Arvydas Daunys. Norite gerovės valstybės? O ar žinote kas gali ją mums sukurti?

2018, rugpjūčio 13, 1:01 | kategorija LPT | atsiliepimų (6) | peržiūrų 375 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Arvydas Daunys

Socializmas, komunizmas, kapitalizmas… ar vis tik mes patys?

Kadangi jau buvo didžiulė į komunizmo gerovę ėjusi socialistinė valstybė (TSRS), ir turime jos baigtinius gyvavimo rezultatus – galime palyginti ir padaryti bent apytikslius apibendrinimus tema – kas visuomenėse kuria gerovę – privatus verslas ar nacionalinis-visuomeninis, o gal vyriausybė su savo valstybės vizijos programa ar tiesiog vyraujančios ideologijos numatytas kelias? Nuo ko apskritai priklauso ta gerovė ir kas atsakingas už tai, kad toks siekis būtų realizuojamas?

Komunistų Socializmas

TSRS – tai buvo ekonominis gigantas su penkmečio planais, kurie, pasak partijos suvažiavimų ataskaitų, būdavo nuolat įvykdomi ir viršijami, tačiau nežiūrint į tai, visada imperijoje karaliavo visuotinis deficitas su visuotine lygiava visiems, išbraukiant iš „visų sąrašo“, partinę nomenklatūrą, – ji jau tada buvo nusipelniusi ir gyveno geriau.

TSRS socializmo-komunizmo ideologai privataus darbo (ne valstybinio) veiklos pajamas vadino „nedarbinėmis pajamomis“, – todėl žmonės kažką dirbantys namuose to visuotinio deficito laikais, pavyzdžiui: siuvėjai, gėlių augintojai ir pan., automatiškai tapdavo nusikaltėliais, to meto teisės požiūriu.

Suprantama, kad esant tokiai valstybės pozicijai į visuomenės tarpe pasireiškiančią kūrybinę laisvę ekonominėje srityje, absoliuti dauguma galėjusių būti naudingomis visuomenei iniciatyvų mirdavo net negimusios. Na, neskaitant smulkių dalykų, tokių kaip jau minėtas siuvimas namuose, gėlių, kailinių žvėrelių auginimas, drebant iš baimės, kad kurią dieną gali ateiti patikrinti.

TSRS laikais buvo leidžiama gamyba-prekyba tik žemės ūkio produkcija – tie, kas turėjo savo nedidelius ūkelius galėjo parduoti jų produkciją turguje, pieną supirkdavo centralizuotai.

Viskas buvo griežtai reglamentuota (ekonominėje ir visuomeninėje srityse) ir bet kokia fantazija ar iniciatyva neįtelpanti į reglamento rėmus buvo griežtai baudžiama. Mano senelė gyvendama Sibire vertėsi ten siuvimu namuose. Kai milicija pagal kažkieno skundą ją užtiko tą darant, visos daugybės metų darbo siuvant sukauptos santaupos, visas turtas, buvo atiduotas tardytojui, kad pagal to meto galiojančius įstatymus nepakliūtų į kalėjimą.

Ar įmanoma gerovė valstybėje, kur jos gyventojams uždedamas stogas išreikšti save visose gyvenimo srityse? Vargu, ypač, kai darbas sau pavadinamas nusikaltimu, o bet kokia visuomeninė veikla (neskaitant saviveiklos – šokiai, dainavimas ir pan.) negalima iš principo.

Tačiau TSRS buvo įmanomas užtikrintumas dėl rytdienos, ką galima būtų pavadinti socialiniu draudimu. Be darbo ten nelikdavo niekas ir iš buto (komunalinio) išmetama būdavo tik nuteisus už kriminalinius nusikaltimus, tiesiog išregistruojant iš gyvenamosios vietos. Mokslas buvo realiai nemokamas, o gydymas minimaliai – atsigulus į ligoninę savo vaistų ar tvarsčių pirkti tikrai nereikėjo. Šiuo atžvilgiu žmonės gyveno daug mažesnio streso sąlygomis.

Ar tai galima vadinti gerove? Nežinau. Galbūt nedidelei grupei. Bet visiems – vargu – gerovę žmonės būtų gynę. O istorija rodo, jog visose potarybinėse šalyse to meto žmonės TSRS griūtį sutiko su džiaugsmu, bent jau tuo metu. Tačiau TSRS gyvavusi lygiava tenkino daugelį iš tų, su kuriais ir šiandien bendrauju. Jie prisimena tik to meto pliusus.

Kapitalizmas

Pereikime prie kapitalistinės sistemos, kur visiems viskas šioje srityje leidžiama. Kur žmonės savo ekonomines ir visuomenines iniciatyvas išreiškia kaip tik nori ir sugeba.

Pramonės lygis šiuo atveju nepalyginamai aukštesnis, kaip ir kalbant apie visuomenines bei vartojimo pasirinkimo laisves. Žmonės gali laisvai reikštis visose srityse ir yra labiau atsakingi už savo ateitį. Atsakingi, nes nėra garantuotos teisės į darbą. Tačiau nėra ir privalomo darbo, kas buvo TSRS. Vis tik konkurencija beveik visose srityse garantuoja materialaus gyvenimo kokybę.

Žvelgiant paviršutiniškai, galima sakyti, jog žmonės kapitalistinėje visuomenėje tapo laisvesni, labiau iniciatyvūs ir labiau atsakingi už save, nes turi pasirinkimą ir už jį atsako savo gerove. (TSRS tą darė valstybė) Lyg ir geresni? O gal labiau egoistiški? – Vyksta tiesioginė kova už būvį – auga nedarbas ir už ateitį reikia kovoti. Bendradarbiavimas sutinkamas tik siekiant tikslo organizacijų, partijų, institucijų kolektyvo lygmeniu – visur kitur nuožmi konkurencija. Net ir valstybės valdymo lygmenyse. Kasdien matome nesibaigiančias partijų tarpusavio kovas, kuriose valstybės gerovės siekio nerasime nė ženklo. Tai elementarus bandymas sunaikinti konkurentą.

Visose kitose srityse paaiškėja įdomus dalykas – absoliuti dauguma žmonių neturi jokių fantazijų ar iniciatyvų savo ateities veiklos atžvilgiu, nors sąlygos tam suteiktos. Jie keliauja per gyvenimą pramintu takeliu – mokykla, universitetas, darbo karjera (ar nedarbo pašalpa), pensija. Ir žinoma darbas po 10 valandų (norint kažką pasiekti). Jie sąžiningai atlieka savo varžtelio funkcijas visuomenėje darbo-vartojimo srityse, dažnu atveju tvirtai tikėdami, kad būtent privataus verslo, privačios nuosavybės sistema yra geriausiai atitinkanti jų interesus.

Nors patys toje sistemoje nelemia nieko. Nes jie ir yra joje niekas. Kuris netolimoje ateityje bus pakeistas tiesiog kompiuterine programa ar robotu. Kai kurie jau dabar yra pakeisti.

Kapitalizmas racionalus – kam jam reikalingas neiniciatyvus niekas, kuriam reikia mokėti atlyginimą, pensiją, draudimą ir panašiai? Geriau programa, reikalaujanti tik pradinių investicijų, kurią reikalui esant galima ir patobulinti bei išplėsti. Ar be nuostolių išjungti kai nereikia. Kuri viena gali dirbti 24 valandas per parą.

Kas vyksta? Vyksta dėsningas dalykas – iniciatyvūs verslo ir politikos atstovai, kurie nuo bendro visuomenės narių skaičiaus sudaro 2-3 procentus žmonių, be skrupulų perima valstybės valdymą į savo rankas, ką įteisina įstatymais ir nuolat ateityje tobulina, kad teisėtomis priemonėmis išspirt juos iš ten būtų kuo sunkiau.

Šiandien matome, kaip didelių nuostolių pridarę ar dėl nekompetencijos atleisti valdytojai, direktoriai, vadovai teismo keliu sugrįžta į savo postus dar papildomai išsireikalavę kompensacijas už nedirbtą laiką. O verslas gali nevaržomas atleisti nereikalingus darbuotojus. Naujasis Darbo kodeksas tą dar labiau palengvino.

Visuomenė patenka į savo pačios suteiktų laisvių verslui ir iniciatyviems žmonėms spąstus. Juk teisėta – verslas turi teisę racionalizuoti savo veiklą ir mažinti jos kaštus. Čia lyg ir neprikibsi. Be to jis teikia visuomenei naudingas paslaugas ar gamina jai reikalingas prekes. Todėl turi teisę robotizuoti savo veiklą atleisdamas visuomenės gyvuosius atstovus. Iš kitos pusės – įstatymų leidėjai turi teisę leisti įstatymus, apsaugančius juos ir jų remiamus valstybės tarnautojus nuo atleidimo, nes tą teisę jiems suteikė visuomenė. Viskas teisėta. Bet ar teisinga?

Bet grįžkime prie kuriamos gerovės ir kas jai sukuria sąlygas

Verslas

Verslas rizikuoja lėšomis investuodamas į gamybos įrangą, verslo planą, infrastruktūrą, į darbuotojus, bent jau pirmuoju savo kūrimosi etapu. Jis įdeda daug savo atskirų žmonių asmeninės energijos, kuri stumia jo lokomotyvą. Tie žmonės vėliau, verslui sėkmingai plėtojantis, pavadinami milijonieriais ir jiems pavydima.

Tą paskaičius galima būtų susidaryti vaizdą, jog tie iniciatyvūs ir verslūs žmonės patys yra savo gerovės kalviai, niekam nieko neskolingi ir turi teisę su savo verslu elgtis kaip nori – jį racionalizuoti, nevaržomai mažinti dirbančiųjų jame skaičių ir apskritai – elgtis kaip naudinga tik jiems. Ir tai visiška tiesa.

Tačiau yra ir kita tiesa – visuomenės, kurioje tas verslas dirba. Ir iš kurios gauna naudą to verslo savininkai. Verslas naudojasi visuomenės lėšomis sukurta infrastruktūra, visuomenės žmogiškaisiais resursais ir visuomenės paklausa savo produkcijai. Ir visuomenės apsauga pačiam verslui. Netgi visuomenės sukurtomis savo verslui sąlygomis.

Nes, kaip jau minėjau, TSRS sistemoje sąlygų verslui nebuvimas – eliminuoja pačią privataus verslo galimybę. Tad sąlygos – pirmas būtiniausias dalykas.

Todėl kalbėti, kad verslas niekam nieko nėra skolingas už savo egzistavimą – nėra visiškai tikslu. Verslas nėra skolingas tik už savo asmenines idėjas ir nuosavas investicijas į savo paties projektą. Visa kita – net teritorija kurioje jis randasi, yra visuomenės, sukūrusios valstybę.

Ir ne leidime leisti ar drausti verslą iš tiesų yra esmė:

Duosiu paprastą pavyzdį – pabandykite pastatyti Sacharoje lietpalčių gamyklą. Pirmiausia, vargu ar rasite norinčių ten dirbti siuvėjų. Antra, ten nėra anei jokios infrastruktūros – elektros šaltinių, vandentiekio, kelių, kanalizacijos, parduotuvių ir panašiai. Niekas jumis nesusidomės net kaip tiekėju, nes transportavimo kaštai ir darbo sąlygos beprotiškai išaugins jūsų planuojamos produkcijos savikainą. Jūs negalite net vietoje nieko parduoti, nes aplink jūsų planuojamą gamyklą negyvena žmonės, o jei ir gyvena – jiems jūsų lietpalčiai nereikalingi, nes ten praktiškai nelyja.
Arvydas Daunys

Dabar tą pačią gamyklą planuokite Lietuvoje. Suprantate skirtumą?

Visuomenė

Todėl pirmiausia verslo vertė prasideda nuo vietos, kurioje jis yra kuriamas, ir tą vertę sukuria visuomenė. Ne verslas. Kuo toliau nuo visuomeninių centrų įsikuria verslas – tuo brangiau jam kainuoja visa darbinė veikla. Tuo labiau mažėja jo konkurencinės galimybės. Ir žinoma atvirkščiai. Koreliacija akivaizdi.

Visada į verslo planą, kaip dėmuo, įeina visuomenė, be kurios jis gyvuoti tiesiog negali. O jei negali – reiškia visuomenė turi kiekviename versle savo nuosavybės dalį, ir ta dalis tikrai yra gan žymi.

Todėl visuomenė, verslui racionalizuojant-optimizuojant savo veiklą – atleidžiant žmones iš darbo ir keičiant juos programomis bei robotais, turi teisę tuo pačiu racionalizuoti-optimizuoti savo dalyvavimą to verslo gyvavimo sąlygose abiem pusėms priimtinu būdu. Nes negali būti viskas verslui ir tik visuomenės sąskaita. (Pavyzdžiui, valdant konservatoriams, tuometinio ūkio ministro Dainiaus Kreivio kvietimu į Lietuvą atėjo žinomas Britanijos bankas „Barclays“. Atėjo – ko gero per švelniai pasakyta – buvo priviliotas 14 mln litų dotacija. Šiandien atleidžia 285 darbuotojus.)

Nes verslo gerovė nėra lygu visuomenės gerovei, jei visuomenė šiuose tarpusavio santykiuose neturi savo svorio. Kaip, pavyzdžiui, yra šiandien. Kai minimalus atlyginimas Lietuvoje yra vienas mažiausių ES, esant pakankamai dideliam BVP. (Ko pasekoje verslas verkia, jog trūksta darbo jėgos, nes ji išvažiuoja, tačiau nemato atlyginimų skirtumų, skatinančių tą žmonių bėgimą.)

Yra visiškai atvirkščiai – visuomenė sukuria sąlygas verslui vystytis, tačiau turi sukurti ir verslo egoizmo kontrolės mechanizmus, antraip jis pradeda kenkti pačiam sau ir tuo pačiu visuomenei. Emigracija yra viena iš verslo nesugebėjimo nustatyti optimalių atlyginimų ir darbo sąlygų, priežasčių.

Matydamas tai kas vyksta, darau prielaidą, jog verslas (globalus), matomai, neužsiima savo veiklos kaštų racionalizacijos-optimizacijos pasekmių analize, todėl nesugeba numatyti, jog net visiškai eliminavus gyvus žmones iš verslo vykdymo proceso, – ilguoju laikotarpiu paties verslo perspektyvos pablogės, nes viską tą patį darys ir kitų verslų atstovai, mažindami savo veiklos kaštus.

Ko pasekoje, mažėjant žmonių versle (produkcijos gamyboje) – mažės ir jų produkcijos bei paslaugų pirkėjų, kurie bus išvykę ten, kur jie dar reikalingi arba sėdės pašalpų lygmenyje ir nieko neįpirks.

Todėl galime daryti išvadą, kad nekontroliuojamas-laisvas verslas gerovės nesukurs. Nes, kaip taisyklė, verslo siekis yra visiškai egoistinis – kurti gerovę savo savininkams. Ne visuomenei. Ir tai normalu kapitalizmo sąlygomis – „kiekvienas už save, ir tik vienas Dievas už visus“.

Mes visi, kiekvienas AŠ

Todėl savo gerove visuomenė (Mes visi, kiekvienas asmeniškai) turi pasirūpinti pati – dirbti tos gerovės vardan, kontroliuoti verslą ir jo ryšius su įstatymų leidėjais, nes pastarieji, grubiai šnekant – taip pat verslo, tik politinio, atstovai. O kai susitinka dviejų verslų atstovai – jie šneka jiems suprantama kalba – sukuriu-perku-parduodu, ir už kiek.

Ir, kai visuomenė laiku neįsikiša į tų dviejų dialogą – gimsta tokie Darbo kodeksai, kur valstybės tarnautojai turi kur kas geresnes darbo ir poilsio sąlygas, nei privataus verslo darbuotojai. Kur valstybės vadovai negali atleist prisidirbusių-nepatikimų darbuotojų, nes įstatymuose nėra svertų leidžiančių tą padaryti. Tuo tarpu kai privatus verslas tą padaro vienu ypu. Ir visiškai teisėtai.

Jau atėjo laikas suvokti – jokia partija ar vyriausybė, o juolab verslas, gerovės mums nesukurs. Ją galime susikurti tik patys, nuosekliai dirbdami reikalinga linkme. Nuolat, kasdien prižiūrėdami mums pavaldžias (teoriškai) ir išlaikomas iš mūsų pinigų (praktiškai), save vadinančias valstybės tarnautojais, o mūsų vadinamas valdininkais ir politikais, verslo struktūras. Politinio verslo. Šešėlinio ir realiai egzistuojančio įstatymų pardavimo verslo.

Nes gerovės dykai niekas neduos dėl vienos paprastos priežasties – tie, kurie turi galią ją mums duoti to nedarys, nes tam tektų atsisakyti jau susikurtos sau gerovės.

Kas darys tą savo noru?

Gerovė – tai ne santvarkos modelis – gerovė – tai atpildas už mūsų pasiryžimą nuosekliai dirbti reikalinga kryptimi. Kasdien. Kiekvienam iš mūsų. Asmeniškai.

sekite autorių Facebook’e

Daugiau šio autoriaus straipsnių:

Ekonomikos augimo lėtėjimas – gerai tai ar blogai?
Apmokestindama nepasiturinčius gyventojus valdžia kovos su klimato kaita
Kur link veda pasaulį šiandienė politika? Į išnykimą

Daugiau:

dalinkis!

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner

__________________________________________________________________

Atsiliepimų 6

  1. konkurencijos nėra says:

    Sekantis straipsnis tegul bus apie prdėtinę vertę.

  2. Socialistas says:

    Pritariu, parašyk apie pridetinę vertę, Arvydai. Tik prieš rašydamas apie pridetinę vertę išsiaiškink kas yra vertė ir kaip ji matuojama, nes šitame straipsnyje pilna vaikiškos kalbos. Nesuvokia socializmo ir kapitalzmo esmės ir daug kur rašai remdamasis emocijomis. Arvydai, pradėk nuo to, kad socializmo esmė – santvarka be išnaudojimo, kapitalizme tai neįmanoma.
    O ta vieta kur rašai kad visiems leidžiama viskas tai čia dėjai kaip niolikmetis. Skambi deklaracija ir kartu bevertė, nes realybė kitokia kai susiduri su savo galimybėmis. Tarkim kokios galimybės milijonieriui pradėt verslą ir žmogui, kuris uždirba vidutinę LT algą – 600€. Kaip jam susitaupyt verslo padžiai jei iš tokios sumos vargu ar užtebka išlaikyti 3 asmenų šeimą. Nebūk utopisas Arvydai.

  3. saul says:

    Sakai pas Arvyda daug vaikiskos kalbos.Na o kalbos apie ten,kazkokoki tai….,utopini socializma,tai jau nevaikiskos kalbos?Na ir kur tu ta socializma matei?O gal ji mate kas nors kitas? Apsviesk mus tamsuolius ,draugas socialiste,nes matau,kad pats pilnas tu….saules savybiu,o aplink Tave vien tik tamsa DDD

  4. Arvydas (autorius) says:

    Socialistui,

    Matau jūs geriau išmanote apie tai – komunizmą, socializmą, pridėtinę vertę – gerbiu jūsų nuomonę.

    Lauksime redakcijoje jūsų straipsnio apie išvardintus dalykus. Tikiuosi iki mėnesio pabaigos susitvarkysite.

    Na, o aš nerašiau kapitalizmo-socializmo analizės – tema buvo apie kitką, gaila, kad nesupratote.

    Bet nieko tokio – dauguma suprato.

    Su pagarba.

    Ir iš anksto ačiū už jūsų būsimą straipsnį.

  5. Socialistas says:

    Supratome Arvydai, straipsnio obalsis – neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, paklausk, ką tu gali duoti savo tėvynei.
    Tai tokia frazė, kuri tinka miniai lansbergistų ir nacionalistų (tokiems kaip Saul) kovinei dvasiai palaikyti, ne daugiau. Straipsnis neduoda jokių sprendimų esamoms problemoms spręsti.
    O apie vertę pasiskaitykite K. Markso Kapitalo I tome. Labai nuodugniai išdėstyta su pavyzdžiais.
    Gero vakaro.

  6. Arvydas says:

    Socialistui

    Kiek supratau straipsnio nerašysite.

    Tai kodėl siūlote man rašyti tai, kas jau yra, anot jūsų, aprašyta Markso Kapitalo 1 tome? Pas jus su logika matau ne viskas tvarkoj.

    Toks įspūdis, kad jūsų galvoje tik Markso mintys, o savos kažkur pasimetė, todėl nepykite, jei toliau nediskutuosiu su 200 metų senumo knygos interpretatoriumi.

    Atnaujinkite mąstymą.

    Geros nakties

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

top