Pasaka: Lūzeri, gyvenk šiandien su vartojimo kreditu!

2014, 5 sausio, 20:16 | kategorija Metodologija | 3 komentarai | peržiūrų 935 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlisLūzeris – Žvaigždės Antipodas

Aš jau rašiau, kad greitai, žmogus nenorintis pasikeisti savo seno ai-fono į naują todėl, nes gerai dar neįsisavino senojo, bus prilyginamas kenkėjui ir sabotuotojui. Jis iš tiesų pakerta egzistuojančios, jei ne visuomeninės ir valstybinės santvarkos šaknis, tai ekonominės – tikrai.

Šį kenkėjišką subjektą, kaip sakydavo senis Marmeladovas, „ne tik paprastai išveja, o ir purvina šluota iššluoja iš žmonių kompanijos“. Taip jam ir reikia: netrukdyk globaliam verslui jo „gešeftuose“, o tai žiūrėk užstrigo – nereikia jam matote nieko..

Aktyvioje kovoje su priešu, pirmiausia jį reikia sukompromituoti – tai bet kurio karo pagrindinis dėsnis. Mūsiškiai – visada taurūs karžygiai, o priešai – visada šlykštūs išsigimėliai, keliantys vien tik pasišlykštėjimą ir neapykantą.

Atitinkamai vaizduojamas ir šiuolaikinės pasaulio tvarkos priešas – atstumiantis, juokingas ir pasigailėtinas. Dažniausiai vadinamas lochu, lūzeriu, nevykėliu, sovietiku ir t.t. Jis nesugebėjo pritapti prie šiuolaikinio žėrinčio pasaulio vien dėl savo ribotumo, negabumo ir nesuvokimo. Be to, serga juodu pavydu SĖKMINGIEMS ir svajoja apie pasigailėtiną sovietikų lygiavą. Todėl gailėti jo neverta – jį reikia su pasibjaurėjimu niekinti. Geriau laikytis nuo jo atokiau, kad neužsikrėstute „lūzerizmo dvasia“, kuri nuo jo sklinda. Viskas, ką jis ten kiauksi, neturi jokios reikšmės.

Kam reikalingas šis įvaizdis?

Kad laiku būtų pašalintos bet kokios abejones – „Tu mąstai, kaip koks lūzeris“. O kam norisi būti „lūzeriu“? Reiškia užsičiaupk ir siek to, kas nurodoma. Štai tokia šio personažo pagrindinė prasmė ir esmė.

Vartojimo kreditas: mažai turinčiųjų gundymas

Koks bebūtų idealus, tas idealus vartotojas, koks bebūtų aktyvus jo pasiryžimas nupirkti viską, ką globalus kapitalizmas užsimanys jam „prastumti“, kaip šventai jis betikėtų visomis marketingo pasakomis, kuriomis jį džiugina MIP, ir koks bebūtų fragmentiškas, išskydęs ir neaiškus jo suvokimas apie jį supantį pasaulį ir žmogaus vietą jame, – vis tiek jis nieko nenupirks, jeigu vulgariai šnekant, neturės tam pinigų.

Reiškia reikia viską sustatyti taip, kad pinigai pas jį atsirastų.

Kitais žodžiais tariant, kapitalizmas susidūrė su tokiu vartotoju, kuris iš vienos pusės turi viską, ko jam reikia, o iš kitos – neturi pinigų. Laisvų pinigų, kad augintų vartojimą. O reikia būtent auginti.

Ir šio uždavinio sprendimas buvo surastas: Vartojimo kreditas.

Šiaip kreditas egzistavo visada, tačiau pagrindinis paskolos ėmėjas klasikinėje ekonomikoje yra verslas, o ne namų ūkiai. Dirbantieji TAUPO pinigus ir neša į banką, o bankas jau duoda juos, kaip paskolą verslui – naujų projektų įgyvendinimui.

Bet grįžkime prie vartojimo kredito. Gyventojui buvo būtina trūks plyš duoti pinigų priimtinu visiems būdu. Toks būdas buvo surastas ir pinigų jam buvo duota. Atsirado vartotojo kreditas. Imk – pirk – mėgaukis, po to atiduosi.

GYVENK ŠIANDIEN: VISKO MOKĖTI NEREIKĖS!

Iš esmės, visuomenė kredito visada bijojosi. Tai įdėta vos ne genetinėje atmintyje: skola – tai našta, tai priklausomybė, „imi svetimą pinigą laikinai, atiduodi savo negrįžtamai. Ostrovskio pjesėje „Savi žmonės – atsiskaitysime“, negalintis atsiskaityti skolininkas patenka į skolų duobę pačia tiesiogine prasme. Liaudies išmintis mokė vengti kredito, rekomendavo gyventi pagal pajamas, kad norai bent jau sutaptų su savomis galimybėmis: „ne į savo roges nesisėsk, kieno rogėse sėdi – to ir giesmę giedi“. Stambiems pirkiniams pinigai būdavo taupomi.

Viduramžiais katalikų bažnyčia draudė krikščionims palūkininkavimą – jis buvo laikomas dievui neįtinkančiu užsiėmimu. Būtent todėl juo užsiėmė žydai: jų religija to nedraudė, atvirkščiai, netgi skatino skolinti svetimiems pagal tikėjimą; iš jų ateityje ir susiformavo stambių bankininkų šeimos. Vėliau bažnyčių patriarchai ir viduramžių moralistai tapo pakantesni kreditavimui, nes jis buvo reikalingas ūkio vystymuisi, tačiau, pavyzdžiui, Tomas Akvinietis samprotavo apie teisingą paskolos procentą, kurį viršyti esą būtų nuodėmė. Kreditams buvo prikurta daug apribojimų. (Apie tai pasakoja Werner Sombart klasikinėje knygoje „Buržua“) .

Ir štai – viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Gyventi skolon ne tik ne gėda, bet net ir garbinga. Tai didžiulis vertybių perkainojimas sąmonėje, gili kultūrinės paradigmos kaita. Bet ji – įvyko! Būtent taip gyvena šiuolaikiniai ir išsilavinę žmonės, o taupo – „lūzeriai“ ir atsilikėliai. Būtent šiuo periodu, 70-ųjų pradžioje doleris buvo „atrištas“ nuo aukso standarto. Tai ne atsitiktinis sutapimas laiKE – tai visatos lygmens sukčiavimas. Kurio kažkodėl niekas nepastebėjo. Jau ne kartą rašiau: tai, kas svarbiausia praeina nepastebimai, lyg to ir visai nebūtų.

Tad žmonės pradžioje Amerikoje, o po to ir kitose pasaulio šalyse pradėjo mokytis gyventi skolon. Imi kreditą, vėliau naują tam, kad padengtum prieš tai buvusį, po to trečią, padengiantį antrąjį – ir taip iki begalybės..

Numatęs 2008 metų krizę Chazinas rašo, jog tikrai nauja era prasidėjo tada, kai bankai ėmė dalinti kreditus ne tiems, kas galėjo šiuos kreditus grąžinti. Visai ne! Ši senojo režimo atgyvena buvo sėkmingai išgyvendinta, vykstant progresyviam žmonijos vystymuisi. Kreditus buvo pradėta dalinti tiems, kas sugebėjo juos APTARNAUTI, t.y. mokėti už juos procentus. Čia reikalai pajudėjo nepalyginamai gyviau: tokių pasirodė esant nepalyginamai daugiau. O ar reikia grąžinti? Na, iš principo – taip. Bet maža ko gali reikėti iš principo, o praktiškai gal kaip nors išsisuksime.

TURTINGI VARGŠAI

Prieš 2008 metų krizę aš stebėjau Kipre įdomius
vaizdus. Atvažiuodavo pilni autobusai anglų ir pirko nekilnojamąjį turtą esantį statybų aikštelėse dar tik paruošiamajame etape. Kalbėjo, kad iš Anglijos juos atveždavo specialiais reisais. Jie stumdydavosi netoli mūsų namuko ir aš retkarčiais netgi šnekteldavau su jais. Tai visai paprasti ir ne turtuoliai žmonės; ankstesnių šių žmonių kartų atstovai net svajoti nesvajojo apie vilas užjūriuose. Namukas prie šiltos jūros – tai, kaip nesakyk – buržujaus malonumas. Bet anglams davė kreditą. Ir žmonės jį investavo į nekilnojamąjį turtą.

Tada tai buvo greitai augantis aktyvas, taip pat šildė ir svajonė: senatvėje išvažiuoti į Kiprą ir, galų gale, pagyventi savo malonumui. Kipras juk buvusi Anglijos kolonija, ten supranta anglų kalbą, ten netgi automobilių judėjimas vyksta kairiąja puse. Ir jie – tie paprasti žmonės – pirko tai, kas ankstesniais laikais buvo prieinama nedaugeliui išrinktųjų. Štai kokį stebuklą sukūrė kreditas. Kas bus po to? Na, jei kas atsitiktų – „persikredituos“. O po to? Po to – vėl. O vėliau bankų ir valstybiniai išminčiai sugalvos ką nors dar, ir apskritai.. „Don’t bе negative! Mąstyk pozityviai!“.

Kredito grąžinimo niekas iš tikro nesitikėjo ir nesitiki, tačiau kapitalizmo ratai tvarkingai sukasi – kreditas neleidžia sustoti šiam sukimuisi. Statomi namai, gaminama technika, siuvami skudurai. Tokia pat „muzika grojo“ ir Ispanijoje: ten irgi buvo perkamos užjūrių vilos. Dabar rašoma, kad nedarbas pasiekė 20% (2013.10.26 d., duomenimis 25% – sarmatas.lt) – kai namukus statyti nustojo.

Bet koks kreditas, – net pats teisingiausias ir normaliausias – tai visada paskola ateities sąskaita. Kažką gauname dabar, o mokame vėliau. O dabar įsivaizduokite: masiškai niekas nesitiki, kad kreditas bus grąžintas, t.y. duoda tikintis, kad kreditas bus grąžintas iš sekančio kredito, o tas iš dar sekančio. Visiškas atsiskaitymas vis nustumiamas toliau į ateitį tam, kad kažkas nusipirktų naują automobilį arba trečią televizorių bute.

Į ką tai labiausiai panašu? Na, žinoma, į finansinę piramidę. Finansinė piramidė – tai, kai išmokos ankstesniems indėlininkams yra išmokamos iš vėlesnių indėlininkų įnašų. Taip ir su kreditais: ankstesnysis padengiamas sekančiu. Labai panašu į piramidę. Ir ne tik panašu – tai ji ir yra. Ir likimas toks pats – griūti su triukšmu. Kreditinė piramidė statoma dėl šiandienos, šios minutės ūkio mechanizmo krumpliaračių sukimuisi. Skolų apmokėjimas atidedamas ateičiai. Apmokėjimas ir Atpildas abejomis prasmėmis: ir kredito grąžinimas, ir atpildas gyvenimiška bei religine prasme. Ir jei tai, kas bloga, bus tik vėliau, ateityje, reikia gyventi taip, lyg to ir visiškai nebūtų. Iš čia ir atkaklūs kvietimai gyventi „čia ir dabar“, gyventi „šia diena“. Ši drugelio filosofija tampa tiesiog vyraujančia ir vos ne oficialia.

DRUGELIS SKRENDA Į PASAKĄ

Kreditas visiškai išmušė iš sąmonės bet kokį racionalumą. Pasaulis šiuolaikiniam žmogui tapo lyg atvaizdas kreivame veidrodyje: lyg viskas ir taip pat – tik proporcijos iškrypusios. Žmonės nei iš šio, nei iš to, nepridėję jokių pastangų tapo LYG IR gerokai turtingesni. Jie netapo nei geresni, nei pradėjo daugiau dirbti, jie nesukūrė naujų turto šaltinių, tačiau staiga, anksčiau negalimi dalykai tapo galimais šiandien.

Vienintelis dalykas, kurio šiandien reikalaujama iš gyventojo – tai NORĖTI. Pastoviai norėti: naujų daiktų, kelionių, pramogų, įspūdžių. Tai tik anksčiau mokydavo: „panorėsi ir praeis“, „būk kantresnis“. Šiandien kas nenori – pavyduolis „lochas“, varganas „lūzeris“, „nostalgijuojantis“ apie sovietinę pilkumą. O tikras žmogus nori visada. Ir visko. Tam ir egzistuoja bankai su jų vartojimo kreditu. Ištiesk ranką ir pasiimk – kviečia reklama. Nėra jokių apribojimų. Tu pagrindinis, tu geriausias, tu Žemės bamba, viskas tau. Paimk gi, paimk, nusipirk, gauk. Kreditai per penkias minutes, po vieno apsilankymo, vienu judesiu be laidavimo, tik užeik… Arba rašyk SMS..

KAS VIRŠUJE, TAS IR APAČIOJE…

Kas iš viršaus tas ir iš apačios, kas viršuje – tas ir apačioje, skelbia senovės rytų išmintis. Lygiai tas pat vyksta ir šalių bei tautų lygmenyje: tauta juk – kolektyvinė asmenybė ir taip pat pasiduoda kvailinimui. Dabar ES rūpinamasi Graikijos klausimu, o ir ne tik Graikijos: ach, skolos, ach, reikia gražinti, ach , reikia mažinti valstybės išlaidas! O kas šiuos vargšus graikus įtraukė į šią kvailą istoriją? Kas juos į ES priėmė? Kas jiems kreditų pridalijo? Ta pati Vokietija ir pridalijo, kad būtų perkamos jos prekės, nes kitu atveju kapitalizmo ratas nesisuks. Negi vokiečiai nežinojo, jog graikai – ne vokiečiai ir niekada jais netaps? Ir darbe jie „nears“, ir po darbo nepasiliks, o amžinai tampysis po kavines, kaip jiems tas nuo seno įprasta? Šito niekas nežinojo? Na nuvažiuotų kartelį į Graikiją, pailsėtų, pamatytų viską savo akimis ir žinotų suprantama.. Bet bevelijo nežinot. Šios minutės problemos sprendimo euforija persveria visus proto argumentus.

Kai kiekvienas žmogus, kiekviena tauta dirbo ir gyveno iš to, ką uždirbo – pasaulis perduodavo jiems teisingus signalus. Šiandien, kai tie ir kiti gyvena praskolinę ateitį – jie nebegauna atgalinio ryšio signalų arba, kas niekuo ne geriau – gauna apgaulingus signalus. Jie nesupranta kas vyksta ir tęsia šokius ant denio, kaip jiems tą nurodė vaidinimo sumanytojai, o laivas juk skęsta.

VISŲ APRIBOJIMŲ PABAIGA

Palaipsniui žmonės pradeda gyventi stebuklingoje pasakoje. Kartais ji virsta baisia pasaka, tačiau nenustoja būti pasaka, kaip tokia. Na ar ne pasaka, kai žinome, jog kreditus namui Amerikoje dalino bedarbiams negrams? Ir be to nelabai tvirtas gyvenimiškas suvokimas, galutinai išjudinamas prarandant tvirtą pagrindą. Žmogus praranda supratimą – turtingas jis ar vargšas, jei turtingas – tai kiek turtingas. Tas suvokimas būtinas, norint teisingai įvertinti savo padėtį pasaulyje- tai štai, šis šiuolaikinio žmogaus vertinimas yra visiškai praradęs savo kontūrus ir beveik sunaikintas.

Kad žmonės imtų kreditus ir pirktų, pirktų, pirktų, o po to vėl imtų kreditus ir apie nieką nesusimąstytų, absoliučiai būtina juos apgyvendinti pasakų pasaulyje, kur viskas įmanoma ir nėra nieko iš principo neįmanomo. Stebuklų pasaulyje. Kur kažkas gaunama iš nieko. Juk stebuklas – tai tvarumo dėsnių laužymas – kažko gavimas iš nieko. Pirmiausia, suprantama – pinigų. .

Ankstesnės kartos gyveno griežtai racionaliame pasaulyje, kur gyventi buvo būtina pagal pajamas, pinigus reikėjo saugoti ir taupyti, kur buvo reikalaujama sąžiningai ir sunkiai dirbti, kad galima būtų gauti uždirbtą apdovanojimą, kaip savo pakankamo išgyvenimo lygmens garantiją. Taip buvo ne tik nuobodžiame TSRS, bet ir kapitalistinėje Amerikoje, o ir visur kitur buvo taip pat.

Šiandienis pasaulis – tai vis daugiau ir labiau pasakos pasaulis, kurio istorijos kelyje jau pastatytas ženklas – „Visų apribojimų pabaiga“. Nėra daugiau nei fizinių, nei ekonominių dėsnių, net aritmetinių beveik nėra. Senajame, nuobodžiai pilkame pasaulyje, buvo reikalaujama planuoti ir galvoti apie ateitį. Žėrinčiame naujajame nėra nei praeities, nei ateities. „Gyvenk šiandien“ – „būbnija“ reklama. Mokslininkai psichologai savo seminaruose moko gyventi siauroje dabarties atkarpoje: nesigailėti dėl praeities ir nesirūpinti ateitimi. O kažkokio kylančio nerimo atveju – nedelsiant keliauti į „šopingą“. „Šopingas – geriausias dopingas!

Nieko negalima atidėti vėlesniam metui – ypač malonumų. Šiuolaikinio žmogaus prievolė – nenuilstamai jausti malonumą. Ko gero tai vienintelė prievolė ir pareiga šiuolaikiniam žmogui, nemėgstančiam ir nesuprantančiam jokių pareigų apskritai. Vienintelis teisingas kriterijus priimant bet kokį sprendimą: „Ar man tai teikia džiaugsmą?“. Jei neteikia – reiškia kažkas ne taip, reikia ieškoti kažko kitko. Ir šiaip, reikia pastoviai linksmintis, pramogauti, vienu žodžiu – degti. Tiems, kas to nesugeba patys – humoro laidos per TV, bet tai jau žemiausia riba. O šiaip – klubai, kelionės, vakarėliai. Toks šiandienis „trendas“ ir gyvenimo idealas. Ne visiems pavyksta, bet idealas būtent toks. Kalbant apie darbą – tai jam šiame žėrinčiame pasaulyje paliekamas tamsus apdulkėjęs kamputis. Ir čia reikia pasakyti, kad anksčiau pinigai būtinai būdavo siejami su darbu. Šiandien šis ryšys vis labiau išskysta.

Aš pastoviai vedu užsiėmimus savo pardavėjams ( didžioji dauguma, su mažomis išimtimis, turi aukštąjį išsilavinimą). Jie priklauso normalių maskviečių, TV žiūrovų tipui. Žmonės geri ir aš jiems jaučiu nuoširdžią simpatiją. Bet kiek nykstančiai maža, racionali jų psichikos dedamoji! Užsimiršusi pastoviai darau vieną ir tą pačią klaidą: dėstydama bandau kažką logiškai pagrįsti ir paaiškinti, lyg tai būtų kažkokia nuobodi teorema, tuo metu, kai reikėtų ką nors džiaugsmingai sušukti ir tuo viską pabaigti. Jie man ne kartą yra sakę: „Kam mums visa tai? Mes jumis tikime, sakykite, kaip yra teisingai, o mes užsirašysime“.

Laikas nuo laiko daugelis iš jų įklimpsta į kokią nors finansinę piramidę, kuri nepriklausomai nuo daugkartinės patirties, eilinį kartą jiems rodosi žėrinčia, greito praturtėjimo galimybe. Būtinai praranda pinigus ir su ašaromis grįžta atgal – vėl uždirbti tai, kas prarasta. Ir tas kartojasi daugelį kartų. Jokios patirties šie suaugę vaikai nepripažįsta.

Daugelis nesupranta pelno nuo pardavimų skirstymo tvarkos, nors pas kiekvieną yra knygelė, kurioje tas nuosekliai aprašyta. Tiesiog tai sunku ir jie neskaito, o užsiėmimų metu neišlaiko dėmesio. Yra ir tokie, kurie paprasčiausiai nesupranta, iš kur atsiranda pinigai, kuriuos jie gauna praėjus mėnesiui, neskaitant jų tiesioginių pardavimų. Jiems tai atrodo kažkokiu stebuklu, bet jie nelaiko būtinu tuo pasidomėti – na ar maža pasaulyje būna stebuklų?

Tai – normalus, vidutinis, vyresniojo ir vidutinio amžiaus miestietis. Tokie ne visi, tačiau daugelis. Jie mėgsta pasakas, gyvena pasakomis ir pasakose.

Ne veltui „iš visų menų mums svarbiausias“ kuria pasaką po pasakos. Ir ne vaikams – visiškai lytiškai subrendusioms asmenybėms. Visai neseniai minčių valdovu buvo Haris Poteris, o dabar ant bangos – istorijos apie vampyrus. Suaugę žmonės pamažu pratinami gyventi tokiame pat fantastiniame pasaulyje, kaip ir senovės gyventojai, kurie tiksliai žinojo, kad Olimpe gyvena dievai, miške – kaukas, o upėje – vandenis su undine.

Bus daugiau

Tatjana Voevodina

susijusios temos:
Idealus vartotojas arba žmonijos debilizacija
Nuo idealaus kalinio prie idealaus vartotojo. Brendas ir žvaigzdes

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 3

  1. technikas says:

    Straipsnis geras, bet kalba!!! Trūksta žodžių- kas vertė, kas leido spausdint? Nėr sugebančių taisyklingai lietuviškai išverst? Kas antram sakinyje- kad + bendratis… pvz.: „kad padengti prieš tai buvusį“, ir kt.klaidos. Vertėją- į mokyklą!

    Ačiū už pastabą.
    Pataisėme.

    Administratorius

  2. trolis says:

    Straipsnis – tai mūsų kasdienybė – gal todėl niekas net neturi ką į jį atsakyti. Sudėtinga komentuoti savo pačių gyvenimą – paprasčiau nuleisti tylomis, lyg nieko ir nebūtų pasakyta :)

  3. Antanas says:

    Vakarai idege vadinamaja amerikietiskaja svajone:gyvenk skolon.O ka ta reiskia:visa savo gyvenima dirbsi dengdamas kreditus ir tikrai geriau negyvensi.Duodu 100%garantija.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top