- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Metai be alkoholio: „Nė nepasiilgsti tos būsenos svaigioj neapibrėžty“

Šiandien galiu švęst

Šiandien galiu švęsti. Keisčiausia yra tai, kad būtent dabar man šis faktas neatrodo nei kažkoks įspūdingas, nei šlovingas. Atrodo – o tai kas čia tokio.

Paskutinės 365 dienos mano gyvenime praūžė be alkoholio.

Ir išties, gal net nebūčiau apie tai rašiusi. Bet tada pagalvojau apie savo paauglystę, apie savo gyvenimą, kai jame buvo alkoholio, ir nusprendžiau, kad šiek tiek pasisakysiu.

Visų pirma, labai trumpai, ką manau apie valdžios bandymą susitvarkyti su alkoholizmu Lietuvoje.

Juk tai šiuo metu aktualiausia. Ne, aš nepritariu griežtiems ir drastiškiems įstatymams, nes, visų pirma, jie užkūrė tokią pirtį mūsų visuomenėje, kur visi staigiai sukilo ir susibūrė į didelę jėgą, garsiai pasakiusią „jūs mums nepaaiškinsite“. Taip, kuo griežčiau bandai sugriebti, tuo labiau norisi griebiamam maištauti.

Antra, ta maištaujanti jėga staiga nebesuprato už ką kovoja – už laisvę spręsti, kiek ir kur vartoti, ar tiesiog už tai, kad alkoholis yra kūl reikalas.

Mano kažkada mylėtas Marijonas scenoje prie Seimo rūmų, klausau, jau šneka, kaip iš linksmo tapo liūdnas ir susimąstęs, nes, suprask, be alkoholio žmogus tampa niūrus ir rūstus, kaip tie politikai, kurie pamokyt mus susimojo.

Ir tada galvoju, nu Marijau Marijau, mes turim problemų su alkoholiu.

Tu turėjai problemų su alkoholiu, apie tave, pasiklydusį rytais tarp medžių, ne vienos lūpos man pasakojo ir kai jauni žmonės juokiasi iš tavo baikų apie niūrius negeriančius politikus, tai ar tu pats tais rytais besišlaistydamas tikrai laimę ir gėrį jautei?

Žodžiu, kova už laisvę rinktis staiga tapo šūkavimais apie smagų gyvenimą svaigalų apsupty. Čia, žinoma, mano subjektyvus kampas ir aš galėčiau plėstis iki dešimties pastraipų, bet to nedarysiu.

Aš geriau pasakysiu, kodėl iš gyvenimo išbraukiau alkoholį ir kaip tai pakeitė mano kasdienybę.

Nors etapų be alkoholio turėjau labai daug, bet šitas ilgiausias (nuo tada, kai pirmąsyk paragavau).

Aš vis sakau, kad alkoholis, tai bėgimas nuo savęs, o man taip norisi eiti į save, žvelgt į save, ieškot savyje.

Aš lieku su savimi ir aš nieko nebijau: nei man nuobodu, nei liūdna vien dėl to, kad esu aš ir aš. Nei man reikia save linksminti, nei raminti svaiginantis.

Anksčiau jaučiausi tuštesnė, kažkas viduje nedavė ramybės.

Tai kokia nevykusi meilės istorija, tai koks ilgesys ar skaudulys, tai baimė, nerimas. Ir tada po kokio bokalo pasidarydavo ramiau, linksmiau.

Tik kuo toliau, tuo labiau viskas tempdavosi paskui, o kiekviena tikrumo akistata su savimi tapdavo niauresnė.

Vieną dieną tiesiog supranti, kad turi paimti ir viską išspręsti. Ir kažkodėl pirmas dalykas, kurį tau norisi pašalinti iš gyvenimo, yra būtent alkoholis. Čia intuicija matyt sako, jog toks turi būti pirmas tavo žingsnis.

Kuo ilgiau gyveni visiškoje blaivybėje, tuo dažniau pradedi jausti visišką ramybę.

Ir keista, bet nei kiek nepasiilgsti to būvio svaigioj neapibrėžty.

Man žmonės sako, kad alkoholis jiems padeda atsipalaiduoti. Na, nežinau, prisėdu su kava prieš restorano langą – jaučiuosi atsipalaidavusi; žiūriu į ežerus, kalnus, pušų viršūnes – jaučiuosi atsipalaidavusi; grįžtu namo, įsijungiu radiją, pasisemiu saują mėgstamiausio riešutų mišinio, kramsnoju, klausau – jaučiuosi atsipalaidavusi; sėdžiu su draugais, jie gurkšnoja alų, aš gurkšnoju pokalbius ir šilumą – jaučiuosi atsipalaidavusi.

Atsipalaiduoti – tai būti su savimi ir tuo, kas aplink tave.

Mėgautis tuo. Ir nei gamta taps gražesnė, nei žmonės įdomesni, nei maistas skanesnis išgėrus alkoholio. Tik tu pats kažkoks kitoks, aš sakyčiau – labiau paviršutiniškas. Bet, deja deja, dažnam tiesiog daug paprasčiau gyventi plaukiant paviršiais.

Pastarieji metai buvo ir diplomo įteikimas, ir septynios kelionės, ir įstojimas į magistrantūros studijas, ir Naujieji, ir gimtadienis, ir naujas būstas, bet viską laisčiau laime, kartais dar nealkoholiniu šampanu.

Nemanau, kad gavau nors viena gera emocija mažiau, bet galvos skausmais neabejotinai.

Pastarieji metai buvo ir skaudūs išsiskyrimai, ir pergyvenimai dėl tolstančios meilės, ir namų ilgesys, ir nesibaigiančių darbų virtinės, ir širdį perduriančio skausmo akimirkos, bet nemanau, kad alkoholis būtų palengvinęs ir paskatinęs bent vieną problemą įveikti greičiau.

Ir vis dėlto, aš esu tikra, kad iki čia perskaitė bent vienas, kuriam pikta, kuriam neatrodo nuoširdu, kuriam neatrodo, kad kiekvienas taip galėtų, kuriam neatrodo, kad tame yra prasmės, kuris už gerklės griebtų ir įpiltų, nes „kam tie kraštutinumai!?“.

Aš ir nesakau, kad kiekvienas, kuris geria, tai daro beprasmiškai save skandindamas. Tikrai ne.

Labai retai ir to nesureikšminant, alkoholis gyvenimo nepablogins, gal net įneš smagių vėjų, tačiau kai matau žmones, kurie nemoka kitaip atsipalaiduoti, kuriems to reikia dažnai ir vis dažniau, vis daugiau, man darosi liūdna.

Ne visiems duota kovotojo dėl tikros, nuoširdžios laimės gyslelė. Bet ir ne kiekvienas bando ją išsiugdyti, nors pabandyti kitaip.

Ir pasilieku prie visiškos blaivybės, nes šiuo metu dar daug kas gyvenime neišspręsta. O man taip įdomu, taip patinka spręsti, ieškoti, atrasti! Gal kažkada, kai/jei užauginsiu vaikus, mane apkabins žmogus, kuris pasakys „tu esi mano akių šviesa“, gal tada sakysiu „išgeriam po taurę vyno ir pasidalinam žvaigždynus danguj“.

Kol kas aš neturiu noro ir laiko net vienam bokalui, o jau ir po vieno mano smegenys pradėtų ūžt, širdis šėlt. Kol kas aš nenoriu nieko užmiršt, nieko nustumt į šalį, jaučiuosi atsipalaidavusi kasdienybės atokaitoj, bet tuo pačiu ir nesu šimtu procentų tikra, kad išgėrusi nepradėčiau klaidžioti po neatvėsusius pėdų įspaudus.

Apibendrinant, – metai be alkoholio buvo geriausi metai mano gyvenime. Tęskime toliau!

Atradusi džiaugsmą,

Ona Adamavičiūtė

šaltinis: debesyla.lt