Bitute, pilkoji, iš kur medų nešioji

2014, sausio 14, 12:42 | kategorija Alternatyva | 5 komentarai | peržiūrų 2 059 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlisBitės žiemą miega. Na, iš tikro ne visai taip, tai joms ramybės metas, miegoti kaip žmonės jos nemiega. Tačiau kol jos ruošiasi naujam pavasariui ir laukiantiems darbams, galima apie jas šiek tiek ir parašyti.

Tą darau paragintas žmogaus, paminėjusio, kad bitininkavimas darosi įdomus užsiėmimas, „netgi ant bangos“ daugeliui žmonių, anksčiau su tuo neturėjusių nieko bendro. O informacijos, kaip žinia – per daug nebūna. Šis straipsnis skirtas mažai arba visai nieko nežinantiems apie bitininkystę, tačiau norintiems ja užsiimti ateityje.

Su bitėmis esu pažįstamas nuo mažens: rimtai bitininkavo mano senelis, juo sekė tėvas, o tėvui nuo vaikystės talkinu ir aš. Prižiūrime ne vieną dešimtį bičių šeimų. Nelaikau kol kas savęs profesionaliu bitininkystės žinovu, tačiau, kai kurių mano žinių ir pastebėjimų pradedantiems domėtis bitininkavimo galimybėmis, tikiuosi pirmai pradžiai užteks.

Visų pirma apie informaciją. Kol kas nieko ženkliai geresnio už prof. J. Kriščiūno knygą (išsamų ir labai storą vadovėlį) „Bitininkystė“ –  nėra. Jei kam dar pavyks ją gauti, turėkite omenyje, kad įsigijote savotišką bibliografinę vertybę – ji tikrai nesimėto kur papuola. Be abejo, kai kurie dalykai joje yra senstelėję, nes pasaulis nestovi vietoje, tačiau savo vertės ši knyga nepraras dar ilgai.

Norėdami sekti naujienas bitininkystės pasaulyje, turėtumėte skaityti „Lietuvos bitininką“ (žurnalas), „Bitininko kalendorių“ (berods taip vadinasi ir tiesą pasakius net tiksliai nežinau ar yra išleistas šiemet), taip pat profesorių Straigio, Salinkos, didžiulio bitininkystės entuziasto dr. Algirdo Amšiejaus straipsnius bei knygas. Tiesiog nepatingėkite pasidomėti internete, ką jie yra išspausdinę.

Daug įdomios informacijos yra rusų kalba. Tačiau, kaip pradedantiems, tikrai užteks ir lietuviškų šaltinių, nes bitininkystė Lietuvoje yra tikrai pakankamai aukštame lygyje. Taip pat kreipkitės į artimiausias bitininkų draugijas ar į jas vienijančią Lietuvos bitininkų sąjungą. Jų duomenys ir kontaktai yra lengvai randami internete. Manau, kad geras informacijos šaltinis yra interneto puslapis www.bitininkas.lt. Galų gale, jei tikrai rimtai domitės bitininkavimu – susiraskite pažįstamą ar pasistenkite susipažinti su dar nepažįstamu rimtesniu bitininku, prižiūrinčiu bent dešimt ir/ar daugiau bičių šeimų ir naudojančiu bičių produktus ne tik savo reikmėms, bet ir juos parduodančiu – iš jo taip pat galėsite paprašyti jums reikalingos informacijos.

Kodėl tiek dėmesio skyriau informacijos šaltinių apžvalgai?

Vienas išmintingas žmogus yra pasakęs, kad, jei nori rimtai užsiimti kokios nors srities veikla – turi su ja susipažinti, pakankamai įsigilinti ir tam skirti mažiausiai dešimt procentų savo laiko bei lėšų.

Nežinodami, neturėdami informacijos, nepasikonsultavę su labiau patyrusiais tik kankinsite bitutes ir save, ir dar patirsite materialinių nuostolių. Gero konsultanto teikiama nauda yra didžiulė. Tačiau, dažnai baidomės geriau už mus pačius suprantančių reikalo esmę – mūsų arogancija neleidžia pripažinti, kad nesame tos srities žinovai, todėl gal ir nekeista matyti žmones, pripratusius prie glamūrinio pasaulio vaizdo, mieliau klausančius „bitiniko“, vos porą metų teprižiūrinčio tris bičių šeimas, patarimų, nei patyrusio, dešimtis ar šimtus šeimų prižiūrinčio profesionalo, tegul ir griežto, bet teisingo žodžio.

Aš pats šiame straipsnyje neketinu atkartoti to, kas išdėstyta „Bitininkystėje“ ar kituose mano jau nurodytuose šaltiniuose. Tai kas paskelbta yra prieinama ir belieka tai išstudijuoti patiems.

Bitės nėra žaisliukas pramogai. Jei jau imatės jų auginimo, visų pirma turite jausti atsakomybę bei būti pasiryžę joms skirti deramą dėmesį ir teisingą priežiūrą. Todėl tai, kaip rimtai imsitės darbuotis rinkdami pradinį žinių bagažą, jums patiems parodys ir jūsų būsimą požiūrį be atsakomybės lygį į savo bičių šeimas.

Noriu tik atkreipti dėmesį į keletą, mano manymu, svarbių pradedantiesiems bitininkams dalykų.

Į bites mūsų krašte nuo seno žvelgiama su didele pagarba – jos apdainuojamos, apsakomos, atvaizduojamos ir kitaip pagarbiai pažymimos mūsų tautiniame folklore.

Šių dienų mokslas bičių reikšmę augalų apdulkinimui tik patvirtina. Praktiškai visų bičių produktų (medaus, duonelės, pienelio, vaško, pikio, nuodų, netgi pačių bičių kūnelių) nauda žmogui yra žinoma ir pastoviai atrandama vis daugiau naujų, šių produktų panaudojimo sričių. Todėl tokia pagarba bitėms tikrai nėra be pagrindo. Kartu su šilkaverpiais, bitės yra vieninteliai vabzdžiai (iš tūkstančių vabzdžių rūšių!), kurių produktus naudoja žmogus.

Tai vieninteliai gyviai, apie kuriuos, kaip ir apie žmones, sakoma, kad jie valgo, miršta, žūva. Todėl iš tikrų bitininkų rimto požiūrio į save per daug nesitikėkite, jei su bitėmis siesit dvėsimą ar gaišimą.

Kodėl arti avilio nedera triukšmauti, greitai judėti, mojuoti rankomis, o taip pat rizikinga eiti artyn išgėrus alkoholio ar stipriai prisikvėpinus? Kodėl reikia prie jų elgtis ramiai, būti švariam, šviesiai apsirengusiam ir t.t.? Kodėl būna, kad patyrę bitininkai drąsiai eina dirbti prie bičių be tinklelio ir lieka sveiki, o tą pakartoti pabandęs naujokas būna skaudžiai sugeltas?

Tokie dalykai bitininkystės prašalaičiams ar šiaip su bitininkyste nesusidūrusiems žmonėms dažnai kelia nuostabą, kažkokios mistikos bitininko profesijai pojūtį. Visa tai paaiškinama labai paprastai. Bites erzina aštrūs kvapai, greiti judesiai ir keliamas triukšmas, todėl, jei darote joms nepatinkančius veiksmus, – bitės tą supranta kaip pavojų, kaip grėsmę savo lizdui ir puola gelti.

Prisiminkite tokį žvėrį kaip meška. Tamsus, gauruotas, greičiausiai aštriai dvokiantis, mojuojantis letenomis ir draskantis lizdą padaras. Kuo panašesni į jį esate, tuo labiau rizikuojate gauti porciją nuodų iš geluonies.

Rėžia ausį girdint, kad esą bitė įkando. Reiškia žmogus nelabai ką nutuokia apie bites. Bitės nekanda. Jos gelia. Tai iš esmės skirtingi veiksmai. Beje, primenu, kad likusį odoje geluonį geriau nubraukite kokiu nors daiktu ar nagu, o ne traukite suspaudę. Spausdami, visus nuodus iš pūslės, likusios prie geluonies, suvarysite sau po oda ir įgelta vieta ištins daug labiau.

Išsiaiškinkite – galbūt esate alergiški bičių nuodams ir bičių įgėlimas jums gali būti mirtinas, todėl arti savęs visada reikia turėti vaistų, nes, jei net neketinate turėti reikalų su bitėmis, jos atsitiktinai gali įgelti ir kur nors miesto parke. Pažįstu žmones alergiškus bičių įgėlimui, tačiau sėkmingai bitininkaujančius, – tiesiog jie turi daugiau dėmesio skirti aprangai, kad bitės negalėtų pasiekti jų kūno ir įgelti.

Na, ir dėl paties bičių laikymo. Kartą teko bendrauti su vienu ekologiškos prigimties žmogumi, natūralumo sekėju – nežinau, kaip jį dar galima būtų pavadinti. Guodėsi, kad į jo sodyboje esantį avilį buvo atskridęs bičių spiečius, tačiau po metų bitės iš to avilio ar tai išskrido, ar tai žuvo. Kai ėmiau klausinėti apie tai, ką darė, kaip prižiūrėjo, tai pasirodė, kad nedarė nieko. Atseit, kaip gamta nori, taip tegul ir būna.

Kai klausiau apie lizdo plėtimą vasaros metu per medunešį – ėmė kažką filosofuoti apie žmonių pasistatytus didelius namus sau ir vaikams, kurie paskui lieka tušti. Ir dar daugiau fantazavo žmogus paskendęs savo įsitikinimuose. Ir nelabai norėjo klausyti, kad čia nėra nieko bendro su žmonių gyvenimu, kad yra bičių, kaip vabzdžių instinktai, kad apie jų prijaukinimą, kaip kokio šuns, negali būti nė kalbos, kad bitininkas tegali (ir privalo, jei nori, kad bitės pas jį gyventų) žinodamas bičių šeimos gyvenimo ritmą, kiekvienu metų laiku sudaryti joms būtent tam metų laikui kuo tinkamesnes gyvenimo sąlygas. Nenorėjo žinoti, kad bitės nemėgsta persenusių korių, išspiečia iš per mažo lizdo vasarą, žūsta per dideliame lizde žiemą, kad jos turi savas ligas, kurių negydant jos taip pat žūsta ir dar daug įvairių dalykų. Toks „bitininkas“ tai ne tik šių vabzdžių nemylėtojas  – jo negydytos bitės, išspietusios ir nunešusios ligas į gretimus bitynus gali pridaryti nemenkos žalos kitiems bitininkams.

Todėl noriu paprašyti: – jei abejojate, nesiryžtate, manote, kad negalėsite skirti pakankamai laiko ir dėmesio savoms bitėms, tai gal geriau ir nebitininkaukite, o bičių produktų nusipirkite pas pažįstamą patikimą bitininką. Bus ir pigiau, ir daug mažiau rūpesčių, ir bitučių, tegul ir ne iš piktos valios – nenudaigosite. Dar kartą kartoju – tai ne naminis gyvūnas, kuris gali pakentėti dieną dvi nepašertas ar dar kaip nors nepažiūrėtas. Bityne yra būtini darbai, kurie turi būti padaryti tam tinkamu laiku, nes neatlikus reikalingų darbų ir dar tinkamu laiku, yra naivu tikėtis stiprių ir pakankamai medaus prinešančių šeimų.

Todėl ne vieną gražų ir saulėtą vasaros savaitgalį, kad ir kaip svajosite pasivartyti kur nors prie jūros – turėsite važiuoti pas bites, jei norėsite, kad jos ir kitąmet gyventų pas jus. Supraskite, kad ne jūs renkatės bičių priežiūrai jums patogų laiką, o darote tai, kas joms reikalinga kiek įmanoma bitėms  tinkamesniu metu, pametę į šalį kitus savo reikalus ir rūpesčius.

Jei kas nors iš jūsų, mieli skaitytojai, nori užsiveisti keletą bičių šeimų „dėl medaus“, tai irgi, patikėkite, bus daug pigiau medaus nusipirkti, nei užsiimti tokia „bitininkyste“, savęs bei bičių varginimu, nuolatiniu kokio pažįstamo bitininko trukdymu. Norint pragyventi vien iš bityno, reikėtų prižiūrėti nuo šimto iki dviejų šimtų šeimų… Avilių ir inventoriaus kainas galite rasti internete. Vieno avilio su šeima kaina siekia nuo dviejų-trijų šimtų ir daugiau litų. O kur dar apranga, įrankiai (kaip spietinės, kaltai, dūminė, šluotelės ir dar daug visokių smulkmenų, taip pat medsukis, tara medui ir dar daug ko kito, ko čia nepaminėjau). Be vieno kito tūkstančio litų vargiai apsieisite, jei norėsite tinkamai, tvarkingai įsirengti nedidelį, keleto šeimų bityną. Ir iš jo gaunamas medus jums neatsipirks tikrai ilgai.

Todėl nedidukas bitynas turėtų būti mano manymu tikrai ne „dėl medaus“. Tai turi būti tam tikra turiningo, savotiškai meditacinio, atpalaiduojančio, ramaus laisvalaikio leidimo forma. Kaip koks hobis, kuriam negaila nei laiko, nei lėšų ir visai nesvarbu, kad tai neatsiperka. Tą tikrai sveikinu ir palaikau. Fiziškai darbas bityne nėra lengvas, yra daug tokio „neintelektualaus“, „aptarnaujančio“ darbo, kaip pvz., lystelių valymas, rėmų vielinimas ir kt. Tačiau man asmeniškai visas darbas bityne patinka. Kol nepabandysite – nežinosite ar tai patiks ir jums, todėl pradžiai rekomenduočiau įsiprašyti kokiam sezonui ar dviems pas kokį bitininką į pagalbininkus.

Taip daug daugiau sužinosite ir patirsite praktiškai be didesnių nuostolių, kuriuos patirtumėte tiesiog nusipirkę kelias bičių šeimas, tačiau neturėdami jokios patirties ir praktikos jų priežiūrai. Negarantuoju, kad daug bitininkų iškart lengvai priims jus į „stažuotojus“, ypač, jei dar sugalvosite, kad už mokslus ir praktiką jums turi būti dar ir sumokėta… Tačiau nematau geresnio ir greitesnio būdo įgyti bitininkavimo žinių, patirties ir praktikos..

Dėl bitininkavimo vietos. Vieta, kur ketinate laikyti bites irgi svarbus klausimas visais aspektais. Yra teisės aktai (kuriuos paieškoję rasite),  kurie nustato tam tikrus atstumų iki kaimynų reikalavimus, į kur turi būti nukreiptos avilių lakos ir pan., taip pat užklauskite to bitininkų draugijose.

Taigi, jei ketinate laikyti bites sodų bendrijoje ar ant daugiabučio namo stogo, ar dar kitose vietose, kur aplinkui arti gyvena žmonės, – turėsite dar krūvą papildomų reikalų, kuriuos teks spręsti, kaip pvz. atsakomybė už skalbinių suteršimą pavasarinio bičių pasiskraidymo metu.

Išsiaiškinkite niuansus. Mano manymu, idealiausia vieta bitėms – sodyboje kaime, kur bent kilometro spinduliu nėra kitų žmonių, kelių, gamyklų, fermų ir kitų panašių objektų, taip pat chemizuotų, stambių augalininkystės ūkių. Tiesiog ramus, gražus su daug įvairių žydinčių augalų, gamtos kampelis. Tai bitėms tikra laisvė ir ramybė. Ir medus gautas iš tokiose vietose prižiūrimų bičių skanesnis ir be abejo sveikesnis, nei, kad suneštas priemiesčiuose prižiūrimų bičių iš žiedų, kuriuose nusėdę ir nektare ištirpę didesni įvairių teršalų kiekiai, nei, kad kaimo vietovėje ar miške (miškas miškui irgi nelygu) laikomų bitynų.

Ir bičių  saugojimas, – jei nuolat ten kas nors negyvena, prisideda papildomų reikalų.

Taigi, trumpai tiek – kelio į bitininkystę pradžiai. Tiems kas į tai linkstate, bet dar neturite patyrimo ir žinių, linkiu sėkmės pažintyje su bitutėmis Bitininkavimas yra geras ir prasmingas užsiėmimas bet kokios profesijos ir amžiaus žmogui, jei tik to imsitės rimtai. Jei turite klausimų – klauskite komentaruose – kiek žinosiu – radęs laiko atsakysiu, nes tokiame trumpame straipsnyje neįmanoma apžvelgti daugybės bitininkavimo klausimų.

Mindaugas Vilkis

Jūsų dėmesiui siūlome dainą ir šokį, daugeliui pažįstamus nuo vaikystės ir
tiesiogiai susijusius su bitutėmis: „Bitute, pilkoji…“



Sarmatai

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 5

  1. egle says:

    Smagus straipsniukas, bet pasigedau paties svarbiausio, t.y. apie bites 🙂
    Prisipažinsiu iškart, jog nesiruošiu bičių augint, tačiau domiuosi gamta ir bitės labai netgi papuola į šią sritį. Matyt tautosaka tikrai nepraėjo pro šalį, o ir medų mėgstu 🙂
    Tad kur gi pačios bitutės?

  2. Mindas says:

    tai todėl ir neminėjau, kadangi tai būtų bereikalingas ir vargu ar kokybiškas atkartojimas to, ką galima rasti mano pradžioje paminėtuose šaltiniuose. O ir kitų yra. Vien čia jau kiek yra, o tai tik viena iš temų: http://bitininkas.lt/lt/?page_id=3315

    o jei turit konkrečių klausimų iš bičių gyvenimo, klauskit 🙂

  3. egle says:

    Pasinaudosiu proga paklaust, nes visiškai neaiški frazė:

    „už skalbinių suteršimą pavasarinio bičių pasiskraidymo metu“

    Apie ką čia kalbama?
    ačiū

  4. Mindas says:

    ten turėtų būti ne pasiskraidymo, o apsiskraidymo 🙂
    po žiemojimo bitės, kelis mėnesius lindėjusios aviliuose ir negalėjusios paprastai šnekant, atlikti gamtinių reikalų, tai padaro savo taip vadinamo pirmojo pavasarinio apsiskraidymo metu 🙂
    Jei tuo metu lauke netoliese padžiauti skalbiniai, tai juos teks skalbti iš naujo 🙂
    Tas pats galioja, tik ne taip ryškiai, bet kokiems daiktams, esantiems šalia bityno tose vietose, kur yra bičių „oro takai“ ir šiltuoju metų laiku. Pvz., prie bityno palikę automobilį, rasite jį smulkiai pataškuotą ar nudryžiuotą 🙂

  5. Mindas says:

    beje, atkreipkit dėmesį į nuotrauką, labai gerą adminas parinko, joje matyti bičių motina 🙂 kuri iš avilio įprastai išskrenda tik kartą gyvenime, nebent su spiečiumi gali dar kartą kitą pamatyti saulės šviesą.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top