Tai kur traukiam, mieli tautiečiai?

2013, sausio 7, 19:19 | kategorija Kelias | 45 komentarai | peržiūrų 1 454 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Jonas Matuza

paveikslėlisTie, kas dar gyveno brandžiame socializme, tikriausiai prisimena, kad anuomet bent kažkas bent kurį laiką galvojo apie visuomeninius bendros gerovės tikslus, o ne vien tik apie asmeninę gerovę kitų sąskaita, kaip dabar. Galite mane kaltinti kairuoliškumu, tačiau beatodairiškas liberalusis dešinizmas jau tiek save diskreditavo, kad aš nebeturiu jokio noro bet kaip bendrauti su tais, kurie, patys beatodairiškai kėblindami link neišvengiamos pražūties skardžio, bando prikaišiot kitiems, jog geresnio kelio kol kas niekas nesugalvojo.

Vis dažniau pagaunu save sunkiai beapsikenčiantį savo galva nebemąstančių žmonių. O juk ir pats neperseniausiai toks buvau – iš savo asmeninio tamsumo juokiausi iš visokių „kovotojų su vėjo malūnais“, „sąmokslo teoretikų“ ir panašių „keistuolių“, kol po truputį ėmiau susigaudyti, jog juoktis ne tik galima, bet verkiant reikia iš savęs. Žinoma, kiekvienas prie savo tamsuoliškumo suvokimo prieina savaip, tačiau mano asmeninė trajektorija lig šio posūkio kai kam irgi gali būti kuo nors vertinga. Nors pats, tiesą sakant, nelabai pasitikiu posakiu, jog tik kvailiai mokosi iš savo klaidų, nes vis dažniau praktikoje pasitvirtina anti-filosofinė tiesa, jog iš svetimų klaidų nieko doro išmokti neįmanoma.

Nors nesu filosofas profesionalas, tačiau man visuomet rūpėjo mano pasirinkimų prasmė. Nevargindamas jūsų ilgais savo klystkelių išvedžiojimais, tik užsiminsiu, jog perskaitęs kalnus visokios dvasine vadinamos literatūros nuo vulgaraus ateisto prisiyriau lig aiškaus suvokimo, jog Dievo nebūti niekaip negali,- per daug Gamtoje viskas tarpusavyje dera, kad tokia darna iš chaoso būtų galėjusi atsirasti savaime. Šiandien jau net matematikai yra sau įsirodę, kad iš chaoso gali gimti tik chaosas, tad, galima sakyti, Dievo buvimas šiandien jau yra įrodytas moksliškai. O tai neišvengiamai logiškai reiškia, kad kiekvienas esame Dievo Kūrinys.

Kad Dievas mus sukūrė beprasmiškai, galvoti būtų ne tik bedieviška, bet net anti-moksliška, todėl, kadangi mokslas mūsų egzistencijos paskirties kol kas nelinkęs nagrinėti, galime, kaip Dievo Kūriniai, pamąstyti apie tai patys.

Jei Dievas yra mūsų esybės gimdytojas, kitaip tarus Tėvas, jo jausmai ir lūkesčiai mūsų atžvilgiu nelabai turėtų skirtis nuo mūsiškių mūsų vaikams. Juk „kaip danguje, taip ir ant Žemės“. Ko noriu asmeniškai aš iš savo vaikų? Nuoširdžiai noriu, kad jie savo išmintimi, savo gyvenimo kokybe pranoktų manąją, kad kartu su jais galėčiau pasidžiaugti jų gyvenimų kūrybiniais rezultatais.

Čia svarbu sutarti, kas ta gyvenimo kokybė apskritai yra. Ar tai, kaip gyvename mes, yra iš esmės kokybiškiau, nei gyveno mūsų tėvai? Tik iš pirmo žvilgsnio- trivialus klausimas. Panagrinėkime jį detaliau logiškai, be emocijų, bet su konkretybėmis, kad būtų aiškiau.

Pvz., aš, būdamas vaikas, žiūrėjau pradžioje nespalvotą, vėliau spalvotą lempinį-kineskopinį televizorių. Mano vaikai šiandien žiūri plačiaekranį šviesos diodų. Lyg ir akivaizdus progresas. Tačiau aš pro mirgantį ekraną žiūrėdavau multikus ir filmus apie tai, kad svarbiausia gerumas, sąžiningumas ir savitarpio pagalba, kitaip tarus meilė artimam savo, o mano vaikai šiandien pro labai ryškų ir aiškų plazminį, LEDinį ar skystakristalį ekraną mato tik tai, kad už jėgos kultą nieko „labiau vežančio“ nėra.

Kas nors čia galėtų paspekuliuoti, jog šiuolaikiniai TV imtuvai suvartoja mažiau elektros energijos, t.y. yra draugiškesni ekologijai, tačiau jei sudėtume ant vienos svarstyklių lėkštės, kiek elektros išnaudodavome mes anuomet ir kiek mūsų vaikai išeikvoja šiandien, kiek televizorių turėjome anuomet ir kiek dabar, nė neabejoju, kas nusvertų. Tad ar tas pradžioje tiek aiškus gyvenimo kokybės pokyčio klausimas jums- vis dar toks vienareikšmis?

Tuomet nagrinėkime toliau. Šiandien, kaip sako daug reformų įgyvendinęs ką tik buvęs švietimo ministras, švietimo sistema- daug kokybiškesnė, nei gūdžiais sovietiniais mano moksleivystės laikais. Šiandien dažnai tenka dalyvauti visokiuose pristatymuose, seminaruose, paskaitose, kuriose jauni lektoriai, pasitelkę moderniausias demonstravimo priemones, rodo skaidres pilnas gramatinių klaidų. Ne kokie užsieniečiai, o vietiniai, universitetuose išmokslinti jauni žmonės. Galvoju, kaip čia yra, jei aš pats, sovietinėje mokykloje pas griežtą lietuvių kalbos mokytoją turėjęs tik trejetą (anuomet buvo 5-iabalė vertinimo sistema, kas nežinojot) pastebiu tiek klaidų „spellchecker“-iais apsiginklavusių modernaus švietimo absolventų rašliavose, tai gal to švietimo progresas irgi nėra toks jau akivaizdus?

„Bet tuomet parduotuvėse nė mėsos nebūdavo“,- girdžiu atlaidžiai pašiepiantį liberalių rinkų institutų mokslininkų išdidų komentarą. Panagrinėkime be emocijų ir tai. Taip, parduotuvėse anuomet, iš pirmo žvilgsnio, mėsos tikrai būdavo gerokai mažiau, nežiūrint į tai, kad turguose jos būdavo visuomet, kokybiškos, tik brangokos. Šiandien ji irgi nepigi. O jei lygiagrečiai dar pagalvoti, kiek realiai šiandien tos mėsos yra parduotuvėse, atmetus anuometines atliekas, kurios šiandien odų-sausgyslių, modifikuotos sojos, krakmolo ir visos cheminių elementų lentelės miltelių pavidale iškišinėjama už mėsą, visai gali pasirodyti, kad ta šiandieninė gausybė tėra tik reklaminė klastotė, apgaulė ir miražas.

Tai labai įtikinamai galima pagrįsti, pvz., trumpu išrašu iš GOSTo (anuometinis sovietinis valstybinis standartas, už kurio neatitikimą gamintojui grėsė baudžiamoji atsakomybė), konkrečiai- „daktariškos“ virtos dešros standarto:

100 kg „šlapiankos“ pagaminti reikėjo sunaudoti 25kg aukščiausios rūšies jautienos (neprišvirkštos vos ne trečdalio savo svorio visokių „pagerinančių“ priedų), 70kg aukščiausios rūšies pusriebės kiaulienos, 3kg kiaušinių, 2kg nugriebto pieno arba pieno miltelių; tuomet į paruoštą 100kg masę pridėti apie 2kg rupios druskos, 200g cukraus, 50g muskato riešuto arba kardamono ir 7g natrio nitrito (spalvai).

Be to, anuomet prie kiekvieno mėsos kombinato privalėjo būti skerdykla, nes produkcijai buvo naudojama atšaldyta šviežia mėsa. Šiandien gi gamybai naudojama didžioji dalis mėsos- užšaldyta. Taigi, ar šiandieniniai mūsų vaikai kokybiškiau valgo- klausimas, vėl gi, diskutuotinas, jei nepasakyt nedroviau.

„Bet šiandien- geresnė, modernesnė sveikatos apsauga“,- jau ne taip užtikrintai bandytų atsikirsti negalvojantieji. Nė nežinau, ar yra prasmė su tokiais ginčytis, aiškinant jiems, kad anuomet visi piliečiai turėjo konstitucinę teisę į nemokamą gydymą, kurio kokybę tik visiškas šiandieninis naivuolis galėtų pavadinti prastesne. Iš viso, jei logiškai vertinti šiuolaikinės medicinos pasiektus rezultatus, neįmanoma neprieiti išvados, kad ji jau kuris laikas tobulina ne gydymo metodus ir technologijas, bet… ligas. Neturiu statistikos, šioje vietoje paspekuliuosiu, pasiremdamas asmenine patirtimi (o ją iš ligoninių lankymo vaikystėje turiu nemažą),- anksčiau nei ligų tiek daug buvo, nei ligonių.

Beje, apie ligonines. Priminkite man, prašau, kiek naujų ligoninių Lietuva pasistatė per paskutinius 20 taip vadinamos nepriklausomybės metų? Tai sveikatos apsaugos pagerėjimo klausimas, mano galva, taipogi nėra toks labai jau neabejotinas.

Taigi, švietimo kokybės pagerėjimas- įtartinas, maisto- irgi, sveikatos apsaugos progresas, švelniai tarus, abejonių keliantis, bet gal nors… poilsis pagerėjo. Juk šiandien kiekvienas su šeima ir vaikais galime nuvykti į Turkiją, Egiptą, net Tailandą…

Na, gal ir ne kiekvienas. Į Tailandą nuvykti galinčių 4 asmenų šeimų Lietuvoje, spėju, kokie 5% arba mažiau. Kuriems aš nepriklausau. Aš nė į Turkiją su šeima nebuvau nuvykęs ne tik todėl, kad man neįdomu, bet ir todėl, kad neturėčiau tam pinigų. Tiesą sakant man ir į Palangą šiandien nukakt su visa šeima 10-čiai dienų- brangoka. Tai kad visiškai nepervargt nuo kasdienybės, aš poilsiauju kaime. Ir dar sportuoju mieste. Nors sportuoti veltui vietų miestuose irgi nepagausėjo. Atvirkščiai,- mano vaikystės daugiabučio kieme buvo dvi sporto aikštelės (krepšiniui ir tinkliniui arba tenisui) krūva visokiausių sūpynių, laipynių, smėlio dėžių…

Šiandien, kiek pažiūriu į naujos statybos būstų kiemus, negaliu pasakyti, kad vaikams sąlygos juose yra daug geresnės už anuometines, o anuometinės aikštelės baigia visiškai nušiurt. Anuomet, tiesa, mes dar žaisdavome visokiuose gretimuose miškeliuose, miškuose ir paežerėse. Tik šiandien jos- legaliai nelegaliai privatizuotos, o miškeliai- iškirsti ir užstatyti. Be to, šiandien, kuomet prieš pedofiliją, už kurią anuomet pedofilai be jokių kalbų būtų nuteisti kalėti ir visą įkalinimo laiką būtų paversti tatuiruotų dėdžių sekso vergais, šiandien nieko padaryti nebegali net Seimas su Prezidente, į tokius miškelius savo vaikų išleisti aš nė nebedrįsčiau.

Užtat dabar į vis dar viešai prieinamas tolimesnes paežeres galima laisvai nuvykti savo transportu kada tik panorėjus. Žinoma, prieš tai nusipirkus automobilį, sumokėjus iš piršto laužtas sumas už kurą, techninę apžiūrą ir „liberalioje“ sanklodoje privalomą draudimą. Bet vėl, kiek save pamenu, anuomet visuomeniniu transportu į paežerę su draugais nuvažiuodavome, ko gero, dažniau, nei šiuolaikiniai paaugliai. Ir pas senelius savo vaikus, kai jau suaugome, klaikiai nepatogiu viešuoju transportu nuveždavome gerokai dažniau, nei nuvažiuojame šiandien labai jau patogiu asmeniniu. Apie transporto kamščius ir apie klaikiai išaugusią taršą aš nė nebešneku, kad per daug burnos nepravert ir be reikalo neprisikvėpuot dar daugiau smogo…

Jau pasimetusiems mano išvedžiojimuose tarp Dievo ir dešros priminsiu apie ką kalba,- ne apie tai, kad reiktų atstatyti Tarybų valdžią, bet apie tai, jog mums peršamas mūsų gyvenimo kokybės progresas turi savo kainą, kuri, mano įsitikinimu, neatperka jo siūlomų įtartinos vertės privalumų.

Tad, grįžtant vėl nuo dešros prie Dievo, noriu prisidėti prie bendro supratimo, kad, nežiūrint į mūsų gyvenimo kokybės negerėjimo tendencijos ryškėjimą, mūsų tautos kelio pasirinkimas nėra toks jau fatališkas. Ir kad dar geriau įsisąmonintume dar Einšteino išsakytą mintį, jog visiškas idiotizmas yra daryti vis tą patį, kas kart tikintis visiškai skirtingų rezultatų. Jei jau aiškiai matyti, kad technokratinė kryptis ne tik nepagerino gyvenimo kokybės, bet neišvengiamai veda Žmoniją link prarajos, gal liaukimės pagaliau bent tikėti tuo, kad vis labiau gyvenimą bloginantis „progresas“ kažkada tą gyvenimo kokybę pradės ženkliai gerinti?

O ar turime pasirinkimą? Labai geras klausimas. Tiksliau ne pats klausimas, bet tai, kad jį sau užduodame. O pasirinkimas, priešingai nei teigia technokratiškojo status quo gynėjai, ne tik yra, jis kai kur jau pradeda po truputį realizuotis.

Va, pvz., pas mus keiksmažodžiu tapusios socialistinės ateities link keliaujanti Bolivija tuoj ims ir priims įstatymą, pripažįstantį Žemę juridiniu asmeniu. O tai reiškia, kad mūsų moraliausios pasaulyje žiniasklaidos kartu su Ugo Čavesu ujamas ir išjuokiamas indėniško krašto prezidentas Evo Moralesas, priešingai nuo mūsų indėniškos pavardės prezidentės, nuosekliai ir aiškiai pasisako ir savo pavyzdžiu siūlo pasekti kitus valstybių vadovus, kad Žemė pagaliau atgautų savo teises į gyvybės ir natūralių procesų integralumą, į laisvę nuo ląstelių struktūros ar genetikos dirbtinio pakeitimo, į gyvybinių ciklų bei procesų natūralų tęstinumą be antropogeninės kilmės modifikacijų, teisę į švarų vandenį, teisę į gryną orą, teisę į toksinį ir radioaktyvų neužterštumą, teisę būti pusiausvyroje, harmonijoje… Ką, garbūs ponai kažkada pagoniško, Žemę garbinusio krašto valdžios atstovai, išdrįstumėte pasiūlyti tokį įstatymą priimti savo vien tik pelno tesivaikančioje valstybėje? Bijau, kad ir šis klausimas geras, tik retorinis…

Tuomet ką pasakytumėte apie jūsų visomis progomis taip nekenčiamoje Rusijoje užgimusį ir vis spartesnes apsukas įgaunantį Gimtinės Sodybų atkūrimo judėjimą? Judėjimą, kurio šalininkai, aiškiausiai matydami jūsų proteguojamo „progreso“ nenuginčijamai degradacinę įtaką aplinkai, fizinei ir dvasinei žmogaus konstitucijai, atsisako tarnauti technokratijos anti-dievui, pasiimdami asmeninėn nuosavybėn ir atsakomybėn bent vieną hektarą savo protėvių žemės, kurioje pradeda sodinti sodus ir miškus, auginti savo šeimos poreikiams ekologines daržoves ir vaisius, t.y., kurti mažus asmeninius Rojaus kampelius, kuriuose moterys su didžiule meile, noru ir atsakomybe jau gimdo vaikus SAVO kraštui, SAVO žemei? Kokia moteris nenorėtų šeimos asmeniškai kartu su savo vyru savo rankomis sukurtame rojaus kampelyje? Koks vaikas sutiktų parduoti savo tėvų jam išpuoselėtą sodybą tam, kad išvykt vergauti svetur už brangiau? Ir į ką pavirstų visas kraštas, jei tokius rojaus kampelius jame panorėtų įkurti dauguma to krašto šeimų…

Ir dar,- sakau tai ne tik prezidentams, seimūnams ir kitiems gerbiamiems valdžios tėvynainiams, bet ir visiems likusiems Lietuvoje vis dar tebegyvenantiems lietuviams ir kitiems kraštiečiams- pagalvokime, ką apie mus pasakys mūsų vaikaičiai, jei mes jiems po savęs paliksime ne rojaus sodu, anot TV3 televizijos laidos tokiu pat pavadinimu, virtusį savo protėvių kraštą, bet užterštą, prišnerkštą, mūsų asmeninio godulio nuengtą ištuštėjusią dykvietę?

Su išdidžiu džiaugsmu stebiu, kad žmonių, dedikuojančių visą save asmeninei kovai už Lietuvos krašto atgaivinimą, puoselėjimą, sodų ir miškų atsodinimą, už išsikuopimą viso to, ką patys priteršėme ir tebeteršiame, su kiekviena diena gausėja. Ir mums nerūpi, kad mūsų valstybė mums, ją entuziastingai visomis savo galiomis ir gebėjimais bandantiems gaivinti jos piliečiams ne tiek nepadeda, kiek nuolat trukdo visokiais nomenklatūriniais reglamentais, rinkliavomis, apribojimais ir draudimais.

Šita valstybė jau nebegali nugalėti mūsų noro sukurti Lietuvoje tikrąsias Gimtines savo palikuonims, vietoje dabartinės kažkokia hipotetine virtusios visomis prasmėmis visų melžiamos ir visus lig kraujo melžiančios tėvynės iš mažosios raidės.

Vardan tos Lietuvos, vardan tokios Gimtinės, savo palikuonims puoselėjamos ir tobulinamos aplinkos aš jau galiu atiduoti gyvybę, nes priešingu atveju, tiesą sakant, asmeniškai aš jokios kitos egzistencinės prasmės sau nebeįžvelgiu.

O jūs?

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 45

  1. Vaidmantas Bitė says:

    Tikrai ne visiems.
    Tik tu pasižiūrėk į kaimo žmogų ar į tą, kuris iš ten kilęs.
    Jie kito kelio nematę ir vargu ar priimtų tokias „naujienas“.

  2. Romas Kaulinis says:

    Žaliam Žemaičiui.
    Pirmiausia reikia žemę apsaugoti įstatymiškai, neleidžiant jos pardavinėti užsieniečiams.
    Ką mes darysime su ja po to – ateitis parodys, bet pradžiai Ją reikia turėti.
    Ir žemę ir ateitį. Praradę žemę, mes prarasime ir ateitį (nors dar yra to nesuprantančių).

    Kas liečia žemės pirkimą, pagalvokim, kas gi ji yra, ta Lietuvos Žemė.
    Tai Istorinės Lietuvos turėtos teritorijos likučiai.
    Gal ir nereikia, bet priminsiu, kad jokia valstybė nebuvo sukurta ir išsaugota,
    be tos šalies gyventojų aukų. Visada, visais laikais, tautos bandė plėsti savo teritorijas,
    kai turėjo tam galimybę, ir gynė jas iki mirties, jeigu į jas kėsinosi svetimi.

    Taigi apie „pirkti“.
    Lietuvos Žemė tai yra mūsų tėvų, senelių ir prosenelių paveldas, tai palikimas mums – jų palikuonims.
    Tai jie išsaugojo ir apgynė mūsų Žemę, kad mes turėtume kur gyventi, būdami šios Žemės Šeimininkais.
    Tai yra mūsų Teisėtas Palikimas, kuris priklauso VISAI TAUTAI.
    Už šia Žemę Jie JAU sumokėjo savo krauju. Ji JAU yra mums „nupirkta“. Ji priklauso mums ir tik mums.
    Teisės parduoti užsieniečiams Žemės mes neturime.
    Kaip gavome šį palikimą iš protėvių, taip ir privalome jį perduoti savo ainiams.
    Parduoti Lietuvos Žemę bus galima tada, kai liks „paskutinis Mohikanas“ – paskutinis Lietuvis,
    neturintis palikuonių ir negalintis jų turėti niekada. Ir niekaip ne anksčiau.

    Būtų mano valia – Lietuviai gautų Žemės nemokamai, iki grabo lentos, su teise ją dirbti jų vaikams ir vaikaičiams.
    Jeigu šeima palikuonių nepaliktų, tas ūkis tiesiog būtų perleidžiamas kitai šeimai.
    Žemė, ją dirbantiems, Privalo būti nemokamai, nes už ją Jau sumokėta.
    Ją reikia mylėti, gerbti ir puoselėti.

  3. Jonas Matuza says:

    Pritariu visa savo esybe, Romai. Mokestis už protėvių žemę, kurioje gyvena tavo šeima, yra amoralus. Aš asmeniškai suknežinčiau nosis visiems tiems išgamoms, kurie tokį įstatymą pasiūlė ir visiems tiems, kurie apgalvotai ar nepagalvoję priėmė. Suknežinčiau nosį Butkevičiui, už tai kad tą mokestį dar labiau padidins. Suknežinčiau visiems tiems, kurie pasiūlė ir kurie nusprendė Lietuvą pardavinėti atėjūnams. Tikriems okupantams, ne hipotetiniams, kaip rusai, kurių padedami prikūrėme čia pramonės, pristatėme gamyklų, elektrinių, ligoninių, sanatorijų, poilsio namų, stovyklų vaikams, pritiesėme kelių. Bet pats matai, kiek tų nosių gaunasi, jų knežinimui viso gyvenimo neužteks. O gyvent ir kurt savo žemėje norisi jau dabar. Kol kas kito būdo, kaip nusipirkt nėra. Aš- pagonis pragmatikas- taip ir padariau. Ir kitiems taip patariu padaryti, nes kraštui pradėjus gražėti gal ir tų knežinamų nosių gerokai sumažės…

  4. nuomonė says:

    Puikus Romo komentaras!

  5. Kupa says:

    Yra posakis: ką valgai, toks ir esi.Taigi, galima perfrazuopti: kokią kultūrą išpažįsti, toks ir esi. Niekiname savo SARMATIŠKĄ kultūrą, garbinam kryžiuočių atneštą žydišką, kraugerišką, žmogų trypiančią „kultūrą“, niekaip negalim išmesti iš galvų avinų mentaliteto, tokie ir esame. Tai uždaras ratas.Jei norim ką pakeisti, reikia pirmiausia išsiskalauti savo smegenis, atsisakyti savo vergiškos mastysenos…

  6. Orija says:

    „Norejau nusipirkti apleistos ,dirvonuojamos žemes,“tamstai primenu,kad žeme sovietų laikais buvo užteršta chemikalais ,o kad žeme išsivalytų ir būtų ekologiška,gimdytų sveiką maistą butina jei leisti apaugti žole,o geriausiai ir greičiausiai išvalo dirvą nuo chemijos tai susidariusi dirvos paviršiuje samana,todel del nežinojimo blogai atsiliepete apie žemes savininką,kad žeme pas jį apleista.Išvalyti dirva reikalinga jos neliesti 5 ar 7 metus,be to užaugusi žole ir supuvusi gerina žemes kokybę,jug naturaliai žeme pasitrešia.Labai didžią paklausą turi ekologiškas maistas Vakaruose,nes pas juos dirvos katastrofiškai užterštos chemiją,todel net vaikai turi puokštes ligų ,neatspari jų imunine sistema.Mes pokario vaikai chemijos ypač kaime gavome mažai,todel užaugome sveiki druti,todel ir ateinančiom kartom turime palikti švarią žemę.

  7. Gintas says:

    Tu kalbi -dievas klauso.. 100% pritariu, viskam ka tu, broli, sakai. Esme jau prarasta , zmones  nebesupranta ir nezino jos , o is to nezinojimo kyla baime, iš baimes – pyktis. Pyktis tai uzprogramuotas susinaikinimo  „jungiklis“ , kuris veikia tiksliai ir greitai ne tik kazkokiam individui atskirai , bet ir individu grupei.  Reikia stengtis išlaikyti Žinojima, o ne bandyti užkutenti lavona. Kai kam lemta iseiti ir to negalima sustabdysi. Dar nesuprantu antijuodbruvos tavo pozicijos – ten yra ir puikių zmoniu, mastanciu- tokiu kaip tu..Gal man truksta informacijos? Net nesusimastyciau del tokios tavo pozicijos, nes visi turi teise i savo tiesa, jei ne senelio Ensteino pamąstymai apie peles galimybę keisti pasaulį. Turint šitokį galingą , kaip tavo, pasaulio vertinimo- keitimo mechanizmą, tau, broli, klysti negalima.  Norėčiau  susigaudyti , kodel tavo tokia politika garbanotuju pusei?  Ačiū uz straipsnį. 

  8. Romui

    Romai, Jūs visiškai teisus, tačiau situacija yra tokia kokia yra ir kiekvienas matome savo būdų tą situaciją pakreipti mūsų vaikų naudai. Aš visu šimtu už tai, kad žemės neparduoti atėjūnams, kad ją saugotume, tausotume ir paliktume savo vaikams ir anūkams. Jei atvirai, manau, kad referendumo reikia, reikia grąžinti konstitucijos nuostatą, kad žemė išskirtinai Lietuvos ir jos piliečių turtas, bet reikia turėti ir planą B ir netgi planą C, kadangi visada yra daugiau nei vienas būdas pasiekti tą patį tikslą.

  9. Gabija says:

    Keisti samprotavimai, gal žmogau gyveni mėnulyje?Mes gyvenam miesto pakraštyje prie Kamšos draustinio,turim 35 arus žemės ,valgom savo užaugintas uogas, vaisius,daržoves, esam vegetarai todėl gyvulių neauginam,na dar ir dėl to,kad mėgstam važiuoti atostogauti ilgam ir ne vienąkart metuose,Naujus metus sutinkam kruize arba Romoj, vasarą bene mėnesį praleidžiam Norvegijoj.Vandenį semiam iš savo artezinio šulinio,kanalizacija taip pat vietinė,namą apšildom malkomis,todėl mokesčius sudaro tik elektra ir (didžiausią dalį) internetas.Rūpesčių beveik neturim,didžiausias rūpestis rasti patikimą žmogų prižiūrėti namus,gėles ir šunį tam laikui,kada nebūnam namuose.
    Taip gyvena beveik visas mūsų rajonas,beveik visi kaimynai,todėl net atiduoti dalį atliekamo derliaus nėra kam,visi turi savo, todėl vežam savo gėrybes į Norvegiją ,Hylland’o broliams prie Tiin,o čia staiga skaitau klausimą ar pažįstate nors vieną….

  10. Kęstutis says:

    Pirma ačiū Jonai už puikius straipsnius, o joris tikrai teisingas „gaires stato“, komentaras labai į temą… Yra toks neoficialus ekonomikos dėsnis – kuo didesnis darbo našumas, tuo daugiau atsiranda parazituojančių elementų , o dirbančiajam tenka „arti“ dar labiau. Parazitai, parazitiškas gyvenimo būdas, parazitiška mąstysena, Sistema tai vienas ir tas pats reiškinys. Belieka išsiaiškinti šio reiškinio kilmę, esmę ir mėginti sistemoje mažinti parazituojančius elementus, sistemai suteikti „žmogišką veidą“. Kol kas mūsų sistema su „kiaulės snukiu“, švelniai išsireiškus… 

  11. Viktorija says:

    Iš visos širdies pritariu tau, Jonai ir Romai! Puikus straipsnis! Aiškios, įkvepiančios mintys, teisingos, prasmingos, žadinančios! Žmogus, kuris turi savo mažąją tėvynę, yra pasirengęs už ją gyvybę atiduoti. O jeigu tų žmonių grupelė? O jeigu jų dar daugiau? Aš seniai laukiu žmogaus, su kuriuo galėčiau sukurti gimtinės sodybą, tik tokioje sodyboje galėčiau gimdyti sveikus vaikus ir juos tinkamai auklėti. O gyventi be elektros, be kažkokių civilizacijos išradimų – problema? Sunkiau, bet ne problema, per daug esame išlepinti prabangios tuštybės, o nuo to palikę visiški skurdžiai. Dabar internetas tik priemonė, vėliau jo nebereikės.

  12. Mindaugas Vilkis says:

    elektra ne prabanga, o gyvenimo sodyboje palengvinimas 🙂 kai reiktų žiemai malkų vien rankom prisipjaut, pažiūrėčiau 🙂

  13. x says:

    sauksmas tyruose.  Kazin ar kas cia skaitys.  Nosi knezinti..  taip anaip..   kas cia rojus?  jei suoranti zaidima,  gausink viska, turek,  valdyk.  Jei esi protingas ir nera oinigu,  tai ieskok gedimo.   Kas minta musu esybe,  tai jo vardas agresija. Pirma ismetami ivykiai info, subega kaimieciai isknezina nosis,  juos sutvarko istatymas,  karavanas eina. Kitas varijantas suvoki kad zeme ale ispirks uzsienieciai ir tyciosos kiauliu fermu pristate,  tai yra tam musu /jusu amzina ugnis, ten pasiklaust galima kas su ja daroma,  bet ji dar pasakys kad nepasidave issudyti,  o zaidimas eina toliau ir nepraloskim dusiu savo kartoje sviesdami artimus ir pazystamus pries anu zudiku next game.

  14. Mindaugas says:

    Gerai išdėstytos autoriaus mintys. Komentaruose, mano asmenine nuomone, daugiausiai dėmesio vertas Jorio komentaras. Tačiau nuo pačios sistemos jokiu būdu negalima bėgti, su ja reikia kovoti. Vienintelis įmanomas būdas ją įveikti būtų informacijos nešimas iš lūpų į lūpas, viduryje miško, kad 30 metrų spinduliu nebūtų jokių telefonų ir jokių kompiuterių. Jeigu valdantieji išsiaiškins, jog yra rengiamas sąmokslas nugriauti sitema, organizatoriai papraščiausiai numirs nuo ‘ligos’, ‘nelaimingo atsitikimo’ arba ‘dings be žinios’.. Manot paranoja? Tikrai norėčiau, kad tai būtų tik paranoja.. Visa kiekvieno žmogaus virtuali veikla yra sekama, todėl net negalvokit, kad pavyks kažką padaryti pasitelkus internetą, mobilujį ryšį ir t.t. Skaitytojui netūrėtų būti naujiena parsidavę žmonės, kurie sėdi prie savo kompiuterių rašydami įvairiausius komentarus, kuria filmukus ir aktyviai dalyvauja pokalbių kambariuose su užduotimi, už kurią gauna pingus. Taip šie darbuotojai platina tikrovę iškreipiančią informaciją. Nesvarbu tie „paprasti“ žmogeliai“ ir tikrai nereikia jiem kažkokių tiesų įrodinėt, mūsų visų likimą sprendžiam mes – mąstantieji, todėl patarčiau nebeieškoti sąjungininkų internete ir pradėti telkti dėmesį į dabartį ir ką šiuo metu gali padaryti. Taipat turi išmokti mąstyti žymiai plačiau, kurybingiau ir racionaliau. Viskas įmanoma. Tie kurie sako, kad pasaaulio negalima keisti dėl kažkokių priežąsčių yra paprasčiausi bailiai ir yra visiškai neverti dėmesio. Jie bijo atsakomybės, o pasaulio keitimas yra didelė atsakomybė – visų mūsų likimai priklausys nuo to žmogaus, kuris išdrįs pakeisti istoriją. Pas valdančiuosius yra vykdomas planas, neišsenkamos pajamos, visa informacija apie mus, policija, žiniasklaida ir t.t. O ką mes turime? Keliolika nušvitusių žmonių visoje šalyje, kurie vienas kito nė nepažysta ir tukstančius visokių krišnaitų, šivaitų, krikščionių, musulmonų ir dar velniai žino kokio plauko religinių fanatikų, kurie „žino“ tiesą. Jeigu norime progreso, reikia tuos visus „tamsuolius“ tiesiog pamiršti ir telkti dėmesį kaip surinkti protingus, dvasiškai tvirtus žmones į vieną vietą. Aš asmeniškai esu dalyvavęs susibūrimuose, kurie mane visiškai nuvylė. Žmonės sako: „medituok ir viskas susitvarkys“, „garbink tą ir aną ir bus gerai“ arba „gyvenimas gražus, tu tik skęsti iliuzijose“. O man tokios kalbos yra visiška nesamonė. Todėl aš nusprendžiau užuot ieškojęs sąjungininkų, veikti vienas. Jeigu taip atsitiks ir veiksmų ir padarinių dėsnis mane suves su panašiais žmonėmis – apsidžiaugsiu, jeigu ne – liūdėti nėra laiko, darbai laukia. Sėkmės jum!

  15. gedas says:

    straipnis is serijos: “kaip gerai buvo, kai jauni buvom“.

    visais laikais kas nors seniams negerai buvo.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top