- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Iš didelio rašto …

Jonas Matuza

Jei tik aš turėčiau tokį protą, laikyčiau save bepročiu
/Mano kaimynas, amžiną jam atilsį/

paveikslėlisLaisvalaikiu nutariau paskaitinėti iškilių Lietuvos žmonių viešus pasisakymus apie jų gyvenimo suvokimą bei aktualijas ir nustėrau,- negi gali taip būti, kad staiga išprotėjo jie visi, tik aš vienas likau protingas? Nelogiška. Bet ir jų logikos savo galvoje aš jau niekaip nebesurišu. Gal kas mane paprotintų ar bent parekomenduotų man kokį logikos specialistą? Nes žiūrėkit, kas man gaunasi, bandant analizuoti Prezidentės pranešimą.

Demokratijoje populizmas yra smerktinas,- sako mums prezidentė, ne kart akcentuodama tai pranešimo pradžioje. Bandykime išverst į žmonių kalbą: „šalyje, valdomoje pagal daugumos lūkesčius daugumos lūkesčiai yra smerktini“. Suprantu, kad tiksliai tokia yra mūsų šalyje įsigalėjusi praktika, bet kodėl mano šalies vadovė pasirinko iš gausos gerokai logiškai vertingesnių minčių savo lūpomis įgarsinti būtent šį nelogiškumą- nelabai. Gerai, gal čia tik pradžia tokia man nelabai aiški, bandau gilintis toliau.

„Suvaldyta finansinė situacija“. Oho. Netgi, sakyčiau, oho-ho! Trečdalis lietuvių- ekonominiai pabėgėliai, žmonės be darbo ir pajamų verčiami mokėti privalomą sveikatos draudimą, žmonės be sveikatos, perėję mediCinines komisijas gauna pažymas, kad gali dirbti absoliučiai visus darbus, išskyrus metalurgijos ir kalnakasybos pramonę, už litrą kuro žmonės verčiami mokėti tiek, kiek supirkėjai moka valstiečiams už 10 l pieno, žemiau lietuviško skurdo ribos gyvena virš trečdalio gyventojų, o iškilesniųjų europiečių skurdo užribių atžvilgiu bedaliais reiktų laikyti visus keturis tautiečių penktadalius… Asmeniškai mano loginėje sistemoje tokia išvada- neįmanoma, priešingu atveju priežastingumas niekaip nesiderintų su akivaizdybe, tuomet panašiai samprotaujant galima būtų prieiti prie bet kokių išvadų, pvz., apie „suvaldytą teisinę situaciją“. „Bezpredelas“ juk irgi situacija…

„Negalime išvengti [globalios ekonominės] aplinkos poveikio mūsų mažai ir atvirai ekonomikai. Tačiau privalome būti pasirengę galimiems netikėtumams ir apsidrausti nuo jų“. Reiškia esame maži ir silpni, nuo mūsų niekas nepriklauso, bet mes privalome pasitaupyti dar juodesnei dienai. Turėčiau šiek tiek vilties, kad po tuo „mes“, prezidentės kalbų konstruktoriai turėjo omenyje ne tik tuos bedalius keturis penktadalius, bet ir valstybės aparatą su kartelinėmis monopolijomis ir interesų kolektyvais, jeigu būčiau toks kvailas.

Išmokus savas ir svetimas gyvenimo ne pagal išgales pamokas”,- blemba, aš, matyt, tą dieną sirgau, nebuvau mokykloje, ir baisiam mano apmaudui tą laboratorinį “gyventi ne pagal savo išgales” būsiu praleidęs. Kadangi turiu visus įrodymus, kad ne pagal savo išgales negyvenau, gal galėčiau atgaline data bent kiek nors to savo “nedagyvento ne pagal išgales” gyvenimo kaip nors atgauti… Kur eit? Aaaa, supratau! Man, kaip neelitui, tebuvo skirtos visos „svetimos, gyvenimo ne pagal išgales pamokos“. O kad „vsio būtų zakonno“, reikia „gyvenimą pagal svetimas klaidas“ įteisinti nacionalinėje teisėje. Ir visa tai dar, žinokit, suteiks „negrįžtamai pozityvią kryptį politikai“. Hmm… Tai ką, išeina nuo šiol mokymasis iš svetimų gyvenimo ne pagal išgales klaidų bus ne tik pozityvu, bet ir nebegrįžtama!..

„Atlaikėme išbandymą „Snoro“ bankrotu“. Va čia tai sutinku,- ir man atrodo, kad kažkas su mumis, kartu su visais mūsų pinigais, atlikinėja kažkokius absoliučiai neskaidrius bandymus! Tik dar pridursiu, kad mano loginė sistema nė už ką neprisileidžia išvados, jog tokį bandymą būtų sugebėjęs ir išdrįsęs suorganizuoti Vasiliauskas. Ką čia logika,- net mano nelogiškoji nuojauta man nesiliauja kuždėjusi, kad toks freak‘iškumas su Lietuvos bankeliu galėjo būti sudiriguotas net ne iš mūsų valstybės.

Toliau skaitant mintis apie „energetinę nepriklausomybę“, ir kitus „kosminius lazerius“, nebegaliu atsikratyti įkyrios, bet logiškos minties, pasakytos vieno iš matymo pažįstamo filosofo, kad „nebūtina suvalgyti visą sugedusią mėsą, kad suprastum, ar ji tikrai sugedusi“. Ta mintis neišvengiamai logiškai veda prie bulgakoviškai-profesoriško atsakymo į vieną klausimą apie meilę,- aš, kaip Preobraženskis, jau seniai nešioju savyje vienintelę galimą lietuviškos empirikos padiktuotą logišką išvadą: „Aš nemyliu šitos valstybės!”

Miela Dalia, gal jau atėjo metas jums su savo patarėjais pasitarti, ar neapgaudinėjate patys savęs nenorėdami įžvelgti, kiek dar liko ligi momento, kai tokių kaip aš susidarys kritinė masė, tuo pačiu permąstant, jūsų pačios žodžiais tariant, „negrįžtamumo taškų“ teoriją, jei tik esamomis politinėmis ir tautinių tikslų neapibrėžtumo sąlygomis, jūsų nuomone, tai daryti dar prasminga.