindine lūšnų ir vargingų rajonų egzistavimo priežastimi. Ji yra milžiniškas ir vienintelis revoliucijų užgimimo visame pasaulyje stimuliatorius.

Jeigu ne monopolija žemei, bolševikai niekada nebūtų atėję į valdžią Rusijoje; Mao Zedongas ir jo vadinamieji „agrariniai reformatoriai“ (aš sąmoningai naudoju šį terminą) niekada nebūtų užgrobę valdžios Kinijoje; Fidelis Kastro niekada nebūtų suorganizavęs sukilimo Kuboje. Dėl žemės monopolijos Salvadoras patyrė kruvino pilietinio karo dešimtmečius. Dėl žemės monopolijos didžiuliai drėgni Amazonės miškai greitai naikinami persikėlėlių, kuriems kitose vietose už žemės lopinėlį statė tokias sąlygas, jog jie tiesiog būtų išmirę iš bado.

Tai tik keletas pavyzdžių, paimtų beveik atsitiktinai. Dėl žemės monopolijos Lotynų Amerika ir Artimieji Rytai yra pavojingos įtampos židiniai, pasirengę susprogti bet kuriuo momentu. Jungtinėse Valstijose mes, galbūt, dar nepasiekėme šios stadijos, tačiau aiškiai judame šia kryptimi. Kiek ilgai mes dar ramstysime prapuvusią struktūrą priešindamiesi ateičiai?

Dabar mes pereisime prie to, kokiu gi būdu Henris Džordžas siūlė išspręsti nuosavybės žemei problemą.

(laukite tęsinio)

infa.lt

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba pinigais

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena, mintimis ar video siužetu!

Sarmatai

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Atsiliepimų 5

  1. Dainius V. says:

    „….Monopolija į žemę – tai milžiniškas pagalys ratuose, trukdantis laisvų įmonių veiklai,….“ aha,mano supratimu vadinamoji „monopolija į žemę“ teiginiu vadinamos nacionalinės valstybės,kurios susideda saugiklius nacionalinės žemės išparceliavimui,o tos veiklios „laisvos įmonės“ ar tik kartais nebus kokios gigantiškos korporacijos,tarkime iš anapus Atlanto?

  2. socialistas says:

    Straipsnio autorius — oportunistas ir naivuolis jeo tiki, kad galima sujungti socialiMa su kapitalizu. Dar rekomenduoju paskaityti knyga nuo trumeno iki reigano.atsivers akys.
    O marksizmo bacila jau isimete i kapitalizma, dabar belieka stebeti ar kapitalizmas transformuosis i socializma ramiai ar kruvinai.

  3. konkurencijos nėra says:

    Kapitalizmą prarijo liberalizmas, dabar ir juos nurašė į šiukšlyną…

  4. Pastabus says:

    „Atrodytų, jog po „geležinės uždangos“ griuvimo žmonės visame pasaulyje ieško „vidurinio kelio“. Išskyrus Šiaurės Korėją ir Kubą, marksizmo doktrinos atsisakė praktiškai visos, net kairiosios jėgos“

    Pievos. Kinijos oficiali doktrina – Marksizmas. Tos šalies universitetuose stiprinamas šios disciplinos studijavimas. 2017 metų gale Marksistų – Leninistų ir Maoistų aljansas atėjo į valdžią Nepale. Triuškinančiu rezultatu. Indijoje ir Lotynų Amerikos šalyse marksistai vis dar vykdo gan plačios apimties partizaninį karą
    Pasaulyje begalės marksistinių judėjimų ir pilna jaunimo juose. Rašytojui siūlau atsimerkti ir pabusti iš smulkiaburžuazinio kvaitulio.

  5. socialistas says:

    pastabus, Lietuva – provincija, jos gyventojai nemato kas dedasi toliau už jų kaimo. Žinoma prie tokio pasaulio matymo prisideda ir ugdymas, kad pasaulis tai JAV ir ES, o visose kitose valstybėse gyvena laukiniai ir kvailiai.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

top