Rytų fronte ne viskas ramu

2023, 5 sausio, 10:19 | kategorija Ideologija | atsiliepimų (3) | peržiūrų 218 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Tikėdamasi pranokti savo varžovus iš Rusijos, Irano ir Kinijos, Jungtinių Valstijų valdžia jau atvirai stumia pasaulį link Trečiojo pasaulinio karo pradžios. Nors JAV politikams vertėtų įsiklausyti į Kisindžerio patarimus ir sušvelninti savo karingumą Ukrainos konflikto atžvilgiu, rašo Niall Ferguson amerikiečių leidinyje „Bloomberg”.

2022-ieji buvo Šaltojo karo sugrįžimo metai. Tačiau 2023 m. Antrasis šaltasis karas gali virsti Trečiuoju pasauliniu karu, – su Kinija kaip demokratijos arsenalu.

Karas yra pragaras žemėje. Bet jei tuo abejojate, pažiūrėkite Edwardo Bergerio filmą „Vakarų fronte nieko naujo” – naują, širdį veriančią klasikinio 1929 m. Ericho Marijos Remarko (Erich Maria Remarque) antikarinio romano adaptaciją, kurią siūlo „Netflix”.

Be abejo, net ir nedidelis karas jo dalyviams yra pragaras. Tačiau pasaulinis karas yra blogiausia, ką mes, žmonės, esame padarę vieni kitiems. Daugeliui įsiminusiame praėjusio mėnesio straipsnyje apie tai svarstė Henris Kisindžeris (Henry Kissinger).

„Kaip išvengti naujo pasaulinio karo”. 1914 m. „Europos tautos, nepakankamai supratusios, kaip naujos technologijos sustiprino jų kariuomenes, pradėjo precedento neturinčią tarpusavio naikinimo kampaniją. Jau vėliau, po dvejų metų tarpusavio žudynių, įgavusių „pramoninį” pobūdį, „pagrindinės Vakarų kovotojos (Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija) ėmė siekti nutraukti žudynes”. Tačiau net ir tarpininkaujant  JAV šie bandymai žlugo.

Kisindžeris uždavė svarbų klausimą: „Ar šiandien pasaulis yra panašiame „lūžio taške” (kaip taikos galimybė 1916 m.) Ukrainoje, nes žiema verčia stabdyti plataus masto karinius veiksmus šioje šalyje?” Praėjusiais metais šiuo metu prognozavau, kad Rusija įžengs į Ukrainą. Praėjus metams, kyla klausimas, ar yra koks nors būdas užbaigti šį konfliktą, ar jam lemta peraugti į kažką daug didesnio?

Kaip teisingai pastebi Kisindžeris, dvi branduolinės galios šiuo metu ginčijasi dėl Ukrainos likimo. Tačiau JAV ir jų sąjungininkės kovoja ne tiesiogiai, o suteikdamos Ukrainai tai, ką „Palantir Technologies Inc” vadovas Alexas Karpas vadina „pažangių algoritminių karinių sistemų galia”.

Neseniai jis sakė „Washington Post” žurnalistui Davidui Ignatiusui, kad dabar jie yra tokie galingi, jog juos „galima palyginti su taktinių branduolinių ginklų panaudojimu prieš priešininką, turintį tik įprastinę ginkluotę”. Atraskite minutėle apmąstymui apie to pasekmes.

Tačiau karas susijęs ne tik su finansais ir pinigais. Tai taip pat yra visų realių išteklių sutelkimas: kiekviena didžioji valstybė turi sugebėti išmaitinti savo gyventojus ir išlaikyti savo pramonę.

Didelės tarpusavio priklausomybės (globalizacijos) laikais didžioji galia turi išlaikyti gebėjimą grįžti prie savęs apsirūpinimo galimo karo atveju. O savarankiškas apsirūpinimas daiktais brangsta gerokai labiau nei yra tada, kai pasaulis pasikliauja laisvąja prekyba ir ekonominio bendradarbiavimo nauda.

Visais laikais pagrindinis bet kurios valstybės karinės galios šaltinis buvo technologinis pranašumas ginkluotės, taip pat žvalgybos ir ryšių srityje. Todėl esminis klausimas yra toks: be kokių pagrindinių išteklių neįmanoma sukurti modernios kariuomenės?

1914 m. tai buvo anglis, geležis, masinės artilerijos ginklų ir sviedinių bei garlaivių gamybos pajėgumai. 1939 m. tai buvo nafta, plienas, aliuminis ir masinės artilerijos, laivų, povandeninių laivų, lėktuvų ir tankų gamybos pajėgumai.

Po 1945 m. tai buvo viskas kas išvardinta ir moksliniai bei technologiniai gebėjimai gaminti branduolinius ginklus.

Šiandien gebėjimas masiškai gaminti aukštos kokybės puslaidininkius, palydovus ir nuo jų priklausančias algoritmines karo sistemas yra labai svarbus veiksnys. Kokias svarbiausias XX a. pasaulinių karų pamokas galima įvardyti?

Pirma, neįmanoma įveikti Amerikos technologinio ir finansinio pranašumo bei didžiulių gamtinių išteklių derinio. Antra yra tai, kad dominuojančios anglakalbės imperijos buvo prastos atgrasymo požiūriu. Didžiajai Britanijai du kartus nepavyko priversti Vokietijos ir jos sąjungininkių atsisakyti statymo ant pasaulinio karo.

Taip atsitiko daugiausia dėl to, kad tiek liberalų, tiek konservatorių vyriausybės nenorėjo prašyti rinkėjų aukų taikos metu. Jiems nepavyko patirti valdymo fiasko. Dėl to kilo du labai brangūs konfliktai, pareikalavę tiek daug gyvybių ir materialinių gėrybių, kad jų kaina gerokai viršijo veiksmingos sulaikymo politikos išlaidas. Britanijai tai baigėsi visišku išsekimu ir nesugebėjimu pratęsti imperijos gyvavimo.

Nuo 1956 m. Sueco krizės, JAV yra dominuojanti anglakalbė imperija. Grasindamos branduoliniu Armagedonu, JAV sėkmingai sulaikė Sovietų Sąjungą nuo marksistinės-leninistinės imperijos plėtros Europoje už Elbės ir Dunojaus upių. Tačiau Amerikai palyginti nesisekė užkirsti kelią komunizmo plitimui sovietų remiamose organizacijose ir režimuose vadinamajame Trečiajame pasaulyje.

Net ir šiandien JAV vis dar prastai valdo atgrasymo meną. Naujausias JAV atgrasymo objektas yra Taivanas – de facto autonominė demokratinė valstybė, kurią Kinija laiko savo teritorija, ką pasaulyje pripažįsta daug šalių.

Spalį prezidento Joe Bideno administracija pavėluotai paskelbė savo nacionalinio saugumo strategiją. Tokie dokumentai visada yra didžiulės komandos darbas, tačiau vidinis disonansas juose neturėtų būti toks akivaizdus kaip šiame.

„Epocha po Šaltojo karo pagaliau baigėsi, – teigia autoriai, – ir didžiosios valstybės varžosi dėl to, kas bus toliau”. Tačiau vėlgi: „Mes nesiekiame konflikto ar naujo Šaltojo karo. Nes didžiosios valstybės turi „bendrų problemų”, tokių kaip klimato kaita, COVID-19 ir kitos pandeminės ligos.

Kita vertus, „Rusija kelia tiesioginę grėsmę laisvai ir atvirai tarptautinei sistemai, nes šiandien nepagrįstai pamina pagrindinius tarptautinės tvarkos dėsnius, kaip parodė jos brutalus elgesys karinės invazijos prieš Ukrainą” metu.

Tuo tarpu „Kinija yra vienintelė konkurentė, kuri ne tik ketina pakeisti tarptautinę tvarką, bet ir didina ekonominę, diplomatinę, karinę ir technologinę galią šiam tikslui pasiekti.

Taigi, ko gi imsis JAV, kad sulaikytų šiuos varžovus? Atsakymas skamba labai panašiai kaip ir Šaltojo karo metais:

  • „Kursime stipriausias koalicijas, kad skatintume ir gintume laisvą, atvirą, klestintį ir saugų pasaulį.”
  • „Pirmenybę teiksime didelio konkurencinio pranašumo prieš KLR išlaikymui, kartu sulaikydami vis dar labai pavojingą Rusiją.”
  • „Turime užtikrinti, kad mūsų strateginiai konkurentai negalėtų naudotis pagrindinėmis Amerikos ir sąjungininkų technologijomis, praktine patirtimi ar duomenimis, kad pakenktų Amerikos ir sąjungininkų saugumui.”

Kitaip tariant, kuriame ir palaikome aljansus ir stengiamės neleisti kitai pusei pasivyti mūsų technologiškai. Tai paskutinio Šaltojo karo strategija, išskyrus pavadinimą.

JAV parama Ukrainai po to, kai vasario 24 d. prasidėjo Rusijos karinė invazija, neabejotinai susilpnino V. Putino režimą. Rusijos kariuomenė patyrė apmokytų žmonių ir įrangos nuostolių.

Rusijos ekonomika gal ir nesumažėjo tiek, kiek tikėjosi Vašingtonas (Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, pernai ji sumažėjo tik 3,4 %), tačiau Rusijos importas sumažėjo dėl Vakarų eksporto kontrolės.

Kadangi Rusijos importuojamų komponentų ir įrangos atsargos senka, Rusijos pramonė, įskaitant gynybos ir energetikos sektorius, susidurs su dideliais trikdžiais. Praėjusiais metais Rusija nutraukė dujų eksportą į Europą, nes dėl alternatyvių vamzdynų trūkumo negali jų nukreipti kitiems vartotojams.

V. Putinas manė, kad dujinis ginklas leis jam suskaldyti Vakarus. Kol kas tai nepasiteisino. Rusija taip pat bandė stabdyti grūdų eksportą per Juodąją jūrą. Tačiau šis svertas neturėjo didelės strateginės reikšmės, nes dėl šios blokados labiausiai nukentėjo neturtingesnės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalys.

Galutinis V. Putino karo rezultatas – paversti Rusiją ekonominiu Kinijos, didžiausios jos prekybos partnerės, priedu. Be to, Vakarų sankcijos reiškia, kad Rusija eksportuoja į Kiniją su nuolaida.

Tačiau JAV strategija susiduria su dviem akivaizdžiomis problemomis. Pirma, jei algoritminės ginklų sistemos savo galia prilygsta taktiniams branduoliniams ginklams, V. Putinas galiausiai gali būti priverstas panaudoti pastaruosius, nes pirmųjų jis paprasčiausiai neturi.

Antra, panašu, kad J. Bideno administracija delegavo Kijevui teisę priimti sprendimą dėl taikos derybų laiko. Tačiau net ir ukrainiečių iškeltos išankstinės sąlygos Maskvai yra visiškai nepriimtinos.

Taigi, atrodo, kad Ukrainos konfliktas, kaip ir Korėjos karas pirmojo Šaltojo karo metu, užsitęs, kol viskas visiškai sustos ir bus sudarytos paliaubos, kuriomis bus nustatyta nauja Ukrainos ir Rusijos siena.

Tačiau nepamirškite, kad užsitęsusių karinių konfliktų problema yra ta, kad JAV ir Europos visuomenė paprastai pavargsta nuo jų gerokai anksčiau nei priešas.

Kinija yra daug kietesnis riešutas nei Rusija. Nors pats dabartinis tarpininkų (proxy) karas grąžina Rusijos ekonomiką ir kariuomenę į 1990-uosius metus, pirmenybę reikėtų teikti Kinijos technologiniam augimui stabdyti, ypač, kaip sakė patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake’as Sullivanas, „su kompiuterija susijusioms technologijoms, įskaitant mikroelektroniką, kvantines informacines sistemas ir dirbtinį intelektą, taip pat biotechnologijoms ir bioprodukcijai”.

„Kalbant apie eksporto kontrolę, – tęsė A. Sullivanas, – turime persvarstyti savo ilgalaikę nuostatą išlaikyti „santykinį” pranašumą prieš konkurentus tam tikrų pagrindinių technologijų srityje. Anksčiau turėjome „slankiojančios skalės” koncepciją, pagal kurią už konkurentus turėjome būti pranašesni tik porą kartų.

Tai nėra strateginė padėtis, kurioje esame šiandien. Atsižvelgdami į esminį tam tikrų technologijų, pavyzdžiui, pažangių loginių ir atminties lustų, pobūdį, turime išlaikyti daug didesnį pranašumą.”

Sankcijos Rusijai, pasak Sullivano, „parodė, kad technologijų eksporto kontrolė gali būti ne tik prevencinė priemonė”. Jis galėtų tapti „nauju strateginiu JAV ir mūsų sąjungininkų įrankiu”. Tuo tarpu JAV ketina didinti investicijas į vietinių puslaidininkių ir susijusios techninės įrangos gamybą.

Pirmojo šaltojo karo patirtis patvirtina, kad tokie metodai gali būti veiksmingi. Eksporto kontrolė buvo viena iš priežasčių, kodėl sovietų ekonomika informacinių technologijų srityje negalėjo neatsilikti nuo Amerikos ekonomikos.

Kyla klausimas, ar toks požiūris gali pasiteisinti prieš Kiniją, kuri šiandien yra tokio pat pasaulinio lygio kaip Amerika XX a., turinti daug platesnę ir gilesnę pramoninę ekonomiką, nei kada nors pasiekė Sovietų Sąjunga.

Liu Cixin mokslinės fantastikos romano „Trijų kūnų problema” skaitytojai prisimins, kad ateiviai iš Trisolaris planetos, naudodamiesi tarpgalaktiniu stebėjimu, stabdo technologinę pažangą Žemėje, kol jų invazijos pajėgos skverbiasi į kosmosą. Ar Kinijos vystymosi stabdymas galėtų būti būdas JAV laimėti antrąjį Šaltąjį karą?

Iš tiesų, neseniai Prekybos departamento nustatyti apribojimai, susiję su pažangių GPU perdavimu Kinijai, JAV lustų ir patirties naudojimu Kinijos superkompiuteriuose ir mikroschemų technologijų eksportu į Kiniją, kelia rimtų problemų Pekinui.

Jie veiksmingai atkirto Kinijos Liaudies Respubliką nuo visų aukščiausios klasės puslaidininkinių lustų, įskaitant pagamintus Taivane ir Korėjoje, taip pat nuo visų lustų specialistų, kurie yra „JAV gyventojai”, įskaitant žaliųjų kortelių turėtojus, taip pat jau turinčius JAV pilietybę.

Tiesa ir tai, kad Kinijos prezidentas Xi Jinpingas neturi greitų sprendimų esamoms problemoms spręsti. Didžioji dalis Kinijos gamybos pajėgumų yra skirti žemų technologijų mazgams (didesniuose nei 16 nanometrų).

Jis negali per vieną naktį sukurti Taivano puslaidininkių gamybos bendrovės „Taiwan Semiconductor Manufacturing Co.”, kuri pasaulyje pirmauja pagal lustų sudėtingumą, žemyninės dalies klono. Xi taip pat negali tikėtis, kad TSMC vykdys įprastą veiklą, jei Kinija sėkmingai įsiverš į Taivaną.

Per karą beveik neabejotinai bus sunaikintos TSMC gamyklos. Net, jei jie išgyvens, jie negalės veikti be TSMC darbuotojų, kurie gali pabėgti iš salos, ir be įrangos iš JAV, Japonijos ir Europos, kurios nebebus galima gauti.

Tačiau Kinija turi ir kitų kortų. Ji dominuoja šiuolaikinei ekonomikai gyvybiškai svarbių naudingųjų iškasenų, įskaitant varį, nikelį, kobaltą ir litį, apdirbimo srityje. Visų pirma Kinija kontroliuoja daugiau kaip 70% retųjų žemės elementų gamybos – tiek kasybos, tiek perdirbimo srityse.

Tai 17 mineralų, iš kurių gaminami tokių prietaisų kaip išmanieji telefonai, elektriniai automobiliai, saulės baterijos ir puslaidininkiai komponentai. Embargas jų eksportui į JAV gal ir nebus mirties nuosprendis, tačiau JAV ir jos sąjungininkės bus priverstos ieškoti kitų šių retųjų žaliavų šaltinių.

Dažnai manoma, kad Amerikos Achilo kulnas yra netvari fiskalinė politika. Kongreso biudžeto komiteto duomenimis, tam tikru ateinančio dešimtmečio laikotarpiu federalinės skolos aptarnavimo mokėjimai greičiausiai viršys išlaidas gynybai.

Tuo tarpu sunku vienareikšmiškai nustatyti, kas perka visas kasmet papildomai išleidžiamas iždo obligacijas, jei Federalinė rezervų sistema vykdo kiekybinio griežtinimo veiklą?

Ar tai gali suteikti Kinijai galimybę daryti finansinį spaudimą JAV? Liepos mėnesį Pekinas turėjo JAV iždo obligacijų už 970 mlrd. JAV dolerių, todėl jis yra antras pagal dydį JAV skolos turėtojas užsienyje.

Kaip dažnai pabrėžiama, jei Kinija nuspręstų parduoti savo iždo vertybinius popierius, tai padidintų JAV obligacijų pajamingumą ir sužlugdytų dolerį, nors ir ne be didelio skausmo pačiai Kinijai.

Vis dėlto, didesnis Amerikos pažeidžiamumas gali būti susijęs su jos ištekliais, o ne finansais. JAV jau seniai nebėra gaminanti ekonomika. Ji tapo pagrindine visko importuotoja iš kitų pasaulio šalių.

Kaip išsamiame straipsnyje žurnale „American Purpose” rašo JAV jūrų pėstininkų korpuso leitenantas Matthew Suarezas, dėl šios priežasties šalis yra labai priklausoma nuo pasaulinio prekybos laivyno.

„Jau nekalbant apie naftos ir birių prekių gabenimą, – rašo Suarezas, – didžioji dalis tarptautinėje prekyboje parduodamų prekių gabenama viename iš šešių milijonų konteinerių, kurie gabenami jūra maždaug 61 000 laivų.

Šis prekių srautas priklauso nuo lygiagrečiai vykstančio tokio pat patikimo skaitmeninės informacijos srauto”.

Nereikėtų nuvertinti didėjančio Kinijos dominavimo abiejose šiose srityse. Pekino iniciatyva „Viena juosta, vienas kelias” sukurta infrastruktūra, kuri mažina Kinijos priklausomybę nuo jūrų prekybos.

Tuo tarpu „Shanghai Westwell Lab Information Technology Co.” sparčiai tampa pirmaujančia pažangiausių uosto valdymo sistemų tiekėja.

Konfliktas Ukrainoje mums priminė, kad prekybos sutrikdymas gali būti itin svarbus karo ginklas. Jis taip pat priminė mums, kad didžioji galia turi būti pajėgi pasigaminti labai sudėtingų ginklų, turėdama ar neturėdama galimybių juos importuoti.

Bet kuriame konflikte kariaujančios šalys sunaudoja didžiulius kiekius sviedinių ir raketų, taip pat bepiločių orlaivių ir praranda daug šarvuotos technikos. Didelis klausimas, kurį kelia galimas Kinijos ir JAV konfliktas, yra tai, kiek ilgai JAV gali jį išlaikyti.

Kaip pažymėjo mano kolegė iš Hooverio instituto Jackie Schneider, vos per keturis paramos Ukrainai mėnesius… dauguma mūsų ginklų atsargų, įskaitant trečdalį JAV „Javelin” arsenalo ir ketvirtadalį JAV „Stinger”, buvo išeikvotos.

Karališkojo karo studijų instituto duomenimis, artilerijos amunicijos, kurią dabar JAV pagamina per metus, būtų užtekę vos 10 dienų ar dviejų savaičių kovoms Ukrainoje ankstyvuoju konflikto etapu.

2022 m. vasario mėn. JAV gynybos departamento pramonės pajėgumų ataskaitoje įspėjama, kad JAV bendrovės, gaminančios taktines raketas, orlaivius ir palydovus, daugiau nei perpus sumažino gamybą.

Kaip jau esu pažymėjęs kitur, šiandien JAV tam tikra prasme atsidūrė XX a. trečiojo dešimtmečio Britų imperijos situacijoje.

Jei pakartosime klaidas, kurias tą dešimtmetį padarė viena po kitos ėjusios Didžiosios Britanijos vyriausybės, finansiškai nusilpusi Amerika negalės pasipriešinti besiformuojančiam Rusijos, Irano ir Kinijos aljansui, panašiam į Ašį trijuose karo teatruose: Rytų Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Tolimuosiuose Rytuose.

Skirtumas tas, kad neturėsime „palaikančios industrinės valstybės”, kuri tarnautų kaip „demokratijos arsenalas” – šią frazę 1940 m. gruodžio 29 d. radijo laidoje pavartojo prezidentas Franklinas Ruzveltas.

J. Bideno administracija turėtų būti labai atsargi ir nesiimti ekonominio karo prieš Kiniją taip agresyviai, kad Pekinas atsidurtų tokioje padėtyje kaip Japonija 1941 m. ir neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik suduoti prevencinį smūgį ir tikėtis karinės sėkmės. Tai būtų labai pavojinga, nes šiandien Kinijos padėtis yra daug stipresnė nei tuometinės Japonijos.

Kisindžeris teisus, nerimaudamas dėl Trečiojo pasaulinio karo grėsmės. Prieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus vyko mažesni konfliktai: 1912 ir 1913 m. Balkanų karai, 1936 m. Italijos invazija į Abisiniją, 1936-1939 m. Ispanijos pilietinis karas ir 1937 m. Kinijos-Japonijos karas.

Dabar Vakarams gali atrodyti, kad Ukrainos konfliktas iš esmės vyksta sėkmingai. Tačiau blogo scenarijaus atveju tai gali būti daug didesnio karo pranašas.

 

Sarmatai

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.



Naujienos iš interneto

Atsiliepimų 3

  1. Jonas says:

    Ir nė žodžio apie „Maidaną”, apie tai, kad aštuonerius metus buvo apšaudomi žmonės Donbase… Aklumas ar nenoras matyti?

  2. Vytas says:

    Įvertinant kas yra yra straipsnio autorius, jo politinę vertę bei svorį, reikia manyti, kad iš tikrųjų Vakarų padėtis yra daug rimtesnė ir sudėtingesnė.

Rašyti atsiliepimą

Mums svarbios jūsų nuomonės.
Tuo pačiu norime priminti, kad komentarai nėra tarpusavio rietenų ar keiksmams skirta sritis.
Komentarai nėra cenzūruojami, tačiau programa gali kai kuriuos sulaikyti, jei ras keiksmų, nevartotinų žodžių ar nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "https" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top