Gitanas Nausėda: „Gerovės valstybės kontūrai Lietuvoje“

2020, 20 sausio, 19:37 | kategorija Ideologija | 13 komentarų | peržiūrų 280 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Gitanas Nausėda

lrp.lt nuotr

Atėjo metas pasakyti, kad padarėme klaidą, pernelyg ilgai ekonomikoje leidę klostytis Laukinių Vakarų principams ir santykiams. Ten, kur viešpatauja geriau ginkluoti ir turintys daugiau pažinčių, nelieka vietos mažesniems, silpnesniems – ir mąstantiems apie bendrąjį gėrį. Taigi nėra vietos ir valstybei.
Gitanas Nausėda

Gerbiami konferencijos dalyviai,

į Vytauto Didžiojo universitetą mus šiandien sukvietė ne tik giliai išjaustas, bet ir intelektualiai pagrįstas rūpestis dėl šalies ateities. Neatsitiktinai ši konferencija vyksta akademinėje aplinkoje, kuri skatina kelti klausimus, keistis nuomonėmis, ginčytis ir pagaliau prieiti prie tam tikrų išvadų. Galiu tik pasidžiaugti, galėdamas pradėti diskusiją gerbiamų švietimo, ekonomikos, sociologijos, psichologijos, viešojo administravimo ir kitų sričių mokslininkų bei ekspertų apsuptyje.

Vienas aspektas, dėl kurio šiandieninė konferencija man atrodo dar svarbesnė, yra artėjanti šito politinio ciklo pabaiga. Politinis laikrodis negailestingai skaičiuoja paskutines dabartinės valdančiosios koalicijos valandas. Netrukus prasidės intensyvus politinis sezonas, rinkimų batalijos, kuriose mes, manau, privalome gauti atsakymus iš tų partijų, kurios išsirikiuos prie starto linijos ir vilios rinkėją įvairiais pažadais.

Turime aiškiai atskirti pelus nuo grūdų ir reikalauti iš partijų tokių sprendimų ir tokių vizijų, kurios mus patenkintų ne artimiausius du ar tris mėnesius, ne tik šį politinį ciklą, bet ir gerokai ilgesniu laikotarpiu. Štai kodėl gerovės valstybės vizija yra labai prasmingas bandomasis akmenėlis, pagal kurį mes galime pasitikrinti, kiek nuoširdžiai mūsų politinės partijos nori prisidėti prie Lietuvos gerovės.

Jei reikėtų išrinkti tą kaltininką, kodėl šiandien esame čia, ko gero, vienas kitas žmogus galėtų besti pirštu į mane. Keldamas gerovės valstybės idėją prezidento rinkimų kampanijos metu, aš siekiau išjudinti permainas. Mažiau nei per pusę metų, praėjusių nuo tos akimirkos, kai daviau priesaiką Tautai ir Tėvynei, gerovės valstybė iš tiesų atsirado daugelio žmonių lūpose. Apie ją vis daugiau kalba žiniasklaida, jos garsiai šaukiasi politikai, ja domisi ir akademikai.

Tačiau vieno asmens, net prezidento, greičiausiai nepakaktų sukelti tą entuziazmo bangą, kuri būtų juntama kiekviename Lietuvos kampelyje. Gerovės valstybė svarbi ne todėl, kad aš ar kas kitas pasakė, kad ji turi būti. Gerovės valstybė svarbi kaip atsakymas į mūsų šalį kamuojančius iššūkius. Gerovės valstybė svarbi todėl, kad jos reikia Lietuvos žmonėms.

Tiesa yra tai, kad turbūt per pastaruosius 30 metų mūsų šalis išgyvena bene sėkmingiausią savo raidos laikotarpį. Per tą laikotarpį mes tikrai iškovojome reikšmingų pasiekimų – to mes negalime neigti. Paklojome tvirtus pamatus nacionaliniam saugumui, įdiegėme teisinės valstybės principus – nors kartais jie ir braška, tą tenka pripažinti, – galiausiai įtvirtinome valstybingumą.

Tačiau daugelis šios valstybės piliečių jaučia, kad to nepakanka, ir įsisenėjusios problemos, kurias mes tik deklaruojame, kad sprendžiame, trukdo valstybei vystytis, o žmogui – jaustis tikruoju tos valstybės šeimininku. Todėl dabar yra tas metas, kai turime pasirinkti, ar tęsti savaiminį ir gana chaotišką šalies vystymąsi, ar susitelkti ir visiems drauge kryptingai siekti aukštesnių europietiško gyvenimo standartų.

Atėjo metas pasakyti, kad padarėme klaidą, pernelyg ilgai ekonomikoje leidę klostytis Laukinių Vakarų principams ir santykiams. Ten, kur viešpatauja geriau ginkluoti ir turintys daugiau pažinčių, nelieka vietos mažesniems, silpnesniems – ir mąstantiems apie bendrąjį gėrį. Taigi nėra vietos ir valstybei.

Atėję iš vieno kraštutinumo, neefektyvios ir švaistūniškos sovietinės planinės ekonomikos, metėmės į kitą – pernelyg išaukštinome nematomą rinkos ranką. Tuo metu, kai daugelis panašaus likimo šalių ieškojo pusiausvyros, mes savo sunkiai iškovotą valstybę palikome laikytis bado dietos.

Štai kodėl dabar – savotiškas paradoksas – tuo pat metu giriamės, kad nuo įstojimo į Europos Sąjungą sparčiausiai artėjame link BVP vienam gyventojui vidurkio, o, kita vertus, raudonuojame, kad socialinės atskirties rodikliai Lietuvoje yra vieni iš blogiausių visoje Europos Sąjungoje.

Mano nuomone, tokia dichotomija labai aiškiai parodo, mūsų ekonominės ir socialinės politikos fiasko. O už ekonominę ir socialinę politiką yra atsakinga valdžia. Tai reiškia, kad ši dichotomija aiškiai parodo ir mūsų valdžios fiasko.

Kad ir kaip svarbu būtų efektyviai naudoti valstybės lėšas, tai negali būti atsakymas į visus klausimus. Tam, kad valstybė galėtų atlikti savo funkcijas ir teikti kokybiškas paslaugas žmonėms, jai reikalingi pakankami ištekliai. Tam, kad sukurtume valstybę, kurioje būtų gera gyventi visiems – dirbantiesiems, vaikams, jaunimui, senjorams, neįgaliesiems, sėkmę patiriantiems ir turintiems sunkumų, – mums reikia perskirstymo per biudžetą, kuris nuosekliai didėtų metai iš metų.

Su tokiu perskirstymu, koks yra dabar, kalbos apie gerovės valstybę tampa tiesiog pigia demagogija. Kaskart prireikus papildomų lėšų, turime ir toliau tampyti pernelyg trumpą viešųjų finansų antklodę, atidengdami tai pėdas, tai pečius.

Gerbiamieji,

aš kalbu apie gerovę, nes tikiu, kad Lietuva nusipelno būti modernia XXI amžiaus valstybe. Valstybe, kurios dėmesio centre – žmogus. Valstybe, kurioje kiekvienas žmogus jaučiasi reikalingas ir įgalintas kurti, įgyvendinti savo svajones bei oriai gyventi. Valstybe, kuria pasitiki jos gyventojai, o ji pasitiki savo žmonėmis. Valstybe, kurios ateitis kuriama vadovaujantis darnaus valdymo ir tvarios plėtros principais.

Siekdami Lietuvoje įtvirtinti gerovės valstybės principus, turėsime veikti mažiausiai trimis kryptimis.

Pirmiausia mums būtina išlaikyti ir sustiprinti tai, ką vertingo sukūrėme per 30 atkurtos Nepriklausomybės metų. Turime saugoti ir ginti savo valstybingumą, palaikyti ir įtvirtinti teisinės valstybės principus, gerbti savo paveldą, tausoti aplinką, išlaikyti ryšius su lietuvių diaspora.

Taip pat privalome išnaudoti unikalias galimybes, kurių mums siūlo narystė Europos Sąjungoje, NATO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje.

Kartais mes manome, kad mūsų narystė yra kažkas tokio, ko mes galime ir nepastebėti. Bet patikėkite, mano, kaip politiko, trumpa patirtis ir dalyvavimas svarbiausiuose forumuose rodo, kokios neribotos galimybės atsiveria šiose organizacijose, jeigu mes jose pretenduojame ne tiesiog sėdėti kamputyje ant atsarginių suolelio, o aktyviai dalyvauti priimant sprendimus.

Turime kuo efektyviau derinti nacionalinę ir europinę darbotvarkes, aktyviai prisidėdami prie svarbių Europos Sąjungos iniciatyvų tokiose srityse kaip inovacijų politika, kova su klimato kaita, vidaus rinkos gilinimas, sanglaudos politika, sienų apsaugos įgyvendinimo priemonės. Remdamiesi Europos Sąjungos parama, iki šiol sėkmingai stiprinome savo energetinę nepriklausomybę ir plėtėme infrastruktūrą – darykime tai ir ateityje.

Antra, nepaprastai svarbu išspręsti įsisenėjusias problemas, trukdančias mums visiems žengti pirmyn. Atėjo metas imtis priemonių, kurios mažintų skurdą, socialinę atskirtį, atotrūkį tarp šalies regionų, korupciją ir šešėlinę ekonomiką. Pajamų atotrūkis tarp 20 procentų daugiausiai ir 20 procentų mažiausiai uždirbančiųjų negali būti toks didelis, kaip dabar. Ir vėlgi, apeliuoju į ekonominę politiką, kuri privalo užtikrinti nuoseklų šio santykio mažėjimą.

Taip pat privalome spręsti demografinius iššūkius, užtikrinti racionalų viešųjų išteklių panaudojimą taikant kaštų ir naudos analizę, sukurti skaidrią, subalansuotą ir teisingą mokesčių sistemą, kurią galėtume vadinti žmonių bendruomene, o ne „gyvulių ūkiu“. Turime plėtoti ir socialinę partnerystę bei dialogą, kaip būdą išvengti nereikalingų konfliktų ir teisingai paskirstyti tiek gerovės kūrimo naštą, tiek ir šio proceso vaisius.

Aš neslėpsiu, kad ankstyvuoju savo mokslinės veiklos laikotarpiu kreipiau labai didelį dėmesį į kolektyvinių derybų instrumentą, į tuos socialinės taikos modelius, kurie egzistuoja Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse.

Iš tikrųjų jie man gerokai patrauklesni negu mūšiai gatvėse, barikadose, tarp samdomų darbuotojų ir darbdavių organizacijų, kuomet trikdoma visuomenės rimtis ir paprasčiausiai švaistomas bendrasis vidaus produktas tam, ko galima būtų išvengti.

Tačiau mechanizmas turi veikti ne uzurpuojant vienai iš derybų pusių absoliučią valdžią ir nustumiant į paraštes kitą derybų pusę. Dialogas įmanomas tik tarp lygiaverčių partnerių.

Kalbėti šiandien apie lygiavertiškumą mes tikrai, deja, negalime, ir jūs turbūt tikrai nesunkiai galite patys identifikuoti, kas yra tas silpnesnysis partneris kolektyvinėse derybose šiuo metu.

Trečia, galvodami apie valstybės ateitį, mes turime siekti proveržio tose srityse, kuriose ilguoju laikotarpiu galime tikėtis didžiausios pridėtinės vertės. Siekdami kilstelėti Lietuvą į aukštesnį gerovės lygmenį ir sukurti tikrą XXI amžiaus sėkmės istoriją, žinoma, pirmiausia turime tam gerai pasirengti.

Tik keldami visų lygių švietimo kokybę ir didindami prieinamumą, mes parengsime visuomenę skaitmenos, technologinių lūžių ir tvarios žaliosios politikos amžiui.

Tik turėdami pakankamai aukštos kvalifikacijos darbuotojų, galėsime plėtoti aukštos pridėtinės vertės ekonomiką. Tik drąsiai žengdami inovacijų keliu, galime tapti pažangiausių idėjų įgyvendinimo laboratorija. Kad tai nėra vien tuščios deklaracijos, patvirtina sėkmės istorijos įvairiose mūsų mokslo srityse, kurios tuo tarpu jau yra virtusios ir verslo sėkme.

Taip, galbūt kol kas tų pavyzdžių yra per mažai, tačiau jų negausumas nerodo, kad mums nesiseka. Tai įrodo ką kita – kad mes turime didžiulį potencialą, kurį dar galime atskleisti ateityje.

Kita vertus, turime nepamiršti, kad mūsų didžiausios ekonominės naudos siekis tėra vienas iš gerovės kūrimo elementų. Ekonominė nauda neturi užgožti ilgalaikių aplinkosaugos ar socialinių tikslų. Švietimas mums reikšmingas ne tik kaip skurdo ir socialinės atskirties mažinimo ar technologinio prisitaikymo ir investicijų skatinimo įrankis.

Itin svarbu, kad būtų ugdomas Lietuvos piliečių kritinis mąstymas, kūrybiškumas, gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti, stiprinama pilietinė tapatybė, kuriamos sąlygos tolerancijai ir lygių galimybių užtikrinimui.

Man labai malonu, kad šiandien konferencijoje dalyvaus ir psichologai. Mano manymu, gerovės valstybė neįmanoma ir be atitinkamo psichologinio klimato visuomenėje. Mes kalbame ne tik apie kietuosius rodiklius, kuriuos galime išreikšti eurais, procentais, santykiais.

Mes kalbame apie sunkiai apčiuopiamus dalykus, kuriuos aš vadinu gera jausena. O juk taip norėtųsi, kad Lietuvoje žmonės jaustųsi gerai, kad jie jaustųsi patogiai ir, svarbiausia, kad jie jaustųsi saugiai.

Gerbiamieji,

gerovės valstybės nebus, jei nesudarysime sąlygų aktyviam visuomenės įsitraukimui priimant sprendimus – ir tai, mano manymu, yra dar viena geros jausenos prielaidų. Gerovės nebus ten, kur viešpataus abejingumas ir atmestinas požiūris į savo darbą. Gerovė neįsivaizduojama ten, kur švari aplinka ir būsimų kartų ateitis aukojama trumpalaikiam pelno siekimui.

Siekdami tikro proveržio, visi turėsime gerokai pasitempti. Mums teks prisiminti laiko patikrintas vertybes: pagarbą žmogui, teisingumą, vienybę ir solidarumą. Turėsime išmokti susitarti, o susitarus – laikytis duoto žodžio.

Juk kompaso stygius – nenuoseklus mėtymasis nuo vieno trumpalaikio tikslo prie kito, pasiduodant pagundoms ir neišlaikant pradinės trajektorijos, – iki šiol, mano manymu, buvo viena didžiausių Lietuvos valstybės problemų.

Gerovės valstybę mes galime sukurti visi drauge, jei pamiršime nesutarimus, į savo rankas paimsime iniciatyvą ir išliksime kantrūs, siekdami užsibrėžtų tikslų. Turime ilgai ir nuosekliai purenti valstybės dirvą, kol joje pasirodys pirmieji daigai.

Galutinis rezultatas priklausys tik nuo mūsų pačių. Nereikia badyti pirštais į valdžią, kad ir kokia bloga ji būtų. Daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Todėl kviečiu visus piliečius, visuomeninius judėjimus, politines partijas, nevyriausybines organizacijas, mokslo, administracines, verslo, ekonomines, kultūros, sveikatos ir visas kitas bendruomenes įsitraukti į diskusijas apie priemones, būtinas gerovės tikslams pasiekti. Tegul ši konferencija žymi mūsų bendro darbo pradžią.

Tvirtai tikiu: kartu galime sukurti tokią valstybę, kuria galime didžiuotis mes patys ir kuria galės didžiuotis mūsų vaikai.

Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 13

  1. Gintas says:

    Buvo aišku nuo pradžios, kad tai koncervatoriu ir kapitalo žmogus. Šitie kliedesiai, labai panašūs į Grybes kova su korupcija ir lietuviškais oligarchais, bet deja, visokie MG Baltic duris kojom darinejo. Geros valstybė, nebejuokinkit, opiumas liaudžiai, skirtumas tik tas kas apkvailinti žmogelį nebeužtenka šūkio Nusipelnėte gyventi geriau, reikia konferencijos,piaro ir „protingų“ žodžiu daugiau. Gerovės valstybė baigia mėšle paskęsti nuo Klaipėdos iki Vilniaus…Kūrėjai…

  2. 2050 metai. Lietuvos Respublikos Seime švenčiami tolerancijos ir pakantumo metai, iškilmingas posėdis: says:

    Seimo pranešimas

    Lietuva, titaniškomis mūsų teisėsaugos pastangomis, jau pagaliau išsprendė visas problemas su pakantumu ir tolerancija visuomenėje.

    Beliko nedidelė netolerantiškų ir nepakantumu pasižyminčių žmogelių grupė, užsispyrusiai kažkodėl besivadinanti tauta – Lietuviais, jie kategoriškai atsisako vadintis išdidžiu vardu “europietis”. Ši maža, pasibjaurėtinų žmogelių grupė, yra aptverta rezervate netoli Balbieriškio. Jie savo netoleranciją kitų tautybių žmonėms pareiškia per tai, kad užsispyrusiai atsisako nebevartoti tos bjaurios Lietuvių kalbos. Jie yra tiek nepakantūs kitos seksualinės orientacijos žmonėms, kad vis dar ekstremistiškai gyvena šeimose, kuriose santuoka yra paremta vyro ir moters sąjungos pagrindu. Jie atsisako geranoriškai atiduoti vaikus į gėjų, žydų ir musulmonų tolerancijos mokyklas, kuriose šie galėtų laisvai nuspręsti savo seksualinę ir religinę priklausomybę. Todėl vaikų gerovės labui nuspręsta atiminėti iš jų visus esamus ir gimsiančius vaikus, idant jie nežalotų jų savo netolerantiškais ir nepakančiais požiūriais. Jų moterys nenešioja parandžos, tokiu būdu netolerantiškai įžeisdamos musulmonių jausmus. Jų vyrai nedaro apipjaustymo, tokiu būdu netolerantiškai rodydami nepagarbą žydų ir musulmonų bendruomenėms.

    Kadangi beliko tik maža, šios pasibjaurėtinos netolerantiškos ir nepakančios sektos grupelė, be to iš jų yra atimti vaikai, esame įsitikinę, kad didžioji tolerancijos ir pakantumo era greitai nebebus bjaurojama šiu žmogelių egzistavimu.

    Iškilmingą pranešimą pasirašo- Lietuvos islamo Respublikos Seimo pirmininkas, muftijus Ibn Abdula Muchamedovičius

  3. konkurencijos nėra says:

    Tvirtai tikiu: kartu galime sukurti tokią valstybę, kuria galime didžiuotis mes patys ir kuria galės didžiuotis mūsų vaikai.

    Kalbom tokie darbai nesidaro…

  4. uzskaitau 2050m pranesima says:

    gera juodo jumoro doze,nor norisi verkti

  5. Rimas says:

    Gerbiamas Prezidente, pirmiausia derėtų Lietuvą padaryti tikra varlstybe – į konstituciją įtraukti du naujus straipsnius (referendumo būdu žinoma, kaip ir priklauso darant tokias pataisas), kuriuose būtų apibrėžta kas tai per daiktas yra Lietuvos valstybė ir kokias funkcijas ji atlieka. Nes dabar bet kas gali daryti bet ką ir niekas negali prikišti, kad daro ne tą ką reikia. Kol nebus šių straipsnių, nebus tvarkos ir nieko nesigaus. Rinkiminės programos turi būti programomis, kur punktas po punkto surašyta, kokiais konkrečiais įstatyminiais veiksmais bus gerinama valstybės veikla ir žmonių gyvenimas. Partijos su feikinėmis programomis, kuriose vien pažadai, lozungai ir, atleiskit, blevyzgos, prie rinkimų turėtų būti neprileidžiamos, nes tai ne programos. Todėl atėjusios į valdžią nežino ką ir kaip daryti ir netgi nežino kaip įgyvendinti pažadus. Išeina, kad visi lieka apgautais. Graudu matyti, kad ir VRK nuo pat nepriklausomybės atkūrimo taip ir nesuprato, kaip turi atrodyti tikra rinkiminė programa (aukščiau aprašiau, kaip ji turi atrodyti, bet vaizdingumo dėliai galima pažvelgti ir į TV programą – principas tas pats). Geriausias būdas įtraukti žmones į gerovės kūrimą savo „vietelėj po saule“ – tai jų ir paklausti, ko jiems reikia. Pavyzdžiui, mes žinom kad gimstamumas Lietuvoje mažas. Paklauskit mamų gatvėje, kodėl daugiau vaikų nėra – nes pinigų jiems išlaikyti nėra.Už tuos varganus procentėlius gaunamus per vaiko priežiūros atostogas, dėl neadekvačių kainų visko ko reikia tikrai neįsigysi. O juk vaiko priežiūra pirmus kelis metus, sutikit, darbas sunkesnis už įprastą. Tai kodėl jo neapmokėjus 100 procentų (tam tikros „lubos“ turėtų būti, kad nepiktnaudžiauti, bet dabar ne apie niuansus kalba)? Moterys iš karto ryšis ir antram, ir trečiam. O čia tas procentėlis nuo 75 iki 40, jei neklystu, sumažinamas. Juk tai atviras veikimas prieš valstybėje gyvenančius žmones, tai pats kuo tikriausias gimstamumo mažinimas! Bet jei būtų konstitucijoje apibrėžtos valstybės funkcijos ar jos veiklos prioritetai, kurių vienas – valstybės ir tautos testinumo saugojimas, tuomet tokių antisocialinių įstatymų priėmimas būtų negalimas. Taip pat išsispręstų ir partinių nesutarimų klausimas dėl visiems naudingo veikimo valstybės naudai: – konstitucijoje apibrėžti valstybinės veiklos prioritetai ar valstybės atliekamos funkcijos visus įpareigotų užsiimti tuo, kuo reikia. Be reikalo Jūs dedat viltis į kažkokią akademinę visuomenę, kuri, štai jau greit bus trisdešimt Nepriklausomybės atkūrimo metų, nepastebi, kad Lietuvos Teisinė Piramidė savo viršūnėje neturi pačių svarbiausių dviejų elementų (nebent jai pasidarytų gėda ir ji pasitaisytų). Jei nežinote ką ir kaip daryti, tiesiog paklauskite eilinių žmonių, kad ir socialiniuose tinkluose, tikrai gausite ne tik patarimų, bet ir geros informacijos, ko reikia valstybei. Kam gi kitam, jei ne tiems, kas tempia ant savo pečių sunkiausią ir menkiausiai apmokamą naštą, geriau žinoti, kokios bėdos labiausiai spaudžia… Valstybė – tai visų jos teritorijoje gyvenančių žmonių saviorganizacijos forma, kad spręsti visiems bendras ir svarbiausias problemas, kurių kiekvienas atskirai išspręsti nepajėgus (saugumo, medicinos, išsilavinimo). Bet jeigu nebeliks žmogaus, tai nebeliks ir valstybės.

  6. konkurencijos nėra says:

    Bet jeigu nebeliks žmogaus, tai nebeliks ir valstybės.

    tai prie to ir veda briuselis

    gal ką girdėjot apie auksinį milijardą ant šios Žemės

  7. Dailis Ivekauskas says:

    nesivarginau ir neskaičiau iki galo straipsniol,nes iš pačių pirmųjų eilučių išdėstymo supratau,kad rinkimų batalija jau prasidėjo ir čia yra ne kas kita kaip rinkimų reklama.Iš tuščio į kiaurą.

  8. regis says:

    Dailis Ivekauskas ->

    Keista regėt komentuojant neskaičiusį. Tačiau išvada nekeista, nes taip „skaitant“ pasimiršta, jog prezidentas rinkimuose nedalyvaus – jis tik rudenį išrinktas – jam dar 5 metai beveik liko. Tokiu atveju – jūsų komentaras – tai tikrai pilstymas iš tuščio į kiaurą – atsiprašau, nesusivaldžiau. Šiaip dažniau skaitau, nei rašau.

  9. Dailis Ivekauskas says:

    regis says:

    Aš taip pat retai komentuoju,tačiau kartais nesusilaikau,nors puikiausiai suprantu kad mano išsakyta nuomonė ničnieko nepakeis,tačiau….ir jeigu rašau kad straipsnio neskaičiau,tai nereiškia kad aš nežinau kas ten rašoma ir dar sugebu atskirti pelus nuo grūdų.Tiesiog graudu ir juokinga kai komentatorius Rimo vardu mokina prezidentą…nuoširdžiai,kas yra graudžiausia…nes jis ir panašūs vis dar tiki „geru caru“,iki ku“ nedaeina“ informacija apie apgailėtiną didžiumos jo rinkėjų būklę….lyg gerb Rimas ne Lietuvoje tuos visus 30 metų gyveno ir nieko nepasimokino,nieko nesuprato ir nesupranta iki šiolei kokiu kursu plaukia kiauras laivas vardu „Lietuvos valstybė“. Kas liečia jūsų „regis“ atsakymą man,tai atsakysiu trumpai : prezidentu „išrenkamas“ tik partinis ,partijai nepriklausantys per patrankos šūvį neprileidžiami prie valdžios svertų ir tas faktas,kad Nausėda niekam savęs nepriskyrė asmeniškai manęs neįtikina,nes už jo pečių stovi jį pastačiusi grupuotė su viena ar keliomis partijomis priešakyje.Reiškiasi jis vykdo jų politiką ir kalba taip,kaip jam surašo kalbas.Reikiamu momentu jis subtiliai nurodys,kokiais politikais „jis pasitiki“ ar kurią partiją „mato kuriant jo eskaluojamą gerovės valstybę“.Norint išauginti daržovę,pirmiausiai reikia deramai paruošti dirvą,į kurią mesi sėklas.

  10. Dailis Ivekauskas says:

    cha cha cha cha! man pasakojo apie „Sarmatus“,ir kaip ten sėdintys manipuliuoja komentarais,tačiau nelabai norėjau patikėti.Dabar tikiu,kad viskas ką sakė – yra gryna tiesa.Linkėjimai (neminėsiu vardo ir pavardės). Komentatoriui „Regis“ : parašiau atsakymą,jei norite jį perskaityti susisiekite su „Sarmatais“ kuris buvo ištrintas.Man čia daugiau nėra ką veikti.O jūs galite ir toliau šokti „pagal D ūdelę“Sėkmės!

  11. Dailis Ivekauskas says:

    oi kaip „keista“! po mano paskutinio 2o2o-o1-24 12:16 išreikšto pasipiktinimo mano 2020-01-24 11:15 komentaro ištrynimo jis „staiga“ pasirodė kaip „laukiantis patvirtinimo“ ! Man žaidimas jūsų smėlio dėžėje yra neįdomus,todėl prašau „nepatvirtinti“ mano parašytų komentarų.Dėkingas Dailis Ivekauskas KLP

  12. Vytas says:

    O kuo G.Nausėdos pažadėtoji „gerovės valstybė“ skiriasi nuo kadaise kurto „šviesaus komunizmo rytojaus“? Pagal mane – niekuo, dargi kūrimo „gairės“ skamba identiškai. Taigi, ir laukiamas rezultatas analogiškas: šnipštas. Kokį humoro jausmą reikia turėti sakant, kad dabar Lietuva išgyvena sėkmingiausią savo gyvavimo per paskutinius 30 metų laikotarpį, nors dėl migracijos neteko trečdalio savo piliečių,? Aš tai galiu pavadinti tik ŠVENTVAGYSTE. Juk Lietuva nyksta akyse. Dar vienas toks „sėkmingas“ laikotarpis ir visai neaišku, kokia kalba kalbės teritorijos, dar vadinamos Lietuva, piliečiai.

  13. Jonas says:

    Vienas šlangzbergis atgavus Nepriklausomybę tautai aiškino, kad „nepraeis nei 20 metu ir mes gyvensime kaip švedai“. Nemelavo žmogus, špyga taukuota, tikrai nepraėjo nei 20 metu kaip jis pradėjo gyventi geriau, nei švedai.

    Bijau, kad panašiai ir su gerovės kontūrais Letuvoje,- jie nuo dabartinių Lietuvos sienų susitraukę maždaug ties Turniškių kontūrais…

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top