Karas išlieka „reketu“

2015, sausio 22, 5:10 | kategorija Genocidas | 3 komentarai | peržiūrų 970 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

(„Foreign Affairs„, JAV)

David James

paveikslėlisJungtinės Amerikos Valstijos visą laiką kariauja, kas reikalauja pastovių karinių išlaidų. Priežastys paprastos: pinigai ir valdžia.

Kalbant tiksliau, mokesčių mokėtojų pinigai, kuriuos politikai atiduoda gynybos užsakovams, kuriantiems brangią ir nereikalingą techniką, ir valdžią resursams bei rinkoms korporacijų naudai. Taip vyksta todėl, kad piliečiai-mokesčių mokėtojai nieko nežino apie pinigus, kurie išleidžiami „gynybai“, ir  nesijaudina dėl šių išlaidų. Ginkluotosios pajėgos – vos ne vienintelis Amerikoje patenkantis į visuomeninių interesų ratą institutas su valstybės finansavimu, kurį vieningai palaiko abi partijos.

Tuo pačiu, visuomenė jų beveik nekontroliuoja ir jomis nesidomi. Geru ir tuo pačiu gąsdinančiu pavyzdžiu gali pasitarnauti istorija su naikintuvu F-35 „Lightning“. Prie jo dirba ginklų kompanijų konsorciumas,į kurį įeina Lockheed Martin, Northrop Grumman ir BAE Systems, ten pat aktyviai dalyvaujant JAV vyriausybei ir dar mažiausiai dešimčiai sąjunginių šalių. Bendra projekto vertė gali pasiekti 1,5 trilijono dolerių. Tai pinigai iš didžiosios raidės.

Būtent tiek kainavo visas Irako karas. Metinis bet kurios iš pasaulio ekonomikų BVP – neskaitant kelių stambiausių – gerokai mažesnis. Kaip žinoma, mūsų (JAV – vet.past) spauda dievina gliaudyti po kauliuką projektus susijusius su valstybės finansavimu – ypač, jei jų rezultatai abejotini, o tų, kurie jais užsiima neūkiškumas akivaizdus. Šiuo atveju projektas atrodo neįsivaizduojamai išlaidus, o spauda jo beveik nepastebi. Tuo pačiu, žodis „neūkiškumas“ man atrodo labai jau švelnus, nes visas F-35 – ištisas vėžinis auglys. Jis lyg visumoje sudarytas iš korupcijos ir atmestinai atliekamo darbo. Sakykime, The Daily Beast neseniai rašė apie programinio aprūpinimo defektą, kuris trukdo šiam lėktuvui šaudyti iš jo nuosavos patrankos – ir stabdo projektą dar penkeriems metams.

James Fallows neseniai publikavo The Atlantic tinklapyje ilgą ir įdomų straipsnį apie kai kuriuos dabartinių karinių Amerikos problemų aspektus. Jame jis vadina žmones, kurie nori pradėti karus, bet ne dalyvauti juose „sofos vanagais“, ir smulkiai paaiškina, kodėl Amerikoje dabar „sofos-vanagų ekonomika“ (žr. F-35), Sofos-vanagų politika“ (nors demokratiškai išrinkti pilietiniai lyderiai Kongrese ir Baltuosiuse rūmuose turi kontroliuoti kariškius, kritiškai vertinti jų veiklą ir, jei prireiks, patraukti juos atsakomybėn, – jie to nedaro) ir „sofos-vanagų visuomenė“.

Apie pastarąjį punktą Fallows rašo: „Absoliuti amerikiečių dauguma, netarnavusių kariuomenėje, jos atžvilgiu išreiškia trejopą cinizmą. Pirma, jie „gerbia“ kareivius, bet visiškai apie juos negalvoja. Antra, jei „rūpinasi“ gynybinėmis išlaidomis, tačiau iš tiesų supranta jas, kaip ekonominio stimuliavimo programą. Trečia, palaikydami „stiprią gynybą“, jie tuo pačiu mano, jog, jei Jungtinės Valstijos gerokai stipresnės už bet kokį priešininką, strategija, ginkluotė ir vadovavimo kokybė neturi jokios reikšmės“. Šį straipsnį vertėtų perskaityti ir apmąstyti kiekvienam amerikiečiui, kuriam rūpi mūsų karo galybės situacija ir mūsų gynybinės išlaidos (o ji turi rūpėti mums visiems).

Pastebėsiu, jog visos šios problemos ne naujos ir prasidėjo ne nuo F-35 ir net ne nuo Reigano laikų. Bandymai uždirbti iš karo veiksmų, monopolizmas, suinteresuotų karu grupių lobizmas, manipuliacija visuomenės nuomone propagandos pagalba, ir visuomenės nesigaudymas (arba abejingumas) egzistuoja tiek pat, kiek egzistuoja mūsų respublika (JAV – vert.past). Tokie dalykai iš principo yra būdingi demokratijoms.

Naujai atrodo tik kolosalus „gynybinių“ išlaidų mastas – tai yra, faktiškai, amžina karo padėtis, primenanti Orvelo taikos Ministeriją.

paveikslėlisDaugelis yra susipažinę su 1961-aisiais prezidento Eizenhauerio pasakyta atsisveikinimo kalba, kurioje jis patarė nacijai saugotis „karinio-pramoninio komplekso“. Iš esmės jis kalbėjo apie blogą įtaką, kurią daro vyriausybei privatus verslas – ir ypač tokios galingos jo atšakos, kaip naftos ir ginklų pramonė. Tokį vyriausybės suartėjimą su verslu priimta laikyti kažkuo palyginus nauju, atsiradusiu po Antrojo pasaulio karo. Tai klaida. Iš tikro šis reiškinys yra rimta problema, mažiausiai nuo tų laikų, kai Amerika pradėjo rimtai dalyvauti imperialistiniuose žaidimuose, – tai yra nuo 1898 –ųjų Ispanijos amerikiečių karo laikų.

Kiek mažiau, nei Eizenhauerio kalba, yra žinomas generolo Smedli Batlerio (Smedley Butler) pasisakymas „Karas kaip reketas“, išsakytas 1938-aisiais. 1898 metais septyniolikmetis Smedli Batleris išėjo tarnauti jūsų pėstininku, kad kariauti ispanų-amerikiečių kare. Jis dalyvavo beveik visuose kariniuose konfliktuose, kuriuose dalyvavo Amerika, kol 1932-aisiais neišėjo į atsargą vyresniuoju pagal laipsnį Korpuso karininku. Savo mirties valandą jis buvo laikomas rekordininku pagal apdovanojimų skaičių per visą jūrų pėstininkų istoriją. Jis turėjo du garbės Medalius.

Išėjęs į atsargą Batleris tapo politiniu aktyvistu ir ėmė važinėti po šalį su kalbomis apie augančią fašizmo grėsmę (ne tik užsienyje, bet ir Amerikoje) ir apie tą reiškinį, kurį vėliau Eizenhaueris pavadins „kariniu-pramoniniu kompleksu“.

Savo požiūrį jis trumpai suformulavo straipsnyje, išėjusiame 1935-aisiais socialistiniame žurnale Common Sense:

Aš tikrojoje karo tarnyboje praleidau 33 metus ir keturis mėnesius. Didžiąją šio laiko dalį aš, iš esmės, vykdžiau Didžiojo verslo, Wall-Street’o ir bankininkų, aukštos klasės smogiko funkcijas. Trumpiau kalbant, aš buvau reketininku, gangsteriu prie kapitalistų. 1914-aisiais aš padėjau padaryti Meksiką nepavojinga vieta amerikiečių naftininkams. Aš padėjau padaryti Haitį ir Kubą vietomis, kuriose vyrukai iš National City Bank gali gauti savo pajamas. Aš padėjau išprievartauti pustuzinį centrinės Amerikos respublikų vardan Wall-Street’o pelnų. Aš padėjau išvalyti Nikaragvą dėl International Banking House df Brown Brothers 1902-1912 metais.

Aš atnešiau šviesą į Dominikos Respubliką amerikiečių cukraus kompanijoms 1916-aisiais. Aš padėjau įstatyti Hondūrą į teisingą kelią amerikiečių vaisių kompanijoms 1903-aisiais. Kinijoje 1927-aisiais aš stebėjau, kad niekas netrukdytų dirbti Standard Oil. Atsigręždamas atgal aš suprantu, kad All Kaponė turėjo ko iš manęs pasimokyti. Jis veikė daugiausiai trijose apygardose, aš – trijuose kontinentuose“.

„Karas kaip reketas“ temoje (pilną tekstą žr. čia) jis rašo taip:

„Karas – tai reketas“. Taip buvo visada. Tai, greičiausiai, pati seniausia, tikriausiai,

paveikslėlis

"Karas yra reketas" - generolas Smedley Batleris

pati pelningiausia, ir tikrai pati žiauriausia reketo forma. Prie viso to, tai vienintelis tarptautinio masto reketas, ir vienintelis, kuriame pelnai skaičiuojami doleriais, o nuostoliai – žmonių gyvybėmis“.

Batleris išsamiai aiškina kodėl jis taip mano, tuo pačiu pranašaudamas būsimą karą Europoje ir Azijoje ir tyčia pabrėždamas, jog amerikiečių laivynas provokavo japonus mokymais Ramiajame vandenyne. Jis vardina „patriotines“ kompanijas, karų dėka gavusias gigantiškus pelnus, ir rašo apie tai, kaip Pirmasis pasaulinis karas sukūrė 21 000 naujų milijonierių ir milijardierių, o sumokėjo už tai paprasti kareiviai ir taikūs gyventojai. Tam, kad sunaikinti – arba nors apriboti – karinį reketą jis siūlo:

1. Padaryti karą nepelningu: „pašaukti bankininkus ir spekuliantus, o taip pat valdytojus, direktorius ir aukšto rango darbuotojus iš mūsų ginklų gamybos, metalo liejimo, laivų statyklų, aviacijos ir t.t., kompanijų bei kitų atšakų, turtėjančių iš karo, į karo tarnybą – ir tegu gauna po 30 dolerių į mėnesį, kaip vyrukai apkasuose“.

2. Prieš karo paskelbimą vykdyti ribotą plebiscitą, kuriame dalyvauti teisę turės tik šalies pašauktieji kovoti ir mirti.

3. Apriboti mūsų ginkluotąsias pajėgas gynybiniais poreikiais: „Būtina įstatymų lygmeniu uždrausti mūsų karo laivyno laivams pasitraukti toliau nei 200 mylių nuo mūsų krantų. Jei 1898-aisiais būtų galiojęs toks įstatymas, šarvuotis „Man“ nebūtų užėjęs į Havanos įlanką, nebūtų buvęs susprogdintas ir nebūtų prasidėjęs karas su Ispanija nusinešęs daugybę gyvybių. Ekspertų nuomone, gynybiniams tikslams 200 mylių pilnai užtenka, bet pradėti agresyvaus karo su tokiais apribojimais mes jau negalėsime. Lėktuvams reikia išduoti leidimus skristi iki 500 mylių nuo kranto linijos žvalgybiniais tikslais. Kalbant apie kariuomenę – jai turi būti uždrausta palikti mūsų sienas.“

Antrą pasiūlymą aš galiu tik pilnai palaikyti, o ir likusius du vertėtų realizuoti ta ar kita forma. Manyčiau, jog galima tvirtai sakyti, jei tokios taisyklės būtų taikomos nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, mes dabar neturėtume jokių problemų su biudžeto deficitu.

Jei mūsų kariuomenė neturėtų teisės palikti amerikiečių teritorijos – „tėvynės“ kaip dabar priimta sakyti, – mes būtume išsaugoję tūkstančius amerikiečių gyvybių, dešimt kartų daugiau užsieniečių gyvybių ir nesuskaičiuojamus milijardus ir trilijonus dolerių. Smedli Batleris visgi buvo labai drąsus žmogus – ir ne tik mūšio lauke. Atvira priešprieša prieš karo kurstytojus valdančius šalį ir pasaulį, reikalavo milžiniško vyriškumo ir drąsos.

Praėjo daug metų, tačiau „Karas ir reketas“ kaip ir anksčiau aktualu. Skaitydamas apie operacijas, kuriose dalyvavo Batleris aš prisimenu ne tik „Šimtas vienatvės metų“ ir organizuotas United Fruit Company streikuotojų skerdynes, bet ir visus tuos realius atvejus, kada – jau po 1935-ųjų – mūsų kariškiai arba CŽV kišosi į vykstančius kitose šalyse procesus.

Priešingai nei priimta manyti , Amerika įprato išsukinėti rankas kaimynams dar gerokai iki Eizenhauerio kalbos – ir daro tą toliau.

Bet grįžkime prie pradinės minties. Ir taip, Amerika pastoviai kariauja ne todėl, kad jos piliečiams tai patinka, o todėl, kad tai apsimoka galingiesiems lobi, turintiems gerokai didesnę įtaką politikams, nei milijonai jų rinkėjų.

Iš tiesų, mažai kas iš rinkėjų balsuotų už tai, jog ištaškyti trilijoną dolerių karui Irake. Tokių, kurie būtų pasiruošę mokėti trilijoną dolerių iš savo mokamų mokesčių už niekam nereikalingą naikintuvą, kurio gamybos dar ir niekaip nepavyksta sėkmingai pabaigti – dar mažiau. Tai kodėl gi viskas vyksta taip, kaip vyksta? – Reikalas tame, jog dauguma amerikiečių (ir turbūt visų pasaulio šalių gyventojų – vert.past) nesidomi tuo, kas vyksta kitose šalyse, ir tuo, ką jų vyriausybė ir kariškiai daro jų vardu. Kiek amerikiečių žino, kad po visą pasaulį dabar yra išmėtytą ne mažiau 1000 amerikiečių karinių bazių arba, kad pas mus yra greitai auganti Afrikietiška vadovybė, į kurios atsakomybės sritį įeina beveik visos Afrikos šalys?

Kai kurie politikai pasiruošę noriai mažinti „bereikalingas“ išlaidas visokiems nenaudingiems dalykams kaip švietimui, sveikatos apsaugai, infrastruktūrai ir ekologijai, tačiau kariškiai, žvalgyba ir „nacionalinio saugumo tarnybos“ kaip ir anksčiau gauna virš trilijono dolerių kasmet, kad galėtų tęsti visas tas bjaurastis, kurias stebime jau virš 100 metų.

Būdinga, jog 1930-aisiais metais, žmogus kaip generolas Batleris galėjo kalbėti tai, ką jis pasakė. Dar 1961-aisiais prezidentas (beje, turintis generolo laipsnį) galėjo įspėti apie karinio-pramoninio komplekso pavojus. Po Karterio tai tapo neįsivaizduojama. Dabar nė vienas politikas – išskyrus, galbūt Bernį Sandersą (Bernie Sanders) – neturi pakankamai drąsos pradėti pokalbį apie šią problemą, o kalbant apie prezidentą – tas apskritai atrodo neįmanomu.

Galimai atėjo laikas, padaryti taip, kad pas tuos, kurie gamina ginklus ir turtėja iš karo, liktų mažiau pinigų. Atėjo laikas padaryti taip, kad karo ir ginklų liktų iš principo mažiau. Deja, tai reiškia, jog atėjo naujų politikų laikas. O tam būtina, kad piliečiai ne tik balsuotų, bet ir būtų informuoti bei neabejingi.

Deividas Džeimsas 2005-2006 metais ir 2007-2008 metais tarnavo karininku Afganistane 173-oje oro-desantinėje divizijoje palaikymo ugnimi tarnyboje. Dabar jis dėsto anglų kalbą Italijoje ir turi tinklaraštį wrathbearingtree.wordpress.com Nebūdamas pacifistu, jis, visgi yra įsitikinęs, kad visus teisingus karus žmonijos istorijoje galima perskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 3

  1. Ec says:

    Labiausiai patiko:
    „Bandymai uždirbti iš karo veiksmų, monopolizmas, suinteresuotų karu grupių lobizmas, manipuliacija visuomenės nuomone propagandos pagalba, ir visuomenės nesigaudymas (arba abejingumas) egzistuoja tiek pat, kiek egzistuoja mūsų respublika (JAV – vert.past). Tokie dalykai iš principo yra būdingi demokratijoms.“

  2. Joris says:

    Ką tik pasirodė labai įdomus straipsnelis apie žogaus gebėjimą žudyti. Verta paskaityti, nes galima rasti keletą atsakymų. Gaila rusų kalba, bet… tampa aiškus samdinių rinkimas kariniams konfliktams, kokios psichikos žmonės labiausiai pageidaujami armijoje (pvz. JAV).
    http://www.kramola.info/vesti/metody-genocida/pravda-ob-ubijstve

  3. Rokis says:

    Siaip visos valdzios yra reketas…

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top