Obuoliavimo su velniu ypatumai

2013, sausio 15, 20:14 | kategorija Ideologija | 20 komentarų | peržiūrų 1 205 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Jonas Matuza

paveikslėlisNe vienas tikriausiai pastebėjome, kad juo toliau į „demokratiją“, juo labiau susiskaidžiusia tauta tampame. Kas ir kuomet nutiko, kad atgimimo laikų vienybės nebeliko taip visiškai, kad, regisi, Sąjūdžio įvykiai kažkada atsitiko kažkur kitur, kitoje šalyje, tik jau ne Lietuvoje. Kas pasidarė, kad aš nebesuprantu kai kurių savo tautiečių, ir jie manęs nebesupranta? Kokios priežastys privedė prie visuomeninio „Brauno judėjimo“, kuomet kiekviena atskira visuomenės dalelė, chaotiškai judėdama, chaotiškai įtakoja kitas tiek pat chaotiškas daleles? Norisi pabandyt išsiaiškinti, nuo ko čia, tėvynėje, viskas taip susijaukė. O aiškintis jau pakankamai sunku, nes priežastys nėra jau tokios akivaizdžios. Tad ir pradėti tenka iš toli.

Anot prancūzų filosofo Ivan Illich, antroje XX a. pusėje įvyko lūžis, kuomet iš esmės pasikeitė visuomenės dalelės- žmogaus- išgirstamų žodžių šaltinių santykis: iki II pasaulinio karo visus žodžius, kuriuos išgirsdavo pilietis, tik kas dešimtas būdavo iš oficialaus šaltinio- bažnyčios, mokyklos, kariuomenės, o devynis jis gaudavo iš savo betarpiško bendravimo. Šiandien situacija kardinaliai pakito- 9 iš 10 žodžių žmogus išgirsta ne iš artimiausios savo aplinkos, bet kažkokio „oficialaus“ šaltinio, ir, paprastai, tie žodžiai būna pasakyti per mikrofoną…

Dar užpraeito amžiaus pabaigoje, pradedant amerikiečių sociologu Harold Laswell, buvo pastebėti, pradėti analizuoti ir moksliškai projektuoti semantine analize pagrįsti žodžių parinkimo būdai, kurių pagalba vėliau buvo pradėti tobulinti manipuliavimo žmogaus sąmone metodai. Ypatingų aukštumų praėjusio amžiaus keturiasdešimtaisiais pasiekė fašistinės Vokietijos ideologai-lingvistai, sugebėję taip užprogramuoti vokiečius, kad iš „űber alles“ hipnozės jie atsipeikėjo tik II pasaulinio karo pabaigoje. Hitlerio propagandistai pastebėjo, kad gimtosios kalbos struktūros griovimas turi didžiulę įtaką manipuliacijoms tautiečių sąmone.

Vėliau kiti mokslinčiai-ideologai pastebėjo, kad gimtosios kalbos sudarkymas svetimais žodžiais, neturinčiais joje šaknų ir vėlesnis žmonių pratinimas prie tokios vienintelei „teisinga“ kažkieno pripažintos kalbos ilgainiui sutrikdo normalią psichinę veiklą. Koks skirtumas tarp gimtosios ir „literatūrinės“ kalbos? Gimtoji randasi iš asmeninio bendravimo žmonių, išsakančių savo mintis kasdienio gyvenimo klausimais, todėl ji tiesiogiai susijusi su sveika nuovoka (galima tarti, kad sveika nuovoka kalba gimtąja kalba). „Teisinga“ kalba- tai skaitančio diktoriaus tekstas, patvirtintas redaktoriaus, kuris pakoregavo publicisto medžiagą pagal direktorių tarybos vertybines nuostatas ir nurodymus. Tai- nuasmeninti tauškalai, vienpusis žodžių srautas, skirtas kažkuo įtikinti tam tikrą žmonių kategoriją ir su sveika nuovoka neturintis ryšio, nes jo paskirtis- nešti tam tikrą tam tikrų autorių į jį sudėtą prasmę. Žmonės, patys to nepastebėdami, ir savo bendravime su kitais žmonėmis perėmę tokią kalbėjimo manierą, pradėjo atitrūkti nuo sveikos nuovokos, o tuo pačiu- darytis lengvu grobiu manipuliatoriams. Juolab, kad dabar devyni dešimtadaliai kiekvieno žmogaus išgirstamų žodžių- būtent tokie tekstai.

Kaip buvo kuriama „teisinga“ kalba? Dar nuo H.Laswell laikų, iš mokslo į ideologiją, o po to ir į kasdienę kalbą didžiuliais kiekiais ėmė plūsti žodžiai „amebos“,- žodžiai su neaiškiu, perregimu turiniu, nesusijusiu su kasdienės kalbos kontekstu. Taip smarkiai nesusiję, kad juos galima laisvai įterpti į bet kokį kontekstą (pvz., „progresas“, „demokratija“, „rinka“… ). Tai žodžiai, tarsi neturintys prasmės šaknų, nesusiję su realaus pasaulio daiktais. Jie dauginasi, dalijasi, užgoždami ir prarydami senus žodžius. Regisi jie visiškai nesusiję, vienok tai- apgaulingas įspūdis. Jie susiję lygiai taip pat, kaip žvejybinio tinklo plūdės,- nei sąryšio, nei tinklo nematyti, bet tame tinkle susipainioja mus supančio pasaulio įsivaizdavimas.

Skiriamasis tokių žodžių bruožas- jų regimasis „moksliškumas“. Pasakysi „iškomunikuoti“ vietoje senų „paskelbti, paviešinti, perteikti, parodyti“, arba „ambivalentiškas“ vietoje „dviprasmiškas“ ir tavo banalios mintys lyg ir tampa pastiprintos mokslo autoritetu. Galima net pradėt manyti, kad būtent šie žodžiai ir išreiškia kertines mūsų galvosenos sąvokas. Žmonėms ilgainiui ima atrodyti, kad „garbingoje publikoje“ privalu būtent tokiais žodžiais reikštis ne tik savo rašiniuose, bet ir betarpiškame bendravime su kitais žmonėmis…

Tokių bešaknių žodžių sukūrimas ir tapo svarbiausiu būdu tautines kalbas griaunant, siekiant išskaidyti bendruomenes. Rusų kalbotyrininkas A.Afanasjevas pabrėžia žodžio šaknies reikšmę: „Žodžio šaknies užmiršimas liaudies sąmonėje atima iš visų nuo jo kilusių žodžių prigimtinį pagrindą, o be jo atmintis jau bejėgė išlaikyti visą reikšmių gausą; tuo pačiu ant šaknų giminingumo besilaikantis ryšys tarp atskirų suvokinių tampa nebeprieinamas“.

Ką gi mes šiandien stebime gimtinėje? Mūsų iškilių demokratų „kultūrinį projektą“- per prievartą, socialinę inžineriją uždusinti mūsų gimtąją kalbą, užpildant sąmones, ypač jaunimo, žodžiais- amebomis, žodžiais be šaknų, žodžiais, griaunančiais kalbos prasmę ir sveiką nuovoką.

Pvz., kuomet žmogus girdi „turgaus spekuliantas“, „samdomas žudikas“ ir pan., šie žodžiai jame žadina ištisus klodus reikšmių, į kurias remdamasis asmuo nustato savo požiūrį į įvardintus reiškinius. Tačiau jei pasakyti „brokeris“, „kileris“, „rinka“, žmogus suvokia tik labai skurdžią, praktiškai bejausmišką, nežadinančią jokių asociacijų reikšmę. Todėl šių žodžių reali prasmė jau suvokiama iškreiptai, pasyviai, apatiškai. Metodiškas ir kruopštus gimtosios kalbos žodžių pakeitimas svetimais mums žodžiais-amebomis- jokia ne „kalbos tarša“ ar atvirkščiai- kultūringumo požymis. Tai- būtina manipuliacijos mūsų sąmone dalis.

Paimkime, pvz., bet kurį pirmą pasitaikiusį buvusio iškilaus visuomenės veikėjo p. L.Donskio tekstą. Tarkime, kad ir „Užnuodyta viešoji erdvė“,- kiek jame žodžių-amebų? „Insinuacijos, sporadiškas, komfortabiliai, modernybė, ambivalentiška…“,- pabodo rinkti. Be to, šis atsitiktinis, nors pavadinimas visiškai netyčia pakliuvo labai jau simbolinis, pakančiojo Leonido tekstas nė neįpusėjus jau pritvinko tiek pykčio, kad nebesinori nė skaityti lig galo… Iš vienos pusės šie žodžiai lyg ir lakoniškiau išreiškia mintį, vienok iš kitos, neturėdami jokių šaknų gimtojoje kalboje, jokių asociatyvinių sąsajų, jie labiau nutolina nuo minties esmės, nei priartina. Juolab, kad lietuvių kalboje yra visaverčiai tokių žodžių atitikmenys, tik, jei jais pakeistume to paties teksto žodžius-amebas, dingtų visas šio rašinio „moksliškumas“, ir jame dėstomos mintys pasirodytų esančios visai banalios.

O, prašokus daugiau kaip pusę šio iškilaus veikėjo rašinio, pabaigoje pacituotas Horacijaus raginimas: „sapere aude“ – vadovaukis protu- tik dar labiau padidina įtarimą, ar kartais p. Leonidas neturi kokių slaptesnių tikslų, nei regimoji-racionalioji visų jo pasisakymų tema. Nes man, pagonių palikuoniui, skirtingai nei Donskiui, palikuoniui tų, kurių tikėjimas skelbia – „sutikęs pagonį- užmušk jį geležine lazda“, atrodo, kad Horacijus klydo. Vadovautis reikia ne protu, o širdimi, nes praktika jau galybę kartų įrodė, į kokias baisias neteisybes gali įpulti protas, nesivadovaujantis širdimi.

Mistinių dalykų ištrynimas iš kasdienybės irgi daro sąmonę nestabilią. Tokie skirtingi mąstytojai, kaip Ničė ir Vėberis, remdamiesi kiekvienas savo samprotavimais pabrėžė, kad pagrindinį vaidmenį sąmonės logizavime nuo reformacijos laikų vaidino žydai- aistringi visų laikų visuomenės „modernizatoriai“. Nežiūrint į tai, kad aktyviai stūmė mąstymo racionalizavimą, patys savo suvokime pasiliko ženklią mistinę dedamąją.

Pagonys mąstė ne logiškai. Ne anti, ne alogiškai- tiesiog kitaip. Jų suvokime buvo daug iracionalumo, kuomet jų išmintis ir poelgiai nebuvo atskirti papildoma logikos grandimi, kuomet žinojimą jie semdavosi tiesiogiai iš mums, įpratusiems tik prie loginio mąstymo, nebesuvokiamų šaltinių. Todėl dabartinis nuovokos skaldymo rezultatas, pritraukiant bešaknius gimtojoje kalboje žodžius, primena dirbtinai sukeltą šizofreniją,- nuo graikiškų šizo- skaidyti ir fren- protas. Tokios proto suskaidymo pasekmės priveda prie to, kad žmogus nebesugeba surišti į loginę sistemą gaunamų pranešimų ir nebegali kritiškai mąstyti, jam belieka tik sutikti su malonaus diktoriaus teiginiais, nes priešingu atveju, kaip tikras šizofrenikas, dėl savo įprastos suvokimo visumos išderinimo patirtų didžiulę psichologinę įtampą.

Loginė mąstymo sistema labiausiai pažeidžiama manipuliacijos, nes veikia pagal griežtus dėsnius. Užtenka truputį pakoreguoti loginės sistemos programą, ir jos veiklos nuokrypį jau galima prognozuoti, pasitelkus tą pačią logiką. Vaizdžiai tai iliustruoja inteligentija, kuri, ideologinių lūžių-perversmų metu, kaip tik ir išsiveržia toliausiai į priekį dirbtinės šizofrenijos fronte. Kuo mąstymo logiškumas labiau išgrynintas, kuo racionalumas labiau išlaisvintas iš „etikos dogmų“, tuo lengviau tokiu mąstymu manipuliuoti. Ir atvirkščiai,- neracionalūs mąstymo elementai (nuojautos, „iš kažkur“ žinojimas) stabilizuoja adekvatų situacijos suvokimą. Ar nepastebėjote, kad psichologiškai stabiliausi, mažiausiai pasiduodantys manipuliacijai yra paprasti valstiečiai (nepainioti su kaimo inteligentija), žmonės, kurių būtis mažiausiai užteršta žodžiais-amebomis, kuri vis dar pilna ne asmenybinį trūkumą, bet kitokį suvokimą ženklinančio iracionalumo ir mistikos.

Neabejoju, jei būtų atlikta „Sekundės“ banko klientų analizė, pasirodytų, jog devynis jų dešimtadalius sudarė tuometinė arba buvusi (pensininkai) inteligentija ir miesto darbininkai, o valstiečių ten greičiausiai nebuvo iš viso. Nežiūrint į tai, kad bet koks inteligentas jau tuomet tikrai turėjo aiškiai ir lengvai susiprasti, kad „Sekundės“ aferistų reklamuojamų palūkanų uždirbti neįmanoma, didžiulė jų dalis lengvai pasidavė anuometinės reklamos manipuliacijai jų mąstymo tipu ir, įpuolę į dirbtinę šizofreniją, entuziastingai sunešė „žulikams“ savo pinigus.

O jei šiandien sustabdytumėte gatvėje praktiškai bet kurį akivaizdžiai inteligentijos luomui priklausantį žmogų ir paklaustumėt, kuomet buvo daugiau demokratijos- Tarybinėj Lietuvoje, ar dabar- atsieit nepriklausomoje, jis nė nemirktelėjęs, be šešėlio abejonės išpoškintų,- tai žinoma, kad dabar. Bet jei paklaustumėt, o kiek tiksliai daugiau šiandien asmeniškai nuo jo priklauso valstybės politika, visuomeninės vertybės ir tikslai nei priklausė sovietmečiu, bijau, kad tiek pat beapeliacinio ir entuziastingo atsakymo nesulauktumėt. Bet jei nuo mūsų, paprastų piliečių, šiandien priklauso ne ką daugiau, nei priklausė anuomet, kokios demokratijos pas mus padaugėjo? Kad anuomet nebuvo galima garsiai apie tam tikras problemas kalbėti, o dabar nebegalima garsiai kalbėti apie kitas? Bet juk tai- tik smulkutė detalė, nekeičianti esmės: liaudžiai šiandien priklauso lygiai tiek pat valdžios, kiek priklausė tada. Tuomet kas iš viso yra ta demokratija? JAV socialinė santvarka? Ir ką, ten nuo paprastų piliečių valstybės politika priklauso bent kiek daugiau, nei Lietuvoj? Va ir išeina, kad šiandieninių įvairiausio plauko šalies ir pasaulio veikėjų kalbos pilnos žodžio be jokio turinio. Pilnos žodžių be turinio. Pilnos žodžių, bet tuščios turiniu.

Arba jei to paties inteligento paklaustumėt, ką jis girdėjo apie Vaclavą Havelą, kaip mat, pagūglinęs savo laptope, išpoškintų, jog tai- iki aksominės revoliucijos mažai kam žinomas biednas intelektualas ir idealistas, pirmasis „aksominis“ Čekijos prezidentas! Tik vargu ar jo kompiuteris lengvai jam atskleistų, kad šis nesavanaudis idealistas atidavė visus savo pinigus į fondą, įsteigtą mirusios žmonos atminimui, išskyrus, kaip pats įvardijo, „mažą dalį“, skirtą asmeninių poreikių tenkinimui: kino studiją „Barrandov“, kelis viešbučius ir kelis pelningus namus Prahos centre… Nes jei tai lengvai sužinotų paprastas valstietis, jam galėtų kilti klausimas, ar visi tie idealistai, užšokę ant Atgimimo bangos, irgi kartais nebuvo jau tokie nesavanaudžiai, kokiais anuomet save vaizdavo…

Gimtosios žmonių kalbos skurdinimas, trinant iš jos šakninius žodžius, priverčiant žmones patiems atsisakyti ryšio su protėvių žiniomis, vertybėmis ir tradicijomis priveda prie to, kad racionalus mąstymas nebeturi „koordinačių sistemos“, su kuria galėtų sieti savo vertinimus. Kiek, pvz., mes kiekvienas dar pamename patarlių- tiesioginio protėvių išminties paveldo? Kokias tris-keturias? O jei mūsų vaikai perskaitytų bibliotekose dar išlikusius etnografų kruopščiai surinktus patarlių rinkinius, bijau, kad didžiosios dalies jų nė nesuprastų, arba suprastų iškreiptai. Patarlės dingo ne tik iš „teisingos“ kalbos, jų praktiškai nebėra nei buitinėje. Ar ne į tai norėjo atkreipti dėmesį prancūzų režisierius Jean-Pierre Jeunet savo filme „Amelija iš Monmartro“? Toje scenoje, kurioje Amelijos draugė Džina tikrina Nino nuovokumą, bandydama sužinoti, kiek jis dar žino patarlių…<

————————————————————————-
*- Pagal S.Kara-Murza knygą „Manipuliavimas sąmone“.

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 20

  1. Antanas says:

    Labai teisingai pastebeta.Zodziu kratinys,o prasmes jokios.Zodis rate(reit) anglu kalbos zodis,reiskiantis vertinima.Didele ytaka daro musu tv ekranus uzplude amerikieciu kino filmai,kuriuose pilna smurto,mustyniu,keiksmu,pasityciojimo.Ka jie gali duoti?Nejaugi pasaulyje liko tik viena Amerika,kurios filmais uzverstas musu ekranas,juk pasaulis ne viena Amerika.Amerika-pasaulio teroristas nr 1.Kur tik jie pasirodo,ten kraujas,karas,susiskaldziusi visuomene,nelaiminga tauta.

  2. Joris says:

    Taip jau nutiko, kad vakar pažiūrėjau toki iš jutūbes filmuką „Анатолий Шаршин. Сокровенные тайны русского“. JAme parodoma, kaip galima iššifruoti „originalių“ rusiškų žodžių prasmę. Pasirodo, senovėje žmonės kalbėjo kalba, kurios žodžiai buvo sudarinėjami taip, kad jie patys paaiškintų savo prasmę (gal tai ir yra viena priežasčių, dėl kurios norima sugriauti visų tautų gimtąją kalbą?). Ar galite įsivaizduoti, kokie žinių klodai slypi paprastoje, kasdieninėje ir kartu „nepaprastoje“ kalboje? Tegul mes ir nekalbame rusiškai, bet pasižiūrėti verta, juo labiau kad papasakojama ir kitų įdomių dalykų. MAnau filmukas būtų visai nebloga vaizdinė iliustracija šiam straipsniui. Na dėl įdomumo pateiksiu pavyzduką: visi gerai žino tokį jau iš apyvartos beišeinantį ir tik senesnių žmonių vartojamą žodį „bledė“. O ar žinote, kad jį „iššifrafus“ gaunasi „deivė Lada dovanojanti meilę“? Ką šis žodis reiškia dabar mes visi puikiai žinome, o štai, kad seniau ji reiškė visai ką kita ir nebuvo „keiksmažodis“ – nežinome. Tiesiog ėmė ir pakeitė žodžio prasmę ir geroji deivė virto prostitute. O kas nutiko tautos sąmonėje tokio pakeitimo dėka?…

  3. Joris says:

    Oi, pamiršau svarbiausia: tai gi čia NLP (neurolingvistinio programavimo) ištakos! Dabar aišku, kodėl mūsų politikai ima oratoriaus pamokas ir, prisimokę tokių kalbinių „beprasmybių“, gudriai mulkina savo tautiečius.! Bet tarsi būtų ne gana, tai dar gudriai kažkas iš šalies darko kalbos kultūrą ir paverčia mus ne tik neišmanėliais, bet ir psichais! … ir vis ant to paties „mechanizmo“ užtaikom! Manau derėtų šitas plonybes ir vaikams paaiškinti, na kad kartais nesusirgtų…

  4. debeselis says:

    labai idomus ir vertingas jusu komentaras Aciu

  5. Joris says:

    Tikiuosi straipsnio autorius neužpyks, kad kišu savo „trigrašį“, bet manau bus įdomu.
    Kad žodelis „bledė“ reiškia dievaitę Ladą (liet. gal Laimę?) dalijančią meilę, jau užsiminiau.
    Toliau žodelis „sterva“- iššifruoju pagal tą pačią schemą, gaunasi “ sva-ter“, t.y sva (svescenaja) mater – liet. šventa motina. Senovėje slavai , kai juos dar vadino pagonimis, garbino tokią Sva Mater, kuri labai dažnai minima Jogailos Gano (10 a. žynio) parašytoje Veleso knygoje.
    Žodelis „motina“ – rus. „mater“ – gaunasi „ter(e -įterpiam balsę, nes rastas seniau buvo skiemeninis, balsės kartais buvo praleidžiamos)-ma. „Terema“ – sen. lavai vadino patalpą (ar indą), kuriame buvo kas nors laikoma ar sandėliuojama. Taigi gaunasi, kad motina – tai indas, patalpa, kurioje laikoma… Jei į moterį pažvelgtume iš biologinės pusės, tai aptiktume, kad ji savyje laiko palikuonis – kiaušinėlius – kurių skaičius per visą moters gyvenimą nesikeičia. Tiesiog, einant ciklams vis subrandinamas vienas iš jų. Ir jie yra laikomi tokioje moters kūno vietoje, kuri maksimaliai apsaugota nuo visų žalingų poveikių. Deja nutylima, kad ši vieta moters organizme visiškai neapsaugota nuo alkocholio patekimo į ją. Taigi, kai moteris pastoja vartojusi alkocholį, niekada nežinia, ar sveikas ar apnuodytas kiaušinėlis buvo apvaisintas. … Manau supratote, kodėl moteris reiškia „(pa)talpą“?
    Toliau „tėvas“ – „otec“ – skiemenys „es(c)-ot“, t.y. „est ot“ – reiškia, „esa nuo“. Kaip žinome, baltųjų žmonių rasėje paveldimumas persiduoda vyriška linija , t.y. nuo tėvo. – Štai ir paaiškinimas. Visi mes esame nuo tėvo! Tai va kokie žinių lobynai slypi „originalioje“ liaudiškoje kalboje. Ar įsivaizduojate, kokias plačias ir gilias žinias turėtų mūsų vaikai, jei tokiu būdu būtų mokomi suprasti savo kalbą? Užtat nieko nuostabaus, kad gilioje senovėje žmonės įvairiapusiškas žinias įgaudavo paprasčiausiai mokydamiesi abėcėlę ir gimtąją kalbą. Išgirdai žodį ir žinai, ne tik ką jis reiškia, bet ir kokią gamtos paslaptį saugo!
    Žinoma yra ir daugiau įdomių žodžių, kuriuos kiekvienas gali atrasti pats, bet manau kad šio pavyzdėlio užteks (kas nesuprato, kaip tai daryti, tegul pažiūri filmuką iš jūtūbės “Анатолий Шаршин. Сокровенные тайны русского”.). O toliau, kad galų gale suprastume, kodėl šimtmečiais ir ypatingai paskutiniais dešimtmečiais yra darkoma mūsų gimtoji kalba – ATSKLEISIU paprastutę PASLAPTĮ, kuri labai labai baisi tiems, kurie suinteresuoti žudyti mūsų kalbą. Geriausia, žinoma, praktinis pavyzdys, kurį visiems rekomenduočiau išmėginti.
    Garsiai ir lėtai ištarkite žodžius „bledė“ (dievaitė Lada dovanojanti meilę), „sterva“ (šventoji motina), „motina“ (talpa), „tėvas“ (esi nuo) ir kiekvieną žodį tardami mintyse žinokite tikrąją jo reikšmę (galite žiūrėti į tekstą, kad būtų lengviau). Tuo pačiu stenkitės pajusti (galite iš anksto ir atsipalaiduoti), kokius pojūčius šie žodžiai su tikrosiomis reikšmėmis jums sukelia. Jeigu esate „jautresni“ žmonės (juk ne visi subtiliai jaučiantys t.y. ekstrasensai), iškarto pajusite, tarsi su kiekvienu ištartu žodžiu jūs prisipildote energijos. Visai gali būti, kad žodžiai ims rezonuoti su turima genetika taip stipriai, kad patirsite kažką visiškai naujo ir nenusakomo – tarsi imtumėte suvokti realybę visiškai naujoje šviesoje. – Štai ir visa PASLAPTIS! SENOVĖJE KALBOS UŽDUOTIS BUVO PERTEIKTI NE TIK INFORMACIJĄ IR ŽINIAS, BET IR ŽADINTI MIEGANČIĄ ŽMOGAUS GENETIKĄ. PADĖTI IŠEITI ŽMOGUI Į VISIŠKAI NAUJĄ PAŽINIMO IR SUVOKIMO LYGĮ! Štai toji PRIEŽASTIS, kodėl yra visaip iškraipoma kalba, įvedami bereikšmiai naujadarai ir svetimybės. Be šio „triuko“ baltųjų rasės tautos niekada nebūtų ilgam paverstos vergais ir niekada nebūtų užkariautos, niekada nebūtų nublokštos į evoliucinį akmens amžių!
    Pabaigai prisiminkime seniausią mitologiją, kurioje kalbama, kad kadaise Žemėje buvo šalis ir Aukso Amžius joje. Kad žmonės gyveno ilgai ir sveikai, kad mirdavo tik tuomet, kai nusibosdavo gyventi. Tie žmonės buvo dievai (anksčiau dievais vadino žmones, pasiekusius evoliucinį kūrėjo lygį, kai vien savo minčių galia galėjo keisti materiją ir erdvę), vaikščioję tarp žmonių. Ir tais dievais buvome… MES!

  6. Ra Light says:

    Remiantis kuom atliktas žodžių „šifravimas“?

  7. a.grumbinas says:

    Idomią temą Joris „užgavo“.Kai pagalvoji,tai tokio dalyko, kaip daiktavardis,senovėje ir nebuvo.Kiekvienas daiktas turėjo apibūdinimą kaip reiškinys,veiksmo forma,ir pan.O dabar tai tik raidžių derinys ir garsų sąskambis,banalumas.Norom nenorom prisimenu vaikystėj skaitytas knygas apie indėnus,apie jų vardus,daiktu pavadinimus….

  8. Joris says:

    Na ir užsikabinau…
    Žodelis „tėvas“ iššifruojamas pagal skiemeninės kalbos taisykles LIETUVIŠKAI! Po skiemenį nuo galo: „Tė-vas“- vas(i – įterpiam praleistą balsę) – t(u – įterpiam praleistą balsę)ė, gaunasi – vasi tuė – nubyra v ir ė, lieka  – „asi tu“ (tai štai kaip skambėjo kai kurie lietuviški žodžiai žiloje senovėje), t.y. „esi tu“. Tėvas esi tu!
    Taigi susimąstykite žmonės (o ypač, vaikai), kai pykstate ar negražiais žodžiais keikiate savo tėvus, JŪS BAUDŽIATE PATYS SAVE, nes tėvais esate jūs. Jeigu mokėtute matyti kitus mus supančios erdvės lygmenis (energetinį, astralinį ir t.t.), tai savo akimis matytumėt, kaip keikdami kitus ar sakydami blogus žodžius, jūs griaunate artimųjų sveikatą, o tuo pačiu ir savo, nes energetinis rezonansas smogia lygiai tokia pat jėga atgal (šitai teigia tie, kas mato).Tuas ataja – tėvas atėjo (ateina) – taip galėjo skambėti mūsų senoji prokalbė (mano fantazija.Kaip švelniai skamba, tiesa?).
    Kas nesupranta šifravimo rakto, žiūrėkite jutubes filmuka, susiradę per googlą.

  9. Ra Light says:

    Nurodykite „šifravimo“ sistemos šaltinį.

  10. Jonas Matuza says:

    Ačiū, Jori, už nepatingėjimą,- labai tiko. Kažkada klausiausi daug Zadornovo, kitų rusų, tame tarpe kalbotyrininkų, kurie panašiai aiškina rusų kalbos reikšmę ir pamirštus jos klodus. Lietuvių- ne ką biednesnė savo spalvomis ir prasmėmis, nors tauta buvo gerokai uoliau „maršinta“ nuo savo pirmapradiškumo. Nors rusams irgi kaip reikiant teko…

  11. Jonas Matuza says:

    Eikite į kairę lig pastraipos pradžios, tuomet į viršų per 5 komentarus, tuomet atsiskaičiuokit dar apie 20 eilučių į viršų. Jeigu vis tiek nerasite, gal ir bebevarkite…

  12. Kupa says:

    Apsaugok Viešpatie mus nuo visokių donskių, zingerių ir panašių… O kas tie PAGONYS…būtų labai įdomu išgirsti autoriaus komentarą.Ačiū.

  13. ara-copy says:

    ->Joriui
    Kur galima perskaityti tas „skiemeninės kalbos taisykles“?
    Toliau būtų klausimas kas jas sukūrė ir suprantama kada sukūrė. Tik prašom savais žodžiai ir be nuorodų į google.
    Kiek žinau iš bendro išsilavinimo skiemenimis mes skiemenuojame žodžius bet nieku būdu nekalbame.
    Mano motina lietuvių kalbos mokytoja ir apie tokias taisykles girdėti negirdėjo.
    Ačiū už atsakymą.

    Jonai galite neatsakinėti – klausimas ne jums.

  14. Ra Light says:

    Jonai, kol vadovausitės internetinėmis „šifruotėmis“ be jų pagrindo suvokimo, tol ir klaidžiosite patamsyje.

  15. Joris says:

    Štai dar:
    ŠNEKA – ka–šne (ir dar karta)-ka, ką šneka, t.t. šneka yra tai, ką šneka (kalba).
    ŠNEKTA – ta-šnek(a), šnekta yra ta šneka (kalba).
    RODA – da-ro, t.y. daro. Roda yra tai, ką daro, t.y. tvarka.
    DYGSTA – ta-dyg(i). Smaila, aštri, dygi žolė, t.y. dygstanti.
    DORA – ra-do, t.y. rado. Ra anksčiau reiškė saulę, šviesą. Taigi DORA – RADO RA (ŠVIESĄ). Kas gali paneigti, kad dora nepadeda (at)rasti šviesos gyvenime?! (Dora padeda rasti šviesą). O dabar įsivaizduokite, kas būtų, jei šį žodelį ( ir daugelį kitų) mokykloje per lietuvių kalbos pamoką vaikams aiškintų mokytojai ir tokiu būdu mokytų ne tik kalbos, bet ir jos supratimo? ! Mano manymu mes vienu ypu („pūs į“) išspręstume visas bėdas pradedant auklėjimu ir baigiant alkocholizmu. Iškarto prasidėtų tvarka ne tik žmonių galvose, bet ir visoje šalyje! Na, kaip, ar pajutote kiek jėgos savyje neša gimtoji kalba?
    Nors pasiieškok šnekamosios kalbos ar jam panašų žodyną ir imk iš jo mokyti vaikus! Ir bus kuo užimti ir nauda neabejotina!

    Viskas čia labai paprasta kaip dviratis. Pažiūrėkit į pavyzdį, perpraskit principą ir patys galėsite žodžius nagrinėti kiek norite. Man šią idėją pakišo tas filmukas, kurį kaikas tingi pažiūrėti. Be reikalo.
    Tinginiams paaiškinsiiu trumpai: žodį reikia skaidyti skiemenimis, po to tuos skiemenis skaityti nuo galo. Tarp skiemenu, kartais tarp raidžių, reikia įterpti balsį (pabandyti a,e,į,o, ū) – čia kaip senajame runiniam rašte, kur balsės būdavo praleidžiamos ir užrašytą žodį galėjai skaityti iš vienos ir iš kitos pusės, tarp raidžių „statydamas“ balses ir taip gaudamas skirtingą prasmingą tekstą, vieną kartą skaitomą iš kairės, o jo tęsinį – perskaitant iš dešinės). Jei pasirinksite teisingai, skiemenys įgaus prasmę. Kartais vieną skiemenį teks pakartoti, kartais viena raidė turės peršokti iš priekio į galą arba atvirkščiai. Kaikurios raidelės išpuls pačios, vos tik pamatysite ir pradėsite suprasti jo prasmę (tai kaip atgalinis hakerių programinio kodo laužymas t.y. išaiškinimas). Kartais kaikurių senovinių žodžių prasmę teks atspėti, kartais padės tos žinios, kurias jau turite. Tiesiog reikia pasipraktikuoti.
    Jei tikėti tuo, ką girdėjau, tai kalbą ir jos sudarymo taisykles sugalvojo dievai (civilizacijos įkūrėjai), kad palengvinti civilizacijos kūrimąsi, vystymąsi, o taip pat pagreitinti žmogaus evoliuciją. Tokiu būdu sudarytoje kalboje jau iš pagrindų slypi visa informacija, padedanti žmogui suprasti gamtą, visatą, žmogų, ir kaip jie funkcionuoja. Kada šitai sukūrė? Manau, kad tada, kai mūsų protėvių dar šioje planetoje nebuvo t.y. kaip minimum 650 tūkst. metų atgal. Realiai šis skaičiukas galėtų būti milijonai ir milijardai metų, plius atėjęs ne iš mūsų planetos. Čia ne skiemeninė kalba, o skiemeninis raštas naudojamas. Kodėl yra taip, nežinau, ne ąš jį sukūriau, bet jo mąstus galima lengvai įsivaizduoti. Mūsų protėviai, kaikas sako, pagonys, jie visai nebuvo pagonys ta prasme, kokia dabar priskiriama šiam žodžiui. Jų pasaulėžiūra buvo paremta konkrečiu žinojimu, kas ir atsispindi mūsų gerokai apgraužtoje kalboje. Toliau planetinis karas, okupacija, o dabar – išvystyta ir užmaskuota vergovinė santvarka visoje planetoje. Iki šiol mes tik atsimušinėjome, o va jau kuris laikas duodam į skudurus atgal. Tiek ir žinau.

  16. ara-copy says:

    -> Jori
    Turbūt nelabai suvokiate kam žmonės (ne dievai) kūrė savo kalbą… Juk kalbų pasaulyje daugybė, o jei jas būtų kūrę Dievai(ar Dievas), tai būtų sukūrę vieną visiems.
    Visi protaujantys žmonės jums pasakytų, kad kalbos buvo kuriamos tam, kad paprasčiau galima būtų susišnekėti tarpusavyje, lengviau suprasti vieniems kitus, o ne tam, kad užkoduoti juose kažkokias paslėptas ir tik žinantiems, kaip atkoduoti prasmes.

    Pagalvokite laisvalaikiu apie tai, vietoj to, kad tikėti visokiais internete pasirodančiais filmukais ir po to kvaršinti galvas kitiems. Šiaip jau reikėtų truputį kritiškiau žiūrėti net į tai, kas patinka, nes suprantamas dalykas, kad žmonės durninami būtent jiems patinkančiais dalykais ar idėjomis.
    Su pagarba.

  17. Mindaugas Vilkis says:

    „nuo tėvo“.. hmmm, o kaip tada su genetika, juk būna, kad pvz., dukra tiek išvaizda, tiek charakteriu yra kaip motina? 🙂

  18. Joris says:

    Štai dar keletas žodelių padėsiančių suprasti kultūrinį mūsų kalbos palikimą:
    GĖDA – da-gė, labai panašus į žodį „degė“, tačiau visai gali būti, kad senovėje žodžiu dagė buvo vadinamas dagtis arba savo funkcija į jį panašus daigtas. Kaip tame posakyje: „degti iš gėdos“. O jei prisimintume, kaip kažkada „prisidirbome“ ir, patirdami gėdos jausmą užsidegėme tarsi dagtis, tai manau iškarto suprastume, kokį procesą ar reiškinį atspindi žodis „dagė“.
    SMERTIS – tis-smer, pridedame balsę a, gauname tis-smera, „(s)mera“ – labai panašus į žodį „nėra“. Ko nėra? RA! – Šį žodį, reiškiantį saulę, šviesą, atpažįstame žodyje „me(nė)-ra“. Gauname – „tis-nėra-ra“. Labai panašu į „ten nėra ra“. Taigi žodis „smertis“ reiškia vietą, kur nėra saulės („ten nėra saulės“). Maža to, šį teiginį galima paaiškinti! Bet pateiksiu lengvesnį variantą. Tarkime, kad smertis reiškia vietą, kur nėra saulės šviesos (abi žodžio RA reikšmės). Taigi, kai žmonės miršta, ir daugumos jų sielos atsiduria astraliniam lygmenyje, jos ten nemato to saulės šviesos spektro, kurį mes matome fiziniame lygmenyje. Gaunasi, kad šviesa ten yra, bet tokios saulės, kokia yra čia – nemato! …Taip ir norisi paklausti: nejaugi tas kūrėjas, kuris paliko mums šį žodį, asmeniškai apsilankė anapus ir, sugrįžęs, paliko mums mirties apibūdinimą?!

    Čia – ne prasimanymas. Kadaise, kai mokiausi mokykloje, lietuvių kalbos mokytoja mums atsklaidė kelių žodžių reikšmes (tarp jų buvo žodelis „dora“), bet mes tuometu šituo kažkaip nesusidomėjome ir tema buvo ųždaryta. Greitai viską pamiršome. Tačiau senovėje visos šios plonybės buvo gerai žinomos (ne veltui, kai buvo krikštijama Rusia, iš 12 milij. gyventojų liko tik 3 milj., tarp kurių daugiausia vaikai ir paaugliai. Kas iš tikro buvo pas mus, taip pat klausimėlis be atsakymo ). Filmukas man pakišo idėją ir leido perprasti patį principą. Galų gale juk ir seniausioje mitologijoje kalbama, kad kažkada kalba buvo viena (o rašto sistemos net keturios!). Net biblijoje yra užsimenama, kad „dievas sumaišė kalbas, kad žmonės nesusikalbėtų tarpusavyje“ (berods ten, kur kalbama apie Babiloną). Geras klausimas: kieno ir kas iš tikro buvo tas „dievas“?

  19. Joris says:

    Tuo, ką parašiau komentaruose, tikrai netaikau į „paskutinės instancijos teisybę“. Ir aš galiu klysti. Gal teisūs yra tie, kas galvoja, kad mane apsėdęs senatvinis MARAZMAS. – MAS-RAZ-MA arba MAS-MARAZ – Z(A)MAS- MARA – „ŽEMĖS MARA“ (regis buvo tokia deivė Mara – mirtis?), gaunasi ŽEMĖS MIRTIS. – Manau puikiai atspindi mano senatvinę psichikos būklę…

  20. R.Sh. says:

    „Marazmas“ reiškia – melas,
    žemė – „ara“ .

    Gyvena kalbinio melo okeane, tai apsėdo ne tik tave Jori, mažiausiai kas antras pasaulio gyventojas betprotis 🙂
    Straipsnis laibai tikslus ir aktualus.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top