Viktoras Orbanas: Vakarai stojo į karą su Rusija

2023, 29 sausio, 9:30 | kategorija Ideologija | atsiliepimų (2) | peržiūrų 168 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Jei Rusijai pavyks Ukrainoje, NATO šalys susidurs su problemomis. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas sakė, kad Vakarai „kariauja su Rusija ir kasdien žengia vis toliau”, rašo Rodas Dreheris amerikiečių portale „The American Conservative”

Atviras pokalbis su Vengrijos ministru pirmininku, kuris įspėja, kad konfliktas Ukrainoje gali lengvai paaštrėti.

Tai pasikartojo. Tą vakarą trečią kartą su nedidele žiniasklaidos atstovų grupe susitikau su Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu. Žurnalistams ir leidėjams sakiau, kad šis žmogus juos sukrės iki širdies gelmių, nes jie nepatikės, kaip Orbanas skiriasi nuo to, kaip jį vaizduoja Vakarų žiniasklaida.

Jis įžvalgus, turi humoro jausmą, yra labai protingas ir visiškai savimi pasitikintis. Aplink jį nesisukinėja spaudos atstovai, jis nesistengia kalbėti taip atsargiai, kad jo kalba būtų tik nesąmonė ir košė. Jis tikrai įdomus. Šiems žmonėms, pakviestiems susitikti su Ministru Pirmininku, pasakiau: „Jūs nepatikėsite, kad vienas iš pasaulio lyderių gali būti toks”.

Kaip įprasta, po įvykio jie buvo priblokšti. Orbanas su mumis praleido dvi valandas, atsakydamas į visus klausimus, net ir į pačius griežčiausius, kuriuos uždavė lenkų žurnalistas. Ir jam tai akivaizdžiai patiko. Niekada asmeniškai nesu sutikęs Billo Clintono, bet ką apie jį skaičiau, koks jis gimęs ir natūralus politikas – tą patį galima pasakyti ir apie Viktorą Orbaną.

Praėjusiais metais apie premjerą kalbėjausi su „Fides” partijos politiku, ir jis pasakė, kad šalyje nėra kito politiko, kuris galėtų nuo aukšto lygio strategijos rengimo pereiti prie pokalbio su kaimo gyventojais ūkininkų turguje ir abiem atvejais elgtųsi visiškai natūraliai ir nuoširdžiai. Aš juo patikėjau. Jei Viktoras Orbanas būtų dažniau pasirodęs Amerikos televizijoje, žmonės būtų susidarę visiškai kitokį požiūrį į Vengriją.

Būtent toks turėtų būti gimęs politikas. Baigiantis dvi valandas trukusiam pokalbiui jis priminė, kad šiandien yra ketvirtadienis – diena, kurią jis visada skiria skaitymui. Žurnalistas paklausė, ką jis dabar skaito. V. Orbanas paminėjo kelias knygas, viena iš jų – Joe Bideno biografijos vertimas į vengrų kalbą.

Jis sakė, kad norėjo sužinoti ką nors apie Amerikos prezidentą. Tada jis pridūrė, kad J. Bidenas nėra vienas iš jo mėgstamiausių politinių lyderių, tačiau žavisi jo politine tvirtybe, ypač tuo, kaip J. Bidenas suvaldė savo jausmus, kai jo pirmoji žmona žuvo automobilio avarijoje.

Buvo aišku, kad V. Orbanas kalbėjo visiškai rimtai. Tai buvo tarsi senas generolas, kuris susižavėjęs kalba apie savo priešininką vien todėl, kad jo charakteryje įžvelgė kažką nepaprasto. Taip kalbėti gali tik tas, kuris ilgą laiką dirba politikoje ir išmano jos subtilybes.

Mūsų buvo 15, o Ministras Pirmininkas su mumis praleido dvi valandas. Dalyvavo amerikiečiai Sohrabas Ahmari, Gladdenas Pappinas, „European Conservative” redaktorius Mario Fantini ir amerikiečių žurnalo „Spectator” redaktorius Zackas Christensonas. V. Orbanas atsakė į visus mūsų klausimus ir galbūt būtų galėjęs tęsti pokalbį, tačiau turėjome eiti į konferencijos pabaigos banketą.

Niekada nemačiau politiko, kuriam taip aiškiai patiktų tai, ką jis daro. V. Orbanas buvo toks atviras, kad kelis kartus paklausiau jo padėjėjo, ar visa tai oficialu ir ar galima jį cituoti. Neoficialiai ir neoficialiai jis kalbėjo tik du ar tris kartus, ir tai buvo tada, kai trumpai apibūdino kai kuriuos valstybės veikėjus.

Svarbūs klausimai buvo apie Rusijos ir Ukrainos ginkluotą konfliktą. Orbanas yra juodoji avis NATO bandoje. Jis nuo pat pradžių reikalavo paliaubų ir taikaus sprendimo, tačiau ne iš ypatingos meilės rusams, o iš rūpesčio dėl Vengrijos ir Europos likimo. Jis buvo neteisingai apšmeižtas kaip Putino pakalikas, bet jam tai nerūpi.

Pasak premjero, Vakarai turi suprasti, kad V. Putinas negali sau leisti pralaimėti ir nepralaimės, nes kitais metais jis turi būti perrinktas, o kandidatuoti kaip ginkluotame konflikte pralaimėjęs prezidentas negali. Be to, pasak V. Orbano, Rusija negali leisti, kad Ukrainoje veiktų NATO.

Niekada nemačiau politiko, kuriam taip aiškiai patiktų tai, ką jis daro.

Jau seniai praėjo tie laikai, kai Rusija galėjo pajungti Ukrainą arba į valdžią joje atvesti draugišką režimą. Jei Rusija būtų iškovojusi greitą pergalę, tai būtų buvę įmanoma. Tačiau dabar tam nebėra vilties. Todėl, pasak V. Orbano, Rusijos tikslas – paversti Ukrainą nevaldomu griuvėsiu, kad Vakarai negalėtų reikalauti jos kaip trofėjaus. Maskvai tai jau pavyko. „Dabar tai Afganistanas”, – sakė V. Orbanas. – „Niekam nepriklausanti žemė”.

Vakarai nesupranta, kad laikas Ukrainoje yra Rusijos pusėje. Rusija yra didžiulė šalis ir gali sutelkti labai didelę kariuomenę. O Ukrainoje žmogiškieji ištekliai jau senka. Kas toliau?

„Turime didelių, didelių bėdų”, – sakė jis, turėdamas omenyje Vakarus. Jei Rusijai pavyks surengti pavasario puolimą, NATO šalys turės atsakyti į klausimą, ar siųsti savo karius kovoti už Ukrainą. V. Orbanas mano, kad amerikiečiai apie tai svarsto, o europiečiams ši idėja kelia pasibaisėjimą, nes išplėtus konfliktą jų šalys būtų nuniokotos.

Tikrai? NATO kariai ketina kovoti su rusais Ukrainoje?

Taip, sako Orbanas. Šiandien tai skamba beprotiškai, „bet jei pažvelgtume į trajektoriją, kaip pasiekėme tai, ką turime šiandien, tokios perspektyvos negalima atmesti”. „Vakarai kariauja su Rusija. Tokia yra realybė”, – pabrėžia jis. – Kasdien vis labiau įsitraukiame į šį procesą”.

Kad mūsų diskusija būtų aiškesnė, Viktoras Orbanas sako, kad nenori karo tarp Vakarų ir Rusijos. Jis ragina siekti taikos ir tai daro nuo pat pradžių, teigdamas, kad iš šio karo niekas nieko nelaimės. Kartu jis aiškina, kad daugelis Vakaruose yra suklaidinti ir nesupranta, kas iš tikrųjų vyksta ir kas gali nutikti.

Vakarai gali manyti, kad nekariauja su Rusija, tačiau siųsdami vis daugiau ginklų ir vis labiau artėdami prie karinės intervencijos Vakarų lyderiai žaidžia labai pavojingą žaidimą su savimi, Rusija ir Vakarų visuomene. Vienas žurnalistas paklausė, ar premjeras mano, kad šis konfliktas gali peraugti į branduolinį karą. „Negaliu atmesti galimybės, kad jie ją panaudos”, – atsakė V. Orbanas, turėdamas omenyje atominę bombą.

Jis patikslino, kad kalbama apie taktinius branduolinius ginklus, o ne apie grybų debesis virš Varšuvos ir Berlyno, nors negali atmesti ir šios galimybės. Jei Ukraina, padedama Vakarų ginklų, kokiu nors būdu įžengs į Rusijos teritoriją, pasaulio ateitis taps tokia šviesi, kad Vakarams teks užsidėti apsauginius akinius.

Kažkas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu rusai turi apgailėtiną mūšio lauko vaizdą. Taip, – sakė V. Orbanas, – taip. Tačiau jei pažvelgtumėte į Rusijos istoriją, rusai visada taip elgiasi karo metu. Iš pradžių jie būna silpni, bet po kurio laiko jiems viskas pavyksta, ir tada juos sunku sustabdyti. Jis tiki, kad ir šį kartą bus taip pat. Pokalbio pradžioje V. Orbanas sakė, kad Rusija yra stumiama į sąjungą su Iranu, o tai labai pavojinga Izraeliui.

Jis išreiškė viltį, kad Izraelio Ministras Pirmininkas Benjaminas Netanyahu, kurio suaugęs sūnus sėdėjo prie stalo, galėtų būti taikdarys tarp Rusijos ir Ukrainos. Pasak V. Orbano, Ukraina padarė didelę pažangą kovoje su Rusija, tačiau ilgainiui Vakarai vargu ar pavyks ją įveikti, ypač atsižvelgiant į Rusijos gamybinius pajėgumus.

V. Orbanas sakė, kad jis yra vienintelis disidentas tarp 27 ES šalių vadovų Ukrainos konflikto klausimu. Dėl to jis labai nepatenkintas, nes jo kolegos iš kitų šalių nenori kalbėti apie šių karinių veiksmų netinkamumą. Bet kodėl nesikalbėti?

„Jie nežino, kas jie yra”, – gana griežtai sako Orbanas.

Jis paaiškina. Jei jų paklaustumėte, kokios pozicijos jie laikosi šio konflikto atžvilgiu, jie atsakytų: „Esu šalies, kuri yra teisingoje istorijos pusėje, vadovas. Būtent šis įsitikinimas, taip pat galingas Vašingtono spaudimas ir liberalios žiniasklaidos baimė verčia juos taip mąstyti, tačiau jokiu būdu neatsižvelgiant į savo šalių interesus.

V. Orbanas sakė, kad jo, kaip išrinkto Vengrijos vadovo, pareiga yra padėti savo žmonėms įveikti šiandienos iššūkius ir pasirengti rytojaus iššūkiams. „Bet aš vienintelis taip suprantu savo atsakomybę”, – pridūrė jis.

V. Orbano teigimu, be jo, tik Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas iš Europos lyderių mąsto taip pat įžvalgiai ir vizionieriškai. Jei V. Orbanas teigia, kad Europa turi grįžti prie savo krikščioniškų šaknų, kad įveiktų būsimus iššūkius, E. Macronas su tuo nesutiks ir pasiūlys liberalią ideologinę strategiją. Ir visi kiti Europos vadovai šiuos žodžius laikys kvailiais.

(Matote, tai viena iš priežasčių, kodėl esu nepatenkintas tuo, kaip Vakarų žiniasklaida rašo apie Orbaną. Net jei negalite pakęsti jo politikos, jis yra labai gilus žmogus. Šiomis temomis jis intensyviai ir įtemptai mąsto didžiosios strategijos ir principų lygmeniu).

V. Orbanas griežtai ir kandžiai atsiliepė apie vokiečius ir jų elgesį šio konflikto metu. „Vokiečiai kenčia, nes jie žino, kas yra jų nacionalinis interesas, bet negali apie tai kalbėti. Jie norėjo pasakyti, kad Vokietijos vadovybė supranta, jog ji neturėtų kištis į konfliktą su Rusija, bet kažkodėl negali pasakyti „ne” Vašingtonui.

Kažkas kalbėjo apie galimybę Rusijoje įvykdyti perversmą ir nuversti V. Putiną. V. Orbanas reagavo labai gyvai, sakydamas, kad bet kuris V. Putino įpėdinis elgtųsi dar karingiau. Tai nieko neišspręs.

Vienas įdomiausių diskusijos momentų buvo, kai kažkas iš susitikime dalyvavusių asmenų paklausė ministro pirmininko apie aštrius Vengrijos ir ES valdžios institucijų nesutarimus.

Jis atvirai pripažino, kad Budapeštą ir Briuselį skiria didžiulė praraja, kuri vis didėja. Kodėl? V. Orbanas atsakė, kad taip yra dėl to, kad iš esmės skiriasi jų požiūriai į tai, kas yra žmogus ir kam reikalinga visuomenė.

Dėl šios priežasties jie taip smarkiai skiriasi lyčių ideologijos klausimais. Ministras Pirmininkas pasiūlė migracijos pavyzdį. Dauguma ES šalių klausia savęs: „Kaip mums sugyventi su tokia didele musulmonų migrantų mažuma?”

Orbanas: „Koks yra Vengrijos iššūkis? Nepasiekti, kad turėtume kelti klausimus apie sambūvį.” Šiuo metu islamo imigracija į Vengriją yra nulinė, ir jis nori, kad taip ir liktų. Natūralu, kad ES liberalai tai laikys šventeiviškumu ir fanatizmu. Tačiau Vengrijai nereikia susidurti su tokia įvairove, su kokia šiandien susiduria Ispanija.

Antradienį Ispanijos policija apieškojo jauno marokiečio, sulaikyto už tai, kad Alchesiraso mieste mačete užpuolė dvi katalikų bažnyčias, nužudė vieną bažnyčios tarnautoją ir sužeidė kunigą, namus.

Nacionalinio teismo teisėjas tiria, kaip manoma, galimą teroro aktą trečiadienį. Manoma, kad įtariamasis veikė vienas.

„Tyrimas tęsiamas darant logišką prielaidą, kad tai galėjo būti teroro aktas, tačiau kol kas esame tik pradiniame etape ir svarstome visas galimybes”, – sakė Ispanijos vidaus reikalų ministras Fernando Grande-Marlaska, policijai baigus kratą įtariamojo namuose.

Įtariamasis yra Maroko pilietis, neturintis teistumo Ispanijoje ar kitoje šalyje, pranešė Vidaus reikalų ministerija. Grande-Marlaska pridūrė, kad valdžios institucijos jo nesulaikė kaip galimo radikalių judėjimų dalyvio.

Įtariamasis yra 25 metų Yassinas Canhaa. Vienas Ispanijos policijos pareigūnas, tiesiogiai susijęs su tyrimu, sakė „The Associated Press”. Jis prašė neviešinti jo pavardės, nes tai yra nacionalinė policijos politika.

V. Orbanas teigė, kad jam asmeniškai skaudu dėl to, kaip ES gąsdina savo narę Vengriją. Tačiau jis neabejoja, kad Vengrija liks ES dalimi, nes nuo to priklauso jos ekonominė gerovė. Vis dėlto labai sunku, kai ES vadovybė jus stumdo. V. Orbanas sako, kad jam asmeniškai labai sunku bendrauti su ES biurokratija, tačiau jis privalo tai daryti, nes tai atitinka šalies nacionalinius interesus.

„Viskas, kas bloga per pastaruosius 30 metų Europos istorijoje, yra susiję su Briuseliu”, – sakė ministras pirmininkas. Jie turi demonizuoti Vengriją, nes jei Vengrijai kas nors pavyks, tai sukels abejonių dėl ES politikos ir ideologijos teisingumo.

„Man nelengva ten važiuoti ir dėl visko būti bastūnu”, – sakė jis apie savo nelengvus santykius su Briuseliu. V. Orbanas sakė, kad jei norite būti politikas, kuris yra pasiryžęs priešintis jiems iki galo, jums reikia turėti plieninį stuburą ir daugiau galvoti apie tai, ką sako jūsų rinkėjai, o ne apie tai, ką apie jus galvoja jūsų oponentas.

Jis sakė, kad konservatorių lyderiai, siekdami sėkmės, dar gerokai prieš rinkimus turi sudaryti koalicijas iš skirtingų rinkėjų blokų ir įtikinti juos, kad tokių konservatorių lyderių pergalė bus ir jų pergalė.

Negalima būti droviam, atsargiam ir apskaičiuojančiam. Reikia veikti drąsiai, vadovauti žmonėms įtikinimo galia. Be to, reikia gauti turtingų konservatorių, kurie yra pasirengę investuoti į įvairias iniciatyvas, pavyzdžiui, žiniasklaidos tinklų kūrimą, paramą. Be to, reikia įtraukti konservatyviąją inteligentiją ir įtikinti ją norimų pokyčių „gilumu”.

V. Orbanas teigė, kad per 2010 m. rinkimus, kurie atvedė jį į valdžią, jis suprato, kad Vengrijos žmonės mirtinai pavargo nuo kairiųjų politikų, kurie sugriovė šalies ekonomiką. Jis sakė, kad „Fidesz” partija į rinkimus ėjo su vieninteliu šūkiu: „Užteks!”

Paklausiau ministro pirmininko, kuris yra kalvinistas, kiek jis įsitikinęs, kad Vakarų civilizacijos atgimimas priklauso nuo krikščioniškojo tikėjimo atkūrimo.

„Krikščionybės negalima atgaivinti politika”, – sakė jis ir pridūrė, kad tikėjimas visada kyla iš širdies. Tačiau V. Orbanas pabrėžė, kad jei krikščionys neatsibus ir nesipriešins kultūrinėms tendencijoms, kenkiančioms tikėjimui, jis paprasčiausiai išnyks.

„Pagrindinė viltis šiandien yra stačiatikybė”, – sakė jis. – Jie nesiginčija, jie tiki. Ir mes [protestantai ir katalikai] nuolat ginčijamės.”

Orbanas ortodoksus pavadino „svarbiausiu krikščionių rezervu” Vakaruose ir suteikė jiems galimybę atkurti savo religines tvirtoves. (Vėliau paklausiau ministro pirmininko: „Ar žinai, kad esu stačiatikė?” Jo akys išsiplėtė. „Tikrai? O aš maniau, kad esi katalikas!”

Kalbėdamas apie apgailėtiną religijos padėtį Vengrijoje, kur labai mažai žmonių eina į bažnyčią, premjeras sakė: „Neturime iliuzijų dėl to, kas esame. Vis dėlto, jei Europa nori išlikti, ji turi grįžti prie tikėjimo, sukūrusio šventą tvarką, kuria remiasi jos civilizacija, – sakė V. Orbanas.

„Mano analizė rodo, kad per pastaruosius trisdešimt metų sukurta socialinė struktūra visiškai prieštarauja žmogaus prigimčiai”, – sakė jis. – Ji neišvengiamai žlugs ir belieka tikėtis, kad tai netaps Armagedonu.

Jei lyčių ideologijos hegemoniją ir kitas progresyvizmo beprotybės apraiškas pavyks greitai panaikinti, „grįžimas prie tradicijos bus daug greitesnis, nei galime įsivaizduoti. Tačiau pirmiausia turėsime juos sutriuškinti politiškai.”

Tęsdamas pokalbį apie religijos ir politikos sąsajas, V. Orbanas sakė, kad nesupranta, kaip galima būti konservatyviu politiniu lyderiu ir nebūti tikinčiu žmogumi. Pasak jo, neatsitiktinai Vengrija, Slovakija ir Lenkija pirmauja kovoje už tradicinių vertybių apsaugą Europoje. Jie yra ta Europos dalis, kurią mažiau paveikė pražūtingas modernizmas.

Premjerą pertraukė jo vyriausiasis politinis patarėjas Balazsas Orbanas (ne giminaitis), kuris sakė: „Be tikėjimo politika tampa baisi. Jei nėra tikėjimo, neįmanoma sukurti žemiškojo rojaus”.

Ministras Pirmininkas sakė, kad politikai gali užtikrinti žmonėms geresnį materialinį gyvenimą, bet ne jų pareiga užtikrinti žmonėms laimingą gyvenimą.

Trumpai kalbėjomės apie jo vizitą Romoje, kur jis atidavė paskutinę pagarbą buvusiam popiežiui Benediktui XVI. Orbanas sakė, kad Vengrijos kalvinistai pripažįsta, jog katalikybė yra labai svarbi krikščionybės ateičiai ir kad jei Katalikų Bažnyčia yra silpna, tai yra blogai visiems krikščionims. Jis grįžo prie religinio atgimimo svarbos civilizacijos atgimimui klausimo ir sakė, kad būtent dėl to jam patinka lankyti religinius lyderius visur, kur tik nuvyksta.

Mūsų pokalbis baigėsi Orbanui išvedus visus į balkoną, iš kurio atsiveria vaizdas į miestą. Jo biuras įsikūręs buvusiame karmelitų vienuolyne, iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Dunojaus perlą, kaip vadinamas Budapeštas.

Buvo malonu stebėti, kaip premjeras su matomu malonumu užsienio svečiams rodė pagrindines sostinės įžymybes, esančias apačioje. Galima įsivaizduoti, kad visi vyriausybės vadovai yra patriotai, tačiau nemanau, kad nuo R. Reigano laikų mačiau politiką, kuris taip ryškiai spinduliuotų meile savo šaliai.

Tačiau tai kitokio pobūdžio meilė. Reigano meilė Amerikai buvo meilė kaubojaus, stebinčio saulėlydį virš savo rančos, kai jo širdis prisipildo šilumos ir dėkingumo šviesos. Orbano meilė Vengrijai man priminė įžūlaus gatvės kovotojo meilę, kurio skruostai paraudonuoja nuo kraujo pliūpsnio, kai jis ruošiasi skubiai ginti savo šeimą.

Čia yra jauno Viktoro Orbano nuotrauka, daryta 1989 m. Jame jis sako kalbą, nuo kurios prasidėjo jo politinė karjera. Būdamas studentų lyderis, jis buvo pakviestas pasakyti kalbą per buvusio ministro pirmininko Imre Nagy ir kitų penkių 1956 m. sovietų nužudytų asmenų laidotuvių ceremoniją.

Savo kalbą jis pasakė tuo metu, kai Vengriją vis dar valdė Komunistų partija. Jaunasis Orbanas pareikalavo išvesti sovietų kariuomenę iš šalies ir pažymėjo, kad dabartinės vyriausybės vadovai, stovėję prie žuvusių didvyrių karstų, atstovauja tai valdžiai, kuri juos nužudė. Tokio žmogaus nelengva įbauginti.

 

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Naujienos iš interneto