- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Tikrieji Europos šeimininkai klesti per amžius, nežiūrint į jokius kataklizmus

Europos karaliai 1910 metų nuotr.

9 Europos karaliai (1910m) Belgijos, Graikijos, Didžiosios Britanijos, Danijos, Ispanijos, Bulgarijos, Vokietijos, Norvegijos, Portugalijos | foto: royaltymonarchy.com/sovereigns/9kings1910.html

Europos aristokratai – senovės titulų ir turtų paveldėtojai – nemėgsta skelbtis žiniasklaidoje ir apeina „Forbes“ sąrašus. Tai padeda jiems išvengti mokesčių, išmušinėti išmokas iš Briuselio, prekiauti suverenitetu ir valdyti ES, kaip savo paveldėtą tėvoniją. Realūs ES šeimininkai vis tie patys, kaip ir prieš 500 metų.

Tyrimas, kurį atliko Italijos Banko ekonomistai maždaug prieš pusantrų metų, parodė, jog pastarųjų 600 metų eigoje pačiomis turtingiausiomis Florencijos šeimomis išliko vienos ir tos pačios šeimos. Tai sugriovė daugelio mąstymo šablonus.

Viso XX amžiaus eigoje rašytojai eksploatavo aristokratijos nuosmukio temą ir „senųjų pinigų“ žūtį. Apie dvarininkų tėvonijų nuskurdimą buvo kuriamos eilės ir rašomi romanai. Ekraną ir sceną užpildė nuskurdę, bet kilmingi bajorai – nuo Liubov Andrejeva Ranevskaja iki Blanš Diubua. Šiuolaikinio europiečio vaizduotėje aristokratas – tai keistuolis senukas, su vargu apšildantis porą kambarių pusiau suirusioje giminės pilyje su kiauru stogu.

Ir staiga išaiškėjo, jog žinomos aristokratų šeimos išgyveno visus socialinius kataklizmus. Nežiūrint į visuotinį pasaulinių karų ir revoliucijų daromą lygiavą, jos įsigudrino išsaugoti ir padauginti savo gigantiškus turtus, kurių apimtys šiandien neapskaičiuojamos.

Skambių titulų savininkai kaip ir anksčiau valdo brangiausius Europos aktyvus – jos žemes ir nekilnojamą turtą. Grafai Kavdor (Cawdor – kitur rašoma – baronai), paminėti Šekstpyro „Makbete“, ir šiandien gyvena savo giminės pilyje. Vokiečių kunigaikščiai Fiurnsterbergai, pradėję savo genealogiją nuo XII amžiaus, taip pat gyvena šeimos rezidencijose – Veitros ir Heiligenbergo pilyse ir valdovų rūmuose Donaueschingene. O legendinė Švarcenbergų dinastija valdo visą tuziną pilių ir dvarų. Pats efektyviausias jų nekilnojamas turtas – didžiuliai rūmai Vienos centre.

Britai paskaičiavo, jog 2010 metais trečdalis visos Britanijos žemių – pačios brangiausio sžemės pasaulyje – buvo vietos aristokratijos nuosavybė. Vestminsterio hercogui priklauso dalis įžymiųjų Londono rajonų – Maifair ir Belgravia. Grafo Cadogan nuosavybėje yra centrinė britų sostinės dalis – Cadogan aikštė, Sloane-street ir Kings Road gatvių dalis. Baronienė Howard de Valden valdo prestižines Londono gatves Harlei-street ir Marylebone High Street.

Visos patalpos esančios šiuose rajonuose, nuomojamos pačia aukščiausia nuomos kaina pasaulyje. Nusipirkti namą pastatytą žemės savininko praktiškai neįmanoma – už šimtus milijonų dolerių perkama tik pastato nuomos teisė pradedant nuo 35 metų. Tuo pačiu nuomininkas kasmet dar primoka savininkui už žemės po namu nuomą.

Bajorų pilyse ir rūmuose saugomas milžiniškas knygų, paveikslų, antikvarinių baldų, meno dirbinių skaičius. Paskaičiuoti jų bendrą vertę neįmanoma net apytiksliai. Tai viena iš priežasčių, kodėl Europos aukštuomenė retai patenka į „Forbes“ sąrašus. „Senieji pinigai“, skirtingai nuo neseniai uždirbtų kapitalų, mėgsta tylą.

Tai pats Geitsą ir Zuckerbergą aktyvai praėjo IPO, ir bet kuris norintis gali matyti, kiek pastarieji įvertinti rinkoje. Aukštuomenės šeimų nuosavybė, įgyta per šimtmečius, patikimai paslėpta nuo pašalinių akių. Anglai, pavyzdžiui, seniai bando išsiaiškinti, kiek būtent tžemės valdo Edward’as William’as Fitzalan-Howard’as, 18-asis Norfolko hercogas. Pats hercogas apie savo dvarus kalba kukliai: „Aš šiek tiek ūkininkauju Vakaru Sasekse.

Sunku „pasverti“ net tuos turtus, apie kuriuos yra oficialiai paskelbta. Kiek pavyzdžiui, gali kainuoti Velaskeso ir Goja originalai, Kristoforo Kolumbo laiškai, dvarai Sevilijoje ir Madride, pirmas „Don Kichoto“ leidimas, kurį turi 19-ojo Albos hercogo šeima? Skirtingais paskaičiavimais, jo turtas vertinamas nuo 600 milijonų iki 4,7 milijardų eurų. Skaičių skirtumas akivaizdžiai parodo, kokie sąlyginiai yra visi tie vertinimai.

Atrodytų, visos šios pasakiškos prabangos savininkus jau seniai turėjo nusmukdyti valstybių rinkliavos. Bet koks paprastojo mirtingojo bandymas parduoti namą, paveikslą ar antikvarinį dirbinį gresia būtinybe užmokėti pakankamai nemalonų mokestį už kapitalo prieaugį. Ispanijoje šis mokestis siekia iki 34 procentų, Anglijoje – iki 40. Toks pats yra ir paveldėjimo mokestis.

Tačiau, jei paprasti europiečiai yra priversti parduoti paveldėtą nekilnojamąjį turtą, kad atsiskaitytų su mokesčių sistema, jų aristokratai tėvynainiai naudojasi aplinkiniais keliais. Pats populiariausias – perduoti rūmus su viskuo, kas juose yra specialaus fondo nuosavybėn. Vadovauja fondui, suprantama, patys šeimos nariai. Pasekoje, nauja karta ima valdyti superbrangią nuosavybę, tačiau į biudžetą nemoka nė cento.

Parduodant antikvarinius dirbinius pasinaudojama kitomis gudrybėmis. 2001 metais Hovard pilies Šiaurės Jorkšyre savininkai pardavė žinomo dailininko Džošua Reinoldso drobę už 9,4 milijono svarų. Kad nereikėtų mokėti mokesčių, jie pareiškė, jog paveikslas – tai ne unikalus meno kūrinys, o dalis „pilies apmušalų ir gobelenų“. 2014 metais Apeliacinis teismas pripažino jų versiją kaip teisingą – matomai, teisėjai išreiškė klasinį solidarumą, o skylę biudžete užtaisys paprasti mokesčių mokėtojai.

Nežiūrint į visus revoliucinius XX amžiaus sukrėtimus, kilmingosios šeimos išsaugojo ne tik savo turtus, bet ir tą valdžią, kuri eina kaip dovana prie šių turtų. 1999 metais Tonis Bleiras (britų premjeras) pabandė išvalyti Lordų rūmus nuo kilmingų perų. Tačiau, priešingai visiems skaičiaus sumažinimams, senoji Anglijos aristokratija ir toliau vykdo aukščiausiąją įstatymų leidybos veiką. Į vykdomąją valdžią jie taip pat nespjauna: Theresos May vyriausybėje, suformuotoje 2017-ųjų birželį, dirba vienas grafas, vienas vikontas ir trys baronai.

Netgi tokioje šiuolaikinėje struktūroje, kaip Briuselio biurokratija, aristokratiškos šeimos sugebėjo atrasti savo lesyklėlę. Kadangi joms priklauso šimtai tūkstančių hektarų žemės, jos pozicionuoja save, kaip „ūkininkus“ ir, atitinkamai, pretenduoja į solidžias subsidijas, skiriamas ES, kaip paramą žemės ūkiui. Subsidijos suma tiesiogiai proporcinga sklypo nuosavybės plotui. Kiekvienais metais tokie „ūkininkai“, kaip hercogas Marlboro, Vestminsterio hercogas, Nortumberlando hercogas ir lordas Rošildas, iš Briuselio gauna nuo 700 000 iki 1 milijono svarų sterlingų. Šia prasme Brexit’as jų žinoma nepradžiugino.

Apie 18-os de Alba hercogienės, mirusios 2014 metais valdas, buvo kalbama, kad ji gali pereiti nuo Ispanijos šiaurės iki pietų, nė karto nenuėjusi nuo jai priklausančios žemės. Visą šį turtą, vėl gi, dotuoja Europos Sąjunga. 2006 metais, valstiečiai dirbantys Alba žemėse išėjo į protesto demonstraciją. Jie reikalavo, kad bent dalis daugiamilijoninių ES subsidijų tektų tiems, kurie realiai tą žemę dirba. Demonstracija buvo negailestingai išvaikyta, o hercogienė išvadino protestuojančius „psichais“ ir „banditais“. Pasekoje teismas davė jai 6 tūkstančių €u baudą, o ES ir toliau subsidijuoja Alba dvarus.

Šios žemės ūkio gudrybės blanksta tos sėkmingos komercijos, kurią išsuko didieji kunigaikščiai, performatavę savo kunigaikštystes į ofšorus, fone. Monako princai pavertė savo valstybę į pačią įžymiausią fizinių asmenų mokesčių lagūną. Didieji Liuksemburgo hercogai padarė tą patį kompanijoms ir firmoms.

Aristokratų žinomumas MIP neatitinka jų realios įtakos ir turto – su visuomenės kronikomis jie bevelija nesusidėti. Išimtį sudaro nebent Karališkoji Vindzorų šeima ir į senatvę nukrypusi hercogienė de Alba. Toks kuklumas turi savas priežastis.

Pirmiausia, – jis padeda išvengti visuomenės dėmesio milžiniškų turtų atžvilgiu, nestandartiniams praturtėjimo būdams ir mokesčių vengimui. Visuomenės susisluoksniavimo epochoje, ir ypač vidurinės klasės nuosmukio metu, tai ypač svarbu.

Antra, aristokratijos kapitalai dažniausiai buvo užgyventi nusikalstamu keliu. Ir kalba eina ne tik apie legendinę senovę, sienų tvėrimo laikus, piratavimą, kolonijinius karus ir vergų prekybą. Viso XX amžiaus eigoje aristokratų šeimos išgyveno ir turtėjo, bendradarbiaudamos su pačiais labiausiai odioziniais politiniais režimais.

Kunigaikščiai (princai) Borgeze ir Torlonija rėmė Benito Musolinį. Hercogas de Alba oficialiai atstovavo Franciską Franką Londone Antrojo pasaulinio karo metu. Baronas Thyssen-Bornemisza pelnėsi bendradarbiaudamas su Trečiuoju Reichu, o jo duktė grafienė Margit priimdavo savo pilyje esesininkus ir rengdavo jiems vakarėlius. Iš žydų eksproprijuoti paveikslai vėliau pateko į žymiąją Thyssen-Bornemisza meno kolekciją.

Nežiūrint į visus kataklizmus ir epochų kaitą, aristokratiškosios Europos šeimos ir toliau klesti. Jų turtai – pilkoji globalios ekonomikos zona. Jų paveldėjimo teisės ir neskelbiama valdžia – kita europietiškosios demokratijos pusė. Vienintelis dalykas šiandien galinti spakišti koją aristokratams – tai viešumas ir visuomenės nuomonė. „Senieji pinigai mėgsta tylą“.

infa.lt