R. Karbauskis registravo „Vaiko teisių“ įstatymo pataisas – kas naujo?

2019, sausio 7, 1:01 | kategorija Metodologija | atsiliepimų (2) | peržiūrų 247 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Seimo nario Ramūno Karbauskio sausio 4 pateiktas „Vaiko teisių įstatymas„, t.y. jo pataisos ( jau antros per pusmetį, pirmas pateikė Dovilė Šakalienė) esminių pasikeitimų neįneša, nes palieka daug erdvės šio įstatymo interpretacijai. Galima palyginti su jo senesne versija. Smurto apibrėžimas išliko nepakitęs. Sąvoka „smurtas“ lietuvių kalboje reiškia aktyvų veiksmą, o šiame įstatyme ji apima net visišką neveikimą, ypač, kai kalbame apie „nepriežiūrą“, kuri turėtų būti detalizuota labai konkrečiai su visomis pasekmėmis, ir pagal tų pasekmių (padarinių) lygmenį nusikaltusiam asmeniui turi būti numatoma bausmė. Asmeniui, o ne šeimai. Tačiau taip nėra.

Šiame įstatyme, kaip nė viename kitame, paliekama galimybė bausti visą šeimą, o ne konkretų nusikaltusį asmenį, nors kolektyvinė atsakomybė Lietuvos teisėje nėra numatyta.

Bet, apie viską paeiliui:

Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į 2-ojo straipsnio 7-ą punktą, kuriame aprašomi mobiliosios komandos tikslai, kurie įvardinami bendrai, kaip „pagalba šeimai“. Keista tai, kad įstatymų leidėjai ir visuomenė taip skirtingai traktuoja šiuos realiai vykdomus VTAT tarnybų veiksmus, kai visuomenė juos įvardija kaip realų institucinį kišimąsi į šeimos vidaus reikalus, o pačios tarnybos atkakliai vadina tai pagalba (pagal įstatymo raidę).

2-ojo straipsnio 9 punkte, kuriame pateikiamas smurto apibrėžimas, niekas nepasikeitė, – kaip ir anksčiau, neveikimas ir nepriežiūra yra laikomi smurtu. Ir net tai, jog smurtu laikomi tyčiniai veiksmai, kurių tyčinį pobūdį iš esmės turėtų įrodyti teismas, – nesustabdo (iki šiol nestabdė) tarnybų priimant sprendimą paimti vaiką iš šeimos aptikus kelias mėlynes ant jo kūno, kurios, žinant vaikų judrumą ir nepatyrimą, dažnu atveju atsiranda dėl jų pačių neatsargumo.

Vaiko interesų apibrėžime (2 str 12-a dalis) naujojoje redakcijoje šeima tampa lyg ir pirmuoju vaiko gerovės šaltiniu, tačiau toliau seka „sveika ir saugi aplinka ir sąlygos, tenkinančios individualius vaiko poreikius“, kas jau nesiejama su jo biologine šeima.

Kalbant apie psichologinį smurtą – 3 straipsnio 2-as punkte vaikų nuo tėvų atskyrimas yra įvardintas, kaip psichologinis smurtas, tačiau tai iš esmės nelabai ką keičia, nes visus papildymo pliusus nubraukia frazė – „įstatymo nustatyta tvarka“ – kuri jau nebėra laikoma smurtu:

„2) psichologinis smurtas – tyčinis sistemingas vaiko teisės į identiškumą pažeidinėjimas, vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, prievartinis vaikų ir tėvų atskyrimas prieš jų valią, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymo nustatyta tvarka toks atskyrimas yra būtinas, siekiant apsaugoti vaiką nuo realaus pavojaus jo gyvybei ar sveikatai, būtinos vaiko normaliai raidai […]“

Pagal dabartinį įstatymo variantą to paties straipsnio 4 punkte nepriežiūra apibrėžiama kaip nusikaltimas, kuriam, konkrečiai, turėtų būti taikomas BK prieš nusikaltusį asmenį:

4) nepriežiūra – tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą ar už vaiko priežiūrą atsakingo asmens nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas, dėl kurio vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba sukeltas pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai.

O štai kalbant apie „emocinių ir socialinių poreikių netenkinimą“ galima nueiti labai toli, ypač kalbant apie nepasiturinčias šeimas. Sąvoka „normali raida“ irgi kelia pakankamai klausimų ir leidžia plačias interpretacijas. Ir visais atvejais baudžiama visa šeima, o ne nusikaltęs asmuo.

Vėl grįžtame prie „Pagalbos šeimai ir vaikui“ – (4 str 15-as punktas) :

pagalbos viršenybės – vaikui ir jo šeimai užtikrinama pagalbos priemonių viršenybė prieš baudžiamosios ir administracinės atsakomybės taikymą.

Iš tikrųjų, kaip jau minėta anksčiau, tai, kas institucijų vadinama „pagalba“, – kaip tokia visai nelaikoma šeimose. Nebent pagalba laikytume visokius VTAT siūlomus kursus, kurie, pripažinkime – jokios realios naudos šeimai neduoda ir gyvenimo tikrai nepalengvina bei nepadaro jo aiškesniu.

Reikia pastebėti ir pliusus – įstatymo 29-ame straipsnyje atsirado papildymas, kuriame numatytas žalos atlyginimas:

8. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojų, policijos pareigūnų ar kitų valdžios institucijų darbuotojų neteisėtais veiksmais vaikui ir kitiems šeimos nariams sukelta žala atlyginama Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nustatyta tvarka.“

Tiesa, žalą reikės įrodyti teismų maratone, o vaikai iš šeimos paimami vien institucijų susidarytos nuomonės ir vienpusiu teismui pateiktų aprašų pagrindu.

To paties (29) straipsnio sekantis papildymas (9 punktas) suteikia tėvams teisę kreiptis į Valstybės kontroliuojančias institucijas, o dėl netenkinančių šių institucijų sprendimų – į teismą. Panašu, jog tai perteklinis punktas, nes į teismą tėvai galėjo kreiptis visada, kaip ir į kontroliuojančias institucijas. Kitas klausimas – kokia to praktinė nauda.

O štai kalbant apie tarnybų renkamą apie šeimą informaciją, – 31-o straipsnio 4 dalis kelia tam tikrą nerimą. Įstatymo straipsnio siūloma pataisa skamba taip:

4. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą atstovauti savo vaikui be atskiro įgaliojimo ir gauti informaciją, susijusią su jų vaiku, dalyvauti ir būti išklausyti dėl sprendimų, susijusių su jų vaiku, išskyrus atvejus, kai tai apribota įstatymu. Kai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar kiti juridiniai ar fiziniai asmenys renka ar gauna bet kokius su vaiku susijusius duomenis, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą prieš duomenų rinkimą turi būti informuojami apie duomenų rinkimą.“

Tai yra, įstatymo pataisų tekste pastorintu šriftu sakoma, kad apie renkamus duomenis tėvai ar kiti vaiko atstovai turi būti informuojami, tačiau nekalbama nieko apie tai, kad turi būti gaunamas tėvų ar vaiko atstovų sutikimas tokiems duomenims rinkti. Kas iš tikro gan giliai įsiveržia į šeimos privatumo, o su tuo ir saugumo zoną.

Sušvelninta 31 straipsnio 8 dalis, kurios ankstesnėje versijoje imperatyviai teigiama, jog „Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi bendradarbiauti […] ir atsižvelgti į jų rekomendacijas“,

tuo tarpu naujojoje versijoje jau „Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą kartu bendradarbiauja vaiko teisių užtikrinimo srityje, atsižvelgdami į Konstitucijoje įtvirtintą tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.“.

Turi bendradarbiauti ir bendradarbiauja pagal savo įsitikinimus sąvokos ženklai skiriasi, tačiau teisme tai nebus argumentas. Deja.

Įstatymų leidėjas 34 straipsnio 6-oje dalyje atkreipė dėmesį ir „pozityvą“, kurio neįžiūri tėvai „sudaromos galimybės dalyvauti pozityviosios tėvystės mokymuose“, matyt nutaręs, jog tokie kursai patys savaime turi nedaug ko pozityvaus, ir „pozityvą“ išbraukė.

Įstatymo pataisų 35 straipsnio 4-oje dalyje įteisinama administracinė atsakomybė už melagingą įskundimą:

4. Asmens, pateikusio šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją, raštu ar žodžiu aiškiai išreikštu pageidavimu turi būti išlaikytas jo anonimiškumas prieš trečiuosius asmenis, išskyrus ikiteisminio tyrimo institucijas, prokuratūrą ir teismus. Ši nuostata netaikoma šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų institucijų, įstaigų, organizacijų darbuotojams. Asmens, pateikusio šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją, tapatybė gali būti atskleista ir tada, kai nustatoma, kad buvo suteikta melaginga informacija. Už žinomai melagingą pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą yra taikoma administracinė atsakomybė.

Naujai sukurtame 362 straipsnyje, kuriame kalbama apie vaiko paėmimo iš šeimos principus, atsirado proporcingumo principas, ir kuris skamba taip:

362 straipsnis. Vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą principai

1. Vaikas priverstinai gali būti paimamas iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą tik tuo atveju, jei tai yra proporcinga priemonė, būtina siekiant išvengti realaus ir tiesioginio pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, ir šis pavojus negali būti pašalinamas kitomis priemonėmis.

2. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos sprendimas paimti vaiką iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą CK 3.2541 straipsnio nustatyta tvarka visais atvejais turi būti pagrįstas ir motyvuotas, be kita to, nurodant ir aplinkybes, kodėl vaiko nebuvo įmanoma apsaugoti kitais būdais.

3. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą metu privalo dalyvauti tėvai ar vienas iš tėvų, ar vaiko atstovų pagal įstatymą.

4. Vaiko paėmimas iš saugios aplinkos negalimas.

5. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą atveju vaikas yra perduodamas kitam vaiko atstovui pagal įstatymą arba šeimos nariui, arba giminaičiui, kuris pagal savo amžių ir sveikatos būklę gali pasirūpinti vaiku ir sutinka laikinai globoti vaiką.

6. Vaiko laikino apgyvendinimo pas laikiną globėją, o taip pat nukreipimo į sveikatos priežiūros įstaigą, kai reikia ištirti vaiko sveikatos būklę ar suteikti jam sveikatos priežiūros paslaugas, atveju yra užtikrinama vieno iš tėvų, kurio elgesys nekelia realaus ir tiesioginio pavojaus vaiko gyvybei ar sveikatai, galimybė būti kartu su vaiku.“

Vaiko atėmimo iš šeimos tvarka, kurioje visas teises turi VTAT institucija, papildyta 363 s straipsniu:

363 straipsnis. Vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal įstatymą, kai kyla realus ir tiesioginis pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei.

1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus mobiliosios komandos specialistas, nustatęs realų ir tiesioginį pavojų vaiko sveikatai, gyvybei jo gyvenamojoje aplinkoje, kuris negali būti pašalintas kitais būdais, skubiai laikinai paima vaiką iš jam nesaugios aplinkos, esant reikalui pasitelkdamas policijos pareigūnus dėl 361 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, ir imasi šių veiksmų:
1) laikydamasis 362 straipsnio 5 dalyje nustatyto principo užtikrina vaiko laikiną apgyvendinimą šio įstatymo 43 straipsnyje nustatyta tvarka;
2) vadovaudamasis šio įstatymo 37 ir 38 straipsniais, inicijuoja pagalbos vaikui ir šeimai poreikio vertinimą ir atvejo vadybos procesą;
3) teikia motyvuotą siūlymą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ar jos įgaliotam teritoriniam skyriui dėl kreipimosi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą išdavimo;
2. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgalioto teritorinis skyrius, vadovaudamasis šio įstatymo 42 straipsniu, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas Civilinio kodekso 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą išdavimo bei Civiliniame kodekse nustatytais atvejais organizuoja laikinosios globos (rūpybos) vaikui nustatymą.“

Kaip matome, šiame naujame įstatymo papildyme nenumatyta teisė tėvams dalyvauti teismo posėdyje, kuriame bus priimamas sprendimas jų vaikų atžvilgiu.

Tėvams iš kurių yra atimti vaikai arba tėvams iš kurių jie gali būti atimti, aktuali 37 straipsnio 5-os dalies 5-o punkto redakcija skamba taip:

5) periodinis pagalbos plano peržiūrų organizavimas ne rečiau kaip kartą per pusmetį, o kai yra motyvuotas tėvų prašymas – ne vėliau kaip per 60 dienų. Jeigu vaikas paimtas iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, pagalbos planas peržiūrimas išnykus realiam pavojui vaiko sveikatai ar gyvybei, bet ne vėliau kaip po 60 dienų nuo vaiko paėmimo momento, paskesnius kartus – ne rečiau kaip kartą per keturis mėnesius, pagalbos plano įgyvendinimo įvertinimas. Jeigu yra poreikis, pagalbos plano peržiūros gali būti atliekamos ir dažniau, negu nurodyta šiame punkte.“

Jame sumažinti laiko periodai per kuriuos gali būti peržiūrimi „pagalbos“ planai.

Pilnai pakeistas 38 straipsnis, kuriame buvo aprašyti grėsmės lygiai. Nuo šiol jų nebelieka ir jis vadinasi 38 straipsnis. Pagalbos vaikui ir šeimai poreikio vertinimas.

Ir galų gale paskutiniame pateiktų pataisų straipsnyje (50 str) siekiama įteisinti nepriekaištingos reputacijos ir tinkamos kvalifikacijos, kurią, tačiau, nustato ne įstatymas, o tik ministras, reikalavimą tarnybų specialistams. Nepriekaištinga reputacija apibrėžiama Valstybės tarnybos įstatymo.

Tad, jei gydytojui-chirurgui ministras numatytų reikalavimą būti baigusiam 2 savaites kursus – vargu ar surastume norinčių gydytis pas tokį chirurgą žmonių. Todėl pagal įstatymą chirurgas daug metų mokosi ir praktikuojasi prieš tai, kol gauna leidimą dirbti su gyvais žmonėmis vienas. Tačiau dirbančiam su žmonėmis VTAT specialistui nėra įstatymo reikalavimo baigti daug metų trunkančius mokslus ir įgyti praktiką – tam pakanka ministro sprendimo.

Reziumuojant galima daryti prielaidą, kad šeimai kažkokių ypatingų galimybių ginti savo teises neprisidėjo. Neminima net galimybė dalyvauti teismo posėdyje, kur VTAT teikimu iš jos gali būti atimtas vaikas. Vienintelis dalykas – reikalauti teismuose atlyginti žalą, kurią „neteisėtais veiksmais“ padarė tarnybos ar įskundę asmenys – kažin ar džiuginanti perspektyva, nes į teismų maratoną leistis gali pasiryžti tik vienetai. Teigiamos deklaracijos, kad „pirmiausia šeima“ – niekuo teisiškai neįpareigoja tarnybų. Deja. Kalbant apie pagalbos viršenybę prieš „baudžiamąsias priemones“ – tai nebus finansinė ar reali socialinė pagalba, pavyzdžiui, padedant prižiūrėti vaikus. Tam nėra jokių resursų. Ir šis įstatymas jų nesukuria.

infa.lt

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Atsiliepimų 2

  1. Vytas says:

    Kažkodėl niekas, tame tarpe ir ministras, užmiršta pakomentuoti, kaip priimtas „vaikų nemušimo“ įstatymas derinasi su Europos vaiko teisių Konvencija. Konkrečiai Konvencijos 14 str. 2 dalimi ir 18 str. 1 dalimi. Kam įdomu galima paskaityti. Nurodysiu tik 18 str. 1 dalies citatą: „…Tėvams….tenka PAGRINDINĖ atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsį.“ Taigi, p. Kukuraitis nemato, kad tą teisę valstybė iš tėvų atėmė. Ar gali vaiko teisių „gynėjai“, patys neturintys vaikų, spręsti apie tėvų galimybęs bei sugebėjimus auklėti savo vaikus? Manau, kad ne, nes kiekvienas vaikas skirtingas, vienam užtenka tik švelniai pasakyti kas yra gerai, o kas yra blogai, kitam to neužtenka. Apie tai, kad vaikas iš mažens turi žinoti, kas tai yra pareiga, įstatyme iš viso tylima, apie tai kad pareigas dar reikia ir vykdyti jau net negalima vaikui primint, juo labiau priversti jas vykdyti – pažeidžiamos jo teisės. Kur mes einame, kas išaugs iš tokių vaikų, kurie net nežino žodžio „pareiga“?

  2. konkurencijos nėra says:

    KŪRĖJŲ banksteriam nereikia, jiem reikia teletabių ir gmo ryjikų!

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top