Konfliktas Baltijoje gali tapti nekontroliuojamas

                         2017, spalio 22, 13:18 | Sarmatas.LT
-

Rusijos povandeninis laivas paleidęs "Kalibr" raketas

Rusijos povandeninis laivas paleidęs „Kalibr“ raketas | nuotr: © TASS via ZUMA Press

Baltijos jūra šiuo metu tampa didelės įtampos ir besiplečiančio konflikto teritorija, prasidėjusio tarp Vakarų ir Rusijos, po Vakarų palaikyto valdžios pasikeitimo Ukrainoje ir Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos 2014 metais, pažeidžiančios tarptautinę teisę, rašo danų leidinys politiken.dk

Rugsėjį egzistavo tolesnė konflikto eskalacijos rizika, kai NATO ir Rusijos pajėgos Baltijos jūros rajone pravedė stambiausius pastaraisiais metais karinius mokymus.

Laimei, jie neišsprūdo iš kontrolės, o laikraštis The Independent neseniai galėjo konstatuoti, jog Rusija tapo vakarų MIP „fake news“ auka, kurios ryšium su Rusijos kariniais mokymais daug rašė apie grėsmę Baltijos šalims.

Kaip bebūtų, yra pakankamai pagrįstos priežastys su visu rimtumu vertinti būsimą numatytą ar nenumatytą konflikto tarp Rusijos ir NATO eskalaciją. Šiuo metu NATO narėmis yra visos Rytų ir Centrinės Europos šalys, šaltojo karo metu buvusios Maskvos sąjungininkėmis Varšuvos pakto sutarties ribose.

Balkanuose Rusijos įtaka apribota, nors Rusija ir bando pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis įtvirtinti savo įtaką.

Sirijoje taikos perspektyvos šmėkščioja toli horizonte, tačiau Rusijos ir vedančiųjų regiono valstybių – Saudo Arabijos, Irano, ir Turkijos dalyvavimo būtinybė sprendžiant konfliktą – pripažįstama vis platesniu lygmeniu.

JAV – dešimtmečius dominuojanti Artimuosiuose Rytuose galinga valstybė – negali atkurti stabilumo regione, greičiau netgi atvirkščiai.

Šaltojo karo metu ypač didelis pavojus grėsė Vakarų ir Rytų Vokietijoms, o taip pat Centrinei Europai, turint omenyje branduolinio ginklo ir didelės kariuomenės koncentracijos buvimą iš abiejų pusių.

Skandinavija ir Baltijos jūros regionas, atvirkščiai, buvo palyginus nedidelės įtampos zonoje.

Švedija ir Suomija buvo neutralios, Danija ir Norvegija neturėjo branduolinio ginklo, o NATO užsienio daliniai buvo nuolatinės dislokacijos vietose. Trumpiau tariant, ten viešpatavo specialus „skandinaviškasis balansas“ nedidelės įtampos požiūriu.

Šiandien šis balansas ir žemas įtampos lygmuo greitai degraduoja. Baltijos jūros regioną šiandien galime pavadinti greičiau jau „kontroliuojamos eskalacijos“ regionu su augančia rizika prarasti situacijos kontrolę.

Mūsų politinių partijų „Vanagai“ ir mūsų ekspertų bendruomenė remiasi tuo, jog Rusija veikia racionaliai ir santūriai karo ir branduolinio ginklo panaudojimo klausimais. Todėl manoma, jog reikalas nenueis pernelyg toli. Bet kaip neseniai labai teisingai buvo pastebėta Politiken leidinio, Jungtinėse Valstijose vyksta labai audringi siurrealistiniai debatai, kuriuose Rusija minima kaip priešiška šalis dažniau, nei kada anksčiau pereito šimtmečio penkiasdešimtųjų metų periodu po makartizmo.

Ne geriau reikalai vyksta ir Danijoje. O iš Rusijos MIP (masinės informacijos priemonėse), kontroliuojamų valstybės, griežčiausia kritika kasdien liejasi Vakarų adresu,

Rusija beviltiškai atsilieka nuo NATO konvencinių karo pajėgų dalinių skaičiumi ir karinėmis išlaidomis. Bendras Rusijos 2017 metų gynybos biudžetas sudarė 48 milijardus JAV dolerių, tuo metu, kai NATO biudžetas lygus 925 milijardams dolerių, kur tik JAV gynybos išlaidos sudaro 606 milijardus dolerių.

Tačiau kalbant apie branduolinį ginklą, tai čia Rusija nenusileidžia JAV ir NATO. Ir kaip tik Baltijos jūros regione dėl susijusių su geografija ir logistika priežasčių, NATO gali turėti problemų atvirų karo veiksmų pradžios atveju.

Rusija, suprantama, visa tai gerai žino. Todėl Pabaltijis ir Baltijos jūros regionas gali tapti ta kibirkštimi, kuri uždegs tikro karo ugnį tarp NATO ir Rusijos – gali būti, jog pagal žinomą nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios schemą.

Jeigu kaip ir anksčiau bus didinamos ginkluotės atsargos, stiprės kibernetiniai karai, propagandiniai karai ir sankcijų karai, – tai mes realiai galime priartėti prie katastrofos , kas gali įvykti pasekoje, pavyzdžiui, nelaimingo atsitikimo ar neteisingo priešingos pusės ketinimų įvertinimo.

Skirtumas tarp karo ir taikos išskysta, vietoje to visuose frontuose vyksta „karai“, kurie apibūdinami taip vadinamu mutual disruption (abipusių sutrikimų kūrimu).

Kai kurie Vakaruose, tikėtina, nori, kad Rusija taptų „vakarine“, jei būtų nuverstas Putinas, ir netgi tiki tuo, jog tai gali pavykti.

Bet, kaip nurodė rusų analitikas Dmitrijus Treninas, situacija Rusijoje šiuo metu pastebimai skiriasi nuo tos, kuri buvo sugriuvus Tarybų Sąjungai 1991 metais. Jeigu būtų pašalintas Putinas, tai pas Vakarus, lyginant su 1991 metais, Rusijoje ir Kremliuje liktų labai mažai draugų.

Nestabilumas, chaosas ir tolesnis dreifas nacionalistine kryptimi taps labiausiai tikėtinu subyrėjimo rezultatu , nauja „spalio revoliucija“, praėjus 100 metų po pirmosios 1917 metais. Vargu ar to nori Rusijos liaudis arba mes Vakaruose.

Rusija, kaip jau buvo minėta aukščiau, nusileidžia konvencinės ginkluotės atžvilgiu, todėl jausdama spaudimą ji daro akcentą į kitas karo formas, konkrečiai, kiber-atakas, propagandinį karą ir hibridinius karus.

Rusijos ekonomika šiuo metu gyvena ne pačias geriausias dienas, daugiausiai dėl to, kad nėra esminių ekonominių reformų. Rusijos ekonomika kaip ir anksčiau pagrindinai remiasi naftos ir dujų eksportu.

Tačiau, pasak Tarptautinio valiutos fondo duomenų, Rusijoje vyksta nedidelis ekonomikos augimas. Vakarų ekonominės sankcijos veikia, tačiau neabejotina, jog didžiausią reikšmę turi žemos naftos kainos.

Turint omenyje grėsmių sąrašą, vyraujantį politikų ir vedančiųjų mūsų ir Baltijos jūros regiono šalių ekspertų tarpe, tenka konstatuoti kovos būtinybę už tai, kad būtų pakeista situacija ir pradėtas rimtas alternatyvų svarstymas.

Labiau į pietus Europoje kur kas lengviau svarstyti augančio konflikto tarp NATO ir Rusijos alternatyvas, todėl, kad ten visiškai kitoks grėsmių paveikslas.

Baltijos jūros šalyse, išskyrus, galbūt Suomiją, dominuoja „Vanagai“, o Centrinėje Europoje ir Italijoje, o taip pat Prancūzijoje ir Vokietijoje mes matome „balandžius“ arba „pelėdas“, kurie kur kas platesniu lygmeniu veikia remdamiesi kompromiso paieškos, konfliktų sprendimo ir įtampos mažinimo strategija. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje, jaučiasi šaltojo karo paveldas. Kultūriniai ir istoriniai santykiai, „civilizacijų susidūrimas“ irgi vaidina savo vaidmenį.

Rusija, vyraujančiame Vakaruose aptarimų kontekste (nekalbant apie jos vaidmenį ir istoriją) dažnai laikoma agresyvia, ekspansine, imperialistine, ekonomiškai ir kultūriškai atsilikusia.

Ar turėtume mes vadovautis tokia mąstymo forma? Mūsų nuomone, absoliučiai ne.

Pakitimai siūlo naują mąstymą ir savikritiką, o būtent jie pas mus šalyje randasi, švelniai tariant, labai sunkiose sąlygose. Laukia sunki kova, norint pakeisti vyraujantį požiūrio tašką ir pasiekti pakitimų, bet tai būtina šiai dienai.

Sprendžiamą reikšmę politinėje darbotvarkėje turi kompromisų paieška, įtampos mažinimas ir konfliktų sprendimas vietoje tolesnio ginkluotės skaičiaus auginimo. Ryšium su tuo mes rekomenduojame kur kas išsamiau susipažinti su Rusijos mąstymu užsienio ir saugumo politikos atžvilgiu.

Kaip pasakė Henry Kissinger: Putinas – tai ne Hitleris ir ne Stalinas, o greičiau jau naujasis rusų „caras“.

Angela Merkel mano, jog „Putinas gyvena kitame pasaulyje“, ir tai teisinga. Tai ne Vakarų idealizmas tikint vienpoliario pasaulio galimybe ir platinant po pasaulį (su karinių priemonių pagalba ir be jų) vakarų liberalias vertybes, o greičiau jau realaus mąstymo ir jėgų balanso palaikymas: Rusija pripažįsta Vakarų pirmaujančias pozicijas, tačiau nepripažįsta Vakarų dominavimo.

Iškart po 1989 metų daugelis Vakaruose tikėjo vienpoliariu pasauliu ir liberalios santvarkos pergale visame pasaulyje. Tačiau šiandien mes turime nusiteikti į daugiapoliariškumo variantą, nors tai ir sunku daugeliui mūsų šalyje (Danijoje).

Vargu ar mums pavyks, kaip 19 amžiuje sukurti didžių Europos valstybių koncerto sistemą, kur Rusija būtų lygiateise partnere.

Tačiau Rusija nėra vieniša, stojusi prieš vienpoliarį pasaulį, – ją palaiko stiprios šalys, pirmoje eilėje – Kinija. Prarandantys galią Vakarai negali įveikti šios kliūties.

Daugiapoliariškumas ir teisėtų Rusijos saugumo interesų pripažinimas suponuoja, kad NATO sustabdytų visus tolesnės plėtros judant link Rusijos pasienio planus, tai yra įtraukti į šiuos planus Gruziją ir Ukrainą, ir, kad akcentas kur kas didesniu lygmeniu būtų daromas į tokių institutų stiprinimą kaip JTO, ESBO ir Europos Taryba.

Padėtis pačiame NATO šiuo metu ne pati geriausia, egzistuoja krizė santykiuose tarp JAV ir Europos, Turkija realiai randasi ne NATO.

Būtina turėti geriausias sąlygas diplomatijai, būtina nutraukti išlaidų mažinimo tendenciją užsienio reikalų žinyboje pas mus ir kitose vakarų šalyse, pagrindinį akcentą darant kompromisų ir sprendimų paieškos srityse.

Būtina pastebimai sustiprinti bendradarbiavimą ir vystyti dialogą su Rusija ir kitomis NVS šalimis pilietinės visuomenės srityje.

Berlyno sienos griūtis ir šaltojo karo nutraukimas labai didele dalimi paaiškinami padidėjusia komunikacija tarp tarp Rytų ir Vakarų nevyriausybiniame lygmenyje, kas buvo vienu iš paneuropinio įtampos mažinimo proceso rezultatu pereito šimtmečio septyniasdešimtaisiais ir vėliau sekusias metais.

Vakarai ir Rusija kaip galima greičiau turi vyriausybių lygmeniu aptarti problemas susijusias su kiberkarais, hakerių atakomis, propaganda ir jų ribojimu.

Pirmoje eilėje būtina daugiau pasitikėjimo tarp Rusijos ir Vakarų, rusų pusė turi irgi daryti nuolaidas.

Sankcijų karas su Rusija turi būti nutrauktas. Taip pat, kaip ir įtampos mažinimo periodu šaltojo karo metais, reikia daryti akcentą į „pasikeitimus per prekybą“.

Apskaičiavimai rodo, jog Vakarai, skaičiuojant eurais ir doleriais iš sankcijų karo praranda daugiau, nei Rusija, – nuostoliai sudaro maždaug 80 mlrd per penkerius metus. Trumpiau tariant, mes susiduriame su nuostolių situacija iš tos ir kitos pusės. Mes patys sau šaudome į koją, o Rusija tampa vis labiau užsispyrusia, nacionalistine ir autoritarine.

Sankcijos yra reali labai brangios simbolių politikos išraiška.

Europinės NATO šalys ir ES turi veikti savarankiškai ir nesilenkti prieš JAV ir Kongreso, kur iš tiesų viešpatauja „Vanagai“, diktatą. Egzistuoja rimtas pavojus to, jog įstatymu užtvirtintos sankcijos prieš Rusiją yra vidaus politikos pobūdžio, ir remiasi tuo, jog principas „Amerika pirmiausia“ nebus atšauktas artimiausioje ateityje.

Be to, ES sankcijos suteikia amerikiečių įmonėms – pavyzdžiui, energetikos sektoriuje – naujas galimybes Europos rinkoje, ir tai savaime sustiprina JAV norą išlaikyti sankcijas. Sankcijos nedaug kainuoja Jungtinėms Valstijoms, tačiau Europa praranda šimtus tūkstančių darbo vietų. Todėl pasipriešinimas sankcijoms ypač stiprus Europoje, ir pirmiausia verslo sferoje.

Baltijos jūros oro erdvės kontrolė turi būti žymia sustiprinta, kad neatsirastų atvira karinė konfrontacija dėl klaidos ar neteisingo situacijos vertinimo.

Dialogo su Rusija blokavimas iš žinomų NATO šalių pusės turi būti įveiktas: būtina rimtai vertinti pasiūlymus, konkrečiai iš Suomijos pusės apie efektyvesnę kontrolę.

Reikalinga sumažinti įtampą Ukrainos krizės atžvilgiu. Minsko susitarimai turi būti vykdomi visų pusių, tai yra Rusijos, separatistų, ukrainiečių savanorių batalionų ir vyriausybės Kijeve. Tam turi būti įgyvendinta susitarimų vykdymo kontrolė. Ryšium su tuo būtina sustiprinti ESBO kontrolės galimybes, kuri turi vaidinti gerokai svarbesnį vaidmenį.

Visos konflikto pusės privalo laikytis paliaubų. Rusija turi nutraukti ginklų tiekimą į Rytų Ukrainą, o Vakarai sudaryti spaudimą Kijevo vyriausybei, kad pastaroji sutiktų su savivalda Rytuose, amnestija ir nacionalinių mažumų, įskaitant rusus, teisėmis.

Krymas kol kas išlieka užšaldytu konfliktu. Mes jau susipažinę su užšaldytais konfliktais Korėjoje, Padniestrėje, Kalnų Karabache, Vakarų Krante Izraelyje ir Kipre. Jeigu bus sumažinta įtampa konflikte su Rusija ir sukurtas tarpusavio pasitikėjimas, tai galima būtų, kaip siūlė neseniai miręs Zbignevas Bžezinskis(Zbigniew Brzeziński), įsivaizduoti kompromisą Ukrainos klausimu, nežiūrint į tai, jog Krymo sugrąžinimas Ukrainai artimiausioje ateityje atrodo neįmanomas.

Tai gali įvykti žmogaus teisių laikymosi pagrindu, ne paskutinėje vietoje Krymo totorių teisių, galbūt, sukuriant laisvą ekonominę zoną Kryme ir teikiant ekonominę kompensaciją Ukrainai

Rytų Ukraina kaip ir Krymas irgi gali tapti užšaldytu konfliktu. Regiono atstatymas po karo kainuos vyriausybei Kijeve milijardus dolerių, o Ukrainai tam bus reikalinga išorinė ekonominė parama. Įtampa tarp trijų Baltijos šalių ir Rusijos turi būti sumažinta politinių ir diplomatinių priemonių pagalba.

Pabaltijo vyriausybės turi padaryti daugiau dėl to, kad integruotų rusų nacionalines mažumas ir garantuotų jų teises, kad šios mažumos nebūtų panaudotos Rusijos nacionalistinės propagandos įrankiu. Visos pusės turi paremti sustiprintą kontrolę ir ESBO buvimą pasienio tarp Baltijos šalių ir Rusijos srityse.

Rusija, – tai neglobali supervalstybė, o svarbus žaidėjas, konkrečiai, Sirijoje. Kaip nurodė Herbert Pundik, amerikiečių ir rusų požiūris čia – pavyzdžiui, Asado režimo atžvilgiu – sutampa.

Svarbu, kad Turkija, Iranas ir Saudo Arabija dalyvautų nustatant taiką, kas gali įvykti, tik jei JAV ir Rusija kartu sudarys čia spaudimą.

Taip pat Rusija yra būtina partnerė kovoje su islamo terorizmu, ji pati nukentėjusi nuo teroro atakų.

Nauja Danijos ir Europos politika, sekant šiais pasiūlymais, nėra „nuolankumo“ ar silpnumo išraiška. Tai sveikas požiūris ir sistemingas darbas, nukreiptas ieškant kompromiso, diplomatinių konflikto sprendimų ir oficialiai užtvirtintas dialogas.

Willy Brandt formulė, suformuluota šaltojo karo įtampos gesinimo procese, – „pasikeitimas per suartėjimą“ – veikia po senovei.

šaltinis: infa.lt

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena, mintimis ar video siužetu!

Sarmatai

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Atsiliepimų 6

  1. Anupras says:

    O kas garantuos ,kad šiame straipsnyje visi faktai yra teisingi nūdienos atžvilgiu ir nėra jokio melo?

  2. As says:

    Manau, jog siame straipsnyje rasoma teisingai, kaip turetu buti daroma. Del kariniu pajegumu karstligisko didinimo musu regione bent jau as saugumo padidejimo tikrai nejauciu. Greiciau – priesingai. Jei butu kalbamasi jausciausi kur kas saugiau

  3. saul says:

    Keistai skamba pamastymai apie Baltijos saliu stipru apsiginklavima.Siulyciau palyginti su 1990 metais.Visi zinome kiek cia buvo rusisku branduoliniu ir kitokiu ginklu ir armijos.Ir kvailam aisku,kokia branduolinio smugio tikimybe Lietuvos teritorijoje buvo karo atveju.Netgi dabartines ginkluotes ir Lietuvos armijos skaiciaus palyginimas su 2000 metais-neigiamas.

  4. Simas Simaitis says:

    Visas perkamos ginkluotės pobūdis ir karių kontingentas prilygsta tik neramumų malšino regione skaičiui. 

  5. Dainius V. says:

    Simas Simaitis> vienintelis TEISINGAS pastebėjimas įvertinant straipsnio esmę.

  6. pestininkas says:

    Linkes sutikt su Simu ir Dainium, na o dėl straipsnio, tai manau beletristika, toliau nesiplėsiu, nes nėra dėl ko. Gal šešiolikamečiams koncervų remėjams poveikį ir paliktu… Ai tiėsa, Amerika mums padės!?

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

top