Būti juodaodžiu Ukrainoje

2015, sausio 17, 12:00 | kategorija Genocidas | 7 komentarai | peržiūrų 594 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

(„The Washington Post„, JAV)

Būdamas juodaodžiu ir atsidūręs Ukrainoje, supratau rasinių problemų JAV priežastis.

Terrell Jermaine Starr

paveikslėlis

Terrell Jermaine Starr (dešinėje) pozuoja kartu su policijos karininku Svirstroy (Leningrado sritis), Rusija 2001-ųjų vasara. (foto autoriaus)

Jau buvau tapęs benamiu – nevalingai tapau diskriminacijos auka, kai 2009 vasarą mano lėktuvas nusileido Kijeve. Atvykau į Ukrainą pagal Fulbright programą, tirti maišytos rasės ukrainiečių, kadangi norėjau suprasti, kaip slaviškoje šalyje galėjo atsirasti tokių pat žmonių, kaip ir aš – tuomet buvau jaunas juodaodis vaikinas iš Detroito. Keletą mėnesių prieš išvykstant, vietos nekilnojamo turto agentas pažadėjo surasti man butą. Tad sėdau į taksi aerouoste ir nuvykau su juo susitikti. Plačiai ir geraširdiškai besišypsantis Sergejus padavė man ranką ir pasisveikino. Tada jis paaiškino, kodėl jam nepavyko rasti buto: „Jūsų odos spalva suteikė mums aibes nemalonumų“.

Sergejus paaiškino, kad jis kalbėjosi telefonu sau daugybe gyvenamojo ploto savininkų, aiškindamas jiems, kad jų butą nori išsinuomoti amerikietis. Jis buvo įsitikinęs, kad pabrėždamas mano Amerikos pilietybę jis pagreitins buto paieškos procesą. Bet vėliau savininkai paklausdavo, ar aš kartais nesu juodaodis, ir Sergejui tekdavo sąžiningai atsakyti į klausimą apie mano rasę – pokalbis tuojau pat baigdavosi. Mes sugaišome beveik visą dieną, lankydami įvairius butus visame Kijeve. Ir kiekvieną kartą butų savininkai duodavo man neigiamą atsakymą, kol mums pagaliau nepakliuvo vienas draugiškai nusiteikęs savininkas, kuris sutiko išnuomoti man butą.

Mano pažintis su rasizmu Rytų Europoje buvo pakankamai skaudi. Per sekančius 18 mėnesių mano rasė nuolat tapdavo kliūtimi normaliam gyvenimui ir bendravimui su ukrainiečiais.

Žinoma, juoda odos spalva sudaro atitinkamas kliūtis ir JAV. Amerikoje rasizmas sistemingai, žinoma netiesiogiai, trukdo afroamerikiečiams pilnai išnaudoti laisves, kurios prieinamos baltiesiems. Tačiau Ukrainoje rasizmas labiau tiesmukiškas ir neužslėptas. Man nė karto neteko suabejoti dėl to, kad pašnekovo pastabos turi rasinę motyvaciją ir kad policininko prašymas pateikti dokumentus sąlygotas išankstinio nusistatymo. Ukrainiečiai visada duodavo man suprasti jų požiūrį į mane – nesvarbu, gerą ar blogą. Ir už tai esu jiems labai dėkingas.

Ne kartą esu adaptavęsis prie įvairių Rytų europiečių rasizmo atmainų. Pirmas šešias savaites Ukrainoje aš paprasčiausiai pratinausi prie ekstremalių neapykantos formų, paremtų rasizmu. Nuolat susidurdavau su jaunuoliais, dėvinčiais juodus marškinėlius ir rodančius man nacistinius gestus. Kartais mano odos spalva sukeldavo atvirą smalsumą ir tokį pritrenkiantį mandagumą, kad imdavau manyti, jog mane palaikė kokia nors įžymybe. (Kartais aš iš tikro tampu įžymus. Kai nuvykau į Gruziją, kai kurie vietiniai manė, kad aš – Alenas Aiversonas (Allen Iverson), ir per dvi dienas daugiau nei 80 kartų manęs prašė nusifotografuoti kartu).

Žinoma, aš nebuvau pirmasis juodaodis, atvykęs į Ukrainą. Daugiausia juodaodžių atvyko ten dar tarybiniais laikais, o būtent – 60-aisiais, po Afrikos dekolonizavimo. Tarybų valdžia tūkstančiams Afrikos studentų dosniai suteikė grantus studijoms 15-os respublikų universitetuose. Kažkuria prasme, Tarybų Sąjunga tuo metu buvo gerokai saugesnė vieta juodaodžiams, nei JAV ar Pietų Afrika. Tačiau juodaodžiai niekuo nesiskyrė nuo baltaodžių tarybinių žmonių, kuriuos žiauriai naikino stalinistinių pogromų metu.

Atviras rasizmas buvo matomas visur. Vienas liūdniausių mano prisiminimų siejasi su bendravimu su policija. Kartą pirkau suvenyrus Centrinėje stotyje, kai pastebėjau, jog mane atidžiai stebi jaunas policininkas. Būdamas juodaodžiu amerikiečiu, aš gerai pažinojau tą policininkų žvilgsnį, kai jie ruošiasi mane sulaikyti. Iš karto pažinau tą žvilgsnį – netgi svetimoje šalyje. Pareigūnas priėjo prie manęs, atidavė pagarbą, kaip tai daro tarybiniai karininkai ir paprašė pateikti pasą. Atidžiai jį išstudijavęs, įsakė man eiti paskui į policijos skyrių, esantį stotyje. Kai tik mes ten nuėjome, aš pasidomėjau, kodėl jis mane sulaikė. Jis atsakė man rusiškai: „Tu negras, ir aš žinau, kad jūs vežiojate į mūsų šalį narkotikus. Tai kur narkotikai?“

Greitai prie jo prisijungė ir dar vienas policininkas, ir jie ėmė tardyti mane dviese, reikalaudami pasakyti mano tikrąją atvykimo į Ukrainą priežastį. Jie tvirtino, kad aš tik apsimetu esąs studentas, kad nuslėpčiau savo tikrąjį tikslą – prekybą narkotikais. Netgi po to, kai parodžiau jiems dokumentus, įrodančius mano dalyvavimą Fulbright programoje, jie ir toliau man grasino. Tik po pusvalandžio jie, pagaliau, supratę, kad aš nekaltas, paleido.

Kokia bebūtų liūdna toji patirtis, aš esu dėkingas tiems policininkams už jų tiesmukiškumą. Jie aiškiai davė suprasti, kad sulaikė mane tik dėl odos spalvos. Niujorke, kur dabar gyvenu, policijos departamentas tvirtai neigia bet kokius įtarimus, kad jų veiksmai sąlygoti rasinių motyvų. Jie kategoriškai neigia tyrimų rezultatus, kurie įrodo, kad su juodaodžiais įtariamaisiais jie elgiasi žiauriau, nei su baltaisiais. Jie prisiekinėja, kad policijos metodai – „sulaikymas ir krata“ arba „išdaužyti langai“ – jokiu būdu nėra motyvuojami rasizmu, nežiūrint į tai, kad daugelio tyrimų rezultatai įrodo, jog mažumų atstovai su tuo susiduria gerokai dažniau, nei baltieji. Tokie veidmainiški neigimai kelia nepasitikėjimą ir stiprina įtampą. Diskusijos apie rasę JAV baigiasi šlykščiu barniu, o mūsų baimė dėl socialinės ir profesinės diskriminacijos trukdo mums aiškiai suprasti vienas kito pasaulius. Iš esmės, bet kokie tarpkultūriniai postūmiai, kurių galime pasiekti sprendžiant rasinius klausimus Amerikoje, dažnai blokuojami mūsų pačių gynybiniais veiksmais ir politkorektiškumu.

Rytų Europoje – priešingai, man ne kartą teko atvirai diskutuoti klausimais, susijusiais su rase. Vienas tokių pokalbių vyko, kai aš, kaip Taikos korpuso atstovas, dėsčiau anglų kalbą Gruzijoje 2005 metais. Kartą viena studentė užsibuvo po pamokų, ir mes kalbėjomės apie afroamerikiečių kultūrą – žinoma, angliškai. Šis pokalbis buvo visiškai nekaltas, kol studentė nepradėjo pasakoti man apie tai, kaip ji žavisi juodaodžiais.

„Aš tiesiog dievinu negrus, – pasakė ji. – Jie tokie protingi, taip gerai šoka ir dainuoja. Dievinu negrus“.

Žinojau, kad žodį „niggers“ ji panaudojo dėl savo nežinojimo ir nieko blogo tame nematė. Todėl aš ramiai paaiškinau jai, kad nereikėtų vartoti šio žodžio, apibūdinant juodaodžius.

„Kodėl? – paklausė ji. – Argi jūs savo repo muzikoje nevadinate vienas kito nigeriais?“

Ši replika privertė mane instinktyviai įsitempti. JAV aš niekada nekreipdavau dėmesio į tas peštynes, kurias sukeldavo diskusijos apie tą žodį iš „n“ raidės. Bet šiuo atveju mano studentė – jai buvo maždaug 20 metų ir jai iki šiol neteko sutikti juodaodžių – žiūrėjo į mane su atvira nuostaba. Tai buvo nuoširdus smalsumas, noras geriau suprasti atskirą žmonių grupę ir kultūrą, su kuria ji galėjo bendrauti tik muzikos pagalba. Aš pabandžiau paaiškinti, kodėl kai kurie juodaodžiai naudoja žodį „nigeris“, kreipdamiesi vienas į kitą ir kodėl tas žodis iš „n“ raidės yra žeminantis, ypač jei jį vartoja baltaodis žmogus. Pasirodo, kad šį skirtumą, kuris netgi JAV yra pakankamai miglotas, ypatingai sunku yra išaiškinti žmogui, kuris visiškai nesusipažinęs su istoriniais ir kultūriniais niuansais.

„Taigi, juk jūs esate nigeris, tiesa?“ – paklausė ji.

Po 40 minučių aš pagaliau pasidaviau, ir pasakiau, kad ji neturėtų vartoti šio žodžio, idant neįžeistų juodaodžio žmogaus jausmų. „Aš visai nenorėjau taip daryti“, – atsakė ji, ir mes perėjome prie kitų temų.

Šiame pokalbyje nebuvo jokios įtampos, gynybos ir įžeidinėjimų, kurie taip dažnai įsipina į diskusijas apie rasę JAV. Mūsų pokalbis privedė mus prie dar gilesnio abipusio supratimo ir bendrų išgyvenimų.

Žinant, kad rytų Ukrainoje dabar gili krizė, man labai sunku rašyti šį straipsnį. Bijau, kad mano noras papasakoti apie problemas, su kuriomis susidūriau dėl savo odos spalvos, bus suprastas kaip bandymas atitraukti skaitytojus nuo „svarbesnių klausimų“ arba, kas dar blogiau, įpilti žibalo į anti-ukrainietiškos retorikos ugnį tų, kurie Ukrainą laiko fašistine šalimi. Žinoma, kad taip nėra. Daugelis ukrainiečių niekina fašizmą. Asmeniškai man taip patiko ukrainiečių kultūros atvirumas ir paprastumas, kad, jei turėčiau lėšų – nusipirkčiau ten namą, kad kartais ten galėčiau pagyventi, nežiūrint į tai, kad Rusija ten palaiko vietinius sukilėlius.

Nors daugelį mano draugų supurto, kai jie skaito mano straipsnius apie rasizmą Rytų Europoje, laiką, praleistą ten aš prisimenu su malonumu. Aš nenoriu pasakyti, kad tarprasinių santykių reikalai Europoje yra geresni, nei JAV. Jei manęs paklaustumėte, tai atsakyčiau – ten taip pat viskas blogai, jei ne dar blogiau, nei JAV. Kai susidurdavau su rasizmo pasireiškimu Rytų Europoje, man būdavo labai sunku, nežiūrint į mano akivaizdžias privilegijas, tokias kaip Amerikos pilietybė. Su afrikiečiais ten elgiasi gerokai blogiau. Tačiau tai, kas labiausiai man patiko Rytų Europoje, o būtent Ukrainoje – santykiuose su vietiniais man pavyko pasiekti akivaizdžių postūmių, tokių, kokių JAV man neteko sutikti. Vietoje to, kad imtų kabintis už savo rasinio tamsumo, ukrainiečiai sąžiningai pripažindavo savo naivumą ir būdavo atviri naujoms žinioms apie kitokią kultūrą. JAV gyventojams verta daug ko iš jų pasimokyti ir perimti šį požiūrį, kad galėtume geriau suprasti vienas kitą.

A cop in Ukraine said he was detaining me because I was black. I appreciated it.

parengė: Darius Dimbelis

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 7

  1. Simas Simaitis says:

    Visiškai nesupratau straipsnio esmės, ką straipsnio autorius nori man pasakyti? Kam aplamai buvo atliekamas tas eksperimentas, kodėl būtent su juoduku, o ne pvz. su mongolu? Suprantu, kad ši informacija neįeina į mano supratimo ir susidomėjimo ratą, straipsnis visiškai nesukėlė man jokių minčių, jau nekalbant apie emocijas, apart, kad su negru galiu bendrauti tik iš reikalo ir jis irgi neįeina į mano susidomėjimo ratą.

  2. Vincius says:

    Taip, amzinos aukos – JAV jiems negerai, Europoje jiems dar blogiau, Ukrainoje irgi negerai. Gal reiktu saves paklausti, kodel beveik visame pasaulyje jiems zmones nenori butu nuomoti?

  3. PP says:

    Tai ne joks rasizmas, tai natūrali visuomenės apsauga nuo svetimųjų. Rasizmas tik ten, kur kitos rasės žmonės buvo išnaudojami ir atsidūrė tose visuomenėse priverstinai (įskaitant ir nežabotą imigraciją).

  4. Mastantis says:

    Nereikia didelio proto, kad suprast šio straipsnio tikslą. Akivaizdu jog dauguma šalių gyventojų ignoruoja juodaodžius, nors jie ne ka blogesni už jus. Straipsnio tikslas, paaiškint bukiems žmonėms jog jodaodžiai normalūs žmonės, tik skiriasi odos spalva.

  5. vvcp says:

    Afrikoje yra pilna šalių kur nemėgsta baltaodžių. Bet tai ne rasizmas

  6. Senis says:

    Kaip tu ji vadintum, bet negras ir Afrikoje negras. Man asmeniškai nesuprantama, kaip beje ir pačiam straipsnio autoriui ir herojui, kodėl negro negalima vadinti negru ir kodėl tai laikoma paniekinamu kreipiniu. O rasizmas, tai nereiškia, kad tai nukreipta būtinai prieš juodaodžius ar kitos spalvos gyventojus. Dabartinė Lietuvos valdžia eskaluoja rasistines nuotaikas prieš kitą tautą, vadindama jos žmones teroristais, agresoriais, užpuolikais, banditais ir kitais švelniais epitetais. O kai ukrainiečiai žudo savo valstybės, bet kita kalba kalbančius piliečius, tai kas tada, ar tai antiteroristinė operacija, ar genocidas, ar rasizmas.

  7. logika kur says:

    pritariu visą gyvenimą negras buvo negru tik amerikos gyventojai juos padare vergais ir jie dabar nuskriausti amžiams (o žodis baklažanas jų nežeidžia gal ta daržovė irgi jiems neskani)

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top