Algis Džiugys. Kaip Lietuvoje padidinti gimstamumą ir sumažinti emigraciją

                         2017, gegužės 9, 2:02 | Sarmatas.LT
-

Algis DžiugysSkambinama visais pavojaus varpais, kad 2080 metais Lietuvoje liks 1,65 mln žmonių. Niekai, bus dar blogiau, kai lietuvių liks tik 1,65 mln, bet žmonių bus 3 mln. Kai tik lietuvių Lietuvoje sumažės iki kritinės ribos, verslininkai darbininkų atsiveš iš kitur, kad ir iš Kinijos, ir jokia jėga nesugebės tam pasipriešinti. Jei mūsų tiek teliks, tai bus geriausias įrodymas to, kad nebuvo ir nėra jokios vidinės politinės valios, besirūpinančios Lietuva.

Nesu ekonomistas ar teisininkas, todėl negaliu pasiūlyti vieningos sistemos, kaip gelbėti Lietuvą nuo sunykimo. Tačiau pabandysiu apsvarstyti pagrindines, mano supratimu, priežastis, dėl kurių mažėja gimstamumas ir didėja emigracija. Jei žinai bėdos priežastis, tai gali rasti ir būdą, kaip susidoroti su ja.

Pradžioje trumpai aprašysiu idėją kaip skatinti gimstamumą. Tai svarbiausia, nes jei gimstamumas pakankamai didelis, tai emigracija yra nebaisi. Tačiau sąlygos skatinančios emigraciją taip pat mažina ir gimstamumą. Todėl antroje straipsnio dalyje išdėstysiu savo mintis apie pagrindinę emigracijos priežastį.

1) GIMSTAMUMAS

Anksčiau, kad ir ne vienintelė, bet viena pagrindinių priežasčių turėti vaikų – buvo gerovės užsitikrinimas senatvėje. Kuo turi daugiau vaikų, tuo daugiau galimybių senatvę pasitikti oriai. Tačiau ir anais laikais ne visi galėjo turėti vaikų, todėl jų senatvė būdavo sunki. Socialinės lygybės idėjos pagrindu buvo sugalvotos senatvės pensijos. Tačiau paprastai ten, kur buvo įvesta senatvės pensija šeimos sumažėjo, kadangi senatvės kokybė tapo priklausoma ne nuo turimų vaikų skaičiaus, bet nuo uždirbtų pinigų ir valstybei sumokėtų mokesčių. Be to, neturint vaikų yra daug lengviau uždirbti pinigus ir taip pasididinti pensiją.

Galime teigti, kad senatvės pensijų atsiradimas buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko sumažėjo gimstamumas. Tačiau jau nebeįmanoma atsisakyti pensijų sistemos norint padidinti gimstamumą, nes niekas nenorės atsisakyti pensijų sistemos. Tai ką daryti?

Šį, iš pažiūros sudėtingą uždavinį, išspręsti labai paprasta – tereikia grąžinti aukščiau minėtą akstiną turėti vaikų. Pavyzdžiui, papildomai prie visų jau dabar taikomų priemonių, padaryti taip, kad kiekvieno senolio pakankamai didelė senatvės pensijos dalis priklausytų nuo to, kiek jo vaikai, o gal  ir anūkai, sumoka mokesčių Lietuvoje. Ir tada kiekvienas stengsis pagal išgales turėti kuo daugiau vaikų ir auklės juos būti dorais, darbščiais ir pareigingais. Tėvai patys rodys pavyzdį, kad mokesčius reikia mokėti, o kartu – mylėti savo tautą ir šalį ir siekti laimės čia, Lietuvoje.

Tie, kurie negali susilaukti vaikų, stengsis juos įsivaikinti. Be to, bus akstinas gimdyti vaikus anksčiau.

Žinoma, bankai priešinsis šitam pasiūlymui, nes jų tikslas yra palaikyti esamą padėtį, t.y. rinkti iš mūsų pinigus į pensijų fondus ir iš to užsidirbti. Ir antrą kartą iš tų pačių pinigų vėl užsidirbti juos paskolinant mūsų vaikams mokslui, būstui ir t.t.. Siūloma senatvės pensijų pertvarka atims iš bankų šį dvigubą uždarbį, nes žmonės, užuot atidėję bankuose pinigus senatvei, stengsis juos investuoti į vaikus.

Siūlau tik idėją, kuri gali būti pagrindu platesnei pertvarkai, nes vien tik šio pasiūlymo taikymas tiesmukai, neapgalvotai ir be papildomų idėjų būtų klaida. Taip pat suprantu, kad mano pasiūlymas gali žeisti jausmus tų, kurie negali ar nenori turėti vaikų, ypač turint omenyje, kad daugelis jų svariai prisideda prie visų mūsų gerovės savo pasiaukojančiu darbu ir visuomenine veikla. Bet ar turime geresnių idėjų?

2) EMIGRACIJA

Nors ne vienintelė, bet viena iš pagrindinių priežasčių ieškoti laimės svetur – yra turtinė ir socialinė nelygybė. Sociologai jau seniai išsiaiškino, kad žmogus jaučiasi pakankamai laimingas, jei jo gyvenimo kokybė yra panaši, kaip ir daugumos aplinkui. Ir nesvarbu kur gyvenama – ar urvuose, ar privačiuose namuose su garažais trims automobiliams. Svarbu, kad visų galimybės yra daugiau mažiau panašios.

Didesnė turtinė nelygybė reiškia ir mažesnes galimybes santykinai neturtingiems. Todėl žmogus, turintis žymiai mažesnes galimybes nei dalis bendrapiliečių, stengsis persikelti ten, kur jo galimybės prasiplės. Ir nesvarbu, kad jis turės mažiau galimybių naujoje šalyje, palyginus su vietiniais. Svarbu, kad išvažiavusiojo galimybės prasiplės, palyginus su galimybėmis jo gimtinėje. Nesvarbu tai, kad vidutinis lietuvis jau dabar gyvena žymiai geriau nei dauguma žmonijos, bet jei nėra galimybių gyventi kaip kaimynas už tvoros, o už jūrų marių yra, tai ir važiuos už jūrų marių.

Turtinę nelygybę galima įvertinti Gini (Džini) indeksu (angliškai daugiau parašyta: https://en.wikipedia.org/wiki/Gini_coefficient). Kuo didesnė lygybė, tuo mažesnis Gini indeksas. Didžiausias galimas Gini indeksas yra lygus 100, kas reiškia, kad visi valstybės turtai ir pajamos priklauso tik vienam žmogui. Kai lygus 0, visi turi vienodai. Eurostato duomenimis (http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=ilc_di12), Lietuva yra pirma Europos Sąjungoje (antra Europoje po ES asocijuotos Serbijos) pagal turtinę nelygybę (Gini indeksas 37,9) 2015 metais.

Pirmą dešimtuką sudaro varganiausios arba beveik varganos ES šalys, iš kurių dauguma – buvusios komunistinės. Lyg ir suprantama, pradinis kapitalo kaupimo etapas reikalauja kapitalą naudoti verslo plėtimui, bet ne algų mokėjimui. Tačiau mažiausių Gini indeksų dešimtuke kartu su skandinavais yra ir Slovėnija (24,5), Slovakija (23,7) bei Čekija (25,0), kurios irgi neseniai buvo komunistinės, bet kažkodėl turtinė nelygybė yra daug mažesnė. Taigi, matome, kad Lietuva pagal verslo ir valdžios godumą yra viena iš pirmaujančių šalių Europoje ir pirma Europos Sąjungoje, tai nėra ko stebėtis, kad mes pirmose gretose ir pagal emigraciją. Apie mus lietuvius sakoma, kad mes esame Šiaurės Europos italai, tačiau panašu, kad mes esame Šiaurės Europos serbai.

Kai žmogus dėl Tėvynės stengiasi, tai tikisi, kad ir Tėvynė dėl jo pasistengs. Bet jei temato, kad jo sąskaita lobsta kiti, jam kaulą numesdami, kad badu nepamirtų ir tepasidaugintų, tai meilė Tėvynei mažėja ir jokia patriotizmo propaganda nepadeda. Jei kainoms kylant atlyginimai ir galimybės savam verslui nedidėja arba didėja nežymiai, o didžiųjų verslininkų pelnai didėja dar sparčiau nei kainos (kaip ir Rusijoje), tai meilė Lietuvai tik mažės ir emigracija tik didės.

Bet yra ir antra medalio pusė. Meilės savo Tėvynei nebuvimas reiškia ir nenorą jos ginti. Jei su kaimynu nesidalini, tai nesitikėk, kad kaimynas ateis tave gelbėti bėdai ištikus. Ant to grėblio Lietuvos „elitas“ lipa kaskart, kai tik atsiranda proga per visą ilgą Lietuvos istoriją. Radvilos, Čartoryskiai, Pacai, Tiškevičiai ir panašūs pralobo taip, kad tapo vieni turtingiausių Europoje. Čartoryskiai pagal vieną iš versijų apskritai buvo patys turtingiausi žmonės per visą žmonijos istoriją. O kieno kaina? Nustekentos liaudies.

Todėl, kai atėjo rusai, tai liaudis savo Tėvynės jau negynė, nes Tėvynė jiems buvo ponai ir liaudis nematė nė vienos priežasties, dėl ko turėtų ginti savo ponų turtus, kai anie paryžiuose leido kruvinu prakaitu liaudies uždirbtus pinigus. Kur dabar buvusių magnatų palikuonys ir turtai? Radvilų turtai – Piterio Ermitažo kolekcijoje, Tiškevičių dvarai – kitų rankose, pacais žiurkes vadina, o Gedimino palikuonių Čartoryskių išvis niekas neprisimena ir prisiminti nenori.

Smetonos laikais turtinė nelygybė ir korupcija irgi taip iškerojo, kad rusams vėl ateinant nė vieno šūvio nebuvo paleista – skvernus pakėlęs Smetona pabėgo, išplerę generolai išdavė, o varge paskendus liaudis ir jos sūnūs kareiviai vėl buvo abejingi. Poetas Vytautas Mačernis pranašiškai rašė 1939 metais:

Tik vienas dalykas kamuoja mane, tai vargingas ūkininko gyvenimas. Tai šuniškas gyvenimas. Jei kas nori pamatyti vargą ir tikrai nuogą gyvenimą, tai teatvyksta į kaimą. „Kad ir nemokyti esam, bet žinom, kad ponų mėšlas esame“, sako jie. Laukia kaimas karo, ar kokių permainų, nes taip skurdžiai gyventi nebegalima toliau. Kada apie rusą ar vokietį kalba, ašaras lieja, taip gailisi tų laikų, kurie praėjo. O tėvynė jiems nė galvoj, Lietuva jie vadina Kauno ponus.

Tik paskui liaudis suprato, kad užkariautojai baisūs ne tik ponams, bet ir paprastiems žmonėms, tačiau jau buvo per vėlu. Bet tai jau kita liūdna istorija.

Jei nelygybė ir toliau taip didės, tai ir dar kartą atėjus užkariautojams nebus kam ginti Lietuvos. Pabandykit įrodyti būsimo kario motinai, gyvenančiai už minimalią pardavėjos algą ir nesuprantančią kodėl vos ne viskas kainuoja brangiau nei užsieniuose, kad jos sūnus turėtų mirti už turtuolius, kurių pelnai ir turtai, kylant kainoms, išaugo daug kartų daugiau nei vidutiniai atlyginimai. Ji verčiau patars savo sūnui bėgti nuo priešų į kitą pusę ir ten kurti savo gyvenimą. Kiek lietuvių pabėgo į Vakarus, kai rusai stūmė vokiečius 1944? Manoma,kad iki pusės milijono.

Nors istorija moko, kad iš istorijos niekas nepasimoko, vis tiek yra vilties, kad verslininkai ir juos atstovaujantys politikai susivoks, kad godumas ir didėjanti socialinė nelygybė bus jų bankroto priežastis ateityje, nes:

1) Mažės gyventojų perkamoji galia, o tai mažins ir darbo našumą, ir pelną.

2) Liaudis emigruos ir neliks kas jiems dirba ir kas perka jų gaminius.

3) Kai ateis priešas, tai nebus kas jų turtus ir vaikus gina.

4) Iš visiškos nevilties kils liaudies maištai ir tada bus blogai visiems.

Ką daryti? Nežinau, nors galimų būdų yra daug. Galima privalomai nustatyti didžiausių ir mažiausių atlyginimų santykį įmonėse, galima didinti mažiausią atlyginimą, galima remti smulkųjį verslą ir kooperaciją, taip suteikiant galimybę patiems užsidirbti, galima … Galima daug ką, bet visa tai bus beprasmiška, jei nepasikeis verslininkų ir politikų mąstysena. Jei ateities planavimas tesieks tik 5-10 metų į priekį, tai asmeninis godumas vis tiek ims viršų, kad ir kokie nuostabūs pasižadėjimai bei rūstūs įstatymai būtų. Užtenka prisiminti liūdnai juokingą istoriją apie „perskaičiuota teisingai“ eurą įsivedant.

Tik kai mūsų galingieji pradės mąstyti strategiškai, t.y. planuoti šimtui metų į priekį, tik tada įsisąmonins, kad savo apetitus reikia apriboti ir, jog žiūrint į tolimą ateitį, valytojos darbas irgi yra vertas daugiau nei išneštos šiukšlės ir keli jai numesti grašiai. Svarbiausia yra pačių verslininkų ir politikų tarpusavio strateginis susitarimas, kurio jie laikysis kietai ir iki galo.

Išmintingų ekonomistų, teisininkų ir sociologų Lietuvoje yra pakankamai, ir jei bus verslo bei valdžios tvirtas sutarimas taisyti padėtį, tai bus ir tinkamas pertvarkų planas. Nelabai tikiu, kad tai įmanoma dabar, nes panašu, jog didžiuma dabartinių politikų tarnauja ne tautai, bet tarptautinėms korporacijoms ir svetimoms valstybėms (pvz., yra tokių kaimynių svajojančių apie ištuštėjusią Lietuvą – „Pabaltijo Išmiratus“). Bet turiu pagrįstos vilties, kad ateinanti naujoji politikų karta bus jau kitokia. Taip pat nelabai tikiu, kad paprasta liaudis pati imsis veiklos ką nors keisti, nes lietuviai yra „karalių tauta“, t.y patys didžiausi individualistai pasaulyje, verčiau spjaus į barzdą savai valdžiai ir išvažiuos užjūrin laimės ieškoti arba savam kiaute užsidarys, negu griebsis šakių ar eis plakatais mosuoti.

Kai pertvarkas pradės didieji verslininkai, tai paskui juos paseks mažesnieji ir ne dėl to, kad savo noru, bet todėl, kad privers pasikeitusi padėtis. Bet didysis verslas ir jų įtakojama valdžia tai turi pradėti ir įvykdyti savo noru. Tinkamas pavyzdys yra Henris Fordas, kuris savo darbininkams pradėjo mokėti dvigubai didesnius atlyginimus, nei kiti pramoninkai. Kai tie kiti pradėjo piktintis, tai Fordas atsakė klausimu „o kas pirks mano automobilius, jei darbininkai bus biedni?“.

Ir dar. Visos šiandien vardinamos emigracijos priežastys: ir nusivylimas ateitimi, ir didelės kainos, ir maži atlyginimai, ir korupcija, ir bendruomeniškumo trūkumas, ir smulkaus verslo užspaudimas, ir profsąjungų bei kooperacijos žlugdymas, ir naujų nepriklausomų judėjimų bei partijų naikinimas, ir t.t., ir pan. yra vaisiai nokstantys ant to paties godumo medžio. Todėl bandymai sumažinti emigraciją dalinėmis priemonėmis didinant atlyginimą ar ribojant kainas nieko gero neduos, jei nepasikeis visos tautos supratimas apie godumą. Keistis reikia mums visiems, nes politikai, valdininkai ir verslininkai yra tautos atspindys. Daugelis iš mūsų sau galėtų pritaikyti posakį apie lietuvį ir 100%. Paklauskim nuoširdžiai savęs, ką mes darytume, jei staiga atsidurtume galingųjų vietoje. Ar tikrai nepasinaudotume galimybe praturtėti kitų sąskaita? Ar tikrai nebūtų „mirė slibinas, tegyvuoja slibinas“?

O nuo savęs galiu pasiūlyti vieną idėją juokais. Liūdna, bet šiais rafinuoto materializmo ir primityvaus kapitalizmo laikais geriausiai veikia tie įstatymai, kurie remiasi žmogiškosiomis ydomis. Jei jau sykį verslas godus, tai ir įstatymas ribojantis godumą turėtų remtis godumu. Pavyzdžiui, įmonės mokami mokesčiai turėtų priklausyti nuo įmonėje išmokamų atlyginimų skirtumų: kuo didesni atlyginimų skirtumai, tuo didesni mokesčiai. Ką manote apie tai? 🙂

O pabaigai pridėsiu, kad liaudies patarlėje, teigiančioje jog pinigai laimės neatneša, yra dalis tiesos – 2010 metų tyrimai rodo, kad žmogus jaučiasi laimingesnis, jei turi daugiau pinigų, tačiau tik iki tam tikros ribos. Jei metinės pajamos viršija 75 tūkstančius $, tai laimė jau nebedidėja. Negana to, žmogus yra laimingesnis, kai kaimynai nėra biednesni. Todėl neribotas godumas yra beprasmis, net jei žiūrėtume į visa tai grynai materialistiškai – labai dideli pinigai prideda tik vargo juos valdyti, o laimės jau nebe.

3) UNIVERSITETINĖ EMIGRACIJA

Norėčiau atskirai aptarti jaunimo emigraciją į Vakarus siekiant geresnio universitetinio išsilavinimo. Kaip pavyzdį patyrinėkime, kaip nuostabiai susitvarkė Anglija. Anglijos universitetai yra pakankamai gero pasaulinio lygio, bet už mokslą reikia mokėti. Bet studentams iš EU Anglijos vyriausybė duoda paskolą labai geromis sąlygomis ir dar palengvina sąlygas studentų įsidarbinimui. Ir Rytų Europos jaunimas plūsta į Anglijos universitetus.

Tokios sėkmės pavydinti Lietuva anglų pavyzdžiu irgi įvedė mokamą mokslą ir skyrė pinigų paskolai už mokslą. Tačiau pasekmės priešingos. Ir kitaip negalėjo būti, nes mūsų ekonominė padėtis nepalyginama su Anglijos. Jei iki aukštojo švietimo pertvarkos lietuvaičiai dar norėjo studijuoti Lietuvoje, tai po jos gabesnieji spjauna į savus universitetus ir išvažiuoja studijuoti į Vakarus. Klausinėjau šių metų abiturientus, kur žada stoti. Visi kaip vienas – važiuosim į Angliją, nes jeigu reikia mokėti už mokslą, tai tada geriau į Angliją, kurios universitetai geresni nei Lietuvoje, paskolą atiduosim lengvai ir dar užsidirbsime pragyvenimui.

Tačiau tam, kad atiduotų paskolą, po studijų jie priversti pasilikti dirbti Anglijoje ar kitoje turtingoje šalyje, nes grįžę į Lietuvą su lietuvišku atlyginimu paskolos nesugebės grąžinti. O jei lieka Anglijoje, tai paskolos atidavimas užtrunka, per tą laiką sukuriama šeima, gimsta vaikai. O jeigu vaikai pradeda eiti į anglų mokyklą, tai tada jau tikrai visam laikui liekama Anglijoje.

Taigi gabiausias Rytų Europos jaunimas traukia į Angliją ir ten pasilieka (nesitikėkime, kad Brexit‘as ką nors pakeis, nes anglai tikrai ir toliau palaikys šią sistemą, kadangi jiems tai naudinga), o mūsų tuometinės naiviai liberalios valdžios pertvarkos dar ir paskatino tai (konspirologas būtinai pasakytų, kad Lietuvos aukštojo mokslo pertvarka buvo ne kvaila klaida, bet apgalvotas kenkimas svetimšalių naudai ir nebūtinai anglų ar kitų vakariečių).

Ką daryti?

Pirma, neeikvokime jėgų visokiems propagandiniams ir patriotiniams triukams. Jie nebeveikia, nes mes patys išauginome jaunimą globalaus pasaulio piliečiais, tad jei nesukursime sąlygų išvažiavusiam jaunimui grįžti, tai jie ir negrįš. Jaunimas neaklas ir puikiai mato, kokia yra Lietuvos tikrovė, ir propagandiniai triukai juos tik suerzina ir dar labiau paskatina nebegrįžti. Tik tuo atveju, jei šeima įskiepijo jaunuoliams meilę šeimai, giminei ir Tėvynei, tai ir be visos tos propagandos toji meilė išliks.

Antra, tai tas, kas jau aptarta skyriuje aukščiau apie emigraciją.

Trečia, reikia peržiūrėti apmokestinimą už aukštąjį mokslą, nes, kaip minėjau, tai skatina išvažiuoti studijuoti svetur ir nebegrįžti.

O ketvirta, tai vėl būtina pasimokyti iš istorijos. Lietuva tarpukariu išsiuntė į Vakarus ir skyrė aukštojo mokslo stipendijas porai tūkstančių gabiausių jaunuolių. Ir sugrįžę tie jaunuoliai tapo mūsų pagrindiniais prieškario ir pokario aukštojo mokslo dėstytojais ir mokslininkais. Jų dėka Lietuva išsiaugino savus inžinierius, dėstytojus ir mokslininkus. Manau, kad visiems ir taip aišku, kaip tai buvo svarbu Lietuvos išlikimui per okupaciją. Remdamiesi šia istorijos pamoka ir atsižvelgdami į pasikeitusias sąlygas galime surasti būdus padėčiai pataisyti.

4) Dar viena idėja juokais, atiduodu už dyką bet kuriai ir bet kokiai partijai, norinčiai ir galinčiai įtraukti į savo rinkimų programą 🙂 Idėja irgi remiasi tuo pačiu – godumu:

Jei Lietuva tuštėja, turėtų mažėti ir valdininkų. Siūlau priimti Konstitucijos pataisą, kad visokio plauko politikų skaičius negalėtų viršyti numatyto nuošimčio nuo gyventojų skaičiaus (tarkim, 0,1 %). Jei ir tai nepadės, seimūnams, vyriausybei ir miestų bei rajonų valdžiai reikėtų nustatyti ir algos priklausomybę nuo gyventojų skaičiaus. Išvažiavo pilietis svetur laimės ieškoti – visiems visų lygių politikams ir valdininkams centu alga sumažėjo, grįžo – centu padidėjo. Žiū, piliečių balansas minus 10 tūkstančių – nėra šimto eurų kas mėnesį piniginėje.

Paaiškinimas) Tikrai nemanau, kad godumas yra visų mūsų bėdų vienintelė priežastis. Buvo galima pagrindines priežastis ieškoti pradedant nuo doros, darnos, gyvenimo prasmės ir Dievo, bet ar daug kas tai skaitytų? Jei apie dviračio veikimo ypatumus pradėtume aiškintis nuo kvantinės mechanikos, tai dauguma pabėgtų jau po pirmo sakinio. Todėl teko apsiriboti godumu, kuris yra tik dalis priežasčių visumos ir pats yra pasekmė dar gilesnių reiškinių. Tolimesnis gilinimasis į tai gali duoti naudos, bet gali ir suklaidinti – užtenka pasižiūrėti į visą painiavą šiuo metų gyvuojančių įvairiausių teorijų, filosofijų ir tikėjimų.

Pasaulio modeliavimo tikslas yra suprasti pasaulį ir išskaičiuoti ateitį. Visiškai tiksliam ateities išskaičiavimui reikalingas toks modelis, kuris bus sudėtingas tiek pat, kiek ir pats pasaulis. Todėl kuriami supaprastinti modeliai, kurie padėtų išryškinti vienokio ar kitokio veiksnio įtaką. Taip ir kai kurie socialiniai reiškiniai kartais paaiškinami nesigilinant į gyvenimo prasmę. Visuomenės modelis, kuriame godumas ir baimė dėl ateities yra vieni iš pagrindinių veiksnių, yra labai paprastas, bet jis leidžia pakankamai tiksliai įvertinti mūsų valstybės ateitį, jei godumas nebus pažabotas.

P.S. Yra dar kitų minčių, bet ir taip jau ilgas straipsnis gavosi, todėl apie jas kitą kartą. Padariau ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau.

Algis Džiugys (http://mail.lei.lt/~dziugys/, http://algis-dziugys.blogspot.lt/)

 

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena, mintimis ar video siužetu!

Sarmatai

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Atsiliepimų 27

  1. Ec says:

    Geras straipsnis, tik realių valdančiųjų (ne mūsų valdininkėlių) tikslas ir yra tai, su kuo autorius siūlo kovoti, ir tai yra visai sėkmingai įgyvendinama, manau

  2. Rimas says:

    Džiugu skaityti ir matyti, kad atsiranda žmonių, kurie dalijasi savo mintimis ir idėjomis. Nereikia bijoti, kad neturi aukštojo mokslo popierėlio, svarbu, kad su galva viskas tvarkoje būtų, kad būtų noras ieškoti sprendimų, o sprendimai visuomet atsiranda, neatsiranda tik tiems, kas jų nusikalstamai neieško, nesigilina į problemų priežastis. Pirmiausia mintis, idėja – parodymas, kad įmanoma rasti sprendimus viskam. Čia ne tik protinis darbas, bet ir kitų paprotinimas, tuo darbu pasidalinant. Kaip tik tokios iniciatyvos iš paprastų mąstančių žmonių mūsų visuomenėje ir trūksta ( tai jie būtent tokie ir turėtų stovėti prie valstybės vairo!). Ir jeigu šį trūkumą pavyks užpildyt, tai neliks erdvės išsisukinėti nieko neveikiant, kad, atseit, problemos neišsprendžiamos. Tos problemos, taip iš tikro tai nusikaltėliškai ir nespręndžiamos. Jei partijų programose neparašyta, kaip papunkčiui įgyvendinti tuos tikslus, kuriuos jos užsibrėžia, tai reikia suprasti, kad jos ir nežino, kaip tai padaryti. Todėl pasibaigus rinkimams ir išrinkus naują valdžią, ją ištinka staigus atminties praradimas, kas suprantama, nes kalbėti žmonėms tai, ką jie nori girdėti, kad rinktų – tai viena, o įgyvendinti pažadus, konkrečiai žinant kaip tai padaryti- tai visai kas kita. Problemų Lietuvoje daug ir dauguma jų susiję su valstybės valdymu. Net gi dabartinėje konstitucijoje kybo valstybės dydžio skylė, pro kurią kažkur išbyra visas jos turtas (žmonės – taip pat pats brangiausias turtas). Ta skylė – tai valstybingumo apibrėžimo nebuvimas, neapibrėžta kuo turi užssimti valstybė, kokie jos veiklos prioritetai, kurių nevalia pažeisti, nėra mechanizmo, kaip visa tai užtikrinti. Ir nors nuskambės keistai, bet dabartinės situacijos sprendimas dalinai glūdi ir valstybės saugumo spragose, ir tame valstybės modelyje,kuris dabar naudojamas, ir kuris stačiai atviras visokiausio plauko, ir net politei, korupcijai. Savo mintis aprašiau „Nacionalinė idėja: kaip įveikti nuolatinę valstybės krizę ir sutvarkyti savo šalį“, kurias Sarmatas maloniai priglaudė. Lietuvos problemas reikalinga spręsti sistemiškai. Bet tam tikrais momentais, kaip ir dabar, įmanomi būtų tik atskiri sprendimai atitinkamose srityse, ką šio straipsnio autorius ir aprašo. Lietuvoje ir tikrai nusistovėjo valstybės valdymo schema: valdžia lygu verslas lygu godumas. Kaip atvesti į protą žmones, kad suvoktų jog ir verslas klestės tik tada, kai žmonės turės už ką pirkti (o tuo pačiu klestės ir valstybė) – uždavinys ne išlengvųjų. Ir vienas būdų tai padaryti – „baksnoti į veidą“ naujomis idėjomis, sprendimų ieškojimu. „Viršūnė“ protingais sprendimais nesuinteresuota ne vien todėl, kad bijo naujovių, ji kitaip gyventi nemoka. Gaila bet tas valstybės valdymo mechanizmas, kuris pas mus nusistovėjo nuo nepriklausomybės atklūrimo, visai neorientuotas į tai, kad valstybę valdytų patys geriausi, patys gabiausi ir sumaniausi žmonės. Jame apskritai nėra jokios sveikos logikos. Tačiau toks logikos nebuvimas – platus laukas vešėti visokiausiai korupcijai. Už tat bet kokia vyriausybių kova su koropcija – tai tik pasimaivymas dėl akių. Seimo nariai – tautos atstovai – jie turėtų rašyti uždavinius specialistams, konkrečių sričių ministrams, o šie spręsti juos su asmenine atsakomybe ir visišku nuostolių atlyginimu valstybei, jei tokių pridarytų neapgalvotais sprendimais. Apskritai Seimas, vyriausybė, prezidentas, konstitucinis teismas – turėtų funkcionuoti kaip vienas kitą kontroliuojantis saviriaguliacinis mechanizmas, kurio apačioje būtų lemiamą balsą turinti tauta. Tai, kad iš valstybės valdymo buvo pašalinta tauta, kad neveikia straipsniai apie svarbiausių tautos klausimų sprendimą visuotiniu referendumu ir tiesioginiu valstybės valdymu be atstovų (seimūnų), ir esa priežastis to, kad visos vyriausybės dirbo ne į tą pusę, o tauta, turėdama lemiamą balsą pagal konstituciją, visiškai negalėjo ir negali įtakoti kvailų vyriausybių sprendimų. Tokių vyriausybių blogas ir nekontroliuojamas darbas valstybei sukūrė didėjančią emigraciją ir depopuliaciją. Net gi nėra mechanizmo, kaip rinkėjai galėtų atšaukti savo pačių blogai dirbančius atstovus. Absurdas. Jei visuotiniai referendumai per brangūs valdžiai, tai tegul rengia juos kartu su rinkimais – bus tas pats tūsas tik truputį daugiau veiksmo ir reginių. Klausimai referendumui susirinktų per kadencijos metus ir seimas, užbaigdamas savo kadenciją, gautų visus tautos atsakymus ir parodymus, kur ir kokiu tolesniu keliu ji nori kurti savo valstybę. Dabar gaunasi, kad populistiniais metodais išrinkta valdžia, net gi mažesnioji, bet įtakingiausia jos dalis, primetinėja savo diktatūrą visiems likusiems. Ir tauta neturi jokių teisinių galimybių nuo šitos diktatūros apsiginti.

  3. Simas Simaitis says:

    Ir Algis gerai pasakoja ir Rimas puikiai komentuoja. Tik yra vienas bet. Kas imsis idėjų realizacijos? Visų pirma užduokime sau klausimą kam mums tokia valdžia ir ar galime apsieiti be jos, tokioms puikioms idėjoms realizuoti. Lietuvoje valstybingumo niekuomet nebuvo. Mes turime ne valstybę, o režimą. 
    Jeigu, dar sveikai galvojantys tautiečiai, norite pokyčių, turite vienytis su bendraminčiais ir realizuoti patiems savo idėjas, nepasikliaujant esamu režimu. Niekas mūsų idėjų nerealizuos apart mus pačius.

  4. Ec says:

    Gerų minčių ir pasiūlymų buvo visuomet, bet jie nėra įgyvendinami ne dėl to, kad valdžioje esantys yra kurti ir jų negirdi ar durni ir jų nesupranta, ne. Jie dirba gerai ir uoliai savo užsakovui, ir ne durni yra. Čia siūlyk nesiūlęs, kol tas užsakovas valdo mūsų „valdžininkus“, tol niekas nesikeis. Neduos nieko net valdžios nuvertimas. O, kad jie yra valdomi, pilna įrodymų – visi paprastam žmogui atrodantys nelogiški valdžios sprendimai ir yra matomas to užsakovo buvimo įrodymas. Tai ir stojimas į ES nesiderant ir sutinkant su visomis sąlygomis, žemių pardavimas, perbėgėlių pašalpinių priėmimas ir dar daug kitų. Paprastas pavyzdys – ko į Ukrainą važiavo mūsų seimūnai nuo Landzbergio iki Graužinienės? Dėl malonumo ant bačkos pastovėti? Nežinau kaip kiti, aš matau tame paprasčiausią komandos vykdymą.
    Tam kas valdo iš tiesų Lietuva reikalinga silpna ir paklusni, o sprendimai stiprinantys ją nenaudingi ir jie turi būti neišgirsti

  5. konkurencijos nėra says:

    Klausimas: kam naudinga silpna Lietuva?
    Atsakymas: banksteriams!
    Kam neaišku: klauskit.

  6. gyvate,ryjanti pati save... says:

    klausimas>konkurencijos nera:jei banksterio tikslas-uzsidirbti,kodel jam naudinga silpna/nemoki LT?

  7. Ec says:

    Silpna, turėjau galvoje – neturinti valios, ar tiksliau, negalinti priešintis. Pvz.: kastruotas arklys pas artoją, raumenų ir jėgos daug, o valios nėra, todėl ir tempia plūgą, negalėdamas pasipriešinti silpnam artojui. Ir mažas botagėlis toks baisus atrodo

  8. būtšaknis says:

    Pasak Rimo: „.. kad iš valstybės valdymo buvo pašalinta tauta, kad neveikia straipsniai apie svarbiausių tautos klausimų sprendimą visuotiniu referendumu ir tiesioginiu valstybės valdymu be atstovų (seimūnų), ir esa priežastis to, kad visos vyriausybės dirbo ne į tą pusę, o tauta, turėdama lemiamą balsą pagal konstituciją, visiškai negalėjo ir negali įtakoti kvailų vyriausybių sprendimų“..Labai įdomus šio žmogaus supratimas ir dar įdomesnis komentaras,gerai kad straipsnio neparašė,nes nebūtų ką skaityti.Aš (ir ne tik vienas aš) matau,kad Lietuva yra okupuota ir sistemingai naikinama – žemės ūkis,pramonė,smulkus ir vidutinis verslas,amatininkai,sveikatos apsauga,švietimas,nuimami visi saugikliai žemės išpardavimui užsienio kapitalui,sukurta neįgali kariuomenė,kuria prisidengus gerai žinomi asmenys išvagia milijonus,kas ketverius metus įvyksta gerai parengtas vaidinimas liaudžiai,maskaradas kuriuo prisidengus į valdžią ateina keli ar keliolika veikėjų,kurie atlieka tam tikras funkcijas ir prastumia vienus ar kitus okupantams reikalingus projektus.Dar daugiau vardinti ar patys pratęsite? Lietuva yra SPECIALIAI naikinama pagal SPECIALIAI paruoštą kelių etapų programą,kuri vykdoma preciziskai tiksliai ir nenukrypstant nuo galutinio tikslo.Nuo meškos ant vilko,virš kurio skraido erelis. Tai apie kokias galimybes „patiems valdyti savo šalį“ jūs kalbate,ponai?

  9. konkurencijos nėra says:

    Problema banksterių procentinėse paskolose!
    Kodėl Koranas draudžia(didžiausia nuodėmė)skolint su palūkanom?
    Kodėl senas testamentas draudžia skolint žydas žydui už PROCENTUS?
    Kodėl gojam žydai skolina TIK su procentais?

  10. Dainius V. says:

    …..“…šiam pasauly bus dar visko,
    šiam pasauly nieko naujo
    Atsibudęs kiekvieną rytą,
    vis tą patį paskaitai………………“

  11. gyvate,ryjanti pati save... says:

    >konkurencijos nera:kai laikau pinigus banke(tikedamasis palukanu)-as gi skolinu uz palukanas!As ir esu tas pirminis ‘nusidejelis’,kuris kalte vercia bankui:)Nuodeme manyje-ziauru:)

  12. Romanas says:

    Skaitant komentarus , atrodo , kad mūsų Lietuvėlei jau laikas užsakyti gedulingą maršą. Tačiau Algio Džiugo straipsnis net nuotaiką pataisė ir pažadino viltį. Kol dar pas mus yra mąstančių ir gimtąjį kraštą mylinčių žmonių – Lietuva nepražus.

  13. Romanas says:

    Komentaro tęsinys. Manau mūsų krašto gelbėjimo pirmas žingsnis galėtų būti L R Konstitucijos 9 str. tam tikros dalies keitimas , t.y. citatos pradžia „Referendumas taip pat skelbiamas , jei jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkst. piliečių , turinčių rinkimo teisę“ citatos pabaiga , kur „300tūkst.“ pakeisti į – 5% L R – visą kita tas pats kaip citatoje. Tai daryti pasinaudojant tos pačios Konstitucijos 68 str. : „50 tūkst. piliečių , turinčių rinkimų teisę , gali teikti Seimui įstatymo projektą ir jį Seimas privalo svarstyti“ , keliant mūsų Seimui tokį REIKALAVIMĄ tol kol jis būs patenkintas .

  14. Simas Simaitis says:

    infa.lt/15292/ar-tikrai-lietuvoje-daroma-viskas-kad-joje-zmogui-butu-gera-gyvent/
    Ir man keista skaityti komentarus, ypač Romano. Taigi atsakykite, tamsta, iš kur pas Jus tokia gera nuotaika? Vėlgi, straipsnyje aiškiai rašoma, kad mažumos išrinkta Prezidentė, vartalioja ant linksmakočio tautos valią, kaip jai tinkama, bet tamsta siulo kažkokias utopijas su Konstitucijos pakeitimais. Ar tamsta tą darysite?! Valstybingumo nėra, turime balstybinį režimą. Š*delitis nesiruošia užleisti savo pozicijų, nes jie jau gyvena komunizme, savo tautiečių sąskaita. Tad nustokite svaičiotis iliuzijomis. Lietuvos valstybingumas jau vėžinis auglys ant tautos kūno. Išeitis – iš pagrindų kuriant naują Lietuvą, paskelbiant autonomiją Lietuvos teritorijoje.

  15. Alvydas says:

    Lietuva abrozdėlių mentaliteto šalis. Kai tik bus klasikinis: šeima- vaikai, prezidentas, viskas savaime susitvarkys. O nesiseka jau 20 metų, bergždi tie mūsų prezidentai, bergždžią tautą jie programuoja.

  16. Rimas says:

    Žmonės apie daug ką mąsto labai šabloniškai. Jų sprendimo variantai dažniausiai tik du: pvz: geras arba blogas. Deja, esama kiek kitaip ir sprendimo variantų gana daug. Visų pirma nieko nereikia griauti ir versti. Tai būtų pati didžiausia klaida, ypač turint galvoje, kad visi teisiniai aspektai ir jėgos struktūros gintų esamą santvarką. Galiausiai vis tiek į valdžią ateitų to paties rato žmonės. Taip pat klaidinga dėti visus į žūdo dienas, nesvarbu, kad taip ir yra. Žodį Diplomatija reikia suprasti iš didžiosios raidės – visiems bus reali nauda, nekils priešiškumas. Esama padėtis – rezultatas sąmoningai ir kryptingai iškraipytos teisėkūros. Kol nebus reglamento, neleidžiančio priimti sprendimus ne valstybės naudai, tol visos nesąmonės ir vyks. Kas teisėje neparašyta, kad negalima, tas, vadinasi, leidžiama. Toks gyvenimas. Visai nesvarbu, kas kam dirba, net jeigu tai ir akivaizdu. Jei teisėje – valstybės dydžio skylė, tai visi gundysis ir ja naudosis, net svetimi, ypatingai. Ta valstybės valdymo forma, kuri pas mus nusistovėjusi – tai ne šiaip sau, kad ją tokią skylėtą, kažkas suredagavo. Ji ir esa vienintelė tokia realiai įgyvendinama mūsų visuomenėje, pagal jos mentalitetą, kultūrą ir pan. Kitokia forma negalėtų būti realizuota ir organizuota. Iš esmės mes turime tokią valstybės valdymo formą, kuri pas mus nusistovėjusi nuo žilos senovės, tik labai iškraipyta tam tikruose momentuose. Todėl reikia ne griauti, o nuo galvos ant kojų pastatyti atskirus valstybės valdymo niuansus. Ir tuomet mechanizmas pradės veikti taip, kaip reikia. Griežtos asmeninės atsakomybės nebuvimas – svarbiausias momentas, kuris leidžia piknaudžiauti valdžia tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Kaip realizuoti geras idėjas? Pirmiausia reikia gerai žinoti, ką ir kaip daryti, aiškiai suvokti problemų priežastis. Tik poto galima rasti sprendimus ir mėginti juos įgyvendinti. Tai, kad visi žmonės mato, kaip yra, lygiai nieko nereiškia. Matyti neužtenka, reikia gerai žino, kur ir ką tiksliai taisyti. Gaila, bet kol kas matomi tik pavieniai sprendimai, o reikia kad būtų suvokiama visa sistema, ir kad sprendžiant jos bėdas, nebūtų griaunami vertingai visuomenės ir valstybės pasiekimai ir pamatai, o kad būtų taisomi konkretūs skauduliai. Netgi žinant apytiksliai, ką daryti – kita būtų išsiaiškinta normalaus sprendimų ieškojimo, darbo eigoje – realizuoti šitai esamu metu būtų neįmanoma ir ne vient dėl to, kad valdantieji įniko šildytis kitų sąskaita ir naudotis situacija. Tauta, žmonės, visuomenė nesuvokia šių elementarių dalykų. Todėl ji ir nepajėgi jų realizuoti. Tai reiškia, kad norint įgyvendinti visuomenei naudingas reformas, reikia kad pati visuomenė viską labai gerai ir aiškiai suprastų. Visuomenėje turi vystytis supratimas apie sprendimus ir jų variantus, žmonės turi suvokti, kad jie spręndžia ir privalo spręsti, o ne tie atstovai, kurie jais naudojasi ir tik savim rūpinasi. Žmonės turi suvokti savo pačių ir savo sprendimų vertę ir galią, taip pat ir atsakomybę. Ant kelių klūpanti tauta šito niekada nepjėgs. Taigi, visų pirma, ji privalo visapusiškai augti, tame tarpe intelektualiai. Kol šito nenutiks, kol visuomenėje nevyks minties augimas, toks, kaip šiame paskelbtame straipsnyje, nieko nebus. Deja, tautą žadinti gali tik tie, kurie jau pabudo, kurie kažkuo geresni už kitus, ir kuriuos reiktų užleisti į priekį. Juk niekas nenori, kad durniai valdytų jų pinigus ir gyvenimą. Tai užleiskim vietą protingesniems ir geresniems, nesvarbu turi jie tą išsilavinimo popierėlį ar ne. KAi ateis laikas, atsiras ir konkretūs specialistai. Jokio organizavimosi dabar nereikia. Visuomenė iki jo dar nepribrendusi, o ir sistema priims šitai kaip telkimąsi į antikonstitucines grupuotes (visi matė). Jei žmonės nori, tegul lipa valdžiai ant sprando, kodėl ji nedaro to ir ano, kodėl nedaro taip ar šitaip. Ir neorganizuoti žmonės gali labai daug, jeigu tik nori. Net nušluostyti nosį visam NATO. – Pamenat, kai Lietuvoje prieš keliatą metų per nac. tv sklido isterija „imperija puola“, o žmonės nežinojo tikra tai ar ne, Lenkijoje, kalbama, kad Suvalkų ūkininkai pradėjo bunkerius kastis ir įsirenginėti, nes karas vos ne ant slenksčio buvo. O neorganizuoti pavieniai žmonės internete šitai isterijai masiškai pasipriešino ir net įveikė profesionalią gerai apmokamą propagandos mašiną. Nato iš pasipiktinimo ir nevilties net keletą savo pažangesnių lėktuvų iš Lietuvos atšaukė, atsieit, šitaip Lietuvą nubaudė (šypsenėlė). Taip kad žmonės ir neorganizuoti gali labai daug, gali savimi didžiuotis visi tie, kurie tuomet dalyvavo ir ligi šiol dalyvauja nelygioje propagandinėje kovoje, dėl ramaus gyvenimo. Reikia suprasti, kad kol nebus isterijos, galinčios virsti beprotybe, tai net ir pačios gudriausios provokacijos nepajėgios išprovokuoti karo. Isterijos ir kuriamos tam, kad kryptingai pasinaudoti nuprotėjusiomis visuomenėmis. Mes turime eiti savo keliu ir kaip mąstančios protingos būtybės palaipsniui, žingsnelis po žingsnelio, patys augdami, protingai spręsti savo visuomenės problemas. Ir visai nesvarbu, kad kažkas mums gadina gyvenimą ir kaišioja pagalius į ratus. Su laiku, reikalus išsiaiškinsim ir su jais.

  17. būtšaknis says:

    Rimai, negi tu rimtai manai,kad lietuvių tauta susivoks?Atmesk visus išankstinius nusiteikimus ir grynai kaip psichologas labai įdėmiai pasižiūrėk į aplinkui tave esančius žmones : kiek kiekviename iš jų glūdi tikrasis realybės suvokimas? Piktinasi visi,kalba apie politiką,valdymą,valstybę,o ko jie nori? Gerai gyventi,pirmiausiai.O tu paklausk tūlo piliečio,kaip tai padaryti?Kiekvieno nuomonė bus skirtinga nuo kito,bet būtinai visu šimtu procentų teisinga,bent jis taip bus įsitikinęs.Tokie žmonės mielu noru ir su užsidegimu aiškins tau kaip reikia sutvarkyti valstybę,tačiau tik mažumėliai nukrypus kalbai apie jų pačių reikalus,tuoj pat baigs pokalbį.O taip bus todėl,kad tokie „veikėjai“ dažniausiai nesugeba susitvarkyti savo gyvenimo ir dėl to tokiems bet kokia valstybė bus bloga,jei neduos to ar ano .Aš nesu pesimistas,tačiau mūsų liaudį pakeisti gali tik visiška katastrofa: karas,maras,emigrantų antplūdis ar ateivių invazija arba tik pats Dievas Sutvėrėjas,efektingai nusileidęs iš dausų,nes kitu atveju gali net tai nesuveikti.Mūsų tauta nuo mažo iki didelio apimta godulio – maistui,daiktams,pramogoms,beverčiams mados kišamiems skudurams,jaunystės kultui,pažiūrėk kaip lietuviai vienas kitą plėšo,skundžia ,keikia ir lipa per galvas vardan dolerio,svaro,euro ar bet kokios kitos valiutos,svarbu kad tai būtų tik jam vienam.Nesakau,kad tai tinka visiems žmonėms,visada yra išimčių.Bet jų per mažai ir jų balsas yra tik balsas tyruose.Ir ne valdžia tą balsą slopina,o aplink tas išimtis esantys kraštiečiai.

  18. MIRKA says:

    Kai Radzevičius numuš žmogų ant perėjos ir niekam negros, kad jis Radzevičius bei sės kaip didelis, tada bus ką kalbėti toliau.

  19. Dalia says:

    Būtšakni, kaip aš su tavim sutinku.

  20. Dalia says:

    Būtšakni, kad tu žinotum, kaip aš su tavim sutinku.

  21. Rimas says:

    Tik nereikia nurašinėti lietuvių tautos. Ir viską aš suprantu. Ir matau taip, kaip yra. Ir kaip būtašiknis perteikė. Bet, jeigu nė vienas nesikrutins, neprotaus, neieškos sprendimų ir nepateikinės savo matymo kampo ir idėjų, tai niekas ir nepajudės. Iš gerų idėjų galima daug ko pasimokyti ir net nebūtina, kad jos būtų realizuotos. Svarbu sprendimo variantų radimasis ir informacijos judėjimas. VAikai juk taip pat ne per vieną dieną gyvenimišką patirtį ir protą įgauna. Esmė tame, kad niekas nevyksta greitai ir tuoj pat, nebent kas užgrobtų valdžią ir įvedinėtų savo diktatūrą partizaniniais metodais. Visi suprantat, kaip čia pas mus esama? Net ir tie žydri judėjimai neatsirado per vieną dieną,-ne vieną dešimtmetį visuomenės gudriomis psichologinėmis metodikomis buvo pratinamos ir mąstymas jų buvo perlaužinėjamas. Viskas remiasi konkrečiomis žiniomis. Taigi, kad kovoti su tomis „technologijomis“, reikia naudoti adekvačias ir priemones – principe, tas pačias žinias ir supratimą apie visuomenės vystymąsi ir informacijos judėjimą. KAs to nesupranta ar nė trupučio neišmano, tas ir jokios išeities nemato. Viskas gana paprasta kaip kirvis. Reikia tik žinoti, kur kokią sniego gniūštę nuo kalno paristi. Tačiau reikia suprasti, kad procesai įsivažiuoja lėtai ir pradžioje, be atskirų individų iniciatyvos, visuomenė nepajuda iš mirties taško ir tik vėliau procesas ima greitėti. Juk ne bereikalo per tv mes praktiškai nieko nesužinome, kas pasaulyje vyksta. Net Lietuvoje, kai vyksta kokie protestai, mums praneša, kai būna po visko, kad tik mažiau žmonių apie tai žinotų ir dalyvautų. Ne atsitiktinumas visa tai. Informacijos judėjimas specialiai apribotas. Bet koks pažangios minties vystymasis kertamas pačioje pradžioje, puikiai suvokiant šitų „technologinių“ procesų plėtotę. Už pažangias teisingas ar adekvačias mintis žmonėms iškelti teisiniai procesai, nes jie kažkur neapgalvotai pasakė kokį žodį. Bet visas šitas nesąmones galima apeiti, jei nepažeidinėti įstatymų, orentuotis tiksliai į tikslą ir vaizduotis, kad neišmanai realios situacijos priežasčių. Protingi žmonės susipras patys. O kas nepasakyta tiesiogiai, tas grėsmės nekelia. Principe čia toks pats partizaninis karas, tik visų naudai. Visi norim gyventi geriau. Tai pradėkim naudotis smegenimis. Kritiškai tikrinkim visą informaciją, kuri mus pasiekia. Taip darysimės protingesni, nes nesivaudovausim melu. Viską reikia daryti iš eilės. Pamažu ir neskubant. Kitos išeities nėra. Gal iki to laiko, kol visi subresim, pasidarys ir labai blogai, bet kai pajudėsim, tai ir bus judėjimas į priekį. O dabar turime augti. Sėkmės visa tai suvirškinant!

  22. As says:

    Geras straipsnis. Teisingas.
    Čia tas mintis reikia peticijomis paverst ir rast būdus ir kelius kad tas peticijas nuo 100 tūkst. žmonių pasirašinėtų.
    Va tada kažkas pradėtų keistis.

  23. Simas Simaitis says:

    Ponas Rimai, tai Jūs, mums nesusipratėliams ir paaiškinkite tą vusuomenės supratimą ir tuos informacijos srautus. Paprastai, kaip kirviu. Ir dar pasakykite kas imsis ruošti reglamentus valstybės valdymo gerinimui. O svarbiausia atsakykite į klausimą kas, tamstą, prileis prie šitos gerovės liaudžiai kūrimo. Jei rašote, vadinasi turite viziją. Turite auditoriją. Ji įdėmiai Jūsų klauso

  24. Rimas says:

    Simai, ir jūs tame dalyvaujate, tik truputį blaškotės. Truputį trūksta žinių ir vizijos… Suprantat, kad jei žmogui neįdomu, tai išaiškinti neįmanoma. Bet atskiri žmonės, atskiri straipsniai, informacija gali žmones sudominti, paprotinti. Svarbu kad bent po truputį žmonės pradėtų ieškoti atsakymų, Žvelgtų ne į neviltį, o ieškotų galimybių. Viskas vyksta lėtai. Ir visai nebūtinai aš turėčiau kažką nuveikti. Šitai gali padaryti bet kas, kam užtenka smegenų. Net gi jūs, kai pakankamai susiprasite. Beje, tas reglamentas jau yra. Visi gali jį perskaityti (sarmate jau buvo, tik kitokiu pavadinimu). Bet realizuoti gali tik visuomenė. Kiekvienas turi prisidėti savu darbu ir iniciatyva. Tai vadinasi propaganda. Kuo beje daugelis komentatorių ir užsiima. Ir reikia suprasti, kad jei viską atskleisti, tai šitai bus sužlugdyta. Nors atskleisti tai ir nėra ką. Kad kas nors įvyktų, pirmiausia turi būti sukurtos ar susikurti tam tikros aplinkybės. po to prasidės veiksmas. O jei dievagotis neviltimi, kad kažkas ten kažkur neprileis, tai šitai prie nieko gero ir neprives. Akivaizdu, kad kažko nesuprantate. Bet čia ir problema. Daugelis žmonių savu protu kol kas toli nepavažiuoja. Neina už visus vienam viską padaryti. Sekantį kartą žmonės vėl už kibs ant to paties parazitų kabliuko. Ir vėl viskas bus kaip anksčiau, gal kiek kitaip vadinsis. Aš kalbėjau apie tam tikrą protingos minties vystymąsi visuomenėje. Be jo nebus nieko, jokio veiksmo. Žmonės turi ieškoti sprendimų, minčių, idėjų ir, svarbiausia, jomis dalintis su visais. Tai ir sąlygos tą informacijos, tą minties judėjimą visuomenėje, kurio mums dabar labai trūksta. Su laiku atsiras ir reikiami žmonės ir galimybės pasitaikys. Jau dabar galima įžvelgti valdžios krizę, kuri artinasi – tai prezidento rinkimai: į balių renkasi psichopatai, parsidavėliai ir išdavikai. Už ką balsuos žmonės? Tikriausiai už tą, kuris gražiau kalbės ir atrodys kompetetingas. O kas, jei žmonės pasielgs ne tipiškai? Kas žino, ką dar iškrės gyvenimas? Nesenai, žmonės rinko žaliuosius. Šie pasirodė tokie pat kompetetingi, kaip ir visi likusieji, taip pat ir su savo kurmiais, kurie pas juos prisiglaudė. Negeriausias sprendimas, bet juk tam tikras chaosas durnių laivo vadovybėje kilo. Reiškia, ne taip jau ir blogai. O kadangi vsų partijų programose nėra nieko konkretaus, išskyrus lozungus, tai nesvarbu, kas bus daugumoj. Svarbu, kad valstybės ardymo darbas bent kažkiek sutriks. Gaila, bet Lietuvos ateitis kol kas priklauso ir nuo daugybės aplinkybių, kurios klostosi už jos ribų. Gal pasitaikys galimybė ir pokyčiams pas mus… Svarbu, kad iki to laiko mes subręstume, kaip mąstantys ir atsakingi žmonės. O šiaip tai akivaizdu, kad visi visko bijosi, tik liežuviais mala, ir nieko nedaro. Tai bent jau reikia daryti tai, ką geriausiai visi sugeba: ir toliau malti liežuviais, tik apgalvotai ir su prasme. Ne rytoj, gal ne po metų, bet vis tiek rezultatas galiausiai bus.

  25. Simas Simaitis says:

    Būtų linksma, jei nebūtų liūdna. Atsiprašau straipsnio autoriaus vardu, nes daugelis taip ir nesuprato straipsnio esmės. Čia turbūt autoriui reikėjo savo tautiečius išdėti į šunios dienas, gal tada būtų supratę straipsnio turinį. Autorius atkreipė, netiesiogiai, tautiečių dėmesį į vargingą tautos demografinę padėtį. Tik pagalvokite, jei paimti domėn, kad Žemėje gyvena 7 milijardai gyventojų, o iš jų baltoji rasė sudaro tik 8%, t.y. 560 milijonus, tai iš jų, Lietuvos gyventojai sudaro tik 0,25 nuošimčius. Jei gimstamumas, savižudybės, emigracija ir kiti „kataklizmai“ vyks tokiais tempais, kaip šiandieną, tai jokio laiko, kaip mini Rimas, tautos sąmoningumo augimui jau nebeliko.  Dar dvi kartos ir liks tik teritorijos pavadinimas.
    Tuom turbūt ir baigsiu. Kam reiks, tas išgirs. 

  26. pestininkas says:

    Geras straipsnis, Rimui pagarba! Taip ir toliau laikyt!  Tokios mintys turi pažadint daugybe žmonių veiklai.

  27. Rimas says:

    Atkreipsiu dėmesį į tai, ko tikriausiai niekas nepastebėjo. …Kai koks nors žmogus imasi aiškintis kokį klausimą iš esmės, pakeliui dar ir tikrindamas informaciją, jis ne tik mokosi tuo pačiu, bet ir pamato realią situaciją konkrečiu klausimu. Žinoma, jam rūpi, kaip konkrečią bėdą įveikti ir jis, ieškodamas sprendimų, klaidžiodamas nuo vienos priežasties prie kitos, galiausiai „atsiremia“ į pačią esmę. Jo paieška atveda prie nešabloniško požiūrio ir nešabloniškų sprendimų. Taip pasireiškia žmogaus intelektas – aukštesnė protavimo kokybė. Todėl tie žmonės, kurie dar tik pradeda savarankiškai protauti, niekada iš karto nesupras tų, kurie jau pradeda naudotis intelekto užuomazgomis, kurias išsiugdė, ieškodami sprendimų, dirbdami patys su savimi. Ir nesuprantančiam žmogui išaiškinti ką nors beveik neįmanoma, supras tik tas, kuris jau ant paties „slenksčio“ ir jam beliko tik nuleisti koją. Būtent tokius nešabloniškus sprendimus ir galima pamatyti viršuje esančiam straipsnyje. Kuo daugiau bus tokių ieškojimų ir dalinimosi jais, tuo greičiau susivoks ir tie, kuriems beliko tik „nuleisti koją“. Ir taip toliau, kaip jau rašiau. ..Be to, kažkur skaičiau, kad tikroji pirminė žodžio idiotas reikšmė – žmogus nesidomintis savo šalies politika (berods, atsirado graikijoje, kaip ir pati „politika“). Ar gali būti, kad žmonių nesidominčių savo valstybės reikalais (t.y. idiotų) šalyje, būtų kokia nors prasminga sąntvarka? Paskutinis žodis dėl mums likusio laiko: jo visada nėra. Bet tai ne priežastis, kad pasiduoti ir palikti ateinančias kartas, savo vaikus, kažkokių parazitų malonei…

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

top