- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Ni­jo­lės Sa­dū­nai­tės, 2017 metų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tės, kal­ba Seime [stenograma]

Nijolė Sadūnaitė, Laisvės premijos įteikimo ceremonijos metu

N. F. SADŪNAITĖ. Gar­bė Jė­zui Kris­tui! (Bal­sai sa­lė­je) Kai Die­vas su mu­mis, kas prieš mus? Aš su­si­ra­šiau, skle­ro­zė pas­ku­ti­nės sta­di­jos, kad ne­nu­klys­čiau.

Pir­miau­sia la­bai nuo­šir­džiai dė­ko­ju vi­siems su­si­rin­ku­siems (čia vi­si be ga­lo gar­bin­gi žmo­nės) už pa­ro­dy­tą dė­me­sį, už man la­bai bran­gų įver­ti­ni­mą. Bu­vau tie­sos pu­sė­je slo­giais so­viet­me­čio oku­pa­ci­jos me­tais, ir da­bar sten­giuo­si lais­vo­je Lie­tu­vo­je iš­lik­ti tie­sos pu­sė­je. Siek­da­ma tie­sos ir tei­sin­gu­mo – žiū­rė­ki­te, ma­tau be aki­nių! – taip ko­vo­ju už Lais­vę: lais­vę nuo me­lo, nuo bai­mės, nuo ki­ta­min­čių per­se­kio­ji­mo, nuo pri­si­tai­kė­liš­ku­mo ir veid­mai­nys­tės. DIEVAS yra TIESA. (Ge­rai, pa­lenk­ti. Ačiū.) DIEVAS yra TIESA ir TIESA mus iš­lais­vi­na! No­rė­čiau vie­ną ma­žą straips­ne­lį iš Evan­ge­li­jos, nes tai yra Die­vo žo­dis, ku­ris stip­ri­no tūks­tan­čius par­ti­za­nų, esan­čių­jų Si­bi­re. Die­vas bu­vo mū­sų jė­ga, stip­ry­bė, džiaugs­mas.

Čia Šven­to­jo Jo­no evan­ge­li­ja, Jn, 3, 19-21:
„Kas ne­ti­ki vien­gi­mio Die­vo Sū­naus,
Teis­mo nuosp­ren­dis yra tok­sai:
at­ėjo švie­sa į pa­sau­lį,
bet žmo­nės la­biau my­lė­jo tam­są nei švie­są,
nes jų dar­bai bu­vo pik­ti.

Kiek­vie­nas ne­do­rė­lis
ne­ap­ken­čia švie­sos ir ne­ina į švie­są,
kad jo dar­bai aikš­tėn ne­iš­ei­tų.
O kas vyk­do tie­są, tas ei­na į švie­są,
kad iš­ryš­kė­tų, jog jo dar­bai, at­lik­ti Die­ve.“ (Ci­ta­tą bai­giu.)

Daug skau­du­lių ir ne­tei­sy­bės ma­tau šian­die­ni­nė­je Lie­tu­vo­je. Pra­šau man at­leis­ti, kad šią mums vi­siems taip bran­gią die­ną da­bar su ju­mis pa­si­da­lin­siu ne džiaugs­mais, o tuo, kas man ne­duo­da ra­my­bės, ne­lei­džia vi­sa šir­di­mi džiaug­tis Lie­tu­vos lais­ve.

Tik­riau­siai nu­jau­čia­te, kad kal­bė­siu apie tra­giš­ką lais­vo­je Lie­tu­vo­je gi­mu­sios Dei­man­tės Ke­dy­tės li­ki­mą, ku­ria­me kaip van­dens la­še­ly­je at­si­spin­di Lie­tu­vos tei­sin­gu­mo si­tu­a­ci­ja, de­ja, la­bai liūd­na si­tu­a­ci­ja.

Nie­ka­da ne­už­mir­šiu šiur­paus 2012 me­tų ge­gu­žės 17-osios ry­to, kai vals­ty­bės var­du, da­ly­vau­jant 240 gin­kluo­tų ir kau­kė­tų pa­rei­gū­nų, iš gim­tų­jų na­mų, kur už­au­go, bu­vo iš­neš­ta kly­kian­ti, lau­žo­mom ko­jom tuo­met aš­tuo­ne­rių me­tu­kų Dei­man­tė Ke­dy­tė, o at­ėję ją ser­gė­ti nuo pra­žū­ties, vien Lie­tu­vos him­nu ir mal­da ap­si­gin­kla­vę žmo­nės, kaip Sau­sio 13-ąją mes čia, prie Sei­mo, – pa­že­min­ti, su­luo­šin­ti, o da­bar jau ir nu­teis­ti, ir dar tei­sia­mi. Be ga­lo ger­bia­ma mo­te­ris Lai­ma Bloz­ne­ly­tė-Pleš­nie­nė, apie ją čia Sei­me am­ži­ną­jį atil­sį A. Pa­tac­kas su prie­sai­ka pa­sa­kė: „Gar­bės žo­dis, aš ją pa­žįs­tu 50 me­tų. Ge­res­nio, kil­nes­nio, do­res­nio žmo­gaus sa­vo gy­ve­ni­me ne­su­ti­kau. Su­šau­dyk – ji ne­me­luos.“ Ją iki šiol tam­po po teis­mus. Iš uni­ver­si­te­to iš­ėjo. Ji on­ko­lo­gė, ji tūks­tan­čiams žmo­nių pa­dė­jo iš­gel­bė­ti gy­vy­bę, pa­gel­bė­jo li­go­je. Ją kvie­čia Pran­cū­zi­ja, kvie­čia An­gli­ja, kon­sul­tuo­ja­si. Au­gi­na sep­ty­nis vai­kus. Jos tė­ve­lis bu­vo po­li­ti­nis ka­li­nys, są­ži­nės ka­li­nys Ma­ga­da­ne 15 me­tų per teis­mus, bu­vo glo­bo­ja­mas, me­tus sir­go ir mi­rė. Ma­my­tei – 90 me­tų, ir­gi bu­vu­si gy­dy­to­ja. Tuo­se teis­muo­se aš da­ly­vau­ju. Ži­no­te, Lai­ma teis­me man šim­tu pro­cen­tų pri­me­na Kris­tų pas Pi­lo­tą. Bet la­bai skau­du, kad teis­muo­se pen­ki, še­ši, dau­giau­sia – 12 žmo­nių. Ko­dėl mes to­kie abe­jin­gi? Ko­dėl mes to­kie abe­jin­gi ki­to skaus­mui?

Nijolės Sadūnaitės baigiamasis klausimas Laisvės gynėjų dienos minėjimo Seime metu taip ir liko be atsakymo

Tie pa­tys pi­lie­tiš­kiau­si žmo­nės, ku­rie Sau­sio 13-ąją sto­vė­jo pli­ko­mis ran­ko­mis prieš oku­pan­tų tan­kus, da­bar jie ban­dė ap­gin­ti tą ne­kal­tą kū­di­kį, kai net ir pro­ku­ro­ras pa­sa­kė, jo nuosp­ren­dis bu­vo toks: mer­gai­tė už ran­ky­tės su L. Stan­kū­nai­te iš­ei­na iš jos gim­tų­jų na­mų. Vi­si ma­tė­me, kaip ją lauž­da­mi ko­jas iš­ne­šė. Ger­bia­ma Pre­zi­den­tė pa­ža­dė­jo iš­tir­ti, ar iš tik­rų­jų prieš ją bu­vo pa­nau­do­tas smur­tas. Man at­ro­do, kad at­sa­ky­mo ne­bu­vo. De­ja!

Taip vals­ty­bės var­du įvyk­dy­ta Dei­man­tės, kaip liu­di­nin­kės prieš prie­var­tau­to­jus, pa­ša­li­ni­mo ope­ra­ci­ja, pa­va­din­ta vai­ko grą­ži­ni­mu mo­ti­nai. To­kiu bū­du ne­iš­spren­dus bau­džia­mo­sios by­los, prie­var­tos au­ka bu­vo ati­duo­ta as­me­nims, prieš ku­riuos ji liu­di­jo. Teis­muo­se vi­si įro­dy­mai. Ke­tu­rios ko­mi­si­jos pri­pa­ži­no – bu­vo vai­kas tvir­kin­tas, ne­me­luo­ja, ne­fan­ta­zuo­ja, 3–4 me­tų mer­gai­tė ne­ga­li fan­ta­zuo­ti, ne­mo­kės pa­pa­sa­ko­ti to, ko ji ne­iš­gy­ve­no dau­ge­lį kar­tų, ne vie­ną kar­tą.

Po šio ma­ne la­bai su­krė­tu­sio bru­ta­laus ne­tei­sy­bės ak­to, ku­ria­me da­ly­va­vo de­šimt kar­tų dau­giau gin­kluo­tų pa­rei­gū­nų ne­gu neut­ra­li­zuo­jant te­ro­ris­tą Osa­mą bin La­de­ną – 240! – te­gul ir 20, vi­suo­me­nė mer­gai­tės dau­giau ne­ma­tė. Juk net nu­teis­tie­siems iki gy­vos gal­vos ga­li­ma ma­ty­tis su ar­ti­mai­siais, bet Dei­man­tė­lei ir jos se­ne­liams to­kia tei­sė ne-su-teik-ta.

Ne vie­ną kar­tą lan­kiau Dei­man­tė­lę jos gim­tuo­se na­muo­se Gar­lia­vo­je, kal­bė­jau­si, mel­džiau­si kar­tu su ja, kar­tu su mi­nia, nes ge­gu­ži­nės pa­mal­dos vyk­da­vo va­ka­rais, ir ji prie ma­nęs pri­sig­lau­dus be špar­gės gie­do­da­vo Ma­ri­jos li­ta­ni­ją. To­dėl ga­liu at­sa­kin­gai pa­liu­dy­ti, kad mer­gai­tė čia jau­tė­si sau­gi ir lai­min­ga, my­lė­jo sa­vo se­ne­lius ir te­tą Ne­rin­gą ir pa­ti bu­vo be ga­lo my­li­ma, pri­žiū­rė­ta, gu­vi, ben­drau­jan­ti, tu­rė­jo di­de­lį bū­rį ben­dra­am­žių drau­gų, pus­se­se­rių, su ku­rio­mis žai­dė kla­sę, dū­da­vo flei­tu­te ir t. t. Žo­džiu, vai­kas bu­vo be ga­lo gu­vus ir la­bai gra­žiai fo­to­gra­fa­vo. Jai bu­vo aš­tuo­ne­ri me­tai.

Kas at­si­ti­ko Dei­man­tei, iki šiol ne­ži­no­me. Jau be­veik še­še­ri me­tai, kai jos nie­kas iš anks­čiau pa­ži­no­ju­sių, su ja ben­dra­vu­sių ne­ma­tė ir ne­gir­dė­jo. Tie­sa, iš kar­to po pat mer­gai­tės pa­gro­bi­mo vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­si­ro­dė fil­mu­kas, ku­rį ir aš ma­čiau, ku­ria­me kaž­ko­kio­mis me­džia­go­mis ap­svai­gin­ta mer­gai­tė, žiū­rė­da­ma į sa­vo ran­ky­tę, ste­bi­si ir klau­sia gre­ta esan­čios ma­mos: „Ko­dėl ma­no aš­tuo­nios ran­ky­tės?“ Gal­vy­tė ne­si­lai­ko, sei­lės bė­ga.

Kiek vė­liau „Lie­tu­vos ry­tas“, be­je, iš­va­di­nęs ma­ne te­ro­riz­mo gar­bin­to­ja už tai, kad kar­tu su ki­tais pi­lie­tiš­kais Lie­tu­vos švie­suo­liais gy­niau vals­ty­bės dau­ge­lį me­tų per­se­kio­tą ki­tą Lie­tu­vos kan­ki­nę, vė­liau Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo vi­siš­kai iš­tei­sin­tą Eg­lę Ku­sai­tę, ėmė spaus­din­ti su­klas­to­tas Dei­man­tės nuo­trau­kas, taip siek­da­mas su­klai­din­ti tie­sio­giai Dei­man­tė­lės ne­ma­čiu­sią ir ne­pa­ži­no­ju­sią vi­suo­me­nės da­lį, kad at­seit mer­gai­tė svei­ka ir žva­li. Iki šiol joks pa­rei­gū­nas, taip pat ir mer­gai­tės pa­ė­mi­mą or­ga­ni­za­vęs tuo­me­ti­nis po­li­ci­jos ge­ne­ra­li­nis ko­mi­sa­ras, o nū­nai čia sė­din­tis prem­je­ras, ne­pri­si­ė­mė at­sa­ko­my­bės už vals­ty­bės ne­va sau­go­mą, o iš tie­sų tai vi­siškai izo­liuo­tą mer­gai­tę, ku­ri šiuo me­tu jau ga­lė­tų ir in­ter­ne­to erd­vė­je ben­drau­ti. De­ja, in­ter­ne­tas ty­li.

Vi­sus tuos pen­ke­rius su pu­se me­tų nuo mer­gai­tės pa­gro­bi­mo iki da­bar jos li­ki­mu su­si­rū­pi­nę pi­lie­čiai ža­di­no vi­suo­me­nę ir rei­ka­la­vo iš val­džios pa­rei­gū­nų bei ins­ti­tu­ci­jų TIESOS apie Dei­man­tės li­ki­mą: pir­mą­jį pus­me­tį rink­da­vo­mės kas­dien, vė­liau ke­le­rius me­tus pa­ei­liui – kar­tą per sa­vai­tę, dar vė­liau ir iki pat da­bar kiek­vie­no mė­ne­sio 17 die­ną su di­džiu­liais už­ra­šais – TIESOS, su pla­ka­tais ren­ka­si ir pi­ke­tuo­ja prie pre­zi­den­tū­ros, prie sa­vi­val­dy­bių ir ki­tų val­džios įstai­gų Vil­niu­je, Kau­ne ir Klai­pė­do­je, ta­čiau vis­kas vel­tui. At­sa­kin­gi pa­rei­gū­nai nie­kaip į tai ne­re­a­guo­ja, at­si­ra­ši­nė­ja ar­ba ty­li, kaip ir lais­va sa­ve va­di­nan­ti di­džio­ji ži­niask­lai­da. Šios ana­lo­gų Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je ne­tu­rin­čios dau­gia­me­tės pi­lie­ti­nės ak­ci­jos at­žvil­giu yra vyk­do­ma to­ta­li in­for­ma­ci­nė blo­ka­da. Apie ją su­tar­ti­nai me­tų me­tus nie­ko ne­ra­šo di­džio­ji ži­niask­lai­da, ne­ro­do nė vie­na te­le­vi­zi­ja, ty­li ra­di­jas. Ta­da, ka­da mes de­monst­ra­ci­jo­se pra­šo­me tie­sos ir klau­sia­me, kur Dei­man­tė.

Tad no­riu jū­sų pa­klaus­ti, kas čia? Ar tai ta lais­vė, dėl ku­rios mes, ne­gai­lė­da­mi gy­vy­bės, au­ko­jo­mės 1991 me­tų sau­sio 13-ąją? Bet ne­sun­kiai per­skai­ty­si­te įta­kin­gų žur­na­lis­tų, nie­ka­da ne­ma­čiu­sių mer­gai­tės, ne­bu­vu­sių Gar­lia­vo­je, ne­pa­kal­bi­nu­sių nei jos, nei jos ar­ti­mų­jų, pik­tus, ne­iš­ma­ny­mo ir ne­apy­kan­tos pri­tvin­ku­sius po­strin­ga­vi­mus apie vio­le­ti­nį rū­ką, tem­dan­tį akis, ir apie tai, kaip Lais­vės pre­mi­ja pa­te­ko į Gar­lia­vos pa­tvo­rius. (…) kri­mi­na­li­nę by­lą, į ka­lė­ji­mą Sa­dū­nai­tę. Jai pre­mi­ją? Siau­bas! Toks Vil­kas, dar kaž­kas ten dė­jo­me svei­ka­tą. Va­di­na­si, mes ko­vo­jo­me prieš Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, mes per­ver­smą ruo­šė­me! Na, į ka­lė­ji­mą su džiaugs­mu, bet tik už lais­vą Lie­tu­vą.

Nau­do­da­ma­si pro­ga, ka­dan­gi ma­ne gir­di Jos Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­tė, daug gar­bin­gų Sei­mo, Vy­riau­sy­bės na­rių, tei­sė­sau­gos at­sto­vų, no­rė­čiau at­kreip­ti dė­me­sį ir pri­min­ti, kad Lie­tu­va yra ra­ti­fi­ka­vu­si tarp­tau­ti­nę kon­ven­ci­ją dėl as­me­nų ap­sau­gos nuo pri­vers­ti­nio din­gi­mo. Šios kon­ven­ci­jos pa­čia­me pir­ma­me straips­ny­je sa­ko­ma (ci­tuo­ju): „1. Nie­kas ne­tu­ri tap­ti pri­vers­ti­nio din­gi­mo au­ka. 2. Jo­kios iš­im­ti­nės ap­lin­ky­bės, net jei tai bū­tų ka­ro pa­dė­tis ar ka­ro grės­mė, vi­daus po­li­ti­nis ne­sta­bi­lu­mas ar bet ko­kia ki­to­kia ne­pa­pras­to­ji pa­dė­tis, ne­ga­li pa­tei­sin­ti pri­vers­ti­nio din­gi­mo“.

To­dėl klau­siu jū­sų: ar Dei­man­tės Ke­dy­tės li­ki­mas nė­ra pri­vers­ti­nis din­gi­mas? Ar ne­ga­li­ma lai­ky­ti mer­gai­tės pri­vers­ti­nai din­gu­sia, jei ją vie­šai ir bru­ta­liai pa­ė­mė vals­ty­bės pa­rei­gū­nai ir apie ją jau pen­ke­rius su pu­se me­tų vi­suo­me­nė ne­tu­ri vi­siš­kai jo­kių ži­nių, net ne­ži­no, ar tas ne­ži­nia kur esan­tis as­muo – Dei­man­tė Ke­dy­tė – yra gy­va? At­sa­ky­ki­te, pra­šau, ar Lie­tu­va lai­kė­si, ne­pa­žei­dė šios tarp­tau­ti­nės kon­ven­ci­jos? Jei taip, tai kas rū­pi­na­si ir ga­li at­sa­ky­ti, ar D. Ke­dy­tė nė­ra pra­dan­gin­ta? O ge­ras Die­ve!

Šian­dien, Sau­sio 13-ąją – Lais­vės gy­nė­jų ir Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo die­ną – man nė­ra nie­ko svar­biau, kaip su­ži­no­ti at­sa­ky­mą į ne vie­nus me­tus ma­no šir­dį, ir ne tik ma­no, dras­kan­tį ne­at­sa­ky­tą ir nuo vi­suo­me­nės vi­so­mis vals­ty­bės iš­ga­lė­mis sle­pia­mą klau­si­mą. To­dėl sto­vė­da­ma šio­je aukš­to­je Sei­mo tri­bū­no­je pir­mą ir pas­ku­ti­nį kar­tą gy­ve­ni­me, tie­sio­giai krei­piuo­si į jus, pir­muo­sius vals­ty­bės as­me­nis, po­nia Pre­zi­den­te, po­ne prem­je­re, po­ne Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ir pra­šau jū­sų iki va­sa­rio 16-osios – Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio mi­nė­ji­mo die­nos – man ir vi­suo­me­nei vie­šai as­me­niš­kai at­sa­ky­ti ir pa­teik­ti ne­gin­či­ja­mus įro­dy­mus, kad mū­sų vi­sų taip la­bai my­lė­ta ir daug mė­ne­sių ser­gė­ta D. Ke­dy­tė, ku­riai už mė­ne­sio, va­sa­rio 19 die­ną, su­kaks 14 me­tų, yra gy­va ir svei­ka. O jei ji, jū­sų va­lia ir vals­ty­bės var­du 2012 m. ge­gu­žės 17 d. at­plėš­ta nuo ar­ti­mų­jų ir ap­si­im­ta sau­go­ti (ap­sau­gok Vieš­pa­tie, net lie­žu­vis ne­ap­si­ver­čia tai iš­tar­ti), ga­li­mai yra mi­ru­si, nu­žu­dy­ta, pra­šau tai ne­del­siant vie­šai pri­pa­žin­ti ir pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę. Bet svar­biau­sia, jei tai nė­ra vien iš ne­ži­nios ki­lę ne­pa­grįs­ti be­si­sie­lo­jan­čių žmo­nių įta­ri­mai ir to­kia bai­si ne­lai­mė iš tik­rų­jų at­si­ti­ko, pa­sa­ky­ti, kur yra mer­gai­tės ka­pe­lis, kad vi­si mes, ją my­lė­ju­sie­ji, ga­lė­tu­me kar­tu su Dei­man­tė­lės se­ne­liais, iki šiol per­se­kio­ja­mais (po de­vy­nias by­las), ki­tais ar­ti­mai­siais, mer­gai­tės už­ta­rė­jais ir lais­vės ben­dra­min­čiais ap­lan­ky­ti, pa­dė­ti gė­lių, nu­si­lenk­ti, kar­tu pa­si­mels­ti, ap­rau­do­ti ir at­si­pra­šy­ti, kad ne­su­ge­bė­jom ta­vęs, Dei­man­tė­le, iš­sau­go­ti. Die­ve, at­leisk mums…

Ir baig­da­ma sa­vo kal­bą su di­džiu­le šird­gė­la pri­va­lau jums at­vi­rai pri­si­pa­žin­ti: ne­ži­nau, kaip vi­si jūs, ku­rie ma­ne gir­di­te, ta­čiau aš, ne­ga­vu­si są­ži­nin­go at­sa­ky­mo į šį klau­si­mą, tik­rai ne­ga­lė­siu džiaug­tis Lie­tu­vos šimt­me­čio su­kak­ti­mi ir jos švęs­ti. Pra­šau man at­leis­ti.

Sa­vo ne­kal­tų žmo­nių ai­ma­noms ir kan­čioms ak­la vals­ty­bė ir vi­suo­me­nė, ap­si­me­tan­ti, kad ne­ma­tė vai­ko aša­rų, ne­gir­dė­jo jo klyks­mo, šven­čian­ti ir šo­kan­ti ant sa­vo pa­čios su­luo­šin­tų ir pra­žu­dy­tų vai­kų ka­pų, ne­tu­ri at­ei­ties. Die­ve, at­leisk mums…

Baig­ti no­riu ger­bia­mo­jo ku­ni­go R. Gri­go ei­lė­mis „Mer­gai­tės aša­ra“. Jis ten be­veik kas­dien bū­da­vo kar­tu su ki­tais še­šiais ku­ni­gais ken­tė­ju­siais. Jis tai pa­ra­šė pra­ėjus trims mė­ne­siams po mer­gai­tės pa­gro­bi­mo.

Aš pa­dė­jau ant svars­tyk­lių
Ma­žos Dei­man­tės ma­žą aša­rą
Ir pre­zi­den­tės ap­ta­kius kal­bė­ji­mus
Nu­svė­rė aša­ra kaip us­nies pū­ką juos.

Ir aš pa­dė­jau ant svars­tyk­lių
Ma­žos mer­gai­tės ne­vil­ties riks­mą
Ir Sei­mo, teis­da­rių ir pa­ra­gra­fų už­kal­bė­ji­mus
Nu­svė­rė aša­ra, kaip pe­le­nus iš­sklai­dė vė­juo­se.

Ir aš pa­dė­jau ant svars­tyk­lių
Ma­žo vai­ko be­jė­gys­tę,iš­gąs­tį ir siau­bą,
Taip pat Olim­po spor­ti­nin­kų auk­sus, si­dab­rus ir bron­zas
Ir ty­ro vai­ko nuos­kau­da at­svė­rė juos kaip dul­kes.

Mer­gai­tės aša­ro­je bu­vo Lie­tu­va.
O kal­bo­se, teis­muo­se ir sa­liu­tuo­se
Tik­tai iš­da­vęs vai­ką NIEKAS. Tuš­tu­ma.
Amen. Ale­liu­ja. Die­ve, būk mums gai­les­tin­gas.

♦◊♦◊

Die­vas mus my­li, lau­kia mū­sų, už mus mi­rė ant kry­žiaus ta­pęs žmo­gu­mi. Ir pa­suf­le­ra­vo, kaip mes bū­si­me am­ži­ny­bė­je tei­sia­mi – ti­kin­tys ir ne­ti­kin­tys, ne­svar­bu, ko­kios ra­sės. Bu­vau al­ka­nas – pa­mai­ti­nai, bu­vau nuo­gas – ap­ren­gei, bu­vau iš­troš­kęs – pa­gir­dei, bu­vau li­go­nis – ap­lan­kei, bu­vau pa­ke­lei­vis – pri­ėmei, bu­vau ka­li­nys – at­ėjai, iš­tie­sei ran­ką. At­eik į am­ži­ną džiaugs­mą. Sa­ko, Vieš­pa­tie, aš ta­vęs ne­pa­žįs­tu. O ta­da, ka­da tu iš­tie­sei ran­ką tam ma­žiau­siam ne­pa­žįs­ta­mam, ku­ris į ta­ve krei­pė­si, tu pa­dė­jai man. Ir at­virkš­čiai: ne­pa­dė­jai – eik ša­lin nuo ma­nęs į am­ži­ną kan­čią kar­tu su vel­niu ir jo an­ge­lais. Die­ve sau­gok, kad nė vie­nas ten ne­nu­ei­tu­me. Duok Die­ve, kad vi­si bū­tu­me dan­gu­je ir šlo­vin­tu­me (…) gai­les­tin­gu­mą.
Ačiū ir do­va­no­ki­te, at­ro­do, aš smar­kiai sa­vo il­gu lie­žu­viu pra­si­kal­tau. Ačiū jums. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Dė­ko­ja­me se­sei N. Sa­dū­nai­tei.

Lais­vės gy­nė­jų dva­sia stip­ri sa­vo ti­kė­ji­mu, to­dėl Lais­vės gy­nė­jų die­na vi­sa­da yra mū­sų at­min­ty­je. Lin­kiu, kad Lais­vė, De­mo­kra­tija ir Ne­pri­klau­so­my­bė gy­ven­tų mū­sų šir­dy­se. Lin­kiu svei­ka­tos Lais­vės gy­nė­jams.

Lais­vės gy­nė­jų die­nos iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą ir 2017 me­tų Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją bai­gė­me.

Kvie­čia­me vi­sus da­ly­vau­ti Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mo ren­gi­niuo­se. (Plo­ji­mai)

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to kon­sul­tan­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė. (Plo­ji­mai) (Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė iš­ei­na) [fone] Prezidentė prieina prie N.F.Sadūnaitės ir kažką šnabžda jai į ausį… N.F. Sadūnaitė grįžta prie mikrofono:

N. F. SADŪNAITĖ Ne­iš­jung­ta? Ger­bia­mo­ji Pre­zi­den­tė man pa­sa­kė, ne­ži­nau ir nie­ka­da ne­ži­no­jau, kur yra D. Ke­dy­tė. Kas ži­no?

Skam­ba Eu­ri­kos Ma­sy­tės dai­na „Lais­vė“