Švieži diktatūros daigeliai

2011, liepos 18, 21:37 | kategorija Ideologija | 13 komentarų | peržiūrų 898 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlisNuo pat pirmųjų dienų mokykloje esame mokomi, kad demokratija yra pati geriausia valdymo forma. Ji užtikrina visuomenės gerovę ir klestėjimą. Ji leidžia laisvai reikšti savo mintis, realizuoti savo troškimus, be kliūčių dalyvauti šalies politiniame gyvenime. Sunku su tuo nesutikti. Pastaruosius 50 metų Vakarų pasaulyje klestėjusi demokratijos forma išties buvo nebloga.

Tačiau didžiausias šiuolaikinės demokratijos trūkumas yra tas, kad ji egzistuoti gali tik šiltnamio sąlygomis. Demokratija gyvybinga tik tuo atveju, jeigu šalyje yra pasiekiamas aukštas pragyvenimo lygis, kuris leidžia susiformuoti viduriniajam sluoksniui. Pasiturintis vidurinysis sluoksnis tampa demokratinės valstybės valdančiojo elito atramos tašku. Leidžiama laisvai reikšti savo mintis, rengti ir dalyvauti įvairaus plauko demonstracijose, eitynėse, leidžiama keiksnoti valdantįjį elitą. Materialinė gerovė užglaisto daugelį nesutarimų, bei nugludina daug aštrių kampų. Socialinių išmokų pavidalu nusiperkamas ir neturtingiausių gyventojų sluoksnių lojalumas.

Paprastai teigiama, kad demokratija laiduoja ekonominę gerovę, tačiau drįsčiau teigti, kad yra atvirkščiai. Ekonominė gerovė leido ir leidžia įtvirtinti demokratinę valdymo formą. Vakarų pasaulyje demokratinė valdymo forma įsitvirtino tik įsigalėjus kapitalizmui. Kapitalizmo užuomazgos pradžia galime laikyti XVI a., kai pradėjo formuotis šiuolaikinė gamybos (vis labiau didėjantis darbo pasidalijimas) bei finansinė sistema (platus „popierinių“ pinigų naudojimas, gamybos proceso kreditavimas).

Kapitalizmas leido Vakarų pasauliui suformuoti imperinio pobūdžio darinį, į kurį palaipsniui pateko visos pasaulio valstybės. Kapitalistinė santvarka a priori suponuoja netolygų gėrybių (resursų, prekių ir paslaugų) judėjimą. Vienos valstybės gauna (uždirba) daugiau, negu kitos. Tikra, lygiavertė konkurencija tėra tik gražus mitas. Kapitalizmas suteikė Vakarams tiek ekonominį, tiek ir karinį pranašumą prieš kitokios ekonominės ir socialinės santvarkos valstybes, kas leido turtėti kitų sąskaita. Palaipsniui Vakarų šalyse gerėjo ir pragyvenimo lygis.

Vakarų pasaulio demokratija, maitinama netolygiu gėrybių paskirstymu viso pasaulio mastu, suformavo gražų mitą, kad demokratija yra raktas į ekonominį klestėjimą. „Demokratija“ tapo savotišku prekybos ženklu, kuris buvo pradėtas „pardavinėti“ po visą pasaulį. Kiekvienai ekonomiškai vos rusenančiai valstybėlei buvo dramatiškai kalama, kad ji privalo puoselėti demokratiją, jeigu nori tapti turtinga. Paminėti, kad ta Vakarų pasaulio geradarė, kuri ir skleidžia tokias mintis, gyvena puikiai nemaža dalimi būtent todėl, kad ta valstybėlė badmiriauja, niekas niekada ir nesivargino.

Istorijoje sunkiai rasime bent jau trumpą epizodą, kurio metu visi gyveno vienodai gerai. Visada kažkas gyveno geriau už kitus dėka to, kad kažkas gyveno blogiau. Kapitalizmas nėra nei išimtis, nei didelė naujovė. Jis tėra tik dar vienas eilinis žmonijos evoliucijos etapas, kurio metu pasaulyje dominuojantį vaidmenį užima Vakarų valstybės.

Savo prigimtimi demokratiniai režimai yra tokie pat žiaurūs, kaip ir nedemokratiniai. Valdantysis elitas buvo negailestingu visais laikais. Tačiau šiuolaikines Vakarų valstybes valdantys elitai gali sau leisti būti pakančiais kritikai, demonstracijoms, keiksnojimams, nes visi tai nekelia pavojaus pačiai elito egzistencijai. Materialinė gerovė daugelį žmonių padaro apatiškais daugeliui dalykų. Grupės, kurios reiškia nepasitenkinimą, vargiai gali sugriauti pačią sistemą.

Diktatūrinėse valstybėse situacija diametraliai priešinga. Kaip taisyklė, tokios valstybės tegali užtikrinti aukštą pragyvenimo lygį tik nedidelei daliai visuomenės. Svarbu ir tai, kad tokiose valstybėse vargiai gali egzistuoti kelios elito grupės, skirtingai nei demokratinėse. Gėrybių užtenka tik vienai elito grupei. Dėl apverktinos materialinės būklės didelė visuomenės dalis, kuri klestinčioje demokratijoje yra apatiška politikai, yra daug aktyvesnė ir paprastai susikoncentravusi į režimo (t.y. valdančiojo elito) pakeitimą kitu elitu, tikintis, kad naujieji „mesijai“ juos pamaitins ir šiltai aprengs. Diktatūros yra priverstos į visus nepasitenkinimo pasireiškimus reaguoti grubiai ir greitai. Nebuvimas įsišaknijusios ir taikios elito pakeitimo procedūros, taip pat leidžia jai daug grubiau elgtis, nes suvokiama, kad už parodytą žiaurumą gali niekas ir nenubausti (demokratijoje bausmė būtų neišvengiama, nes per artimiausius rikimus už tokią partiją niekas nebalsuotų). A. Lukašenka gali sau leisti daug daugiau, negu D. Grybauskaitė.

Dėl besitęsiančios ekonominės krizės (plačiau<<) demokratinėse valstybėse pradeda vykti procesai, kurie iš esmės yra būdingi diktatūroms. Didėja fizinių ir juridinių asmenų veiklos kontrolė, iki ausų ginkluotus kareivius pamatysi ten, kur anksčiau ir nesvajojai jų sutikti. Visa tai dar tik pradžia. Vakarų pasaulyje ekonominės krizės (kuri, kai kurių analitikų teigimu, yra ne paprasta ekonominė krizė, o viso dabartinio socialinio-ekonominio modelio (t.y. kapitalizmo) transformacijos į kažką naują pradžia) pasireiškimas dar yra itin menkas. Kol kas jos vakariečiai dar visu gražumu ir nepajautė. Jeigu prognozės, kad Europoje ir JAV pragyvenimo lygis smuks ne mažiau kaip 30-50 procentų yra teisingos, demokratijos laukia rimtas išbandymas, kurio ji greičiausiai ir neišlaikys.

Didžiausia Vakarų demokratijų tragedija yra ta, kad pagal jose gyvuojančią politinio gyvenimo logiką politikai negali tautai skelbti jokių blogų naujienų. Politikas, kuris pasakys, kad esame gilioje smegduobėje, kuri greitai dar pagilės kelis kartus, šansų laimėti rinkimus neturi jokių. Dėka to gyvename nuolatinių gerų naujienų bakchanalijoje.

Dar 2000 m. gegužę finansininkas Džordžas Sorosas ištarė viena iš savo „sparnuotų frazių“:
„Muzika jau pasibaigė, o jie vis dar šoka…“

Ekonominė ir socialinė sankloda jau pradėjo trupėti, o mums seka pasakas apie krizės pabaigą. Politikai negali pasakyti teisybės net, jeigu ir suvokia situacijos rimtumą. Nori nenori, peršasi mintis, kad demokratija, tokia, kokią mes ją pažįstame dabar, gyvena savo paskutines dienas.

Krentant pragyvenimo lygiui vis daugiau žmonių įsitrauks į politinį gyvenimą, nes dėl savo blogėjančio gyvenimo kaltins valdžią ir todėl norės ją pakeisti. Bet kokie veiksmai nukreipti prieš valdžią pastarajai bus pavojingi, nes savyje neš riziką, kad tai gali baigtis valdžios nuvertimu. Šiuolaikinėje demokratijoje viena elito grupė gali būti pakeista kita grupe, kuri po naujų rinkimu gali būti vėl pakeista kita grupe, po dar kitų rinkimų gali vėl grįžti sena elito grupė. Tokios rokiruotės gali vykti pastoviai ir taip užtikrinti sistemos stabilumą. Griūnant demokratinei sistemai, valdžioje esantis elitas jau gali nenorėti pasitraukti iš valdžios, nes kitaip rizikuotų į ją jau niekada ir nesugrįžti.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad turtingoje valstybėje yra pakankamai resursų, kad galėtų gyvuoti ir klestėti kelios elito grupės. Vienu laikotarpiu viena grupė gali būti stipresnė ir gauti daugiau negu kitos grupės, vėliau jos vietą gali užimti kita grupė. Tačiau visoms grupėms gali tekti po pakankamai riebų kąsnį. Kai gėrybių sumažėja, prie valstybės valdymo neprieinanti grupė paprasčiausiai lieka be nieko, todėl nustūmimas nuo „valdžios lovio“ reiškia tokios grupės sunaikinimą.

Ne mažiau svarbu, kad demokratijos nesugebėjimas, kurį akivaizdžiai matome ir dabar, spręsti fundamentalių visuomenės problemų, ypač ekonominių, neišvengiamai didina „stiprios rankos“ šalininkų gretas, o siūlymai naikinti demokratiją (atvirai arba paliekant deklaratyvius ir nieko negalinčius spręsti demokratijos institutus) susilaukia plataus pritarimo.

Kaip kažkada augančios ekonominės gerovės sąlygomis Vakaruose gimė šiuolaikinė demokratija, taip smunkančios ekonomikos sąlygomis ji pradės transformuotis į kažką kitą. Neteigiu, kad visi gyvensime valstybėse, kurias valdys „lukašenkos“ ar „kimai“, tačiau tokios demokratijos, kokią pažįstame ją šiandien, tikrai neliks. Beveik nėra abejonių, kad neliks ir tokios saviraiškos laisvės. Visuomenė bus įsprausta į daug griežtesnius rėmus. Tai jokiu būdu nereiškia, kad tai bus blogesnė visuomenė. Tiesiog ji bus kitokia.

Idealiausias variantas būtų netylėti ir aktyviai svarstyti, analizuoti, diskutuoti kokia post-demokratinė santvarka yra priimtiniausia, kad vieną dieną neatsidurtume totalitarinės diktatūros gniaužtuose, tačiau dabartinės santvarkos ribose tą padaryti yra neįmanoma. Kažkada buvo nediskutuotina, kad Trečiasis reichas gyvuos per amžius, taip dabar nediskutuotina, kad demokratija yra vienintelė, nepakeičiama ir atėjusi amžiams.

Rytis Valančiauskas

www.rytisval.lt

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 13

  1. Arūnas says:

    Visiškai pritariu autoriaus mintims – turime svarstyti, ką ir kaip būtų racionaliausia pakeisti savos visuomenės, valstybės labui. O gal dar net labiau – ko dabar turime neleisti daryti, kad turėtumėm bent šiokią tokią savo valstybės ateities perspektyvą. Dabar labai platinama mintis, kad mes maži, nieko negalime, negalime būti savarankiški ir pan., žodžiu, privalome jungtis prie ko nors. Tai skatina nieko ir nedaryti, ir net negalvoti, ką galėtumėm padaryti. Atsieit, be sąjungos vieni niekaip, tai tada „geriau su EU bet ne su rusais“… lyg nebūtų trečios galimybės būti savarankiškesniems ir bendrauti su visais, kas tik to nesipurto …

  2. a.grumbinas says:

    demokratija yra tapatinama su laisve,liberizmu.atseit laisvas žmogus gali buti tik demokratinėje santvarkoje.tuo absoliuti dauguma ir tiki.bet mes turim tik laisvės iliuzija.nerašysiu daugelio faktu,nes patys turbut suprantat kur ta iliuzija pasireiškia.bet paminėsiu keleta fakteliu kurie ateitije dar sumažins laisve.2015 (ligtais) metais bus leidžiama statyti tik pasyvius namus.ir jei aš žmogus su mažais poreikiais,nepernešantis šilumos,norėsiu susiresti koki paprasta medinuka,nebeturėsiu teisės jo iteisinti.čia demokratija ar diktatura?2050 metais iš miestu gatviu turės buti išstumti visi automobiliai su vidaus degimo varikliais(nors jis ir idealios buklės,su mažu kenksmingu medžiagu išmetimu).aš nepernešantis visu tu moderniu inovaciju,elektronikos ir iki šiol važinejantis su 80-taisiais gamintais automobiliais ,busiu priverstas pirkti daikta kuris bus man prievarta primestas.paprasčiausiai matom kiek yra primesta direktyvu statybose,žemės ūkije,gyvenime.koks yra monopoliu,korporaciju lobizmas siekiant kiek galima daugiau perimant sryčiu i savo rankas.juk greit žmogus būdamas statybininku,elektriku pats nebegalės pasistatyti namo,isivesti elektros,ne jis neturės „licenzijos“,“atestacijos“……laisve,demokratija ar diktatura čia?

  3. Valdas says:

    Sutinku su straipsnio autoriumi, kad tokia atstovaujamoji partinė demokratija jau išsikvėpė, gal būtų visai priimtina išeitis įteisinti rinkimuose kapos teisę. Tuomet atkristų partinės rotacijos poreikis, būtų renkamas tikras elitas kurį visi renkantys pažysta. Šiuolaikinių technologijų pagalba, pakeisti vieną ar kitą visuomenės atstovą būtų labai greitas ir neskausmingas procesas.

  4. a.grumbinas says:

    bet kažkodėl nurimo kapos teisės iniciatoriai.ar buvo/yra bandoma ta projekta (ar kokia kita alternatyva) pateikti toliau nei tik specifiniu interneto puslapiu erdve?aš paklausiau savo tėvu ka jie mano apie kapos teise,tai jie atsake kad net neisivaizduoja kas tai yra.va čia ir problema kad iki liaudies nedaeina ta informacija skirtingai nei kokio naujo serialo anonsas ar kokios super pastos reklama.

  5. zoot says:

    Tai tada imkis pats viešinti. |Apie kapos teise nežino beveik niekas.

  6. Sarmatas says:

    Bendruovalda. Sueiga. Kapa (kuopa). Rinkimai pagal kapos teisę.
    Bendruovalda – valstybės valdymo modelis, kai tauta valdosi Kapos teisės pagalba ir pačio išmintingiausio ir galingiausio tautos atstovo – dvasinio vadovo.
    Sueiga – visų piliečių susirinkimas bendruomenės klausimams spręsti ir Kapos sprendimams skelbti.
    Kapa – pagrindinis visuomenės savivaldos būdas, kartu su sueiga ir bendruovalda.
    Rinkimai pagal kapos teisę – Kapos nuomonė, paremta vienbalsiškumu, teisingumu ir sveika mąstysena.
    Visuomeninė sandara. Ardai.
    Gamtoje viskas vyksta tam tikra tvarka. Visų gyvų organizmų bendruomenės griežtai laikosi tam tikrų taisyklių. Žmogus taip pat turi jų laikytis. Visi žmonės yra skirtingi. Visuomenė sudaryta iš kelių grupių, klodų, vadinamų ardais. Žmonės, dvasinės evoliucijos dėka, pasiskirsto į keturis ardus: dvasininkai, vyčiai, ūkininkai ir darbininkai.
    Dvasininkai (žyniai) – tie, kurie sugeba kontroliuoti protą ir jausmus, yra kantrūs, paprasti, tyrūs, turi gebėjimą atpažinti ir kaupti Kūrėjo žinojimą, yra teisingi, tikintys, išmintingi, atsidavę Dievui. Jie teikia, išaiškina kitiems protėvių išmintį, yra dvasiniai vadovai ir vykdo apeigas. Dvasininko tikslas – pasiekti Tobulybę.
    Vyčiai (rikiai) – tie, kurie pasižymi narsa, jėga, ryžtingumu, išradingumu, drąsa kovoje, dosnumu ir gebėjimais valdyti. Nors jie ir mokosi atpažinti ir kaupti Kūrėjo žinojimą, tačiau sava valia niekada nesiima pamokslininkų ir mokytojų vaidmens. Jų tikslas – kovoti už Tiesą ir teisingumą. Vyčio paskirtis – sutvarkyti savo visuomenę tokiu būdu, kad kiekvienam nariui būtų užtikrinta maksimali galimybė dvasiškai vystytis ir prižiūrėti tvarką valstybėje.
    Ūkininkai (verslininkai, prekijai) – tie, kurie užsiima žemės ūkiu, prekyba ir kitokiu verslu. Ūkininko tikslas – pasiekti medžiaginę gerovę.
    Darbininkai – tie, kuriuos samdo likę trys ardai, nes jie neturi polinkio intelektualinei, karinei ir prekybinei veiklai, ko pasėkoje yra patenkinti savo padėtimi. Darbininko tikslas: maistas, poilsis, sueitis, gynyba ir pramogavimas. Darbininkų paskirtis – dirbti, padėti kitų ardų žmonėms ir siekti kūno ir minčių tyrumo.
    Visų keturių ardų prievolė (pareiga) – niekam nekenkti, būti teisingiems, sąžiningiems, tyriems ir susivaldžiusiems.
    Pagrindiniai sąlyčio taškai tarp atskirų ardų. Dvasininkai, vyčiai ir ūkininkai turi savo išmanymo erdves. Vyčių išmanymo erdvė yra valstybės administravimas ir karyba; ūkininko pagrindinis tikslas yra siekti medžiaginės gerovės. Dvasininkai palaiko dorovinių nuostatų laikymosi tvarką, bei atpažįsta ir aiškina tikrovės pokyčius. Darbininkai dirba, padeda kitų ardų žmonėms.
    Buvimas viename iš ardų priklauso nuo asmeninių įgimtų ir išlavintų gebėjimų ir polinkių, akivaizdžiai sekančių iš to gyvenimo tikslo, kurį žmogus pasirinko ir nusprendė pasiekti. Šiuo tikslu gali būti:
    Troškimai – nevaldoma gyvybinių jausmų veikla, omės (instinktų) tenkinimas: tai darbininko būsena;
    Pelnas, nauda – sąmoningas norų įgyvendinimas: tai ūkininko būsena;
    Atsakomybė – teisingumu paremta veikla: tai vyčio būsena;
    Tobulumas – dvasinis gyvenimas ir tikėjimo tiesų skleidimas: tai dvasininko būsena.
    Kiekvienas žmogus, priklausomai nuo savo elgsenos ir pasirinkimo, per savo gyvenimą gali pakilti ar nukristi į bet kurį ardą. Kiekvienas, pagal savo išmanymą, dirba darbą savo ir visuomenės gerovei, padeda vienas kitam.
    Tokia visuomeninė sandara yra tobula, nes ji sukurta ne žmogaus, bet Kūrėjo.

  7. a.grumbinas says:

    tai vienam kitam ir papasakoju.tik tiems kas nori išgirsti,o tokiu nedaug,labai nedaug.

  8. Valdas says:

    Manau, kad reikia susieiti išmintingiems asmenims ir nuspręsti, nuo ko reikia pradėti, kokių žingsnių reikia imtis pirmiausia, kad užtikrinti sklandų santvarkos pakeitimą. Ilgiausia kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio, bet veda į užsibrėžtą tikslą. 

  9. esme says:

    Visa esme tikrajame Dvasingume.Rysije vienybeje su savimi  su aplinka su visuma.O visa kita tik antraeiliai ar net treceeiliai dalykai.Koks skirtumas tos jusu kapos teises.Ar realiai bent isivaizduojate kaip viskas butu?Kad prijimtu bendruomine vienus ar kitus tinkamus sprendimus turi buti pati bendruomine isprususi atsakinga zvelgenti is aukstesnio poziurio tasko.O koki sendien zmonys?Kokia jie bendruomine sudarys?Visam tam bus lygus ir sprendimai ir rezultatai.
      Ir tik dvasinis atgimimas gali viska keisti is esmes.Ir dvasingumo nereikia maisyti su jokiom religijom.

  10. nuomonė says:

    Sarmatui.
    Aišku, kiekvieno teisė turėti savo pažiūras ir jas skleisti. Bet aš vis tiek negaliu likti abejingas, kada akivaizdžiai satanistinės, žmogų žeminančios, jo esmė iškraipančios pažiūros pateikiamos Kūrėjo vardu. Hierarchinė šudrų- vyčių-žynių sistema ( dabar visame pasaulyje veikianti vergovinė biblinė sistema) ne Dievo sukurta, o išsigimusių žmonių . Nebent Tamsta, garbinate ir laikote už kūrėją kokį Jachvę?

  11. Titanas says:

    Kalbama ne apie hierarchinę sistemą, o apie kiekvieno žmogaus vietą visuomenėje, kad žmogus kuo labiau atsiskleistų ir taptų laimingu. nemanau, kad vyčiui patinka būti ūkininku. ir atvirkščiai, – ūkininkas perėmęs administratoriaus pareigas pradeda kitų sąskaita pelnytis. ūkininko pareiga kurti pridėtinę vertę, o vyčio pareiga palaikyti tvarką visuomenėje. Jei sistema kaip dabar iškreipta, tai kiekvienas stengiasi pragyventi kaip išmano, lipa per galvas ir nuo to visiems blogiau.
    Dvasininkas negali atlikti savo priedermės be ūkininkų ir vyčių paramos, o ūkininkas negali atsiskleisti, be dvasininko pateikiamų principinių nuostatų, kurių pagrindu kuriama sistema.
    Visas blogumas tame, kad šiandien vyčiai teigia kad vyčiu būti geriausia, kaip ūkininkas man o kad jis visuomenėje vertingiausias. Šiandien nesugebama atpažinti žmonių ir sistema trukdo žmonėms atsiskleisti.
    Todėl kalba yra apie sistemos kūrimą, kurioje žmonės vienas kitą stiprintų, o ne slopintų.

  12. ara-copi says:

    Praėjo 20 m. nuo buržuazinės santvarkos atkūrimo.Kur jūsų rankos, kur jūsų džiaugsmo šūkiai, kur jūsų laimingos šypsenos? Gal jau pamiršote, kaip džiūgavote, plojote, alpote iš laimės, griaudami socializmą? Jums buvo negerai, kad kainos nesikeisdavo dešimtmečiais, blogai, kad butus gaudavot NEMOKAMAI, kad už šildymą, dujas, elektrą tereikėjo mokėti simboliškai – kapeikas. Kad benzinas kainavo 7-10 kap./ltr., normalaus pieno puslitris – 15 kap., „Vilniaus duonos“ – 36, „Palangos“ – 28 kap., 200 g. natūralaus sviesto – 27 kap…Kad nei už mokslą, nei už gydymą nemokėjote nė kapeikos (nebent saldainių dėžutę gydytojui įbrukdavote). Blogai buvo, kad nežinojote, kas yra nedarbas, kad, baigę aukštąsias ar proftechnines, VISI būdavot įdarbinami, blogai buvo, kad nereikėjo drebėti dėl senatvės, nes pensijų užtekdavo normaliam pragyvenimui. Pagaliau, blogai buvo ir tai, kad galėjot dieną naktį ramiai vaikščioti gatvėmis, nebijodami būti apiplėšti ar sumušti, kas „nepriklausomoj“ Lietuvoj tapo kasdienybe…
    Dabar turite, ko troškote – kapitalizmą – pačią „laimingiausią“ ir „tobuliausią“ santvarką pasaulyje. Džiaukitės kiekvienu nauju mokesčiu, kainų padidėjimu, brangiausiais pasaulyje vaistais, mokamu mokslu, vergišku darbu, ubagiškom pensijom, galimybe numirti, nesulaukus gydytojų pagalbos, jeigu kyšiams pinigų neturite… Džiaukitės „pasirinkimo laisve“, jeigu turite iš ko rinktis… (pagal statistiką iki 2006 m. apie 1500-1600, 2007-2009 m – apie 1100 kasmet rinkosi kilpą ant kaklo. Sovietmečiu tokių būdavo apie 450).
    Lietuvoje savižudybių tarybiniais laikais (1961-1985 m.) būdavo vidutiniškai 450 per metus. Nuo 1991 m. šis skaičius išaugo iki 1600-1700 kasmet. Tiesa, 2006 sumažėjo iki 1050, 2008, 09 – iki 1100. Kas gali paaiškinti, kodėl tais “ baisiais“ , “ siaubingais“ , “ košmariškais“ okupacijos laikais žmonės žudydavosi beveik 4 kartus rečiau. Gal neturėjo tam laiko, nes, kaip sako patriotai, valandų valandas stovėdavo eilėse prie kanopų ir kiaulėms tetinkančios duonos? O dabar žudosi iš begalinės laimės…
    Jokio ekonomikos augimo, kuriuo taip didžiavosi kapitalizmo trubadūrai, nebuvo ir nėra. Po 1990 m. buvo viskas sugriauta ir nuniokota, kaip po baisiausio karo. 20 m. vyksta tik dalinis ekonomikos atstatymas. Štai, butų statyba Vilniuje: 1970-1984 m. – per 80.000 butų – po 15 butų kasdien. (Be to, kasmet buvo pastatomos 1-2 mokyklos, 5-7 vaikų darželiai); 1985-19 000 butų 1986-24 000 butų. Kadangi butus tada dalindavo veltui, arba (kooperatinius) už simbolinę kainą, todėl ir būdavo milžiniškos norinčiųjų eilės.
    1991 – 1997 m. statybos praktiškai nevyko. 1998 – 800 butų… 2005- 2800 butų… 2006-4300 butų… 2007- apie 6000 butų…
    Lietuvoje vartojimas yra daug didesnis, negu produkcija, nes tokio pramonės lygio, koks buvo iki 1990 m., jau niekada nebepasieksime. Lietuvos žmonės buvo paversti stambiojo kapitalo vergais. To nematyti gali tik su propagandos išplautomis smegenimis naivuoliai, prie valdžios lovio prisisiurbusios erkės arba seimo nariai, kurie is vis nieko nemato, apart savo interesų.

  13. Valdas says:

    manau, jeigu valdantieji nieko nenori matyti apart savo interesų,  reikalingas išmintingų žmonių ratas, kuris numatytų reikalingų veiksmų eiliškumą, su mažomis veiksmų korekcijomis įvykdžius eilinį veiksmą. Plaukti pasroviui lengviausia, nors srovė ir neša prie krioklio. Gal laikas pradėti irtis į krantą. 

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top