Daugumai lietuvių priimtina pasaulėjauta
Kūrėjas. Visata. Žemė. Gamta.
Visatoje yra įvairios galios. Žemė yra Visatos dalis. Žemė atsirado kaip Kūrėjo sumanymas. Žemė yra gyva. Žmogui einant Dievop jo sąmonei Kūrėjas tampa vis labiau pažinus. Kitos Visatos galios žmogaus sąmonei yra nepažinios. Gamta, – tai viskas kas yra Žemės paviršiuje ir visi Žemę veikiantys Dangaus šviesuliai. Pagal Kūrėjo sumanymą visur Gamtoje yra darna. Kūrėjas atsimena kiekvieną Žemėje įvykstantį pokytį.
Dvasia ir gyvata. Gyvoji ir negyvoji Gamtos esatis.
Yra dvi esminės jėgos Gamtoje, – tai dvasia ir gyvata. Kadangi Žemė yra gyva, tai joje yra gyvatos. Žemės gyvata yra Gamtos dalis. Gyvatos dėka Gamtoje vyksta gimimas, augimas, valingas judėjimas, dauginimasis, senėjimas. Kur nėra gyvatos ten nėra gyvybės ir sąmonės. Kur nėra gyvybės, ten yra negyvoji Gamtos esatis. Dvasia yra kaip amžinasis judėjimas. Dėl savo amžinojo judėjimo dvasia yra tiek gyvojoje, tiek negyvojoje Gamtoje.
Medžiaginė ir dvasinė Gamtos esatis.
Yra medžiaginė ir dvasinė Gamtos esatis. Dvasinė Gamtos esatis reiškiasi per dvasią ir atskiras sielas. Sielą galima suvokti kaip dvasios variklį. Siela yra Žemėje. Atskiros sielos yra sąmoningose Gamtos būtybėse. Žemės sielos dėka yra gyvoji Gamta. Jei nėra dvasios, tai negali būti ir gyvatos. Ne visur, kur yra dvasia yra ir gyvata. Dvasia yra tiek gyvojoje, tiek negyvojoje Gamtos esatyje, – kiekviename medžiaginiame vienete ir kiekvienoje ląstelėje.
Dievybės ir vėlės.
Įvairias dvasios sankaupas galima suvokti kaip dievybes ir vėles. Gamtoje yra Žemės ir Dangaus Dievybės. Žemės dievybės ir vėlės susijusios su tam tikrom gyvūnų šeimom ar gamtiniais vienetais vietovėm, – akmenim, medžiais, būstais. Vėlė yra medžiaginį kūną palikusios sielos dalis. Vėlė gali būti prisirišusi ir gali būti neprisirišusi prie gamtinių vienetų bei vietovių. Dievybės ir vėlės suvokiamos kaip dvasinės esybės. Gamtoje gali reikštis su įvairiomis Visatos galiomis susijusios dvasinės esybės. Gamtos Dievybės – tai Kūrėjo galių reiškimosi Gamtoje įvardijimai.
Žmogus.
Žmogus yra medžiaginės ir dvasinės būčių sąjunga. Žmogus susideda iš su Kūrėjo galiomis susietos dvasios, dvasios variklio sielos ir medžiaginio kūno. Žmogaus dėl savo medžiaginio kūno yra neatsiejama Gamtos dalis. Žmogus dėl savo sielos yra sąmoninga Gamtos būtybė. Žmogus dėl Kūrėjo dvasios turi kūrybinę galią. Žmogus savo sielos dėka geba pažinti Gamtą. Pažindamas Gamtą žmogus eina Dievop.
Žmogaus pagrindiniai tikslai ir veiksmai.
Žmogus gimimas yra svečiavimosi pradžia Žemėje. Svarbus žmogaus tikslas – nepažeidžiant darnos Gamtoje vis labiau pažinti Kūrėją. Jei žmogus savo mintimis ir veiksmais pažeidžia darną gamtoje, tai jis tampa priklausomas nuo darną Gamtoje griaunančių Visatos galių. Žmogui besisvečiuojant Žemėje ir dera elgtis kaip svečiui, – pažinti, suvokti, išauginti, prižiūrėti ir išeiti. Žmogus Gamtą gali veikti trimis būdais: medžiaginiais veiksmais, dvasiniais veiksmais ir mintimis. Mintimis žmogus gali pažinti Gamtoje vykstančius vyksmus nukreipdamas savo dėmesį į tam tikrus reiškinius. Dvasiniais veiksmais žmogus gali pažinti Gamtos Dievybes. Medžiaginiais veiksmais žmogus gali keisti Gamtos vaizdą. Žmogui elgiantis dorai Žmogų globoja su Kūrėju susijusios dvasinės esybės. Žmogus savo dorą ugdo per dvasinius, mintinius ir medžiaginius veiksmus, – būdamas sąjungoje su Gamtos Dievybėmis, linkėdamas kitiems gerovės, atlikdamas darną palaikančius darbus.
Žmogaus santykis su gyvąja Gamta.
Žmogui privalu gerbti gyvybę. Bet koks veiksmas prieš gyvybę turi pasekmes, – žmogui piktybiškai nulaužus gyvą medžio šakelę, Kūrėjo požiūriu tas žmogus padaro nusižengimą prieš kūriniją. Atliekamą bet kokį veiksmą prieš gyvybę privalu aiškiai suvokti, ar tas veiksmas kūrinijoje yra priimtas kaip teigiamas. Gyvybės atėmimas suvokiamas kaip teigiamas tik tuo atveju, jei jis susijęs su kitos gyvybės pratęsimu ir išsaugojimu. Gamta pasiruošusi viską iš savęs žmogui dovanoti, tačiau žmogui galima paimti tik tai, kas atitinka jo kaip svečio Gamtoje padėtį. Paėmus iš Gamtos dovanas būtina padėkoti dvasinėms Gamtos Dievybėms.
sudarė išlaikę dorą lietuviai
Įkeliama ...
Gal galima būtų sužinot tų dorovingų lietuvių vardus, ar jie savais vardais kuklinasi pasirašyti?
Nors pavadint save dorovingais kuklumo užteko. O gal reikėtų pavadint pagyrūniškumo?
Dorovė, – tai vieta, kur laikosi dora. Dorovingumas, – tai savybė savyje išlaikyti dorovę.
Neretai dorovę savyje išlaikyti prireikia daug išmonės, jėgų, net kančios. Kam tai pavyksta, vertas pagarbos.
Dorovingumas tai nėra išskirtinumas kaip neklystamumo išraiška. Tai daugiau išskirtinumas kaip gebėjimo neatitrūkti nuo savo dvasinių ištakų būsena. Jei yra tokių žmonių juos reiktų branginti. tačiau bėda kad nedorovingieji to nesuvokia. Tad dėl to išlaikantiems dorovę kančia padidėja.
Dorovingas nebūtinai teisuolis, doruolis. Dorovingas tas, kuris nuolat palaiko pastangą išlaikyti dorą. Galbūt dažnai suklysta, tačiau išlieka doras.
Mes labai greiti smerkti,pavydeti.Visa tai,kas aprasyta yra tikra tiesa.Aciu.
Dorovė tai vieta….
Dieve dieve… Ar tą lietuvis rašo? ar trečios klasės mokinys?
O dorovingumas tai savybė išlaikyti dorą..
man trūksta žodžių.. nors kai pusė lietuvių išsilakstė po užsienius, tai suprantama kad ten jie tą lietuviškumą prarado. Dabar užtat rašo kas papuola….
Kaip tam tikra vieta yra vietovėje, taip asmens dora yra dorovėje. tam tikra vieta yra aiškioje vietovėje. pvz vieta Meškučių piliakalnis yra vietovėje Šunskų seniūnija. Kaip piliakalnio, taip ir doros gali nebelikti. Jei žmogus tai sunaikina.
Šventa yra šventovėje. Dorovė tai tarsi saugykla, talpinimo vieta kur yra dora. Kaip šventovėje talpinama, saugoma tai kas šventa.
Gerb. Visori
Tikiu ,kad jūs tikite dorą esant dorovėje, tačiau šie du žodžiai yra tiesiog sinonimai, todėl vienas kitame būti negali. Yra sakoma kad žmogus gyvena dorovėje arba yra doras, tačiau tai toli gražu nereiškia, kad dora randasi dorovėje….
Liaudiškai kalbant tai tas pat, kas, sviestas sviestuotas ar smetona randasi grietinėje. Matau kad Lietuvai tikrai reikia pagalbos, bent jau lietuvių kalbos dėstytojų srityje, nes ateina prapultis…
Juk kai tokie mokytojai pradeda dėstyti savo lietuvių kalbos tiesas tai darosi tikrai liūdna….
kai šventa ir šventovė tiesiogine prasme nėra sinonimai, taip dora ir dorovė tiesiogine prasme nėra sinonimai.
algimantai, nebūtinai tai, ko mokė mokykloje, yra tiesa. Juk lietuvių kalbą Jablonskis taip sumodernino, kad tikrai galų kai kam nepavyksta atrasti. Nebūtina iš karto smerkti žmogaus, jei tik jo pateikiamas požiūris neatitinka pačiam suformuotų stereotipų. Nesuvulgarinkit lietuvių kalbos.
Geriau tokie straipsniai ir tokios kalbos, negu tai, kas kalbama, rašoma, rodoma kai kuriuose kituose portaluose, laidose ir panašiai. Vis tiek man smagu Jūsų pasiginčijimus skaityti.
Ačiū už straipsnį.
smagu pasiskaityti, tai istikruju paprasi dalykai kurie nelengvai pasiekiami.
Daug gerų dalykų ir, manau, teisingų yra straipsnyje. Tačiau vienas vienintelis “netikslumas” straipsnyje daro visa tą gerą ir teisingą niekiniais- viską verčia aukštyn kojomis. Aš turiu omenyje teiginį, kad žmogus yra tik svečias šiame pasaulyje- Žemėje.
Toks klaidingas pasaulėžiūrinis (biblijinis) įsitikinimas yra visų žmonijos nelaimių pagrindas ir pagrindinė priežastis. Tokios pažiūros ir formuoja žmogaus laikinumo, silpnumo, pojūtį , neatsakingumą už savo veiksmus ir, aišku, tuo pačiu klaidingą savęs, gyvenimo prasmės ir paskirties suvokimą.
Taip ir gyvenam su ta “dorovinga” bibline nomadine svečių, o ne šeimininkų pasaulėžiūra, pasaulėjauta,- tokie jos ir vaisiai- matome visur aplinkui…