Revoliucija apie kurią visi nutylėjo.

Islandijos kova su Bankais. Alekso Džonso ir Brigitos Džonsdotier pokalbis. Ugnikalnis

Atnaujinta

-

- (2 d.)

-

Islandija atsisakė mokėti skolas TVF (tarptautiniam valiutos fondui).

Kodėl apie Islandiją nekalbama žiniose?

Istorija, papasakota Italijos radijo laidose apie nesiliaujančią revoliuciją Islandijoje, yra puikus pavyzdys to, kiek mažai mūsų masinės informacijos priemonės(MIP) pasakoja mums apie pasaulį. 2008 m., finansinės krizės pradžioje, Islandija, tikrąja to žodžio prasme, bankrutavo. Priežastys buvo paminėtos tik kaip tarp kitko ir nuo to laiko, ši maža, pirmoji pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę šalis, kaip sakoma dingo iš radarų ekranų.

Kai Europos šalys, viena po kitos atsiduria ties bankroto riba, kas grasina euro egzistavimui, kas vėlgi sukels įvairiausias pasekmes visam pasauliui, paskutinis dalykas, kurio norėtų turintys valdžią, tai, kad Islandija taptų pavyzdžiu kitiems. Ir štai kodėl. Penkeri gryno neoliberalaus režimo metai padarė Islandiją (gyventojų skaičius 320 tūkstančių be kariuomenės), viena turtingiausių pasaulio valstybių. 2003 metais visi šalies bankai buvo privatizuoti, ir siekdami pritraukti užsienio investuotojus jie pasiūlė elektroninę bankininkystę, o minimalios sąnaudos leido pasiūlyti gan aukštus pajamų rodiklius. Sąskaitos, pavadintos IceSave, pritraukė daugybę smulkių Britanijos ir Olandijos investuotojų.Bet, augant investicijoms augo ir vidinės bankų skolos. 2003 metais Islandijos skola buvo lygi 200 procentų jos BVP, o 2007 metais sudarė 900 procentų. 2008 metų Pasaulinė finansinė krizė tapo mirtinu smūgiu. Trys pagrindiniai Islandijos bankai – Landbanki, Kapthing ir Glitnir, „išplaukė pilvu į viršų“ ir buvo nacionalizuoti, o krona neteko 85 procentų savo vertės euro atžvilgiu. Metų pabaigoje Islandija paskelbė bankrotą.

Priešingai tam, ko reikėjo tikėtis, pritaikius tiesioginės demokratijos procesą krizė atvedė islandus prie jų suverenių teisių atkūrimo, ko pasekoje buvo priimta nauja konstitucija. Tačiau tai pasiekti pavyko tik per skausmus.

Socialdemokratinės koalicinės vyriausybės premjeras Geiras Haarde vedė derybas dėl 2.1 milijardo dolerių paskolos, prie kurios Šiaurės šalys pridėjo dar 2,5 milijardus. Tačiau tarptautinė finansinė bendrija spaudė Islandiją, kad ši imtųsi radikalių priemonių. FMI ir Europos sąjunga (greičiausiai turėta omenyje IMF, t.y. TVF mixednews. pastaba) norėjo prisiimti šią skolą sau, tvirtindamos, kad šaliai tai vienintelis kelias atsiskaityti su skolomis Britanijai ir Olandijai.

Protestai ir neramumai tęsėsi, galų gale priversdami atsistatydinti vyriausybę. Rinkimai įvyko 2009 metų balandį ir į valdžią atėjo kairiųjų koalicija, kuri pasmerkė neoliberalią ekonominę sistemą, tačiau iš karto pasidavė spaudimui su reikalavimu Islandijai padengti trijų su puse milijardo eurų skolą. Tam buvo būtina, kad kiekvienas Islandijos gyventojas penkiolika metų kiekvieną mėnesį mokėtų po 100 eurų, jog padengtų privačių asmenų įsiskolinimą kitiems privatiems asmenims. Tai buvo šiaudas, sulaužęs kupranugariui stuburą.

Tai, kas nutiko vėliau, buvo tiesiog nepaprasta. Nuomonė, kad piliečiai turi sumokėti už finansinės monopolijos klaidas, kad visoje šalyje turi būti įvesta duoklė, tam, kad būtų padengti privatūs įsiskolinimai, pakeitė piliečių ir jų politinių institucijų santykius, ko pasakoje Islandijos lyderiai stojo į savo rinkėjų pusę. Valstybės vadovas Ólafuras Ragnaras Grímssonas (Ólafur Ragnar Grímsson) atsisakė ratifikuoti įstatymą, kuris Islandijos piliečiams užkabintų atsakomybę už Islandijos bankininkų skolas, ir sutiko surengti referendumą.

Suprantama, kad tarptautinė bendruomenė tik padidino spaudimą Islandijai. Britanija ir Olandija grasino rūsčiomis represijomis, privesiančiomis prie šalies izoliacijos. Kai islandai susirinko balsuoti, TVF grasino palikti šalį be savo pagalbos. Britanijos vyriausybė grasino užšaldyti islandų santaupas ir einamąsias sąskaitas. Kaip sakė Grímsson: „Mums aiškino, kad jeigu mes nesutiksime su tarptautinės bendruomenės sąlygomis, tai tapsime Šiaurės Kuba. Tačiau jeigu mes būtume sutikę – būtume tapę Šiaurės Haičiu“.

2010 metų kovo mėnesio referendumo metu 93 procentai islandų balsavo prieš skolų sumokėjimą. TVF nedelsiant įšaldė kreditavimą. Tačiau revoliucijos (apie kurią beveik nerašė Mainstream media – MIP) įbauginti nepavyko. Palaikoma įširdusių piliečių vyriausybė inicijavo civilinius ir baudžiamuosius tyrimus asmenų, atsakingų už finansų krizę, atžvilgiu. Interpolas išdavė tarptautinį arešto orderį buvusiam Kaupthing banko prezidentui Sigurdur Einarsson, o bankininkai, prisidėję prie kracho, bėgo iš šalies.

Tačiau islandai nesustojo ties pasiektu: jie nusprendė priimti naują konstituciją, kuri išlaisvintų šalį nuo tarptautinių finansų  ir virtualių pinigų valdžios.

Naujos konstitucijos kūrimui Islandijos tauta išrinko 25 piliečius iš 522 suaugusiųjų piliečių tarpo, nepriklausančių jokiai politiniai partijai, kuriuos rekomendavo mažiausiai 30 piliečių. Šis dokumentas buvo ruošiamas ne saujelės politikų, o surašytas internete. Steigiamieji susirinkimai vyko tiesiogiai tinkle (on line), ir piliečiai galėjo rašyti savo komentarus ir pateikti pasiūlymus, bei savo akimis stebėti, kaip jų konstitucija palaipsniui įgauna formą. Konstitucija, kuri gimė dalyvaujant šalies piliečiams, bus pateikta tvirtinti parlamentui po sekančių rinkimų.

Šiandien tie patys pasiūlymai pateikiami kitoms šalims. Graikų tautai sakoma, kad jų valstybinio sektoriaus privatizacija yra vienintelis sprendimas. Tas pats gresia ir italams, ispanams ir portugalams.

Tegul pažvelgia į Islandiją. Į jų atsisakymą paklusti užsienio interesams, kai mažutė šalis garsiai ir aiškiai pareiškė, kad jų tauta yra suvereni.

Štai kodėl apie Islandiją nekalbama žiniose.

išvertė: sarmatai

Šaltinis: http://vgil.livejournal.com/1543489.html