Rusija po 1917 spalio revoliucijos – žmonės, visuomenė, pasekmės

2018, balandžio 9, 20:07 | kategorija Istorija | atsiliepimų (19) | peržiūrų 834 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Markas Šagalas. Revoliucija. 1937m

Tekstų mozaika – serija „Naujos epochos žmonės“. I dalis

Dailininkas K.A.Korovinas, dar vadinamas „rusų impresionistu“, po 1917 metų revoliucijos kurį laiką dar gyveno Rusijoje: rūpinosi kultūros paminklų išsaugojimu, organizavo aukcionus ir parodas, rinkdamas lėšas politinių kalinių išlaisvinimui, toliau bendradarbiavo teatre.

1918 metais jis gyveno dvare Ostrovno, Tverės gubernijoje, Višnevolocko valsčiuje, dėstė Laisvose meno dirbtuvėse vasarnamyje “Žuvėdra”. 1923 m. A.V.Lunačiarskis jam patarė geriau šalį palikti… K.A.Korovinas tada apsigyveno Prancūzijoje. Laiką, kurį praleido bolševikų Rusijoje, tapytojas yra labai gyvai aprašęs savo dienoraštyje, kuri ištraukos ir pateikiamos:

Vienas susijaudinęs žmogus man sako, kad reikia viską sunaikinti ir viską sudeginti. O po to viską pastatyti iš naujo. – Kaip, klausiu aš, – ir namus visus sudeginti? – Žinoma, ir namus. – O kur jūs gyvensit, kol naujus pastatysit? – Žeminėse, atsakė jis nei nemirktelėjęs.

Taip pat keista, jog sukilime sukilėliai buvo priešiški viskam, o ypač šeimininkui, pirkliui, dvasininkui, ir tuo pačiu metu jie tuoj pat ėmėsi prekiauti ir norėjo panėšėti į šeimininką, pirklį, apsirengti dvasininku.

Vienas komunistas, Ivanas iš sovchozo, pamatė mane turint mažą metalinę dėžutę, kurioje seniau buvo „knopkės“ (mygtukas, spraustukas). Ji buvo geltonai lakuota, žibėjo.. Jis paėmė ją į rankas ir pareiškė: o jūs visi ir dabar geriau už mus gyvenate… – O kodėl? – paklausiau aš. – Juk tu, Ivanai, pats matai, aš irgi avižas valgau, kaip arklys. Nei druskos, nei cukraus nėra. Kur gi tas gerumas? – O štai, kokią dėžutę turite… – Nori? Imk, aš tau atiduosiu… Ir jis, nieko daugiau nesakęs, pagriebė dėžutę ir nubėgo rodyti žmonai.

Taip vadinamos revoliucijos metu, gatvėmis bėgiojo vieniši šunys. Prie žmonių neidavo, kaip kad būtų jiems visiškai svetimi. Jie išrodė būtybėmis vienišomis ir pasimetusiomis, net neatsisukdavo pašvilpti: žmonėmis daugiau netikėjo… O taip pat Maskvą paliko visi balandžiai.

Namai su balkonais praeiviams nepatikdavo baisiausiai: jei ką pamatydavo išėjus į balkoną, tai sustodavo, žiūrėdavo, koliodavo. Nepatiko. Man vienas pažįstamas sakė: “taip, balkonai jiems nepatinka. Bet čia dar nieko, – štai, jei išeini į balkoną, tai dar ne taip supyksta. O išeiti į balkoną su arbatos stikline, atsisėsti ir imti gurkšnoti tai visai neįmanoma. Šito joks praeivis neatlaiko. Akmenimis užmėtys, užmuš.”

Kaimo mokyklos mokytojos pamaskvėje, Listvianuose, iš Maskvos universiteto profesoriaus vasarnamio pasiėmė sau baldus ir patalynę. Kai jis tai užginčijo ir net atnešė mandatą, kad baldus grąžintų, tai mokytojos staugė iš pykčio. Rėkė: “mes juk liaudies mokytojos, kokiam galui mums profesoriai? Jie buržujai.”

Aš paklausiau vieno protingo komisaro: O kas toks pagal jus buržujus?” Jis atsakė: “kas švariai apsirengęs”.

Tuibilkos kaimas naktį pasiėmė visą Gorkų kaimo šieną. Tuibilkoj 120 mužikų, Gorkuose -30. Aš Darijai ir sakau – ji iš Tuibilkų, ir vyras jos rimtas, buvęs kareivis: ką gi jūs čia darote? Juk dabar be šieno visi gyvuliai Gorkuose padvės neėdę… – Žinoma kad padvės, – atsako ta. – Tai kaip čia taip? Negi ir tavo vyras ėmė? – O ką, visi ima. – Taigi jūs kaimynai, tokie pat valstiečiai. Juk ir vaikai ten numirs. Kaip gi taip gyventi? – Ką gi… žinoma, visi numirs… Aš pasimečiau, nežinodamas, ką ir besakyti; taip gi negerai, suprask, Darja. – Tai jau, nieko gero – atsako ta. – Tai kodėl jūs taip? – Nu tai va, eik išsiaiškink… Viskas taip.

Kad ir kas ką sakytų – o kalbama buvo labai daug – nebuvo galima niekam prieštarauti, kad girdi, tai ką tu sakai – neteisinga. To nebuvo galima sakyti. Reikėjo sakyti “taip, teisybė.” Negalima buvo sakyti ne. Mirtis. O tie žmonės kas antras žodis kartojo “laisvė”. Kažkaip keista.

Vienas latvis, buvęs sodininkas – agronomas, buvo komisaru Pereslavlyje. Man jis pasakojo: pereitą dieną viename malūne radau 40 tūkstančių pas malūnininką. – Kur radot? – paklausiau. – Skrynioje pas jį. Pagalvok tik, koks žulikas. Eksploatatorius. Aš iš jo pinigus, žinoma, konfiskavau ir nusipirkau sau motociklą. Pinigai juk liaudies! – Tai ko tu jų neatidavei tiems, ką jis eksploatavo? – paklausiau. Jis nustebo: tai kur tu juos rasi? Ir kam atiduosi? Taip negalima… Uždrausta… Tai bus liaudies masių tvirkinimas. Už tai mes sušaudome.

Labiausiai buvo mėgstama daryti kratas. Ir darbas į naudą, ir pasivogti galima ką nors bekratant. Visi nutaisę dalykiškus, svarbius veidus, rimti. Bet, jei rado ką valgomo, tuoj pat ir valgė, ir tada jau atlaidžiai kalbėjo: „negalima gi, draugai, laikyti produktų virš normos. Reikia suprasti. Ryti mėgstate labiau už kitus“.

Darydami kratą pas mano pažįstamą rado degtinės butelį. Nepaleisdami butelio iš rankų ėmė rėkti: „už šitai, drauge, prie sienos pastatysim“. Ir tuoj pat ėmėsi gerti. Bet, pasirodė, jog butelyje vanduo. Koks tada pakilo triukšmas… Valdžia taip perpyko, kad mano pažįstamą areštavo ir išvežė. Jis ilgai sėdėjo.

Trockio namuose komunistai gaudavo daug maisto produktų: veršieną, žuvį, ikrus, cukrų, saldainius, šokolodą. Juodą ikrą ten valgė mediniais šaukštais, po kilogramą ir daugiau žmogui. Ir valgydami kalbėjo: „mėgsta ikrus tie gyvuliai buržujai…“

Visas rusų sukilimas buvo prieš vadžią, vadovaujančiuosius, viršininkus, bet sukilėliai patys buvo kupini dar didesnio noro valdyti: tokio viršininkų tono, tokio pasipūtimo, aš dar niekada negirdėjau ir jokiais kitais laikais nemačiau. tai buvo kažkokia nesulaikomai saldi aistra, viršininkauti ir tiktai viršininkauti.

Tenoras Sobinovas, visada protestavęs prieš Imperatoriškojo teatro direktorių Teliakovskį, pats tapo Didžiojo Operos teatro direktoriumi. Tuoj pat užsisakė pas mane savo portretą, iškilminga poza. Portretą pasiėmė nieko nesumokėjęs. Nes aš pavaldinys, todėl aiškus reikalas, turiu dirbti direktoriui. Viskas paprasta ir teisinga.

Važiavo traukiny batsiuvys ir kalbėjo kaimynams: „ko dabar mes batsiuviai verti pasidarėm. Duotų man kas 30 tūkstančių ir dar iki žemės nusilenktų – pasiūčiau batus arba gal ir nepasiūčiau. Štai kaip dabar viskas…“

Sucharevkos aikštės turgaus kampe gulėjo sumestų knygų krūva ir kažkoks kareivis jas pardavinėjo. Sustojo prie jo vaikinas, pažiūrėjo į tą knygų krūvą. kareivis: štai, pirk Puškiną. – o ką jis sau? – Pramanytojas, pirmos rūšies. – O ką, gal jis rugius pjauti mokėjo? – Ne… ko jam pjauti… Pramanytojas. – Tai kuriam galui jis man?… – O štai tau Tolstojus. Šitas, brolau, ir pjovė, ir vežė, ką tik nori… Vaikinas įsigijo tris knygas, ir nueidamas išsiplėšė iš vienos puslapį suktinei.

Mokinių seniūnas, valstietis, susirinkime sakė: „štai, meistras ateina į dirbtuvę, kalba viską, ką nori ir išeina, o algą gauna. O kas iš to? Duokit man algą, aš irgi kalbėsiu, ko daugiau reiks.“ Mokiniai jam plojo, meistrai tylėjo.

Į Tapybos mokyklą Maskvoje atėjo nauji profesoriai ir nustatė: pakeisti buvusį pavadinimą. Dėstytojus pavadinti meistrais, o mokinius – pameistriais, kad labiau panašėtų į gamyklą ar fabriką. Patys naujieji dėstytojai ir apsirengė kaip meistrai, – juoda liemenė, marškinių sagos užsegtos iki kaklo, kaip kokių krovikų, kelnės sukištos į aukštus aulinius batus…

Pamačiau, kaip profesorius Maškovas išsiėmė nosinę. Sakau jam: „taip negalima. Nosį reikia šnypšti pirštais į šalį, o nosinių tai jau reikia atsisakyti…“ Tas piktai į mane pažiūrėjo…

Buvo toks žetonas išleistas, „teįsigali laisvė ir teisingumas Rusijoje“.

Gavau užpildyti formą. Ji buvo atspausdinta po daugybės ilgų svarstymų Meno darbuotojų profsąjungos susirinkime. Turėjo sekančias grafas: Išmatavimai. Kokia medžiaga. Drobė, dažai – jų kaina. Laikas, sunaudotas darbui. Autoriaus parašas. Kūrinio kaina nustatoma profsąjungos skyriuje.

Meno mokykloje meistrai ir pameistriai; viskas buvo labai gerai, tik su pameistriais buvo sunku. jų darbus reikia vertinti. Sudėtinga buvo išlaikyti teisingumą. Sunku. kas suprematistas, kas kubistas, ekspresionistas, futuristas – sunku padalinti. Ko visa tai verta, pagal aršinus ar kaip vertinti? O dar ant sienos užrašyta „kas nedirba, tas nevalgo“. O valgyti iš viso nebuvo ko. O teisingumą įvedinėti reikia.

Kai Meno darbuotojų profsąjunga ir meistrai kalbėdavo, tai galva svaigo. Naktiniai ir dieniniai posėdžiai. Vieni nutarimai panaikindavo kitus. Sunku buvo. Vieni sakė viena, kiti – vėl visai kitą. Ir visą laiką mirtinai norėjosi valgyti. Štai kaip sunku įvedinėti teisingumą ir lygybę. Visi vaikščiojo išsikankinę, išblyškę, nusivalkioję, nesiprausę, alkani. Bet visi degė energija taip įvesti reformas, kad būtų kaip galima teisingiau.

Ir jų sielos nesuvokė, kad pagrindinis jų energijos šaltinis buvo neduoti kitiems turėti to, ko neturėjo jie patys. Kaip nuraminti įsisiautėjusį savyje pavydą? O kadangi jis atsivėrė visuose, kaip prasiveržęs krioklys, tai šituose pamišėlių namuose nebuvo galima suprasti, koks teisingumo nutarimas bus priimtas teisėjų sekančią valandą ar sekančią akimirką.

Keista buvo matyti žmones apimtus aistros valdžiai ir paties žemiausio pavydo, ir tuo pačiu metu įsitikinusius, kad jie įvedinėja gėrį ir teisingumą.

x

M.Osorginas (1878- 1942), rusų rašytojas ir žurnalistas, rėmė vasario revoliuciją, bet buvo prieš bolševikus.1919m. areštuotas, paleistas tik įsikišus Rašytojų sąjungai (J.K.Baltrušaičiui).1921m. areštuotas vėl, ištremtas į Kazanę. 1922m. paliko Rusiją garsiuoju „Filosofų garlaiviu“… Be abejonės parašė prisiminimus ir įspūdžius iš porevoliucinės Rusijos – „Rusija“ (1924):

„aš atsimenu vasarą Rusijoje – kaip tik lemtinguosius 1918 metus, kai pusiau barbarai, pusiau idealistai pasijuto esantys valdžia ir ėmė veikti. Aš gyvenau Tulos gubernijoje, tikrame kaime, mažam namelyje miško viduryje. Visą laiką girdėjosi kirviai ir šimtamečiai medžiai krito vaitodami – taip be reikalo kirto mišką, kad tik kirstų. – Lyg ir balkiams, naujoms troboms, o trobų niekas nestatė… po to beveik viską supjaustė malkoms, bet ir tų visų neišsinešiojo, jos supuvo greičiau – jų buvo be reikalo per daug, o išvežti nebuvo kuo. .. Ir buvo šita vasara nepaprasta! Dieną – karšta saulė, vakare – lietutis. Ir viskas augo, lindo iš žemės greitai, audringai – neatsimenu, kad tai būčiau pastebėjęs kada anksčiau. Nuo tada žinojau, nėra Rusijai geresnio ritmo, kaip saulė dieną ir šiltas lietus naktį. Ir kad ji savo žaizdas išsilaižo be vaistų pagalbos ir be užsienio daktarų… Tokios šalys nežūva, keičia tik pavadinimus…“

„Geras tonas reikalauja laikas nuo laiko laidoti Rusiją. Aš net sąsiuvinį su laikraščių iškarpomis pasidariau, kur pasiskaičius aišku, jog Rusijos daugiau nėra, o yra tik sugriuvęs ir sifiliu užkrėstas kraštas su amoraliais gyventojais, išmirštančiais nuo epidemijų. Kur laukuose niekas neauga, miestuose nėra ką valgyti ar nusipirkti, tik vaikšto pliki žmonės su plakatais „Atsisakykim gėdos!“ Nesutinkančius sušaudo, o pačius nuogalius veda į milicijos skyrių, o ką daryti toliau, nežino niekas.

Daugiau nieko nėra, tame tarpe ir vandentiekių. Paštą iš Lisabonos į Stoholmą siunčia į Maskvą cenzūrai, o GPU viršininkas Savinkovas leidžia Paryžiuje laikraštį esperanto kalba. Ir dar daug ko įdomaus, bet liūdno. Bolševikai visiškai bejėgiai, bet nuo jų viskas priklauso: greitai žlugs, bet laikysis, matomai, ilgai… _ Spausdintu žodžiu negalima netikėti, vis tiek kažkiek tiesos yra. Patys gi rašom. Tik kur Rusija dingo? Miškai, upės, kalnai, žmonės?“

x

Georgijus Mirskis (1926- 2016), istorikas, politologas, memuarų „Gyvenimas trijose epochose“(2001) autorius:

Tai ir yra bolševizmo esmė – nesitaikymas, nepakantumas, negailestingumas, pasiruošimas išduoti ir sutrypti geriausią draugą, jei jis ėmė galvoti ne taip, kaip dauguma su vadu priešakyje. Be šių savybių bolševikai leniniečiai nebūtų nugalėję… Nežmoniškumas tampa antrąja prigimtimi.

Tokie bruožai, kaip sugebėjimas išklausyti ir suprasti kito požiūrį, užuojauta, atlaidumas, didžiadvasiškumas, atjauta – visa tai atmetama a priori, tai – buržuazinis ir inteligentų lžehumanizmas, nei kiek nebūdingas tikram revoliucionieriui… Atleisti klaidas, nusileisti, suprasti, jog tiesa gimsta ginčuose – kokia nesąmonė, minkštakūniškumas ir išskydimas. Negailestingumas prasižengėliams, kitaip mąstantiems, savo broliui, akimirkai suabejojusiam geležine partijos linija! – štai bolševiko kredo. Ir dieve gink, kad tavęs paties neįtartų prijaučiant „nukrypusiems“ – tu tuoj pat būsi sutryptas savo paties draugų.

Parodei minkštumą, suabejojai kaltinimais senam, be abejonės, revoliucijai ištikimam draugui – ir tu pats jau tampi tokiu pat „atskilusiu“, išvejamu, atsitraukusiu nuo partijos. Kaip 30- aisiais partijos surinkime suriko komunistas, apkaltintas budrumo praradimu: „taip draugai, prisipažįstu – aš – ne mūsų žmogus!“

Iš viso to gimsta ir tam tikras bendravimo stilius, išsiskiriantis grubumu, familiarumu, panieka visiems jautrumo pasireiškimams – delikatumui, kilnumui… Į madą atėjo darbininkiškos manieros: reikia tiesą rėžti tiesiai į veidą, paprastai, be inteligentiškų ar dvarininkiškų papratimų; rėžti reikia užsimojus, nesikuklinant su išsireiškimais. Toną uždavė pats Leninas – jo darbai, netgi teoretiniai, pilni keiksmų, nepadorių išsireiškimų, chamiško tyčiojimosi iš oponentų. Neapykanta veržiasi iš kiekvienos frazės. O toliau buvo tik blogiau…

x

A.M. Piatigorskis. „J.V. Rericho efektas“

Video interviu fragmento tekstas, prasidedantis klausimu, ar galima būtų teigti, jog Rerichas „buvo ne šio pasaulio žmogus?“ – Nuo pat pradžių reikia pažymėti, atsako A.M. Piatigorskis, jog jis „ne tik ne šio pasaulio“, bet ir iš viso, ne iš šitų platumų… Todėl, kad jis buvo vienas iš nedaugelio – be jo pažinojau dar vieną kitą tokį, kurie – reiktų panaudoti išsireiškimą „atstovavo“, o aš to žodžio nekenčiu, nes jie nieko neatstovavo. Jie tiesiog buvo.

Jie buvo vienu metu trijose kultūrose: XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Aukštojoje rusų kultūroje – tarp kitko, nuo to laiko tokių jos aukštumų ne tik, kad nepasiekėm, bet ir arti nepriėjom (ir nežinia, ar prieisim); antra – tiek tėvo, N. Rericho, tiek motinos linijomis, šaknys siekė ankstyvuosius Riurikovičius – t.y. visiškai elitinė Vakarų kultūra; ir trečia – dar labiau elitinė Tibeto, mongolų budizmo kultūra. Čia noriu padaryti mažą pastabą: kai kalbame apie kultūrų skirtumą, antagobizmą, idiotišką supriešinimą, tai kalba eina apie apačiose ir vidutiniuose sluoksniuose esančius skirtumus. Kaip Kiplingo eilėraštyje: „vakarai yra vakarai, o Rytai yra Rytai, ir jie niekada nesusitiks.“ O elito lygmenyje – viskas yra viena kultūra. Ir aš jums pasakysiu, ši triguba kultūra, kokios jos dabar neberasite niekur, ji buvo Jurijuje Nikolajevičiuje Reriche.

Atvažiavęs pas mus (turima omenyje, grįžęs gyventi ir dirbti į TSRS savo gyvenimo pabaigoje) ir užsiėmęs mumis, naujais mokiniais, mielais, maloniais berniukais ir mergaitėmis, bet, tuo pačiu metu ir paveldėjusiais pagrindinius chamiškus tarybinės santvarkos bruožus. Čia nieko nepadarysi, tai mūsų nuo atsakomybės neatleidžia, tai – neutralus apibūdinimas. Aš irgi buvau toks pats, vienas iš jų. Aš atsimenu pirmą įspūdį, kurį J.N. Rerichas man padarė; aš išėjau parūkyti į laiptų aikštelę, ir ten stovėjo jaunas, ką tik apsigynęs kolega, ir jis sako „na, koks tavo įspūdis apie tą, taip vadinamą Rerichą?“ – Pastebėkit, maskvietiškas bruožas: valdžios neaprobuota, vadinasi „taip vadinamas“. O aš jam sakau: ne, tu žinai, po pusvalandžio pokalbio su juo, man tai susidarė įspūdis apie mane patį. Apie J.N. Rerichą aš sau nieko nepasakiau. Aš pasakiau sau apie save patį – esu jaunas, naglas chamas… Tai juk labai svarbu, tame yra labai daug neišreikštos pedagogikos…

Štai, atsiranda toks žmogus ir tu lengvai gali pamatyti savo vietą. Aš tai tiesiog konstatavau. Palyginus su tokiu žmogumi, aš esu jaunas naglas chamas. Ir viskas… Ir tas žmogus ėmė su mumis dirbti. Ir aš pamačiau, kaip mes visi… Na, apie ką mes visi svajojome? – baigti aspirantūrą, apsiginti disertaciją, publikuoti straipsnių, išleisti knygą, galų gale… tai vadinosi „mokslinis darbas“, kai visa tai puikiai telpa į labai primityvią ir žemą „mokslinio arivizmo“ sąvoką. Kuo mes ir buvom. bet ne tai svarbiausia. Efektą sudarė tai, jog tik jam atvykus aš pajutau, kaip griovys, kurį visą laiką kasėm tarp mūsų, t.y. jaunos mokslinės inteligencijos, ir visų likusių Vanių ir Petių, kaip jis išnyksta ir sparčiai užsilygina. Ir, kad palyginus su praraja, buvusia tarp mūsų ir Jurijaus Nikolajevičiaus, griovys tarp mūsų ir chamų apačiose, chamų vyriausybėje tapo visiškai nereikšmingu skirtumu. Ir tai suvokti jau buvo moralinis žingsnis.

Kiekvieną kartą su juo susitikdamas aš galvojau „o kas aš toks?“ kas čia mes tokie?- Pamanykit, inteligentais vadinamės, nacijos žiedas – kandidatai ir mokslo daktarai, didieji Indijos, Indonezijos ir Afrikos kalbų specialistai… Žodžiu, jis įnešė kitą išmatavimą, kurį, be mažiausių abejonių pavadinčiau etiniu išmatavimu. Ir čia dar noriu pridėti, nereikia išdidinti nemalonumų, kuriuos J.N. Rerichui teko pergyventi. Tai buvo normalūs socialistiniai nemalonumai, žymiai mažesnio mastelio, nei tie, kuriuos tuo metu teko pergyventi vietiniams. Pagrindinė problema buvo ta, jog jis negalėjo ir nesugebėjo apimti, suvokti nei tuometinio blogio, nei blogio pasaulio, amoralumu tolygaus beprotnamiui. – Juk tai buvo beprotnamis, moraliai mes gyvenome „Palatoje Nr.6“, tai suprantama, bet šito jis nesugebėjo suvokti. Jis rašė draugui į Prancūziją:“kokie puikūs tie vaikinai ir merginos, kokie nuostabūs žmonės, fenomenalūs eruditai…“- Jei norite, jis liudijo apie mus esant tokiame lygmenyje, kuriame mūsų nebuvo. Bet mes per jį bent gavome supratimą apie tą lygį, kad jis egzistuoja. Kitaip to nebūtų įvykę.

Tai čia truputis apie nemalonumus. Aš manau, kad jie buvo normalūs. Pamanyk, sustabdė Toporovo leidimą, vertimą iš indų, su puikiu įvadu ir pastabomis, „Domopada“… Tikro susidomėjimo budizmu – ne žemo ar vulgaraus – atgimimas, prasidėjo nuo Toporovo darbų. Jis išvertė sau – puikiai! Bet prasidėjo nemalonumai, pletkai, svarstymai – šitas tekstas buvo kaltinamas tuo, kad jis – religinis šaltinis. Čia buvo įmanomos dvi gynybinės linijos: pirma grynai tarybinė, pilnai atitinkanti tuometinių inteligentų lygį, – girdi, jokios religijos nėra. Čia kultūra ir filosofija. Net ir aš jau tada, kad ir kiek moraliai ir intelektualiai mažai išsivystęs buvau, jaučiau, jog tai – blogiau, nei melas, kad tai – įprastinis inteligentijos melas šeimininkui, kad neperlietų nagaika. tada man užteko proto suprasti bent jau tiek… Vienintelis, kuris visai ramiai į visa tai reagavo, buvo autorius ir vertėjas, V.N. Toporovas. Ir kai jo paklausė: „jūs gi ne religingas žmogus, jūs gi dirbote su tekstu kaip mokslininkas?“ Jis tyliai nusišypsojo ir atsakė:“ne, aš religingas žmogus.“ Jis toks buvo vienas – unikalus rusas žmogus. net norėčiau pasakyti „maskviškis“… Sakyčiau, netgi, kad unikalumu jis gali varžytis su J.N. Rerichu. Nes rusams visada reikia vertinimų iš šalies. Toporovui buvo sunkiau, jis pergyveno aišku, bet jis darė savo darbą ramiai iki pat savo mirties. Tačiau Rerichas mus išjudino – kas Toporovas, kas Ivanovas – reikia, kad kas iš išorės pasakytų…

Kaip tam senam žydų anekdote: ginčijasi du odesiečiai, teigdami, jog Odesoje yra daug padorių žydų…- Gerai, kas? – Na, Rabinovičius… Taip, sutinku, bet kas dar? – ir tas galvoja, galvoja ir pagaliau sako „o Rabinovičių jau minėjau? O ar iš Nikolajevo irgi galima?“… Tai va, tas pats su Maskva: kas Maskvoje absoliučiai padorus žmogus? – Toporovas ir Ivanovas, vis tie patys… Tai, o kur reikia ieškoti daugiau? Važiuoti į Penzą? – Taip, tai buvo tokie laikai, tiesa – Maskvoje buvo du jauni žmonės, kurie viską tęsė dviem visiškai skirtingais būdais, V.V. Ivanovas ir Toporovas… J.N. Rerichas, kaip aš jau aiškinau – o aš su jais draugavau iš jaunystės – jis sakė:“na, Aleksandrai Moisejevičiau, jūs perdedate… t.y. sumenkinate. Aš matau daugybę jaunų žmonių su puikiais pradiniais duomenimis.“ – Ne viskas buvo sustingę, tai J.N.Rericho žvilgsnis į mus mus išjudino. Ir antras labai svarbus momentas. Kadangi mane jau tada ėmė dominti budizmas ir budistinė filosofija, aš jau tada visa tai griebiau kaip baisiausiai išalkęs, ir, atsimenu, jis kartą į mane kreipėsi asmeniškai. Aš labai drovėjausi prie jo rūkyti, mes stovėjom laiptų aikštelėje, pro šalį ėjo žmonės ir aš ištariau bjaurią rusų inteligento frazę, už kurią užmušinėti maža, kad, girdi, „tokia jau situacija. Tokia dabar padėtis.“… Ir tik po daugybės metų supratau, suvokiau, kad aš buvau lygiai toks pats, tos padėties ir tos situacijos autorius, kaip ir visi kiti.

Ir J.N. Rerichas tada pasakė:“suprantate, kai žmonės bando būti moraliais, neturėdami tam ontologinio pagrindo filosofijos (t.y. iš esmės, savo viduje moraliai nebūdami), tai bent jau šioje, Vakarietiškoje visuomenėje – jis mus irgi laikė jos dalimi – iš to nieko nebus ir nieko neišeis. Moralumas yra tai, kas susilydę su kosminiu vykdomo poelgio svoriu“ ir tik tada aš supratau, kiek šita prasme budizmas skiriasi, sakykim, nuo šiuolaikinių senųjų Vakarų filosofijų. – Įvedamas „karminio svorio“ elementas – tavo poelgis, kurį tu darai pas save prie stalo virtuvėje ar toks, apie kurį rašo laikraščiai ir žurnalai ( kad tai – amoralu), jo amoralumas yra toks pat efemeriškas, kaip ir jo moralumas. Abu šitie žodžiai turi prasmę tiktai tiek, kiek jie keičia kosminės būties struktūrą, kuri formuojasi Karmoje. Ir tavo poelgis blogas ne tiek ir ne todėl, kad jis kenkia kitai gyvai būtybei ar tau pačiam, bet kiek jis, atleiskit, pablogina visa ką. Ir tuo yra apsunkinamas karmiškumas. Tu blogas, reiškia visa yra blogai. Visas blogis yra darbas, kurio tu nepadarei. Ką reiškia „viskas blogai?“- Tai reiškia, kad tu to darbo nepadarei ir tai atžymi. Be Rericho… dar vienas pavyzdys:

Mes stengėmės jo nekankinti vulgariais dalykais. Bet atsitiko taip, kad vieno aspiranto „nepraleido‘, jis neapsigynė. Ir to priežastimi, visų nuomone, buvo tai, jog jis buvo žydų tautybės. „Nepraleido“ pagal direktoriaus pavaduotojo kadrams ir partinio sekretoriaus nurodymą. Mes metėmės skųstis J.N.Rerichui. O jis sako: „na ką jūs, jūs klystate, aš negaliu įsivaizduoti, jog toks malonus žmogus, kaip direktoriaus pavaduotojas kadrams… tai neįsivaizduojama. O partijos sekretorius ir iš viso, puikiai žinantis anglų kalbą ir išmintingas. Aš netikiu…“, bet nuėjo su jais šnekėtis.

Man po kelių mėnesių apie tą pokalbį pasakojo pats pavaduotojas kadrams.: „na žinote, kai toks žmogus su jumis kalbasi…“ – vadinasi, tą J.N.Rericho efektą jautė visi. Direktoriaus pavaduotojas kadrams, buvęs lagerio prižiūrėtojas. Jis man sako: „taigi šitoks žmogus! Na, priimsim, aišku, tą aspirantą…“ Suprantate, žmonės pasikeisdavo į gerąją pusę, pirmiausia dėl to, kaip jis su jais elgdavosi. Iš kur tai ateina? – Iš niekur. Iš Dharmos pasaulio, jei leisite taip išsireikšti. Nėra iš kur daugiau imtis… Ir partijos sekretorius, sutirpo irgi. Vis vaikščiojo, kartodamas, „koks žmogus, koks žmogus… Kodėl pas mus tokių nėra?“ – O ką, filosofinis klausimas. Nors, greičiau sociologinis.

Žinoma, Jurijus Nikolajevičius savo pažiūrų niekada nuo nieko neslėpė. Aš manau, jog jis buvo ilgalaikis machajenizmo vėlyvojo tantrizmo pasekėjas. Ir taip pat jam buvo svarbi Kalačiakros koncepcija. Bet, kalbant apie visą budizmą, tai labai sudėtinga koncepcija. Dabar galite už 5 kap. nusipirkti brošiūrą „Viskas apie Kalačiakrą“ ar „Viskas apie tantrizmą“… Vieną kartą aš neiškenčiau ir prikibau prie jo – dieve mano, kaip mes tą žmogų kankinom…- „Jurijau Nikolajevičiau, dviem žodžiais, apie seksualinę jogą (tantrizmą)…“ O jis nusišypsojo ir sako: “labai sudėtingi tekstai. Kokius penkis metus reikia studijuoti, o paskui dar kokius 7 metus jogos treniruotės…“ – Prašau, štai jums brošiūra už 5kap. – „Seksualinė joga visiems“… Ir pastebėkite, tai, ką matome dabar, tai nėra šventų dalykų profanacija. Ne, tai yra labai logiška, pagal tuos pačius tekstus žiūrint, tas jų priėmimas visuomenėje ne tik pagal „apačių suvokimą“, bet ir visiškai iš apačios žiūrint. Kai tuo metu vienintelė budizmo pažinimo forma yra iš vertikalės, žiūrint žemyn iš paties viršaus… Ir kada dar iki apačios prieis. Ir tam nereikia jokių papildomų įrodymų, užtenka tiesiog skaityti pačius budizno tekstus. Ir aš manau, J.N. Rerichas, jis buvo nuoseklus tantrizme.

J.N. Rericho tėvai iki paties jo gyvenimo galo buvo jam labai svarbūs. Tėvelis ir mamytė, taip jis juos vadindavo. Jis gi buvo normalus savo laiko žmogus. Tai mes dabar esame pripratę prie tos vulgarios tėvų ir vaikų, ar senelių ir sūnų priešpriešos, kai tai yra tiesiog nesąmonė. Ir tai egzistuoja tik tam tikrame – labai vidutiniame ir žemesniuose visuomenės lygmenyse. O Jurijaus Nikolajevičiaus atveju tai buvo visiškai neįmanoma. Tėvų mitinis palikimas buvo ir jo biografijos dalis. Be to, tėvas padarė iš jo profesionalų klajoklį keliauninką. Nikolajus Rerichas, būdamas superinteligentas kartu buvo ir nepaprastas Rytų klajoklių kultūros mėgėjas, ir jautė atstumą ne tik genealogiškai, nes per pusę Riurikovičiai per kraują, o per pusę – Aukso Ordos kunigaikščiai. Aš pats Rericho tėvo filosofijos labai nemėgstu, prisipažįstu, o tuo tarpu nesvarbu, kas myli ar kas nemyli, bet sūnų jis suformavo.

išvertė: Gaiva Paprastoji

infa.lt

dalinkis!

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner

Sarmatai

__________________________________________________________________

Atsiliepimų 19

  1. Vytas says:

    G.Mirskis:…bolševizmo esmė – nesitaikymas, nepakantumas, negailestingumas, pasiruošimas išduoti ir sutrypti geriausią draugą, jei jis ėmė galvoti ne taip, kaip dauguma su vadu priešakyje. Be šių savybių bolševikai nebūtų nugalėję… “ Bet juk tai šiuolaikinių Lietuvos konservatorių su V.Landsbergiu priešakyje, psichologinis portretas ir ideologija.

  2. socialistas says:

    Vytai, bolševizmo esmė – SOCIALINĖ LYGYBĖ ir teisingas resurų padalinimas, o straipsnio autorius ištraukė mažaraščio provincialaus kapitalizmo apologeto rašinėlį. O kapitalizmo esmė – pelnas.

  3. Pro says:

    Prajuokino „raštingasis“ socialistas, net nesugebėjęs iš teksto suvokti to, jog rašė ne vienas žmogus, – o keletas, gyvenę tais laikais.

    GYVENĘ, o ne skaitę ir mokęsi iš knygučių, kaip „socialistas“.

    Taip ir nesuprantu, iš kur randasi žmonės, mąstantys lozungais, nepažįstantys realaus gyvenimo, neišgyvenę realios situacijos, tačiau apie tą situaciją žinantys daugiau, nei visi kiti, kurie tą situaciją matė savo akimis.

  4. zzz says:

    Ponai,čia rašoma ir apie Lietuvą.Pas mus ir vogė plėšė,žudė begalinis valdžios troškimas,bet kokiomis priemonėmis.Taigi čia Lietuvos paveikslas.Ir dabar jie valdžioje ir nesiruošia jos niekam pakeisti.Gal tik akli to nemato.

  5. Simas Simaitis says:

    O štai ką rašo apie tai mūsų tautietė Gaiva Paprastoji:
    „Hierarchija yra sąvoka, susijusi su pagonybe, jos pradžia paslaptinga. Dangiškoji sielos dalis (anima celesta) suteikia žmogaus širdžiai ir protui savybių, kurių žmogus negali išmokti, įsisavinti, įsitreniruoti – žmonės gimsta ne vienodi ir ne lygūs…. Ir tai jau Naujų laikų požymis, nesidžiaugti tuo, koks esi ir ką savyje turi, bet norėti to, ką savo viduje turi kitas, ką jis yra atsinešęs, gimdamas – būtent, čia kai centras jau nebe tavyje, o kažkur kitur, bendrose civilizacijos tiesose, normose ir besistengiamoje įdiegti lygybėje. Nes, kitaip gi neteisinga! Kodėl jisai, kodėl ne aš?
    Ir negalvojama, kad kitas gali, sugeba, nes turi talentą, o tu neturi… Ne, dabar teigiama, jog visi turi visus talentus, tik eik mokytis, stengtis, dirbti, ir būsi Da Vinčiu, Mociartu, Einšteinu. Deja, nebūsi… tada toliau išeitis buvo panaikinti Aukštąją kultūrą, kurios kūrimui reikia įgimto vienokio ar kitokio talento, ir imta lygiuotis į vidutiniškai normalią saviraišką, dabar jau ją vadinant menu ir kūryba. Bet čia kita tema… revoliucijos, perversmai, pogromai, vykę paskutinį šimtmetį, parodo, jog vadinamas „teisingumo jausmas“ yra ne kas kita, kaip žiaurus pavydas – kodėl kitas turi, gali, jam sekasi, o man ne? – revoliucionieriai vertė turtuolius nuo jų pjedestalų visuomenėje ne tam, kad visi būtų lygūs, turėdami po truputį, bet kad užimti jų vietą ir turtingais būti patiems. Ir ne prasčiau engti likusius… „

  6. Dainius V. says:

    ir straipsnis yra niekinis,net neverta gaišti laiko į jį gilintis ir mūsų tautietės Gaivos Paprastosios samprotavimai

  7. Pestininkas says:

    https://youtu.be/m3uTtit28b8 čia KOLEGOMS PANAŠIAI, KAS TURI AUSIS TAS IŠGIRSTA!

  8. Algirdas says:

    Simai, ar tau nekyla noras jau baigt kažką komentuot po straipsniais sarmatas.lt? Aš mėgėjas kartais pasikapstyt senienose, t.y. senuose komentaruose, senuose straipsniuose, grupės arba skype susirašinėjimuose. Och kokių galingų komentarų galima buvo atrasti po sarmatas.lt straipsniais prieš 8, 7,6,5 ar 4 metus, straipsnis rauna stogą, o dažni komentarai nuo straipsnio ne ką atsilieka ar net jam prilygsta. Būdavo apie ką pamąstyti. Man regis tie žmonės ir dabar sarmatas.lt tebeskaito, tačiau nebekomentuoja dėl akivaizdžios ir, manyčiau, vienintelės priežasties, kurios čia neatskleisiu, bet ji matosi vos ne po kiekvienu straipsniu kur yra bent 10 komentarų, o kartais ir kelių komentarų gana. Man jau tikrai nebesinori bent ką nors komentuoti. Ir šiaip, kažkas išsiderino čia, išsisėmė. Peržiūrų po 300, 500 ar 700. Ten kur straipsnis tikrai vertas dėmesio beveik niekada nesulaukia 1000 peržiūrų, o kaip bebūtų keista labiausiai skaitomi vienadieniai straipsniai, t.y. tie kurie jau poryt bus pamiršti. Šis straipsnis vertas dėmesio, o peržiūrų 242. Galbūt tokia žinių sklaida jau neatitinka poreikio? Kadaise sakiau, jog vietoj to, kad rinktumėtės kokioje tai aikštėje protestuoti prieš kažką ar, dar blogiau, reikalauti ko nors iš valdžios, geriau būtų jeigu rinktumėtės pas kokį nors Petrą jo sodyboje pasišnekėti ir pasitarti kaip apeiti kvailus įstatymus ir taisykles, kaip apsieiti be bankų, be valdžios, kaip įtraukti kuo daugiau žmonių į natūrinius mainus, kaip vietinėse bendruomenėse naudoti laiko vienetą kaip atsiskaitymo priemonę, kaip organizuotis talkas ir dar apie daug ką. Sirtumai tarp aikštės mitingo ir pasitarimo pas Petrą sodyboj. Aikštė: aiškiai išreikštas pyktis prieš kažką, reikalavimai tiems kuriais mažiausiai pasitikima, garo nuleidimas be konkrečios veiklos, darbas gerkle, o ne smegenimis, leidimo mitinguoti prašymas pas tuos prieš ką protestuojama, tikimybė būti išvaikytiems, daugumai protingų žmonių tokie mitingai neįdomūs nes nieko nesprendžia ir net negali turėti kažkokios įtakos, tik vienetai tokių kurie vieni kitus pažįsta.. Pasitarimas pas Petrą: pykčiui nėra laiko nes reikia rasti būdų kaip padėti vieni kitiems, čia visi savi tai ir reikalauti nėra iš ko, reikia ieškoti išeičių patiems, pasiūlymų teikimas ir veiklos pradžia bei darbų pasiskirstymas, kadangi Petro sodyba privati tai gerklingi labai greitai būtų išprašyti už vartų, kadangi Petro sodyba privati tai jokio leidimo susirinkti nereikia ir jokia policija nieko negali išvaikyti, pasitarime pas Petrą dalyvautų tik tie kurie vieni kitus pažįsta, toks pasitarimas labiausiai būtų įdomus vietiniams nes jame būtų bandoma tartis dėl labai konkrečių dalykų, o jeigu tokie pasitarimai vyktų ne tik pas Petrą, bet kožnam bažnytkaimy, tai būtų toks globalus sąjūdis kuriam joks dabartinis globalizmas nei iš tolo negalėtų prilygti. Gal, sakau, žmonės jau turi poreikį šitokiam bendravimui, jeigu jiems alternatyvių žinių sklaida jau neįdomi? Komentuoti straipsnius ar ne, kiekvieno asmeninis reikalas tik, kad kažna ar bereikia. Aš abejoju. Jei nori rimtai pasišnekėt tuo reikalu priimk skype į kontaktus arba rašyk į grupę.

  9. Pro says:

    Algirdui,

    parašėte tai, ką norėjau pats parašyti. Gal ne visai taip pat, bet kryptis ta pati. Dėkui už tai, kad nuėmėt nuo manęs tą darbą.

    P.s. dėl buvusių komentatorių – jie tikrai tebeskaito, tik nebekomentuoja, kaip jūs ir pastebėjote.

  10. socialistas says:

    Pro, kaip suprantu esi konservatorinis- liberastinis trolis. Iš kur žinai, kada aš gyvenau, o kada ne?

  11. Pro says:

    socialistui,

    na, jei tamstai nesi mažiausia 127 metų amžiaus – tai, logiškai mąstant, negyvenai to meto Rusijoje apie kurią rašoma straipsnyje.

    Kitas dalykas, kadangi Gineso rekordų knygoje nesi pažymėtas kaip ilgaamžis ir apie tave niekur nerašoma, kaip socialistinių-komunistinių pažiūrų ilgaamžį, – tai tikėtina, kad tiek ir negyvenai.

    Ar vis dar manai, kad tam, kad nustatyt tavo tikėtino amžiaus ribas būtina būt konservatiniu troliu?

  12. Dainius V. says:

    „Šis straipsnis vertas dėmesio, o peržiūrų 242. Galbūt tokia žinių sklaida jau neatitinka poreikio? “ Komentatorius Algirdas ………………………….o man regis,reikia daugiau skaityti,o tokia tema pakankamai knygų yra,ypač prancūzų kalba apie rusų revoliuciją ir nereikės aikčioti perskaičius mėšlo krūvą,kuri kaip tik dabar ir vyksta čia,pas mus ir kuri ir vėl vyks,kai tik tokie Simai,Algirdai ir jiems panašūs paims valdžią į savo rankas. Čia mano asmeninė nuomonė,jei ką įžeidžiau – prašau atleisti: nepratęs žodžius vynioti į vatą.

    Nevynioti žodžių į vatą ir įžeidinėti žmones, kurių net nepažįstate – ne vienas ir tas pats. Jau esu ne kartą minėjęs, ir yra parašyta virš komentarų langelio, jog ši erdvė skirta pasidalint nuomonėmis apie parašytą straipsnį, o ne vieniems apie kitus. Jums įspėjimas geb. Dainiau. Tikiuosi suprasime vieni kitus be diskusijų, nes nesu tam nusiteikęs.
    moderatorius

  13. socialistas says:

    Pro, leisk priminti, TSRS gyvavo iki 1991 metu. Visa tarybine epocha vertinti paskaicius vieno carineje imperijoje gimusio mazarascio rasini gali tik neismanelis.

  14. Pro says:

    Socialiste,

    leiskite jums priminti, jei neatidžiai skaitote – straipsnyje kalbama apie tuos laikus, kai jūs dar, tikėtina, negyvenote, apie porevoliucinę RUSIJĄ. pagrindinė dalis apie 1917 metų porevoliucinį laikotarpį. O gal aš klystu ir jūs visgi gyvenote? – Tada nuoširdžiai atsiprašau protėvi 🙂

  15. Dainius V. says:

    Moderatoriui: kažkada tik atradęs šį tinklalapį buvau patartas paties ar kas tuo metu buvo juo, pasidomėti archyvu,tai būtent taip ir padariau,todėl turiu teisę reikšti savo nuomonę ,kurią susidariau apie kai kuriuos nuolatinius komentuotojus.Beje,kaip mane asmeniškai įžeidinėjo toks komentatorius pasivadinęs SAUL,tai iš moderatoriaus pusės reakcijos nebuvo,kol neįsikišo mano kolegos,pasipiktinę tokiu elgesiu.Norite blokuoti? Mielai prašome.

  16. Dainius V. says:

    Šiaip jau gal reikėjo pačioje pradžioje man parašyti,kad tarp revoliucijoje dalyvavusių buvo daug ir idėjinių,aišku straipsnis skirtas ne tam.Tą aš suprantu.Bet kurioje epochoje,bet kuriame perversme ar sukilime visko buvo ir jeigu įvarčiai tik į vienus vartus ,tai citatų ir atsiminimų galima pririnkti begales.Raudonoji 1917 rusų revoliucija atnešė didžiules kančias šiai tautai,tačiau prie carinė valdžia tikrai nebuvo saldainiukas ir nereikia būti amžininku ,kad to nesuprasti.Po II pasaulinio karo dabar vadinamieji didvyriai partizanai prieš rusų okupantus ne kartą vedė mano a.a. senelį eigulį sušaudyti naktį vienais apatiniais,kad okupantams dirba,o kaip jam šeimą kitaip reikėjo išlaikyti?Ir bėgo jis viską palikęs ,nes tuometinės Lietuvos „gynėjai“ vos ne kasnąkt samanės ir lašinių ateidavo,kol kaimynas rusams įskundė.Taip kad visokių ir visais laikais buvo.Labiausiai anarchiją ir perversmus sakysime „myli“ tie,kuriuos žmonėmis tik išoriškai pavadinti gali.Šis straipsnis yra įžeidimas tikriesiems revoliucionieriams,tik deja jie apsiginti negali ,o vienas šaukštas deguto statinę medaus pagadina.

  17. konkurencijos nėra says:

    Revoliucijas daro idealistai, bet jų vaisiais, dažniausiai, pasinaudoja svoločiai…

  18. socialistas says:

    Pro, staipsnyje autore aprasydama porevoliucini laikotarpi stengiasi ipirsti minti skaitytojui, kad socializmas bendrai yra blogis. Tie kas nesupranta straipsnio potekstes yra labai lengvos smegenu plovimo aukos.

  19. Pro says:

    Socialiste,
    argumentacijos pritrūkote? Autorė išvertė tekstą, o tai, kad jūs matote, jog ji jums kažką bando įpiršti – yra tik jūsų vaizduotės vaisius. Beje, jūsų galvoje jau kietai sėdi socializmo bacila, jums negresia joks plovimas, nes išplautų smegenų jau nebėra nuo ko plaut 🙂

    Kartoju dar kartą išplautagalviams – ji neaprašo, ji išverčia tai, kas jau aprašyta tada gyvenusių žmonių.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Portalą nuo spamo saugo Akismet. Plačiau, kaip apdorojami komentarų duomenys.

top