- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Gyvūnai Lietuvoje jau privalomi “čipuoti“ – kada ateis žmonių eilė?

mikro-čipasDaugeliui turbūt bus naujiena tai, jog LR Seimas gan senokai, (2012 m) yra nusprendęs, jog Lietuvos gyventojai nuo 2016 metų sausio 1 dienos privalo „ženklinti“ mikroschemomis savo augintinius – šunis, kates, šeškus ir registruoti juos Gyvūnų augintinių centre.

Pasak šio įstatymo projekto autorių, Lietuvoje priimtas įstatymas pirmą kartą tiesiogiai perkelia Lisabonos sutarties / Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 13 straipsnį, kuriame pripažįstama, jog gyvūnai yra „juslios būtybės“ ir turi turėti jų gerovę reglamentuojantį įstatymą.

Ir būtent šis gyvūnų ženklinimas (čipavimas) bei jų registracija turėtų padėti sumažinti beglobių gyvūnų skaičių, tokiu būdu, esą, garantuojant jų gerovę, ir apsaugant visuomenę nuo jų platinamų ligų, pvz,: pasiutligės, kurią platina šie minėti gyvūnai, mat savininkai bus priversti juos skiepyti. Papildomai, pagal įterptus čipus bus galima nustatyti gyvūnų savininką ir atitinkamai imtis prieš juos priemonių, jei jie nenorės prižiūrėti savo augintinių, jų neskiepys ir t.t..

Iš esmės įstatymas skirtas prižiūrėti gyvūnų šeimininkus bei efektyviau kontroliuoti jų (gyvūnų) atžvilgiu taikomas viskas privalomas apmokestinamas paslaugas, pvz vakcinavimą nuo jų platinamų ligų, pvz pasiutligės, tik keista, kad kol kas nesiūloma nuo pasiutligės vakcinuoti žmonių, jei jie irgi gali ja užsikrėsti nuo tų pačių gyvūnų… Tikėtina, jog tai tik kol kas. Vakcinacijos procesas Lietuvoje juda kaip tankas grasindamas tapti privalomu. Irgi vardan mūsų visų gerovės.

Nevarginsime skaitytojų šio paaiškinamojo dokumento citavimu – jį kiekvienas gali pasiskaityti pats čia: Lietuvos Respublikos Gyvūnų Gerovės Ir Apsaugos Įstatymas, tačiau pasiskaičius šio įstatymo lydimąjį dokumentą nejučiomis susimąstai, o kurioje vietoje randasi ar kada atsiras „Žmogaus gerovė ir apsauga“?

Ir pasidaro neramu – juk esame tik per žingsnį nuo „Žmogaus privalomos gerovės“ įteisinimo, nes sekant Overtono lango principu visi neigiamai visuomenės vertinami reiškiniai, procesai ar sprendimai, imami diegti į gyvenimą iš tolo, pradedant nekaltomis užuominomis spaudoje, ką visuomenė pradžioje atmeta, po to aptarimais pratinant žmones prie to, jog tai egzistuoja, o vėliau įteisinimu, kai aktyvaus pasipriešinimo jau nesitikima. Ir taip – nuo užuominos, iki įgyvendinimo.

Ir šis „Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas“ yra toji pirma Overtono lango „užuomina“ į tai, kas galimai laukia mūsų visuomenės, nes, pastebėkime, – šis įstatymas nėra mūsų šalies įstatymų leidėjų iniciatyva sukurtas dokumentas. Tai privalomai pagal Lisabonos sutartį Lietuvai primestas iš Briuselio įstatymas, kurio atmesti Lietuva neturi teisės. Todėl valdžia turi sukti uodegą prieš savo gyventojus aiškindama šio įstatymo „gerąsias puses“, kukliai nutylėdama blogąsias.

Turbūt daugelis esate jau skaitę spaudoje apie užsienyje jau vykdytus ir toliau vykdomus atskirų žmonių „čipavimo“ atvejus, esą dėl jų pačių saugumo ir jų pačių prašymu. Mažai kuo skiriasi nuo „gyvūnų gerovės“. Lietuvos erdvėje šie faktai iki šiol buvo įvardinami kaip „sąmokslo teorijos“, tačiau šiandien tai jau nebe teorija. Šis „Gyvūnų gerovės“ įstatymas tą paverčia faktu. Čipai, kaip sekimo priemonė, skinasi kelią į Lietuvos viešąją erdvę ir visuomenę. Jie jau įteisinta realybė ir tik laiko klausimas kada ta realybė palies tiesiogiai žmogų. Nes, kai toks bus Briuselio nurodymas – mes tą sužinosime iškart, kaip privalomą savo „gerovės ir apsaugos“ priemonę.

Ką Briuselis įsakys – tą Lietuva ir įvykdys, nemurmėdama. Ir net daugiau, nei bus privaloma pagal direktyvas. Net jei tai reikštų čipų sudėliojimą visiems piliečiams ar strateginės valstybei maisto gamybos srities klausimų sprendimo perdavimą svetimai institucijai. Bent jau sprendžiant pagal tai, kaip patyliukais buvo priimtas „dalijimosi daržovių sėklomis įstatymas“, sekant kuriuo ūkininkui draudžiama pasidalinti su kitu ūkininku savo išaugintomis sėklomis, jei jos nėra praėjusios privalomo sertifikacijos proceso atitinkamose įstaigose. Kitu atveju ūkininkas bus baudžiamas. Šiuo įstatymu palaikomi sėklų pardavėjai monopolistai, net nesantys Lietuvoje ir papildomai išstumiamos iš apyvartos mūsų senosios lietuviškų rūšių sėklos, paliekant įvairias svetimų gamintojų modifikacijas.

Grįžtant prie gyvūnų čipavimo, o per tai prie jų savininkų sekimo ir naujų mokestinių prievolių už laikomus gyvūnus bei administravimo tarnybos išlaikymo atsiradimo, galima šį procesą sulyginti su naujos verslo rūšies vis didėjančiam biurokratiniam aparatui atsiradimu, – kai už tai, jog augini naminį gyvūną turi mokėti farmacijos kompanijoms už vakcinas, čipų gamintojams už mikroschemas, ir kontroliuojančiam visa tai aparatui už viso to administravimą. Kažkas gali sakyti, jog kai kurios paslaugos yra nemokamos, į ką galima atsakyti, jog nemokamas, šiais kapitalistiniais laikais, būna tik sūris spąstuose. Viskas kainuoja, tik už kažką mokame netiesiogiai – per didėjančius mokesčius.

Tad su naujais 2016 visuotinio naminių gyvūnų „čipavimo“ metais, kurie, tikėtina, praeis tyliai ir paklusniai, visuomenei tikintis, kad žmonių tai nepalies. Palies gerbiamieji, nes šio „čipavimo“ taikinys – tai žmonių kontrolė, o ne gyvūnų gerovė.

Ir mes matome, kaip apie žmoniją veržiasi visuotinės kontrolės žiedas, jai pačiai dar to nelabai suvokiant, nes to veržimosi procesas užmaskuotas kilnaus rūpesčio kitomis gyvybės formomis žodžiais. O mes juk linkę patikėti gražiais žodžiais, ypač, kai „čipavimas“ aprašomas, kaip nekaltas žymėjimas.

Atsimerkime.

Ir prisiimkime atsakomybę už savo pačių ateitį.

infa.lt