- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Rusija griauna Volstryto naftos kainų nustatymo monopoliją

naftotiekiai

JAV laikraštis 2016 sausio 9 d. atspausdino Viljamo Engdalio (F. William Engdahl) straipsnį „Russia Breaking Wall St Oil Price Monopoly

Rusija ką tik padarė svarbų žingsnį, kuris sugriaus dabar esančią Volstryto monopoliją nustatant pasaulinę naftos kainą. Jei ne visame pasaulyje, tai labai didelėje jo dalyje. Tas žingsnis yra tik dalis ilgalaikės Rusijos ekonominės strategijos, kuria siekiama atrišti Rusijos naftos eksportą nuo JAV dolerio, nes dabartiniu laiku toks pririšimas yra rusų ekonomikos Achilo kulnas.

Rusijos energetikos ministerija lapkričio pabaigoje paskelbė pati nustatinėsianti bazinę rusiškos naftos rūšį. Nors daugeliui žmonių atrodo, kad tai smulkmena, bet tai milžiniškos svarbos dalykas. Jei pavyks, o priežasčių kad galėtų nepavykti nėra, tai naftos pardavimo sutartys (fjūčersai) bus sudarinėjamos Rusijos biržoje ir kaina bus nustatoma rubliais, o ne JAV doleriais. Tai yra tik dalis dedolerizacijos judėjimo, kurį be didelio triukšmo įgyvendina Rusija, Kinija ir kai kurios kitos šalys.

Bazinės naftos kainos nustatymas yra pagrindinė Volstryto bankų naudojamo naftos kainų sudarymo metodikos dalis; kainų sudarymo metodika leidžia bankams kontroliuoti pasaulinę naftos kainą. Dolerine išraiška nafta yra pasaulyje pati stambiausia žaliavinė prekė. Dabar Rusijos naftos kaina yra pririšta prie taip vadinamos „Brent“ naftos kainos. Problema tame, kad naftos telkinys „Brent“, kaip ir kiti Šiaurės jūros naftos telkiniai sparčiai senka, o Volstrytas „Brent“ markės naftą naudoja nustatatant daug kartų didesnių telkinių naftos kainą. Kita problema yra ta, kad „Brent“ naftos kainą ir šios rūšies naftos pardavimo sutartis manipuliuodami derivatyvais kontroliuoja Volstryto bankai Goldman Sachs, Morgan Stanley, JP Morgan Chase ir Citibank.

Naftos dolerio pabaiga

Naftos pardavinėjimas už dolerius yra kritiškai svarbus dalykas palaikantis JAV dolerio vertę. Be to, reikia išlaikyti dolerio paklausą tarp kitų valstybių centrinių bankų, nes jiems reikalingi doleriniai rezervai užsienio prekybai palaikyti. Tokių valstybių kaip Kinija, Japonija ar Vokietija užsienio prekyba už dolerius yra nepaprastai svarbi tam, kad doleris išlaikytų pasaulinės valiutos statusą. Pasaulinės valiutos statusas yra viena iš dviejų JAV pasaulinės hegemonijos atramų nuo pat antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kita atrama yra karinė galia.

JAV savo karus finansuoja kitų valstybių doleriais

Kadangi visoms kitoms valstybėms doleriai reikalingi pirkti importinę naftą ir kitas prekes bei žaliavas, tai tokios šalys kaip Rusija ir Kinija už teigiamo užsienio prekybos balanso dolerius paprastai perka JAV vyriausybės obligacijas ir kitus vertybinius popierius. Vienintelis kitas pakankamai stambus kandidatas į dolerio varžovus — euras — po 2010 metų Graikijos krizės yra nepatikimas ir visiems kelia didelę riziką. JAV dolerio, kaip pasaulinės valiutos statusas, po aukso standarto panaikinimo 1971 metais, JAV vyriausybei leidžia turėti begalinį biudžeto deficitą ir nesijaudinti dėl palūkanų procentų bei kreditinio limito didinimo.

Tokia padėtis Vašingtonui leido sukurti rekordinę 18,6 trilijono dolerių valstybės skolą. Dabar JAV skolos ir BVP santykis yra 111%. 2001 metais, kai prezidento pareigas pradėjo eiti Džordžas V.Bušas ir jis per savo valdymo laikotarpį trilijonus dolerių išleido Afganistano ir Irako karams, tai tuomet skolos ir BVP santykis buvo 55%. Trumpai tariant Vašingtono filosofija tokia: „skola neturi jokios reikšmės, nes pasaulis — Rusija, Kinija, Japonija, Indija, Vokietija… — vis tiek visada pirks dolerius ir savo teigiamą užsienio prekybos balansą investuos į JAV vyriausybės obligacijas“. Vašingtono ir Volstryto sugebėjimas išlaikyti dolerio, kaip pasaulinės valiutos, statusą nepaprastai tampriai surištas su tuo, kaip nustatoma pasaulinė naftos kaina.

Iki XX a devinto dešimtmečio pabaigos naftos kainą didžiąja dalimi lėmė paklausa ir pasiūla. Ją nustatinėjo pirkėjų ir pardavėjų tarpusavio sutartys. Tada Goldman Sachs bankas nupirko žaliavų prekybos firmą „J.Aron“. Bankas siekė pasaulinėse rinkose pakeisti naftos kainos sudarymo metodiką.

Prasidėjo „popierinės naftos“ era, t.y. naftos prekyboje įsigalėjo fjūčersai — sutartys nepriklausančios nuo realiai egzistuojančios naftos, parduodant rytdienos naftą, nes taip stambiesiems bankams yra lengviau manipuliuoti skleidžiant gandus ir visus mulkinant remiantis įvairiais finansiniais instrumentais, o kadangi naftos fjūčersų prekyboje vyrauja saujelė Volstryto bankų, tai jie žino kokios kurio banko pozicijos, nes dalinasi tarnybine informacija (angl. insider), bet plačioji visuomenė to nežino.

Taip naftos prekyba buvo paversta į „kazino“, kuriame lošimo stalus valdo Goldman Sachs, Morgan Stanley, JP Morgan Chase ir dar keli milžiniški Volstryto bankai. Apie jokią laisvą rinką žinoma kalbos nė būti nebuvo.

1973 metų spalį, praėjus keliems mėnesiams nuo arabų-izraelio karo, kai OPEC naftą pabrangino 400%, JAV finansų ministerija nusiuntė į Saudo Arabiją aukštą pareigūną tartis dėl naftos kainų. 1975 metais JAV finansų ministerijos pareigūnas Džekas F.Benetas (Jack F. Bennett) buvo nusiųstas į Saudo Arabiją pasirašyti sutarties, pagal kurią saudai visą naftą pardavinėtų tik už JAV dolerius, o ne už Japonijos jenas, Vokietijos markes ir kitas valiutas kaip anksčiau. Po to Benetas užėmė aukštas pareigas naftos bendrovėje Exxon. Mainais saudai gavo rimtą karinę pagalbą ir karo techniką bei galimybę investuoti savo dolerius į Niujorko fondų biržas. Nuo tada, nepaisant labai didelių naftą importuojančių valstybių pastangų, nafta po šiai dienai pardavinėjama tik už JAV dolerius, o jos kainą nustato Volstrytas valdydamas derivatyvų ir fjūčersų biržas, tokias kaip Londono Tarpkontinentinė Birža, Niujorko prekių ir žaliavų birža, Dubajaus prekybos birža — ji nustatinėja arabų naftos kainą.

Visas biržas valdo labai artimai tarpusavyje bendradarbiaujančių Volstryto bankų grupė — tai Goldman Sachs, JP Morgan Chase, Citigroup ir kiti. Liudininkai sako, kad tuometinis JAV valstybės sekretorius Henris Kisindžeris tvirtinęs: „Jei kontroliuoji naftą, tai kontroliuoji visą pasaulį“. Nuo pat 1945-jų metų visos dolerio sistemos pagrindas yra nafta.

Rusijos bazinės naftos markės reikšmė

Dabar Rusijos eksportuojamos naftos kainos pririštos prie „Brent“ markės naftos kainos, kurią nustato Londono ir Niujorko biržos pardavinėjančios „Brent“ naftą. Pradėjus naftos prekybą, kurios pagrindas rusiškos naftos bazinė kaina, padėtis keisis ir tikėtina, jog labai stipriai. Naujos rusiškos naftos pardavimo sutartys bus sudaromos už rublius, o ne už dolerius. Prekyba vyks Sankt-Peterburgo tarptautinėje prekių ir žaliavų biržoje (SPIMEX).

Etaloninės naftos markės „Brent“ pardavimo sutartys dabar lemia rusiškos naftos kainą, nes ji pririšta prie „Brent“ kainos. Pagal „Brent“ markės kainą nustatoma 2/3 visame pasaulyje parduodamos naftos kainos, bet pačios „Brent“ naftos gavyba Šiaurės jūroje sparčiai mažėja. Dabar per dieną išgaunama tik apie vieną milijoną statinių „Brent“ naftos. Naftos pardavimas už rublius labai rimtai pakeis dolerių paklausą.

Rusija yra stambiausia pasaulyje naftos gamintoja ir todėl rusiškos naftos bazinės markės įvedimas yra labai reikšmingas dalykas. 2013 metais Rusija per dieną išgavo 10,5 milijono statinių naftos, o Saudo Arabija truputį mažiau. Kadangi Rusija šalies viduje daugiau naudoja gamtines dujas, tai 75% naftos gali eksportuoti. Europa yra didžiausia rusiškos naftos pirkėja; perka 3,5 milijono statinių per dieną [mil.st./d.], t.y. ~80% Rusijos eksporto. Naftos markė „Urals“ yra įvairių naftos rūšių mišinys ir yra pagrindinė eksporto markė.

Pagrindiniai rusiškos naftos pirkėjai Europoje yra Vokietija, Olandija ir Lenkija. Kad būtų aiškiau ką reiškia rusiškos naftos eksportas į Europą pateikiu statistiką: kiti stambiausi naftos eksportuotojai į Europą yra — Saudo Arabija (0,89 mil.st./d), Nigerija (0,81 mil.st./d.), Kazachstanas (0,58 mil.st./d.), Libija 0,56 mil.st./d.). Visi jie stipriai atsilieka nuo Rusijos. Pačioje Europoje naftos gavyba sparčiai mažėja. 2013 metais Europoje išgauta mažiau kaip 3 milijonai statinių naftos per dieną; tą lemia naftos gavybos mažėjimas Šiaurės jūroje, o pastarosios nafta yra bazinė „Brent“ markė, pagal kurią nustatinėjama pasaulinė naftos kaina.

Naftos hegemonijos pabaiga JAV yra naudinga

Didžiulio rusiškos naftos eksporto į Europą, Kiniją ir Aziją pervedimas į rublius ir prekybos pervedimas į Sankt-Peterburgo biržą jokiu būdu nėra vienintelis bandymas naftos prekybos srityje sumažinti priklausomybę nuo dolerio. Kitų metų pradžioje antras pagal dydį naftos importuotojas Kinija planuoja sudaryti nuosavą etaloninę naftos markę ir visas naftos pirkimo sutartis sudarinėti tik Tarptautinėje Šanchajaus Energijos Biržoje (Shanghai International Energy Exchange) ir ne už dolerius, bet tik už juanius.

Rusija, Kinija, kitos valstybės žingsnis po žingsnio mažina savo priklausomybę nuo dolerio — vykdo dedolerizaciją. Nafta — stambiausia pasaulyje prekė, kuri pardavinėjama išimtinai beveik vien tik už dolerius. Jei tam ateis galas, tai JAV karinis pramoninis kompleksas praras galimybę kurstyti pasaulyje nesibaigiančius karus.

Dedolerizacija, gal būt, leis Amerikos mokesčių mokėtojų pinigus leisti naudingesniems dalykams, pvz., kapitaliai suremontuoti bazinę ekonominę infrastruktūrą, kuri yra be galo susidėvėjusi. Amerikos statybos inžinierių draugija 2013 metais įvertino, kad į kelius per artimiausius penkerius metus reikės investuoti 3,6 trilijonus dolerių. Jie sako, kad kas devintas tiltas Amerikoje yra avarinės būklės — vadinasi tokių visoje šalyje yra virš 70000. Beveik trečdalio pagrindinių kelių būklė bloga. Tik du iš 14 stambiausių rytų pakrantės uostų gali priimti labai didelius prekinius laivus (super-sized cargo ships), kurie praplatinus Panamos kanalą neužilgo atplauks į JAV. Pasaulyje yra daugiau kaip 14000 mylių didelio greičio geležinkelių (high-speed rail) ir nė vienos mylios JAV.

Tokios išlaidos infrastruktūros remontui ir atnaujinimui ekonomiškai būtų daugybę kartų naudingesnės ir sukurtų daug daugiau darbo vietų nei nesibaigiantys Džono Makeino (John McCain) karai. Kaip jau rašiau kituose straipsniuose, infrastruktūros investicijos kuria daug darbo vietų kitose ūkio srityse. Infrastruktūra kuria rentabilumą ir duoda pastovias pajamas iš mokesčių maždaug santykiu 11:1, t.y. kiekvienas doleris įdėtas į infrastruktūrą ekonomikoje sukuria 11 dolerių ir dėl to ekonomika tampa daug efektyvesnė.

Žymus dolerio, kaip rezervinės pasaulio valiutos, vaidmens sumažėjimas derinamas su persiorientavimu į JAV vidaus ekonomikos atkūrimą, – taip kaip tą daro rusai, o ne taip, kaip dabar daro Amerika perkeldama pramoninę gamybą iš savo šalies į kitas valstybes, – atkurtų pusiausvyrą pasaulyje, kuris dėl nesibaigiančių karų baigia išeiti iš proto. Kad ir kaip keista bebūtų, bet dedolerizacija, atimdama iš JAV vyriausybės galimybę savo karus finansuoti didinant valstybės skolą ir pardavinėjant obligacijas Kinijai, Rusijai ir kitoms valstybėms, padėtų pasaulyje įsivyrauti taikai. Argi tai būtų blogai?

parengė: Pranas Valickas