Demokratija – plutokratų religija, sudievinanti „pilietinę visuomenę“

                         2013, liepos 5, 16:09 | Sarmatas.LT
-

Filosofijos sąvoką „pilietinė visuomenė“ į filosofijos mokslą paleido Aristotelis (384—322 m. pr.m.e.). „Prieš apibrėžiant kas yra valstybė, būtina išsiaiškinti piliečio sąvoką, nes valstybė yra piliečių visuma“.
Naujais laikais „pilietinę visuomenę“ realizavo buržuazinės visuomenės. Teoriškai apie „pilietinę visuomenę“ rašė F.Hėgelis (1770—1831). Tradiciškai aiškinama, kad „pilietinės visuomenės“ elementai susidaro savaime savarankiškai, t.y. „iš apačios“, o ne pagal įsakymą „iš viršaus“. Visų santykių pagrindas tokioje visuomenėje yra visų piliečių visų poreikių ir interesų patenkinimas.

Taigi „pilietinė visuomenė“ teoriškai susidaro iš visokių piliečių susivienijimų, asociacijų, visuomeninių organizacijų, visokių religijų religinių susivienijimų, šeimų ir t.t.; vadinasi tarp jų ir partijų. Kiekvienas susivienijimas, organizacija, taigi ir partija turėtų atstovauti kažkokiam poreikiui ar interesui.

paveikslėlisVisi susivienijimai, organizacijos ir partijos piliečių steigiami savarankiškai ir jų pačių reguliuojami – taip pasiekiama savivalda, nes kiekvienas susivienijimas ir organizacija sukuria ir savo savitą valdymo mechanizmą. Pagal tokią filosofiją valstybė yra „pilietinės visuomenės“ interesų reiškėja.

Taigi teoriškai „pilietinėje visuomenėje“ visi žmonės gali realizuoti savo interesus per visokiausias organizacijas, susivienijimus, asociacijas ir t.t.; dėl to tokioje visuomenėje negali būti vartojama jokia prievarta, nes tai trukdo realizuoti interesus. Dėl to buvo sukurtos „žmogaus teisės“, leidžiančios praktiškai absoliučiai viską. Teoriškai tai reiškia socialinio teisingumo realizavimą. Taigi ne bet kokią visuomenę galima vadinti „pilietine visuomene“ – jos apibrėžimą atitinka tik demokratija. Turime – „pilietinė visuomenė“ realizuojama per demokratiją.

Taigi „pilietinė visuomenė“ atsirado kartu su demokratija ir savivalda (graikiškai municipija), kai tikroji valdžia nutarė liaudžiai sudaryti iliuziją, kad pati liaudis valdo valstybę. Apsišvietę senovės Graikijos demokratų oratoriai žmonėms kalbėjo apie miesto ir valstybės valdymą ir įrodinėjo, kad visi piliečiai valdo savo šalį. Nors faktiškai valdė plutokratija (turtuoliai vergvaldžiai).

Į demokratiją galima žiūrėti kaip į senovės Graikijos apsišvietusios visuomenės dalies religiją, o „pilietinė visuomenė“ jų garbinimo objektas – idealas, kurio jie siekė (t.y. jų Dievas).

O kaip to idealo siekti? Iš aukščiau išdėstytų teorinių teiginių išeina, kad „pilietinės visuomenės“ visas organizacijas, susivienijimus, asociacijas, partijas piliečiai kuria savarankiškai, patys savo nuožiūra jas valdo ir siekia nežinia kokių tikslų (tikslai žinomi tik jiems patiems). Kaip valstybė derina nežinia kokius interesus? Graikų filosofai apie tai nutyli.

Išsiaiškinus filosofinius „pilietinės visuomenės“ ir demokratijos pagrindus kyla klausimas: «O kiek žmonių įeina į „pilietinę visuomenę“? Kiek procentų žmonių turi dalyvauti „pilietinės visuomenės“ organizacijose? 5–10 procentų ar visi 100?» Pagal teoriją atrodytų, kad visi valstybės piliečiai. Bet dažnai girdime: «„Pilietinė visuomenė“ turi kontroliuoti valdžią». Išeina, kad visas miestas, (tarkim, Vilnius, Varšuva, Hanoveris… ar koks nors kitas) visi jo gyventojai turi susirinkti ir patikrinti miesto buhalteriją. Bet tai absurdas.

Tai kokia dalis piliečių turi būti „pilietinėje visuomenėje“, kad ta visuomenė būtų pilietinė? Demokratijos teorija apie tai nutyli.

Kitas klausimas toks: „Kadangi valstybė yra „pilietinės visuomenės“ interesų reiškėja, tai kaip valstybė turi suderinti visų „pilietinės visuomenės“ susivienijimų, asociacijų, organizacijų, religinių grupių, partijų, šeimų ir t.t. interesus?

Demokratijos teoretikai interesų suderinimą aiškina sekančiai – turi būti iškeltas „valstybės strateginis tikslas“ ir „valstybės ar nacionalinė idėja“. Tą „strateginį tikslą“ ir „nacionalinę idėją“, kaip teigiama, sudaro visos partijos ir organizacijos bendru sutarimu, o valstybės vadovas kartą per metus skaito ataskaitą kaip ji vykdoma. Tą mes ir matome – prezidentai kasmet sako kalbą apie tai ką nuveikė. Šiuo atveju jie elgiasi taip kaip reikalauja teorija.

Silpniausia vieta yra „nacionalinės idėjos“ ir „valstybės strategijos“ sudarymo principas – tuos abu dalykus bendru sutarimu pagal teoriją turi sudaryti visos partijos, visuomeninės organizacijos, asociacijos, religinės bendruomenės ir visos visokiausios organizacijos kiek jų yra, kas praktiškai neįmanoma įgyvendinti. Taigi, nors „nacionalinė idėja“ ir „valstybės strategija“, kaip skelbiama, yra, bet faktiškai ir vieną, ir kitą vyriausybės nurašo iš lubų, o po to skelbiama, kad toks visų susitarimas.

Rusijoje profesorius J.I.Šorochovas tyrinėjo „pilietinės visuomenės“ sukūrimo galimybes. Kad būtų pasiektas bendras visų sutarimas, reikia išsiaiškinti piliečių vertybių sistemas, t.y. ką jie laiko vertybe ir ko siekia. Apklausos rezultatai tokie:

pirmą vietą užėmė troškimas gauti kuo daugiau pinigų (97 procentai), paskutinę vienuoliktą vietą padaryti ką nors naudingo visuomenei ir tėvynei. Iš tų 97 procentų egoistų 60% labai aršūs egoistai (t.y. pasirengę padaryti bet ką, net nusikaltimą, kad tik gautų pinigų).

Į klausimą su kuo asocijuojasi pinigai 14% atsakė, kad juos reikia uždirbti, 60%, kad pinigai gaunami ne už darbą, 67%, kad norint turėti pinigų reikia tapti valdininku (taigi geriausia pinigus gauti iš kyšių ar vagiant iš valstybės), 30%, kad pinigus geriausia užkalti darant nusikaltimus.

Pagal apklausą gavosi, kad Rusijoje dirbti nori tik 14 procentų žmonių ir tik trys procentai norėtų kažką nuveikti, o ne vien tik pinigų užkalti. Profesorius padarė išvadą, kad „pilietinę visuomenę“ kurti galima tik iš 3—14 procentų Rusijos gyventojų, nes visi kiti turi aiškų polinkį į kriminalą ir jie kurtų ne pilietinę, o banditišką visuomenę.

Vakarų šalyse padėtis panaši – absoliuti dauguma trokšta tik pinigų, dažnai bet kokia kaina ir kuo greičiau. Kiek norinčių dirbti pas juos nežinau. Kaip iš tokios publikos nukalti „pilietinę visuomenę‘? Teoriškai viskas gražu ir viskas labai paprasta, o praktiškai neįgyvendinama, nes nėra bendro vardiklio.

Ir iš principo, kodėl tas bendras vardiklis turėtų būti? Imkime Rotšildą ir darbininką. Dėl kokios nacionalinės idėjos jie galėtų sutarti? Jųpaveikslėlis interesai absoliučiai priešingi. Darbininkas kažką gamina, o pelnas nueina bankininkui; valstybė (valdoma turtuolių – taigi ir bankininkų) mobilizuoja darbininką į kariuomenę ir nusiunčia kariauti į Iraką, o bankininkas patogiai sėdi banke; darbininkas-karys užkariauja Iraką, o Irako naftą, dujas ir kitus gamtos turtus privatizuoja bankininkai ir monopolijos. O kas darbininkui-kariui? Ničnieko!!! Po karo darbininką-karį, jei nežuvo mūšiuose, paleidžia iš kariuomenės ir pasiunčia po velnių – tegu verčiasi kaip išmano. Tai kokią „nacionalinę idėją“ ir „pilietinę visuomenę“ jie bendrai gali sukurti? Negali ir niekada nesukuria. Ir niekada nesukurs.

Jau du su puse tūkstančio metų demokratai kuria „pilietinę visuomenę“ ir jos dar nesukūrė. Tai kuo tuomet demokratų „pilietinė visuomenė“ skiriasi nuo krikščioniško rojaus? Niekuo!!! Vieni pustrečio tūkstančio metų siekia idealo ir nepasiekia, kiti du tūkstančius metų visas gėrybes siūlo po mirties, kuomet žmogui jau nieko nereikia. Ir vienu ir kitu atveju žmogus savo gyvenime nei to, nei ano negaus niekada. Skiriasi tik vienų ir kitų retorika.

Kyla klausimas: „Kodėl du su puse tūkstančio metų kalbama apie „pilietinę visuomenę“, o pasiektas tik toks rezultatas? Deja, atsakymas gali būti tik toks – „pilietinė visuomenė“ utopija. Ji yra tikėjimo objektas (t. y. demokratų Dievas), o pati demokratija yra religija.

Demokratija
(demokratinė religija)

Demokratija susideda iš pilietinės visuomenės. Demokratija irgi yra religija. Dėl to demokratai, paėmę valdžią, valstybę atskiria nuo Bažnyčios, nes kiekviena nauja religija paneigia senąją ir imasi prieš ją represijų. Demokratija save iškėlė aukščiau visų kitų religijų. Tai yra normalu. Ji neigia visas religijas, išskyrus save. Taip elgėsi ir prieš tai buvusios religijos – krikščionybė, islamas ir kitos. Naujoji religija visada stengiasi sunaikinti senąją, nes kitaip ji neįsitvirtins. Tą rašo ir N. Makiavelis (Nikolas Makiavelis. Rinktiniai raštai. Vilnius „Mintis“ 1992).

Demokratai, užgrobę valdžią ir patys būdami religija, šalia savęs negali pakęsti kitų religijų, todėl natūralu, kad jie visas religijas atskyrė nuo valstybės, nes valstybę valdo patys. Taigi valstybė nuo religijos vis tiek neatskirta; pasikeitė tik valstybinė religija. Taip pat natūralu, kad jie kovoja ir prieš islamą, ir kitas religijas, nes jie patys yra religija. Todėl siekdami įsitvirtinti naikina varžovus.

Demokratija nieko naujo neišrado. Nors ji ir neigia religijas, bet pati irgi remiasi tikėjimu antgamtiniu reiškiniu, kaip ir visos kitos religijos – tas reiškinys tai teiginys, kad individų būrys (visuomenė) pats savaime gali valdytis. Aukščiau minėjome, kad pustrečio tūkstančio metų demokratai bando padaryti „pilietinę visuomenę“ ir jiems nieko nesiseka sukurti. Jų svajonė sukurti antgamtinį dalyką visą laiką yra tik svajonė, nežiūrint jų teorinių darbų ir praktinių bandymų.

Niekur gamtoje nėra tokio reiškinio, kad kažkoks individų būrys savaime imtų save valdyti. Visur ir visada valdžią kažkas iškovoja. Toks gamtos dėsnis, o demokratai tiki antgamtiška svajone. Pilietinė visuomenė egzistuoja tik teoriškai, t. y. „Šventajame demokratų rašte“ (teorinių veikalų apie „demokratijos pagrindus“ prikurta labai daug), o iš tikrųjų nuo pat demokratijos pradžios senovės Graikijoje demokratinėje valdžioje visada buvo ir dabar yra plutokratinė hierarchija (turtuoliai).

Nors demokratai ir giriasi stovintys aukščiau visų religijų, bet iš tiesų ničnieko nauja neišrado – mąstymo stereotipas liko tas pats (tiki antgamtiniu reiškiniu arba galima sakyti utopija) ir visuomenės principinė sąranga (hierarchija) irgi išliko nepakitusi. Tik vienus asmenis jie pakeitė kitais asmenimis. Demokratijoje hierarchija sudaroma pagal turto kiekį, o ikidemokratinėse visuomenėse ji buvo sudaroma pagal kilmę arba pagal nuopelnus visuomenei. Kadangi demokratijos hierarchija sudaroma pagal turto kiekį – tą matome visose demokratijose – tai iš tikrųjų ji yra plutokratija (turtuolių valdžia[gr. plutokratia < plutos — turtas + kratos — jėga, valdžia])

Demokratija yra religija; tikėjimo objektas – „pilietinė visuomenė“. Demokratai užgrobė valdžią ir viskas liko po senovei – Tikėjimas + Dievas + Valdžia (Demokratija + Pilietinė Visuomenė + Valdžia). Yra ir „demokratų šventieji raštai“ – tai filosofiniai ir teoriniai darbai apie demokratiją ir pilietinę visuomenę.

Kas gaunasi? – Demokratija – turtuolių (plutokratijos) religija.

Kadangi demokratijos tikėjimo objektas (Dievas) yra „pilietinė visuomenė“, o pati „pilietinė visuomenė“ susideda iš įvairiausių organizacijų, tai demokratija reikalauja, kad jos viena kitą pakęstų, t.y. reikalauja tolerancijos, o taip pat viską liberalizuoja. Viso to reikalauja demokratų „šventieji raštai“. Todėl demokratija iš tiesų yra liberal-demokratija. O ką veikia iš tiesų demokratinis liberalizmas skaitykite „Liberalizmas ir Justitia Juvenali

Dar šiek tiek apie religiją. Bendrai paėmus visos religijos propaguoja tikėjimą į antgamtinius reiškinius. Jie įvairūs ir dabar nėra reikalo jų detalizuoti. Bet esant tokiai padėčiai priversti visus žmones tuo tikėti yra neįmanoma – vieni tiki tuo, kiti kitu dar kiti dar kažkuo (teigiama esant daug įvairiausių antgamtinių reiškinių, kuriuos neva kažkas kažkam yra apreiškęs, o visi kiti turi tikėti mačiusiems ar patyrusiems apreiškimą). Taip kiekviena religija suskyla į daugybę visokiausių sektų.

Ir krikščionybėje jų pilna, ir islame, ir induizme, ir budizme, ir judaizme irgi tas pats. O kaip su demokratija? Kaip ir dera tikrai religijai, demokratijų irgi yra visokių. Amerikoje vienokia demokratija, Rusija kuria kitokią, suverenią demokratiją. Dar yra pasaulyje liaudies demokratija, krikščionys demokratai, socialdemokratai, liberaldemokratai ir dar visokių kitokių demokratų. Taigi viskas tvarkoje – demokratija kaip ir dera tikrai religijai irgi turi įvairių atšakų bei sektų (jos vadinasi partijomis). Demokratų sektos tarpusavyje kovoja, kaip ir pridera religinėms sektoms, daro taip, kaip ir visų kitų religijų sektos.

O kaip su misijomis? Kiekviena didžioji religija vykdo misijas, t. y. varo propagandą ir įtikinėja tikėti vienu ar kitu antgamtiniu reiškiniu. Lietuvoje per pastaruosius dvidešimt metų dėl aktyvios propagandos (propagandą vykdo misijos) atsirado „Jehovos liudytojai“, Tikėjimo žodis“, „Mormonai“ ir daug kitų krikščioniškų sektų. Taip pat atsirado „Krišnaitai“ – induizmo atšaka. Jau yra ir budistų, ir dar visokių kitokių. Demokratai irgi vykdo misijas. Prisiminkime – misija Afganistane, Irake, Libijoje, Jugoslavijoje; dabar vyksta misija Sirijoje. Ir Afrikoje vyksta misijos, net ne viena.

Lietuvos vyriausybė irgi siunčia lietuvių karius į tas misijas. Demokratų teorija tvirtina, kad negalima „pilietinės visuomenės“ kurti pagal įsakymą „iš viršaus“, o visada ji kuriama tik žmonėms savaime buriantis, t.y. „iš apačios“. Tačiau tikrovė rodo, kad nei vienoje šalyje demokratija nebuvo įkurta „iš apačios“. Pirmiausia demokratai padarė revoliuciją Amerikoje, po to Prancūzijoje, vėliau laimėjo pirmąjį pasaulinį karą; po to antrąjį pasaulinį karą ir taip toliau. Matome – demokratija visiems kraštams primetama tik per prievartą ir tik „iš viršaus“.

Va paskutinį dešimtmetį demokratų vadai Dž.Bušas ir B.Obama paskelbė demokratijos kryžiaus karą prieš islamą ir vykdo misijas Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje – juos visus demokratizuoja bombomis ir raketomis. Vien tik demokratizuodami Iraką nužudė daugiau kaip milijoną žmonių, o keli milijonai nuo demokratizuotojų pabėgo į užsienį. Taip jie patys ir sako ne karas, o misija!!! Čia net nereikia ieškoti analogijos – viskas vienas prie vieno, kaip iš natų!

Matome, kad ir dabar demokratija primetama tik per karą, prievartą, t. y. „iš viršaus“. Demokratai nužudo milijonus žmonių, o po to demagogiškai tvirtina, kad demokratija kuriama pačių žmonių iniciatyva, t. y. „iš apačios“ kaip reikalauja demokratų „šventieji raštai“. Užtenka tik paskaityti demokratų „šventuosius raštus“ ir pasižiūrėti kaip jie vykdomi tikrovėje, ir iš karto matyti visas jų melas ir veidmainystė. Taigi demokratai, kaip ir visos kitos didžiosios religijos, irgi vykdo misijas. Ir jų demokratinės misijos nė kuo nesiskiria nuo krikščionių vykdytų kryžiaus karų.

Teoriją jau žinome — Visų santykių pagrindas demokratinėje visuomenėje yra visų piliečių visų poreikių ir interesų patenkinimas… o valstybė yra „pilietinės visuomenės“ interesų reiškėja. Naujaisiais laikais visas valstybės valdymo aparatas sudaromas renkant parlamentą, prezidentą, savivaldybes ir kitus pareigūnus. Kuriamos partijos, kurių veikloje gali dalyvauti visi norintys, o pačios partijos kelia kandidatus įvairiuose rinkimuose, iš kurių piliečiai išrenka geriausius (?)… Teoriškai teigiama, kad piliečių išrinkti visų lygių pareigūnai atstovauja piliečių interesams ir tokiu būdu patenkinami visų piliečių interesai ir poreikiai. O kaip yra iš tiesų? Ar praktika atitinka tikrovę?

Pasižiūrėkime kas vyksta Vakaruose. Ten jau du šimtai metų demokratija. Per tuos du šimtus metų tenai sušaudyta tūkstančiai visokių streikų ir demonstracijų. O dėl ko žmonės demonstruoja, streikuoja? Žmonės reikalauja geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų ir didesnių atlyginimų, o taip pat reikalauja padidinti mokesčius turtuoliams ir sumažinti neturtingiems. O kas šaudo į demonstrantus ir streikininkus? Vyriausybė!!!

Kas čia per šizofrenija?! Teoriškai vyriausybė (prezidentas, parlamentas, senatas) demokratiškai renkama iš „liaudies atstovų“ ir turi išreikšti liaudies interesus ir poreikius ir juos patenkinti, t.y. teoriškai ji tenkina „pilietinės visuomenės“ interesus. O praktikoje gaunasi, kad tie patys rinkėjai streikuoja prieš tuos už kuriuos balsavo ir jėga reikalauja patenkinti savo poreikius, o išrinktieji ne tik poreikių ir interesų netenkina, bet į liaudį (demonstrantus ir streikininkus, t.y. savo rinkėjus) šaudo – išeina liaudis šaudo pati į save. Na gryniausias mazochizmas ir šizofrenija.

O tikrovė rodo, kad liaudis gauna tik tiek kiek sugeba išrinktuosius jėga priversti vykdyti savo reikalavimus. Tik taip liaudis demokratiniuose Vakaruose iškovojo geresnes darbo sąlygas, didesnius atlyginimus ir visus visus dalykus, ką ji dabar turi. Štai taip! Teorija sako vienaip, o praktiškai yra visiškai priešingai. Praktiškai demokratinėje visuomenėje liaudis viską, ko jai reikia, gauna tik per jėgą ir per kovą. Va šita kova ir parodo tikrąją tiesą – rinkimai yra tik iliuzija, tik regimybė, kad liaudis pati renka valdžią ir valdosi pati. O iš tikrųjų valdžia priklauso kapitalui ir jis valdžios iš savo rankų nepaleidžia, nežiūrint visokiausių rinkimų – visi įvykiai, visa tikrovė rodo kaip tik tą. Žmonės galų gale turi išmokti atskirti teorinių išvedžiojimų miglą nuo tikrovės.

O kaip yra gamtoje? Gamtoje taip: elnias sutikęs alkaną liūtą neturi teisės gyventi. Jis tą teisę gali iškovoti tik grumtynėse. Tai gamtos dėsnis – jis galioja visiems. Matome, kad demokratijoje, nežiūrint visos teorinių išvedžiojimų ekvilibristikos šis dėsnis irgi galioja – liaudis viską iškovoja tik per kovą, o ne per visokius parlamentų ir prezidentų rinkimus. Rinkimai niekada nieko neduoda.

Štai jums ir įrodymas, kad demokratai tiki antgamtiniu reiškiniu – „pilietine visuomene“ (demokratų dievu) ir demokratine valstybe.

Argi dar reikia aiškinti, ar nematote, kad visuose parlamentuose sėdi milijonieriai ir milijardieriai? Žodžiu turtuoliai. Tai jie save atleidžia nuo visų mokesčių valstybei, o visą mokesčių naštą užkrauna neturtingiems. Pavyzdžiui, Lietuvoje per paskutinių seimo rinkimų agitaciją buvo skelbta socialdemokratų partijos vado A.Butkevičiaus pajamų deklaracija. Jis 2011 metais gavo 800 000 litų dividendų ir iš jų 13 000 sumokėjo mokesčių valstybei. Tai yra 1,625% nuo pajamų.

Bankininkas V.Romanovas, irgi kandidatas į seimą, dividendų 2011 metais gavo 20 milijonų litų, iš kurių 260 000 litų sumokėjo mokesčių. Jis mokesčių sumokėjo 1,3% nuo pajamų. Matote, turtuoliai atlyginimų neima, o visas pajamas paverčia dividendais.

Demokratai valstybei moka 1 procentą mokesčių nuo savo pajamų, o liaudis apie 80 % (čia visų mokesčių suma – darbininko mokesčiai valstybei + darbdavio mokestis už samdomą darbininką + PVM + akcizai; jei norite galite patys suskaičiuoti – gausite tą patį).

Yra dar begalė užslėptų mokesčių – pavyzdžiui, nueini pas valdininką kokios nors pažymos, mokėk pinigus; reikia ką nors užregistruoti valdiškoje įstaigoje, mokėk ir taip be galo, be krašto, bet juk valdininkai už savo darbą gauna atlyginimą, o atlyginimas mokamas iš gyventojų mokamų mokesčių, iš biudžeto. Tai kodėl dar už tai, kad jis kažką padaro reikia dar papildomai mokėti mokestį? Taip ir susidaro paslėptieji mokesčiai. O kur demokratų skelbiama „laisvė – lygybė – brolybė“?

Pagal demokratišką aritmetiką 1% = 80% (1=80). Va tokia lygybė pagal demokratus. Brolybė irgi tokia pati – vienam viskas, kitam nieko — vadinasi gamyboje bendrai sukurtą turtą broliškai pasidalino. Taip … geri broliai… Matome ir šitas šūkis grynų gryniausias melas.

Pranas Valickas

Gerbiami skaitytojai, visą temą galite atsisiųsti ir paskaityti PDF formatu  paspaudę žemiau įdėtą nuorodą:

  P.Valickas: Demokratija - plutokratų religija, siekiant idealo - pilietinės visuomenės (327,2 KiB, 1 673 atsisiuntė)

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena, mintimis ar video siužetu!

Sarmatai

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Atsiliepimų 6

  1. Vilgirdas says:

    Visa tai trumpiau – „bladstvo na parochode“ – rusų šviesuomenė suprato jau prieš 200 metų. O mus vis dar ėda ir grobia, ir žemina visokios aukštųjų partinių mokyklų dėstytojos, „susimažinusios sau atlyginimus“ – NUO KO IKI KO?, visokie iškrypę nuo šventų grobimo aistrų „tėveliai“, visi seime susėdę Rotšildų mėšlynų laižytojai, nusprendę, kad Lietuva „turtinga šalis“: tegul pabando metų metus oriai pagyventi iš 850 litų pensijos. O aš tai ne po liepom laiką leidau…
    Trinkit į sveikatą, nes jūsų reikalavimai tekstui – bailių Vilijampolės vagių kodeksas.

  2. znns says:

    Yra ir kitas hipotetinis kol kas būdas – be kovos. Tai virtuali visuomenė, virtualus bankas, virtualūs pinigai, virtualus darbas – prie kompiuterio, nuo kurio mokesčių nereiks mokėti visuomenės priešams – vyriausybės įstaigoms. Tik reikia pakankamos kritinės masės, kad atsiskaitymai virstų jėga. JAV jau pradėjo kovoti prieš elektroninių parduotuvių tinklą – siekia (ar jau pasiekė) apmokestinti. 

  3. Dario says:

    O valgis irgi virtualus?

  4. znns says:

    Su valgiu teks palūkėt, kol derlius užaugs. Bet prisiminiau (tikrai lietuvių) pasaką apie vilką, artoją ir duoną „o dabar jau valgysim?.

  5. Saulius Kulvičius says:

    Vergas tik tas ,kuris nesupranta ,kad jis vergas . Bet jei būsi nevergas tave gali subombarduoti.Teks pasirinkti komandą ,- Net stipriausias liūtas vengia hienų komandos.

  6. Tangas says:

    Su daugeliu teiginių tokių kaip: “ Demokratija irgi yra religija“, „demokratija primetama tik per karą, prievartą“  būtų galima pasiginčyti, bet aš ne apie tai. Kritikuoti lengva, gąsdinti dar lengviau, o kokios alternatyvos, ką siūlo autoriai vietoj kritikuojamos sistemos, ir kuo tas siūlymas pranašesnis už esamą situaciją

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

top