Kova už teisę negerti alkoholio, kurios rezultatas – alkoholio akcizas

                         2016, spalio 26, 1:01 | Sarmatas.LT
-

plaka rimbuApie tą karą vadovėliai nutyli, nors tai buvo pats tikriausias karas, su patrankų šūviais, žuvusiais ir belaisviais, laimėtojais ir pralaimėjusiais, nugalėtųjų teismais ir nugalėtojų džiūgavimais dėl pergalės ir kontribucijos (karo nuostolių kompensavimo).

To nežinomo moksleiviams karo mūšiai vyko 12 Rusijos Imperijos gubernijų teritorijoje (nuo Kauno gubernijos (rus. Ковенская губеpния – vert. pastaba) vakaruose iki Saratovo gubernijos rytuose) 1858-1860 metais.

Tas karas istorikų dažniau buvo vadintas kaip „Blaivininkų maištas“ todėl, kad valstiečiai atsisakė pirkti vyną ir degtinę, negerdavo ištisais kaimais. Kodėl jie taip elgėsi? Todėl,kad nenorėjo, kad jų sveikatos sąskaita lobtų tie 146 otkupščikų (mokesčių rinkėjai carinėje Rusijoje), į kurių kišenes plaukdavo pinigai iš alkoholinių gėrimų prekybos visoje Rusijoje. Degtinę otkupščikai tiesiog brukte brukdavo; jei kas nenorėdavo gerti, jam vis tiek tekdavo už ją susimokėti – tokios tuomet buvo taisyklės…

Tuo laiku šalyje buvo nusistovėjusi tokia tvarka: kiekvienas vyras būdavo prirašomas prie atitinkamos smuklės, ir jei jis neišgerdavo „normos“ ir alkoholio pardavimo suma būdavo per maža, tai nesurinktus pinigus smuklininkai surinkdavo iš aplinkinių kiemų, priklausančių tai smuklei. Tuos, kurie nenorėjo arba negalėjo susimokėti, nuplakdavo rimbu – pamoka kitiems.

Alkoholio prekeiviai įsijautę pakėlė kainas: 1858 metais kibiras baltakės vietoje trijų rublių jau kainavo dešimt. Galiausiai valstiečiams įgriso maitinti veltėdžius ir šie, netgi nesusitarę ėmė boikotuoti alkoholio prekybą.

Valstiečiai nuo smuklių nusisuko ne tiek dėl gobšumo, kiek iš principo: darbštūs žemdirbiai puikiai matė, kaip jų kaimo gyventojai vienas po kito tampa girtuokliais, kuriems jau niekas, išskyrus gėrimą, nebemiela. Kentėjo žmonos, vaikai, tad norėdami užkirsti kelią kaimiečių girtuoklystei, bendruomenės susirinkimuose vienbalsiai nusprendė: mūsų kaime niekas negeria!

Kas degtinės pardavėjams liko daryti? Jie numetė kainą. Žmonės į šį „gerumą“ niekaip nereagavo. Šinkoriai, norėdami sumažinti blaivininkų užmojus paskelbė, jog degtinę dalina dykai. Bet ir čia niekas neužkibo, atsakymas buvo tvirtas: mes negeriam!

Pavyzdžiui, Saratovo gubernijos Balašovo apskrityje 1858 metų gruodį 4752 žmonės atsisakė gerti alkoholį. Prie visų Balašovo smuklių buvo pastatyta liaudies sargyba, kuri stebėjo, kad niekas nepirktų vyno, nesilaikančius nurodymo liaudies teismo nutarimu apdėdavo baudomis arba mušdavo.

Prie žemdirbių prisijungė ir miestiečiai: darbininkai, valdininkai, bajorai. Blaivybę palaikė ir šventikai, kvietę parapijiečius atsisakyti girtuokliavimo. Tai rimtai išgąsdino vyndarius ir žaliavų tiekėjus, tad šie pasiskundė vyriausybei.

1858 metų kovą, finansų, vidaus reikalų ir valstybinio turtų ministrai išleido įsaką, kuriame nurodoma, jog nuo šiol draudžiama… blaivybė! Vietos valdžioms buvo nurodoma neleisti kurtis blaivybės bendruomenėms, o jau egzistuojančius nutarimus susilaikyti nuo alkoholio panaikinti ir ateityje drausti.

Štai tada, kaip atsakas į blaivybės draudimą, visoje Rusijoje nusirito pogromų banga. 1859 metų gegužę šalies vakaruose prasidėjęs maištas birželį jau apėmė Volgos pakrantę. Valstiečiai niokojo gėrimo įstaigas Balašovo, Atkarsko, Chvalynsko, Saratovo ir daugelyje kitų apskričių.

1859 metų liepos 24 dieną, Volsko jomarko metu tūkstantinė minia nusiaubė vyno parodą. Kvartaliniai prižiūrėtojai, policininkai, mobilizavę karo invalidų komandas ir 17-tosios artilerijos brigados karius, bergždžiai bandė sutramdyti maištininkus. Sukilėliai nuginklavo policininkus bei kareivius, paleido iš kalėjimų kalinius. Tik po kelių dienų iš Saratovo atvykusi armija įvedė tvarką ir suėmė 27 žmones (iš viso Volsko ir Chvalynsko apskrityse suimti 132 žmonės).

Visus juos teismo komisija nuteisė remdamasi vien tik smuklės lankytojų parodymais, kurie teisiamuosius apšmeižė vogus vyną (siaubdami smukles maištininkai vyno negėrė, o pylė jį žemėn), ir neturėdama jokių įrodymų. Istorikai pastebi, jog nebuvo užregistruotas nė vienas vagystės atvejis, pinigus grobė patys smuklių tarnautojai, sumesdami kaltę dėl nuostolių maištininkams.

Nuo liepos 24 iki 26 dienos Volsko apskrityje buvo išdaužytos 37 smuklės, už kiekvieną iš jų valstiečiams teko susimokėti didžiules baudas jų atstatymui. Teismo komisijos dokumentuose išliko nuteistų kovotojų už blaivybę pavardės: L. Maslovas ir S. Chlamovas (Sosnovkos kaimo valstiečiai), M. Kostiuninas (Tersos kaimas), P. Vertegovas, A. ir M. Volodinai, V. Suchovas (Donguzo kaimas). Blaivybininkų judėjime dalyvavusius kareivius teismo sprendimu liepta „atėmus visas turto teises, o iš žemesnio rango – visus medalius ir antsiuvus už nepriekaištingą tarnybą – viską, kas turima, nubausti špicrutenais pravarius pro 100 žmonių, po 5 kartus ir 4 metams išsiųsti katorgos darbų į gamyklas“.

Kol vyko karas dėl alkoholio, iš viso Rusijoje į kalėjimus ir į katorgą buvo išsiųsta 11 tūkstančių žmonių. Daugelis žuvo nuo kulkų: maištą malšino armija, turėjusi įsakymą šaudyti į sukilėlius. Visoje šalyje vyko susidorojimas su tais, kurie drįso protestuoti prieš žmonių girdymą. Teisėjai šėlo: jiems buvo liepta ne tik nubausti maištininkus, o padaryti tai pavyzdingai, kad niekas daugiau nedrįstų siekti „blaivybės be oficialaus leidimo“. Valdžia suprato, jog sutramdyti galima jėga, o štai ilgai sėdėti remiant savo sprendimus durtuvais – nepatogu.

Reikėjo užtvirtinti sėkmę. Kaip? Vyriausybė, kaip ir tie populiarios komedijos veikėjai, nusprendė: „Mums padės tie, kurie ir trukdo“. Alkoholio pardavimų mokesčio rinkimo sistema (otkupščikų) buvo panaikinta ir įvestas akcizas. Dabar kiekvienas, norintis gaminti ir prekiauti alkoholiu, sumokėjęs į iždą mokestį, galėjo lobti, girdydamas savo bendrapiliečius. Daugelyje kaimų atsirado išdavikų, kurie jausdami už nugaros durtuvų palaikymą tęsė kovą prieš blaivybę kitokiais „taikiais“ metodais…

Tai ištrauka iš saratoviečio kraštotyrininko, Rusijos rašytojų sąjungos nario Vladimiro Iljičiaus Vardugino knygos „Ar tu mane gerbi?“.

Parengė: Darius Dimbelis

infa.lt

 

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena, mintimis ar video siužetu!

Sarmatai

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Atsiliepimų 31

  1. Dainius V. says:

    VIEŠAS ATSIPRAŠYMAS skirtas Simui Simaičiui : žmogaus gyvenime esą tokių akimirkų,kada kartais kažkurie veiksniai sukelia įtampą jo kasdieniniame gyvenime,kurie negatyviai ir neįsigilinus į pateiktą skaitomą tekstą įtakoja tolesnį bendravimą su aplinka,ir kartais dėl to nukenčia tie asmenys,kurių palaikymo ar pomėgio su jais bendrauti ir išgirsti jų nuomonę asmeninė savo išreiškimo forma nustelbia visuomenėje priimtas bendravimo normas viešojoje aplinkoje.
    Palaikau ir galiu aptarti Simo M. pateiktus fantastinio žanro rašytojus su bet kuo,kuris to panorės,apačioje paliksiu savo kontaktus.Tai tikrai yra klasika ir prie to sąrašo dar galiu pavardinti daugiau visiems susidomėjusiems.Tai dėmesio kūriniai.

    dainiusjustomus@gmail.com
    8 674 85687

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

top