Nežabota „gėjų revoliucija“, kaip didelio politinio lošimo įrankis

2013, gegužės 29, 17:13 | kategorija Ideologija | atsiliepimų (7) | peržiūrų 1 152 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlisŽmonijos istorija daro eilinį posūkį, laivas pavojingai pasviro, dėl to politikos absurdiškumas ir isteriškumas vis auga, o taip pat tęsiasi ir gilėja užslėptų ir akivaizdžių provokacijų, beprotybės aktų seka – visa tai rengiama konkrečiais tikslais ir svetimomis rankomis. Šie aktai pasireiškia pačiais įvairiausiais būdais, kartais visiškai netikėtais.

Paskutiniu laiku Prancūzijoje klostosi gana įdomi situacija: parlamentas, kuris sukomplektuotas daugiausia iš socialistų, kurie dalyvavo Penktosios respublikos valdyme ir anksčiau ir pasižymėjo gana pasvertu požiūriu į įstatymų leidybą, šiuo metu daro tai, ką būtų labai nepaprasta paaiškinti, jeigu prieš savo akis neturėtume „Perestroikos“ ir kitų anomalijų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai, o iš tikrųjų pakankamai gerai susiklosto į konkrečią logiką.

Prancūzų parlamentas kuo toliau, tuo daugiau priima įstatymų, kuriuos sunku būtų pavadinti kaip nors kitaip nei idiotiškais. Prancūzijos visuomenė kategoriškai pasisako prieš tuos įstatymus. Pats naujausias pavyzdys – leidimas homoseksualistams įsivaikinti. Priminsiu, kad prieš šitą normą pasisako ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai šalies gyventojų, realiai šis procentas dar ir didesnis, kadangi net tarp pačių homoseksualų ne visi palaiko šią idėją, juk vaikas ne žaisliukas, o pastaruoju metu atsirado nemažai autoritetingų tyrimų, liudijančių apie tai, kad vaikų „turinčiose“ „šeimose“ seksualinė prievarta prieš juos pasitaiko gerokai dažniau negu tradicinėse šeimose, tame tarpe ir tose, kurios savų vaikų neturi, o įsivaikino svetimus.

Nenoriu čionai veltis į homoseksualistų temos niuansus, užfiksuosiu tiktai tai, kad absoliuti dauguma prancūzų griežtai pasisako prieš skandalingą įstatymą ir netgi nemažai pačių homoseksualistų pasisako prieš jį (galbūt pasąmoningai suvokdami, kad tai ritimasis į absurdą, iš kurio nieko gero neišeis). Prancūzai prieštarauja, tačiau parlamentas, valdomas socialistų, vis dėlto įstatymą priima.

Greta prancūzų parlamente vykstančių procesų, kur socialistai aršiai kaunasi už homoseksualistų teises, Europos žiniasklaidoje per visą pastarąjį laiką buvo išplėtota kampanija, siekianti prikelti iš numirusių senus seksualinius skandalus, į kuriuos buvo įsipainioję socialistai, ir tokio dirbtinio triukšmo dėka užkabinti ant socialistų papildomą „seksualinių iškrypimų šalininkų“ etiketę.

Ir tai, reikia pasakyti, labai įdomus momentas. Man atrodė, kad tik aš vienas atkreipiau į tai dėmesį, bet dabar sužinojau, kad jau daug kas pastebėjo keistą informacinę kampaniją, prilipdžiusi prie socialistų pedofilijos ir homoseksualizmo temas. Tačiau dabar tai padaryti yra be galo paprasta, juk patys socialistai taip aršiai kovoja už laisvę homoseksualistams, kuriems jau seniai niekas negresia. Ir ne šiaip kaunasi, bet visiškai spjauna į savo rinkėjų nuomonę.

Į visa tai žiūrint, susidaro įspūdis, kad už proceso kulisų kažkas organizuoja gerokai subtilesnį žaidimą už tą, kurį regime iš pirmo žvilgsnio.

Kad nekankinčiau jūsų, iškart išklosiu savo hipotezę, o tada pereisiu prie paaiškinimų.

Hipotezė yra tokia. Negalima atmesti, kad prijaukintas ir absoliučiai išorės jėgų kontroliuojamas Olandas, kaip ir jo išsigimusi partija, tik per nesusipratimą vadinama socialistais, iš tikrųjų yra priverstas dalyvauti kažkokiame panašiame procese į tą, kuris vyko Tarybų Sąjungoje prie Gorbačiovo.

Palyginimas yra ganėtinai sąlyginis, ir vis dėlto, man susidaro įspūdis, kad visi tie idiotiški įstatymai, visi veiksmai, kurių imasi Olandas ir jo partija, yra skirti socialistinės alternatyvos diskreditavimui. Man rodos, kad neįtikėtinas socialistų atėjimo į Eliziejaus laukus faktas, kai Prancūzija yra faktiškai kontroliuojama Vašingtono, gali būti paaiškinamas tuo, kad Olandą, t.y. silpną, kontroliuojamą, bevalę figūrą tyčia prileido prie valdžios, kad būtų diskredituotas socializmas įvykių, kurie jau netrukus prasidės, išvakarėse.

O prasidės finansinių piramidžių kolapsas, kuris, visai tikėtina, gali baigtis visos dabartinės sistemos krachu. Daug kas bus nušluota ir, bent jau iš pradžių, į valdžią gali ateiti diktatoriai, kadangi niekas, išskyrus diktatūrą, nebesugebės išsikapanoti iš tokios situacijos.

Tačiau mūsų pasaulį didžia dalimi valdo pinigų maišai, kategorija žmonių, kontroliuojančių stambiausias transnacionalines korporacijas, bankus, turinčių milžiniškus finansinius kapitalus ir labai bijančių juos prarasti. Šiems žmonėms baisus ir dabartinės sistemos krachas, bet dar didesnį siaubą kelia mintis, kad ant sistemos griuvėsių gali išdygti „raudonoji sistema“ – komunistinio ir socialistinio režimo hibridas. O tuo, kad šitie režimai gali atsirasti, nieko nebereikia įtikinėti, juk pasaulis suka į kairę tiesiog akyse ir dabar kairumas būdingas jau ne tik Lotynų Amerikai ir kitoms šalims, kur daugumą gyventojų sudaro jaunimas, bet ir pačiai Europai, tame tarpe ir Prancūzijai, kur socialistinės ir net komunistinės idėjos yra kaip niekad populiarios.

Finansinių piramidžių krachas yra nulemtas, burbulų sproginėjimas – taip pat, galima ginčytis tik dėl terminų, kada tai įvyks. Pats savaime faktas, kad dabartinė sistema bankrutavo yra toks akivaizdus, kaip metų laikų keitimasis, kurio niekas neatšaukė. Šitas krachas gali atvesti į valdžią neokomunistus ir socialistus, dabartiniai magnatai puikiai supranta šitą paprastą dalyką. Tai ką gi jie sugalvojo, šitie magnatai, kontroliuojantys dabartinius ekonominius ir, žymia dalimi, politinius procesus?

Manau, kad jie nori kiek įmanoma labiau sukompromituoti kairiąsias partijas ir kairiuosius judėjimus europiečių akyse, kad po didžiojo štormo neįvyktų raudonoji revoliucija, kuri įves planinės ekonomikos diktatūrą, priešingą dabartinei. O vietoje jos bus galima prasukti tai, ką įgyvendino Pinočetas Čilėje, kitaip sakant, įvesti griežtą diktatūrą, pakankamai kruviną, pasižyminčią didžiule prievarta ir visu tuo, kas turima galvoje, tariant ]žodį „diktatūra“. Tai leis magnatams ne tik išsaugoti savo kapitalus, bet ir tapti dar labiau dominuojančia klase, negu jie buvo „įprastos“ demokratijos laikais, t.y. – dabar.

Štai čia, man rodos, ir yra tasai planas (tiksliau, jo dalis), kurį įgyvendina žmonės, režisuojantys dabartinį nelogišką iš pirmo žvilgsnio procesą, kuris plėtojasi Prancūzijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse. Prancūzijos prezidentas yra absoliučiai kontroliuojamas angliškai kalbančio elito, tiksliau, tų magnatų, apie kuriuos kalbu ir kurie kol kas yra labai ir labai įtakingi, kadangi turi realią valdžią – finansus. Prancūzų parlamentas irgi, deja, tarnauja visai ne prancūzų tautos interesams, o štampuoja įstatymus, siekiančius visiškai kitų tikslų ir interesų. Panašu, kad ir pačią liaudies demokratijos idėją ruošiamasi nuleisti į klozetą, kitaip sakant – privesti ją iki absurdo ir priversti žmones patikėti, kad štai toks socializmas, štai tokia demokratija netinka „sudėtingam laikmečiui“, ir tik didina betvarkę ir suirutę.

Ir homoseksualistinės revoliucijos nežabotumas, ir jos reikalavimų nepagrįstumas, ir jos triukšmingumas – visas šitas absurdas gali tapti ginklu, kurio dėka paprasti normalūs žmonės, t.y. dauguma piliečių, bus parengti minčiai, kad tiktai kraštutinių dešiniųjų „kieta ranka“ galės įvesti tvarką. Ir Prancūzijos atveju, vargu ar ta dešiniąja taps Marina Le Pen. Kalbu būtent apie kietą, cinišką ultra dešiniųjų valdžios paėmimą, būtent apie Pinočeto variantą, juk būtent jis labai parankus magnatams, tiems žmonėms, kurie norėtų atimti laisves iš daugumos žmonių, pateikiant tai kaip „dar didesnį laisvės ir liberalizmo triumfą, vardan kurio teks truputėlį pakentėti ir iškęsti šiokius tokius teisių suvaržymus“.

Šiuo metu Europoje tvyro absurdas, kuris vis labiau ir labiau gilėja, dabar tai jau pernelyg akivaizdu tame tarpe ir nemažai daliai pačių europiečių. Aš ne kartą rašiau apie tai, kad ritimasis link proceso suabsurdinimo iš dalies paaiškinamas tos sistemos, kuri užduoda parametrus, charakteristikomis. Šita ydinga sistema ir jos programa turi visą eilę esminių neišsprendžiamų prieštaravimų, kurie šiuo metu itin aktyvizavosi. Tuo pat metu būtų klaidinga nepastebėti, kad kažkas sąmoningai gilina kai kuriuos absurdiškus momentus, sąmoningai stengiasi pastūmėti dabartinius procesus tam tikra linkme. Ir tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad absurdo gilinimo proceso nekontroliuoja pasaulinės ekonomikos ir politikos kapitonai, kad jie nepanaudoja to savo konkretiems ir toli siekiantiems tikslams.

Ir tas absurdas kaupiasi, plečiasi, prieina iki kraštutinumo ir daug kas byloja apie tai, kad tokiu netikėtu metodu dabartinė demokratija yra paprasčiausiai nuleidžiama į klozetą, tiksliau pasakius, ruošiamasi ją likviduoti beveik taip pat, kaip Gorbačiovas ir jo sėbrai likvidavo tarybinį socializmą. Greičiausiai rimtai demokratinių institutų, tokių kaip partijos ir panašiai, nelies iki to laiko, kol piramidžių krachas nepasieks kritinio taško, o štai tada dabar valdantys klanai, kurie šiuo metu karštligiškai stengiasi sugalvoti planą, kaip išgelbėti savo statusą, tiksliau – kaip atnaujinti jį naujose sąlygose, pasistengs tautos vardu įvesti kietą dešiniųjų diktatūrą, t.y. Pinočeto tipo diktatūrą, kai paprasti žmonės taps dar labiau pavergti negu viešpataujant dabartiniam „liberalizmui“, atsidurs dar prastesnėse sąlygose, atlyginimai dar labiau sumažės, visos garantijos bus panaikintos, bus įvesta policinė valstybės santvarka, o laisves turės tik saujelė „sėkmingų žmonių“, toji „sėkminga klasė“, kuri disponuoja lėšomis, aktyvais, pasyvais ir visu kitkuo, ką spėjo susišluoti per visą ankstesnį laikotarpį.

Taigi, aš įtariu, kad idiotiški prancūzų parlamento ir prezidento veiksmai yra daromi sąmoningai, nurodžius iš šalies, pagal svetimą scenarijų, kurio tikslas – diskredituoti socializmą, kad būtų lengviau atmesti jį tuo momentu, kai bus kaip niekad aktualu įvesti diktatūrą.

Kas nors iš jūsų, perskaitęs šias eilutes, be abejonės prisimins jums įbruktą žodelį „konspirologija“. Šitas žodis specialiai mums brukamas, kad galima būtų apšaukti sąmokslo teorija bet kokį rimtą pokalbį apie giluminius ir ne iš karto pastebimus politinius procesus. Žodį „konspirologija“ įmetė į informacinę erdvę būtent tos jėgos, kurioms nesinori, kad jų žaidimai būtų demaskuoti. Ir ryšium su tuo, galima prisiminti vieną anekdotą:

Dvi karvės stovi šalia viena kitos ir rupšnoja šieną. Viena karvė sako kitai:

-Žinai, man vis labiau atrodo, kad esame šeriamos tik dėl to, kad būtume melžiamos, o paskui ir išvis papjautos mėsai.

Kita atsako:

-Kaip tu mane užkankinai savo sąmokslo teorijomis!

Taip ir su samprotavimais apie giluminius politinius procesus – labai dažnai susimąstantiems apie tai žmonėms atsakoma, kad jie platina sąmokslo teorijas. Dėl to sąvoką „sąmokslo teorija“ aš laikau parazitu, sąmoningai įaugintu į visuomenės protus, kurio pagalba galima būtų nukreipti dėmesį, o tiksliau – privesti iki absurdo bet kokias rimtas diskusijas.

Ir šitai suprasdamas, manau, kad viena iš esminių šiandien turi tapti tema, nagrinėjanti būsimą, o ne esamą situaciją. Tiksliau, kalba turi eiti apie dabartinių procesų tendencijas. Ir čia labai svarbus klausimas: o kuo susirūpinę tie žmonės, kurie 20 metų vadino save nugalėtojais šaltajame kare, kurie pasipelnė potarybinėje erdvėje, išsiurbė iš jos rinkos milžiniškus turtus? Ką jie veikia dabar? Ką jie planuoja ateičiai?

Nemanau, kad tie žmonės yra visiški idiotai, dėl to esu tikras, kad pavojų, iškilusį pasaulio finansinei sistemai, jie puikiai suvokia ir iš anksto mėgina surasti sau vietą būsimoje pasaulio sistemoje. Tačiau esmė kaip tik ir yra tame, kad tų žmonių, magnatų, bankininkų, transnacionalinių korporacijų vadovų, kurie yra akivaizdūs ir nelabai akivaizdūs dabartinės pasaulinės sistemos vadovai, kad visų jų žmonės daugiau nebenori matyti valdžioje. Tautos nebenori, kad ir naujoje sistemoje jiems ant sprando atsisėstų tie patys balandėliai, kurie mus plėšė visą pastarąjį laikmetį.

Štai čia dabar ir vyksta tikroji kova, nors kol kas ji pasireiškia tiktai kaip puolimo strategijos katastrofos atveju kūrimas.

Magnatai, visas tas „finansinis elitas“, kuris manipuliuoja dabartiniais politikais, tampo už virvučių parlamentus, mėgina manipuliuoti masiniu protu, jau paleido į darbą scenarijų, kuris netrukus turės sudaryti sąlygas Pinočeto tipo diktatūrai. O kad mes nepastebėtume tikrosios šitos absurdo komedijos, kurios pagalba bandoma pasukti mūsų mąstymą reikalinga linkme, prasmės, mums pakiša tokius keistus faktus, kaip tarkime, homoseksualistų teisės. Teisės tos pateikiamos tokia kraštutinai absurdiška forma, kokios nereikia net patiems homoseksualistams, juk jiems niekas negresia. Esmė juk ne homoseksualistuose – tiesiog šiandien tą temą naudoja jėgos, kurios nori įteigti žmonėms mintį apie demokratijos absurdiškumą.

Pati homoseksualizmo tema jau seniai propaguojama dėl pačių įvairiausių priežasčių, labai daug politikų susikrovė iš jos savo politinius kapitalus, tačiau kaip ir bet koks ginklas, homoseksualizmo tematika gali būti panaudojama įvairiais būdais. Noriu pabrėžti, kad dabar aš nagrinėju tik vieną šios temos aspektą, yra jų ir daugiau (tarkime, homoseksualistus galima laikyti viena įtakingiausių politine mažuma, kuri prastūmė savo atstovus į svarbiausių Europos ir Šiaurės Amerikos miestų merų postus). Tačiau tai nereiškia, kad homoseksualistais mėgina manipuliuoti kažkokios dar įtakingesnės jėgos, naudojančios minėtą tematiką subtiliems žaidimams, kurių rezultatai galiausiai bus nenaudingi ir patiems homoseksualistams. Juk Pinočeto diktatūroje homoseksualistams nebeliks jokių šansų, būtent „apsivalymas nuo iškrypėlių“ gali tapti viena iš griežtos diktatūros temų.

Kad atitrūktume pagaliau nuo homoseksualistų temos, galime prisiminti kitą prancūzų socialistų įstatymą, kuris, atrodytų, užgimė iš pačių kilniausių ketinimų, tačiau atvedė į visišką profanaciją. Turiu galvoje įstatymą apie 75% mokestį, kuris vėliau buvo atšauktas. Šitas įstatymas mano manymu buvo tokia pati provokacija kaip ir kiti panašūs į jį. Pasikartosiu, kad šalia viso to oficialioje spaudoje vyksta stambaus masto socialistų bombardavimas, mėginama suteršti jų gerą vardą, susieti juos su pedofilija ir homoseksualizmu.

Visuomenė gi po truputėlį bunda ir mato, kad procesas eina absurdo keliu. Ir visuomenė sutrinka. Būtent šiuo sutrikimu ir siekia pasinaudoti tie žmonės ir tos jėgos, kurios bando sukurti jau naują modelį.

<…>

Viskas, kas šiuo metu vyksta – tai laikini procesai, neretai – imitaciniai, sąmoningai nukreipti tam, kad paleistų dūmų uždangą, o tikrieji procesai vyks ateityje. Ir į tai būtina atsižvelgti. Rimtuose elitiniuose sluoksniuose jau niekas negalvoja apie tai, kaip išgelbėti dabartinę sistemą, kadangi visi supranta, jog ji pasmerkta. Dirbama tiktai ta linkme, kaip nutolinti kracho momentą ir kaip apgalvoti tokios pasaulio tvarkos variantą, kuriame dabartiniai ekonomikos kapitonai vėl sugebėtų užgrobti valdžią ir dominuoti. Tačiau jie supranta, kad gyvybinis visuomenės resursas yra ribotas, jis visada yra ribotas ir dabartinės „begalinio augimo“, pagrįsto skolų piramidėmis paradigmos bankrotas tiktai apnuogina šią tiesą ir eilinį kartą ją patvirtina. Resursai menki, negali visi gyventi turtingai, dabartiniai Vakarai – tai iliuzija, apgaulė, kurią užtikrina užslėptas „globalinių Pietų“ apiplėšimas, t.y. neokolonializmas. Ir po šito dabartinės sistemos kracho teks arba sąžiningai dalintis viskuo ir gyventi pagal kišenę (tada dabartiniams kapitonams teks pasitraukti į šalį ar apskritai pasitraukti nuo scenos), arba suvaryti žmones į aptvarą, paversti vergiška, tylinčia mase, kurios sąskaita dabartiniai magnatai visgi sugebės išsaugoti savo statusą, savo dominuojančią padėtį ir savo turtus.

Dabartinės sistemos krachas yra akivaizdus ir visiškai tikėtina diktatūros perspektyva. Ji gali tapti arba lygybės, teisingo gėrybių ir galimybių paskirstymo diktatūra, arba diktatūra, kurios tikslas – išsaugoti „sėkmingų“ žmonių, negausios Pinočeto pažiūrų besilaikančių žmonių saujelės privilegijas.

Jeigu mes nenorime, kad toji diktatūra peraugtų į pinočetiško tipo terorą, tada mums reikalinga tautinės demokratijos diktatūra, nacionalizacija ir suvalstybinimas, žodžiu, visa tai, ką iš mūsų atėmė 1991 metais ir ko likučius norėtų iš mūsų atimti naujame etape, vykstant naujai privatizacijai ir liberalizacijai.

Bėda slypi tame, kad kol kas nėra naujų lyderių, nors tokios figūros, kaip taisyklė, iškyla netikėtai, nenuspėjamai. Tačiau vis dėlto, kad toks pasionarijus nusileistų iš dangaus, pati tauta turi būti tam pasirengusi. Bet ar pasirengę mes tam – didelis klausimas. Mumis kaip ir anksčiau mėginama manipuliuoti, mūsų protai yra valdomi. Šiuo atveju mūsų smegenys plaunamos absurdu, tame tarpe privedant iki kraštutinumo homoseksualistinės revoliucijos absurdą, pedofilų partijų legalizavimo temas ir kitas panašiais – žudančias mūsų protus ir sielas.

Faktas, kad šios temos propaguojamos ir brukamos sąmoningai, nėra ginčytinas, ginčytis galima tiktai dėl to, kokiu tikslu tai daroma, kokiu tikslu naudojamasi šiuo manipuliacijos protais įrankiu.

Baigdamas, pakartosiu pagrindinę mintį: niekas iš elito atstovų jau negalvoja apie šią dieną, niekas nebesitiki, kad dabartinė sistema atsilaikys, visi mėgina apskaičiuoti šuolio per katastrofos bedugnę trajektoriją ir užsitikrinti sau naudingas pozicijas naujoje sistemoje, kuri pradės formuotis ant dabartinės bankrutavusios vartotojiškos sistemos nuolaužų. Ir baisiausiu dalyku daugumai tautų taps mažumos valdžios įvedimas, mažumos, kuri pradės „daryti tvarką“ pinočetiškais metodais. Būtent šito trokšta šiuolaikinis elitas ir  pirmiausiai – kalbantis angliškai.

M. Akimov

šaltinis: versijos.com

pasidalink!

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner

Sarmatai

__________________________________________________________________

Atsiliepimų 7

  1. tfu... says:

    Ne tik kad kliedesiai, bet dar ir dvelkia neomarksizmu. Ne radikalios dešniosios diktatūros reikia bijoti Europai, o visiško nutautėjimo. Būtent tiems „magnatams“ naudinga yra betautė – belytė, lengvai tarpvalstybiu mastu transportuojama banda, o ne tik ne sąmoninga tauta, nacionalizmas.

  2. Ridikėlis says:

    Įstatymas dėl vienos lyties asmenų santuokų įteisinimo pažadino Paryžių. Praėjusį sekmadienį policija sulaikė šimtus žmonių, kurie išėjo į milijoninį mitingą ginti tradicinės šeimos. Beje, tą pačią dieną „Auksinė palmės šakelė“ atiteko prancūzų režisieriui už filmą apie lesbiečių porą.

    Homoseksualios mažumos Europoje perėjo į atvirą puolimą. Ir šį puolimą „tyliai“ palaiminome mes patys. Jį inicijuoja ir veda agresyvios totalitariškos mažumos – politinės, visuomeninės, tautinės, seksualinės ir visokios kitokios – tos, kurios gyvena įsitikinusios, kad demokratija – tai valdžia ir mažumos nuomonės paisymas. Senasis, tradicinis demokratijos supratimas (demokratija – tai valdžia ir daugumos nuomonės paisymas) tokioje aplinkoje tampa nepageidaujama atgyvena, o pati dauguma – beveidis, bukas, gaivališkas, neišsilavinęs ir dogmatiškas mėsos kalnas, kurio nuomonės klausyti (o juo labiau girdėti ar ją pagarsinti) „tikriesiems demokratams“ neverta. O agresyviosios totalitarinės mažumos tuo tarpu save išdidžiai (ir dažnai nepagrįstai) vadina „demokratais“ arba „liberalais“.

    Visa tai būtų tik teorija, jei šios mažumos, „kovodamos už savo teises“ (ypač tai akivaizdu homoseksualų strategijoje) nebūtų taip įžūliai agresyvios. Pradžioje jų reikalavimų ribos buvo pakankamai „nekaltos“ ir, santarvę vertinančiam žmogui pernelyg „nevarginančios ir neįpareigojnčios“: „nediskriminuokite mūsų, pripažinkite mus, ir mes gyvensime savo gyvenimą, o jūs į mūsų reikalus nesikišite“. Pripažinome, o kai tai atsitiko – imta reikalauti teisės rengti paradus, organizuoti mitingus ir viešai pasakoti apie savo gyvenimą.

    Vienas dalykas – nesikišti į jų asmeninį gyvenimą, „nelipti į jų lovas“ (ko nė vienas „normalus“ niekada ir nedarė), ir visai kas kita „išnešti lovas“ į miestų aikštes, sukviečiant žioplius, ir rodyti jiems, kaip gera tokiose lovose. Tačiau tokia veikla vadinama propaganda. Ir tradicinėje Europinėje teisėje (taip pat ir Lietuvoje) tokia veikla būdavo, o daugelyje šalių ir yra iki šiol draudžiama.

    Tačiau ir tuo nebeapsiribojama: panaudojant ir politines priemones (pavyzdžiui, per Europos Sąjungos institucijas), imta piršti, tos pačios lyties santuokų įteisinimo ir vaikų priverstinio atėmimo ir įvaikinimo įstatymai. Beje, tai jau šiandien pateikiama ne kaip kažkas anomalaus ar ypatingo, ir reikalaujama ne tik jų leidimo bei įteisinimo, bet suteikti tokiam įvaikinimui prioritetą, vėl, neva dėl ekonominių vaiko interesų. O tolesnis likimas – kiekvieno asmeninis reikalas… Suprask, įstatymas netrukus įtvirtins iš esmės absurdišką homoseksualią „šeimą“. O toliau?.. Tik civilinė arba baudžiamoji atsakomybė tiems, kas atsisako sudaryti homoseksualią santuoką ar neleisti homoseksualiai porai įsivaikinti jai patikusį vaiką. Na, dar nebent draudimas tuoktis vyrams su moterimis, kaip jau atgyvenusi ir homofobiška nusikalstamo susivienijimo forma. 

    Tačiau išsiskyrimą į vyrus ir moteris ne politikai patvirtino. Taip mus gamta apdovanojo (arba Dievas, jei taip norite). O iš vyro ir moters sąjungos gimsta vaikai, tęsiama žmonių giminė. Tad jei iš teisinių žodynų bus išimti žodžiai „tėvas“ ir „motina“, pakeičiant juos gimdytojais ar dar kuo (tėtis A – tėtis B, mama A – mama B ar pan.), prasidės žmonių, kaip rūšies, nykimas. Juk vienas svarbiausių bet kokios biologinės rūšies ar formos, pradedant pirmuonimis ir baigiant žmogumi, bendrų intersų yra savo rūšies, giminės pratęsimas. O šiuo atveju mažumos paskelbia tokią prigimtį tik viena iš individo sprendimu pasirenkamą bendravimo formų, gyvulišku instinktu, ir „patyliukais per galines duris siūloma įstatymų leidėjams“ visiškai priešinga idėja – kontroliuoti gimstamumą tų, kurie saugo tradicijas, rūpinasi sveikata ir šeimos vertybes iškelia aukščiau už ekonomines, neva tam, kad užtikrinti vaiko sveikatą, apsaugą nuo smurto ir ugdymo ekonominį pagrindą. Tiems, kurie nors kiek priešinasi „šiuolaikinei visuomenės nuomonei“, klijuojamos etiketės, ir, su lengva ironija viešuosiuose pasisakymuose sukuriama tokia viešoji „visuomenės“ nuomonė apie juos, kad netrukus jau pasipratęs gyventi kaip „daugumos“ atstovas asmuo pasijunta tikra mažuma – juk aplinkui visi galvoja kitaip. 

    Taip dalis nepaklusnios daugumos priverčiama peržiūrėti ir performuoti savo pasaulėžiūrą ir pakeisti ją į tokią, kokia buvo vienims peršama ir kitiems formuojama agresyviosos mažumos. Kita dalis – stipresnė prigimtimi ir atsparesnė moraliai – atsiribojusi ir užsidariusi greitai pati tampa tikrąja mažuma ir, netrukus, siekdama išgyventi bei apginti savo namus nuo besiveržiančių „naujovių“, priverčiama imtis tų pačių veiklos (kontrpuolimo, kaip ginybos priemonės) metodų, pačios pakirsdamos pasitikėjimą jomis. Taip veikiama ir politikoje, ir ekonomikoje, ir daugelyje visuomenės ir teisės organizacijų ir judėjimų. Dauguma mūsų, bent kartą kreipęsi su kokiu prašymu į valstybės ar savivaldybės institucijas (net moksleiviai mokyklose) yra patyrę jausmą, nuojautą, kad bet koks paprieštaravimas valstybės pareigūnui ginant savo „teises“ neša savyje užuomazgą grėsmės būti apšauktam provokatoriumi ar smulkiu buitiniu sukčiumi (bent jau savnaudžiu, savo asmeninius interesus iškeliančius virš šventųjų Visuomeninių). O jau bylų ir skandalų, sukurptų Lietuvoje pagal šiuos principus pastaruoju metu žiniasklaidoje nors tvenkinius tvenk.

    Kalbant apie homoseksualių mažumų agresyvumo pasireiškimus ir siekant išsklaidyti atsirandančias abejones, verta prisiminti žodžio „parazitas“ istorija. Senuosiuose žodynuose šis žodis reiškė gyvybės formą arba rūšį, kuri kitų gyvybės formų ar rūšių sąskaita realizuoja savo gyvybines funkcijas (maitinimąsi, dauginimąsį, ginimąsį ir vegetavimą, arba augimą). Šios funkcijos, beje, daugumos tautų tradicijoje (taip pat ir senojoje Lietuvių paprotinėje teisėje) visuomet buvo įtvirtintos ir kaip keturios prigimtinės bet kokio žmogaus teisės. Tačiau dabar žodynuose (kad ir „Tarptautinių žodžių žodyne“) liko tik „maitinimasis kitų rūšių sąskaita“. Taigi remiantis tokia logika, tie, kurie maitinasi mėsa yra parazitai, o tie, kurie išnaudoja kitus giminės pratęsimui (neturėdami galimybių tai atlikti natūraliai) arba siekdami realizuoti saugumo ir fizinius poreikius (užgrobia arba klasta savinasi svetimą turtą, siekdami sukurti sau tinkamą gyvenimui aplinką – suprantamiau, savo namus) jau tapo nebe parazitais. Tokiu būdu per 18-19 a.a. visoje Europoje buvo “legalizuota” prekyba (anksčiau vadinta spekuliacija ir baudžiama tremtimi) ir bankininkystė (anksčiau vadinta lupikavimu, būdinga tik žydams, ir baudžiama mirtimi).

    O dabar ir dauginimasis kitų rūšių pagalba tapo „norma“ visuomenėje, kur homoseksualai pagal įstatymą turi teisę išlikti. Rūšies išlikimui būtinas giminės pratęsimas, o ši rūšis pratęsti savo giminę natūralių galimybių neturi. Juk jiems santykiai su kitos lyties atstovu tokie pat „malonūs“, kaip „normaliems“ – santykiai su gyvuliais ar paukščiais. O be to kaip išgyventi? Tik kolbose. Arba išugdant panašius į save. Tam būtina įteisinti ne tik homoseksualias santuokas, bet ir leisti įvaikinti visus „laisvus“ (t.y. neturinčius „padorių“, atsakingų tėvų) vaikus. Kad pasirinkimas būtų didesnis – juk konkurencija auga – reikalingi įstatymai, kurie padėtų „išlaisvinti“ daugiau vaikų. Štai ir vėl matome tuos pačius asmenis, aršiai kovojančius už vaikų teises: teisę kontroliuoti tėvus (įstatymai dėl smurto prieš vaikus mažinimo bei tėvystės motinystės tesių atėmimo) ar teisę negimti (abortus legalizuojantys įstatymai skirti tik tiems, kas turi tokią galimybę, homoseksualams – jie neaktualūs).

    O dabar palyginimui prisiminkime tautines mažumas. Ar jokių minčių nesukelia lengvatų riekalavimai (kurie šiandien jau įgyvendinti) lenkiškų mokyklų mokiniams, neva tam, kad lenkai galėtų išlaikyti savo tautinį identitetą Vilniaus krašte (savo laiku lenkų okupuotame ir teroru sulenkintame). Tai, neva, jie gali realizuoti tik teikdami savo vaikams Lietuvoje vidurinį mokslą gimtąja lenkų kalba. Lenkija gi (kuri, juk ne už jūrų marių, o čia pat, už keliasdešimties kilometrų) tuo tarpu uždaro paskutines Lietuviškas mokyklas Suvalkų (istoriškai lietuviškame) krašte argumentuodami lėšų trūkumu. Sudėjus A su B gali pagalvoti, kad 3 mljn. lietuvių įžūliai diskriminuodami vargšus lenkus, net esant jų skaičiui daugiau kaip 10 kartų didesniam, kelia grėsmę lenkų identitetui pasaulyje. Todėl, kaip labai vertingą, retą ir toliau sparčiai retėjančią rūšį – lenkus, be kita ko per keletą šimtmečių tiek daug nusipelniusiems Lietuvių tautai, reikia gelbėti ir tai – lietuvių pareiga, Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos sudėtyje reikalas. Hm, kad taip Lietuva padiktuotų savo sąlygas Europos Sąjungos institucijoms… 

    Bent jau aktualiu žemės pardavimo užsieniečiams klausimu. Finansiškai orientuoti Euroentuziastai argumentuoja: kol neparduosime, nebus konkurencijos, nekris kainos. Bet prisiminkime, juk konkurencija – naudinga tik tose srityse, kur gamyba keičia produkto ar gamybos priemonių kiekį, o tuomet per pasiūlą ir paklausą keičia ir kainą. Žemės ūkio naudmenų kiekis šalyje nekintamas. Kad ir kiek užsieniečių įsileisime, žemės nepadaugės. Reiškia lietuvos ūkininkai nebeteks dalies galimybių užsiauginti tai, kas reikalinga (tiksliau, kas būtina) savo tautai, nes danas, švedas ar vokietis tikrai pasius mus i Balbieriškį (kaip tūlas Zuroff‘as), jei mes vieną dieną suprasime, kad mums rytais ant stalo būtina kokia tai tradicinė kmynų arbata. O apie kainas pamirškite: Vokietijai tie keli Lietuvoje užauginti grūdai – smulkmė. Kaip taip pat ir Londono biržoje maklinėjančiam danui ar švedui. O tie keliasdešimt vietinių žemės ūkio pramonininkų, kurie šiandien valdo dešimtis tūkstančių hektarų Lietuvos patys niekada žemės nečiupinėjo. Jų darbas – planuoti investicijas, valdyti riziką ir užtikrinti finansinius rezultatus. Naujų pirkėjų atėjimas į rinką jiems – tai riebi ankstyva pensija ir sotus poilsis šiltuose kraštuose. 

    Todėl jie ir daro viską, kad „visuomenės“ prioritetas būtų ekonominis (lyg ekonomistai viską žino), o ne socialinis ar tautinis (tradicinės vertybės, papročiais bei iš kartos į kartą perduodamoma patirtimi patikrinti poreikiai): smulkieji ūkininkai neefektyvūs (naudoja smulkią neekonomišką techniką, neįperka ir nemoka naudoti naujausių trąšų ir bendrai, gyvena pusiau natūriniuose ūkiuose) – tegu važiuoja uždarbiauti į airijas ir amerikas, paskui tuos 20% jau uždarbiaujančių (ir gyvenimui nuomojančių gyvenamą plotą, kurį prarado savo gimtinėje). O tada, jei tik pamėginsime susigrąžinti atgal tai, ką jau kartą neapgalvoję pardavėme – jų ūkininkai tikrai pasiskųs savo šalių valdžiai, o ši pasielgs kaip D. Britanija Folklendo salose arba JAV Kuveite 1991-ais. Ten juk gerai ginkluotos mažumos gynė savo mažumų tose žemėse, o ne argentiniečių ar kuveitiškių nuosavybę. 

    Visa tai – agresyvaus mažumų elgesio apraiškos. Jie labai grakščiai moka nuo savo teisių ginimo pereiti prie agresyvaus savo nuomonės brukimo visai kitai daliai visuomenės (daugumai), ir netrukus primeta jai tai, ką iki tol dauguma vadino „nenormaliu“ ir nepriimtinu sau dalyku. Tam naudojami provokaciniai, agresybūs metodai, dažniausiai prasidedantys įvarių etikečių savo oponentams klijavimu. Pavyzdžiui, homofobas. Prancūzų kalboje HOMO – žmogus, vyras, reiškia homofobas – neapkenčiantis, arba bijantis žmogaus asmuo. O taip savo laiku buvo vadinami ir nacistai, fašistai. Dabar taip vadinami žmonės, kurie skaito, kad šeima, kurioje du vyrai arba dvi moterys – nenormali, ir ne ne šeima.

    Žodžiu, tave ima kaltinti tuo, kas tau iš tikrųjų visiškai nebūdinga. Juk be jokios abejonės neigiamas požiūris į homoseksualias santuokas neturi nieko bendra su neapykanta žmonėms. Labai retas „normalios“ orientacijos žmogus gali net sau prisipažinti, kad jis neapkenčia homoseksualų. Jie suvokia, kad jų nemyli, bet tai nei kiek nesusiję su neapykanta. Juk mes ir savo artimus žmones nevienodai mylime, o čia nepažįstamas ir dar „kitoks“. O ypač, jei jis garsiai šūkauja, koks jis prašmatnus irvertas meilės.

    Visoms tokioms agresyvioms mažumoms būdingas totalitarinė sąmonė. Ir visos jos labai vieningos: jas viena bendras supratimas, ir tokį susiformavusį bendrumą jie stengiasi įpiršti ir visiems kitiems. Ir tuo metu jie nenori girdėti jokių argumentų, kurie nors šiek tiek leidžia suabejoti jų teisumu. Tai ir yra totalitariškumas: kai prievarta primetama vienintelė nuomonė. Toks buvo Sovietinio peiodo totalitariškumas, toks yra postsovietinio periodo Prof. V. Landsbergio bei Lietuvos socialdemokratų (LDDP, vėliau LSDP, o dar vėliau ir kitų kairiųjų partijų) neklystamumas. Toks pats totalitariškumas kartais girdimas ir iš kitų visuomenės (ne bendruomenės) grupių.

    Tokia tendencija plečiasi, vystosi labai pavojinga linkme. Jei šias tendencijas vertinti homoseksualių santuokų įteisinimo kontekste, tai tokie procesai 50 metų perspektyvoje Europoje gręsia normalių heteroseksualių šeimų uždraudimu ir masiniu homoseksualių santuokų įsigalėjimu. Tai gręsia žmonių kaip rūšies išnykimu Europoje ir mūsų civilizacijos sunaikinimu visame pasaulyje. Ir politinės elitos, ko gero bijodamos „prieštarauti“ jau nusistovėjusiai madai pasaulėžiūroje, ima veikti prieš savo tautų interesą. Dalis bijodama sveikojo „daugumos“ konservatyvumo, kurį pakankamai sunku kontroliuoti, kita dalis, matyt, siekdamas ptraukti savo pusėsn augantį seksualinių (o pakeliui ir kitų) mažumų elektoratą (prisiminkite, kalbame apie agresyvias totalitarines mažumas, kurios yra labai aktyvios ir energingos, todėl labai gerai pastebimos „viršuje“). Akivaizdu viena, kad be Europos ir kitų didžiųjų pasaulio valstybių aukščiausių valdžios sluoksnių „palaiminimo“, šie procesai nebūtų pasiekę tokio mąsto.

    Mažai pavyzdžių? Gal apie vargstančius Lietuvoje bankus, kurie už 13 litų pavedimą papildomai priskaičiuoja 5 litų operacijos įvykdymo mokestį (asmeninė patirtis SEB, 2013.05.27). O gal apie nuskriaustus žydus, kuriems kasmet vyriausybė skiria kelis šimtus milijonų litų kompensacijų už SSRS nusavintą ir sunaikintą turtą, o šie vis dar pravardžiuoja mus žydšaudžių tauta. Tuo tarpu tautos išrinkti tautos interesams įgyvendinti valdžios vyrai nebemato galimybių baigti žemės, o juo labiau kitokio nusavinto turto grąžinimą lietuviams – nebėra ką grąžinti: ka išdovanojo, ką pramiegojo. Ir tikrai ne daugumos naudai.

    Ir įvykiai Prancūzijoje, kuri per pastarąjį penkiasdešimtmetį pasauliui rodė tolerancijos visokioms mažumoms tolerancijos pavyzdį, tai aiškus signalas, kad Prancūzijos prezidentas, pradžioje prisižadėjęs, o vėliau ir patvirtinęs įstatymą, leidžiantį tuoktis homoseksulioms poroms, privertė sveikai mąstančius šalies intelektualus ir daugumą „tikrųjų“ Prancūzijos gyventojų (turima galvoje tų, kurių protėviai gyveno Europoje dar ir iki kolojinio Prancūzijos laikotarpio) baimintis, jog visai netrukus jie bus priversti gyventi pagal įstatymus, diktuojančius „mažumų“ valią. O tokia perspektyva gręsia prancūzų tautos visišku išnykimu. 

    Kaip manote, kiek mes, lietuviai „atsilikę“ nuo Europos?

  3. Manau says:

    Kad totaliai valdyti pasauli, pirmiausia reikia sunaikinti tradicines seimas ir tautiskuma, nes zmones turi stipru instinkta kovoti ir ginti savo seima, gimine, genti, tauta. Zmones paversti belyciais, betauciais tvariniais – pasaulio pilieciais. Be to tai galimybe sumazinti gyventoju skaiciu.

  4. O aš manau says:

    Kad „tradicinės šeimos“, kaip mes jas dabar suprantam, ir buvo sukurtos tam, kad būtų galima jas valdyti…

  5. Socialinis konstruktas says:

    Tamsta, kaip ir straipsnio autorius, su elementaria logika susipykęs. Nėra jokios „tradicinės šeimos“ – tai tik dirbtinai šiuolaikinių kultūrinių marksistų primestas terminas, yra tiesiog šeima, visų kultūrų suprasta vienodai.

  6. Joris says:

    Ridikėlis – šaunuolis! Super komentaras!

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Portalą nuo spamo saugo Akismet. Plačiau, kaip apdorojami komentarų duomenys.

top