Vytautas Jucius: toliau taip nebegalima

2015, sausio 18, 12:01 | kategorija LPT | 1 atsiliepimas | peržiūrų 559 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlisPradėjus dirbti Seimo nario padėjėju, Vytautą Jucių labiausiai nustebino apgautų žmonių nesibaigiantis srautas. „Visi žinome, kad paprastą žmogų apgaudinėja ir darbdaviai, ir valdžia, netgi teisėsaugos pareigūnai. Bet niekada nemaniau, kad apgautųjų tiek daug“, – sako Remigijaus Žemaitaičio padėjėjas ir bendražygis Vytautas JUCIUS.

Apgautųjų ir apvogtųjų srautai

Ateina ruduo, ir į priėmimą ima rinktis statybų darbininkai. Kvalifikuoti žmonės, bet darbų jiems nebėra – sezonas pasibaigė. Atleisdamas ir darbo, darbdavys pažadėjo su visais atsiskaityti, bet praeina savaitė, kita, o pinigų kaip nėra, taip nėra. Apgautieji paprastai skambina telefonu, bet iš darbdavio sulaukia vis to paties atsakymo: „Pinigų dar nėra, tuoj bus, pakentėkite dar“.

– Ir taip – kiekvieną rudenį, – sako Vytautas. – Ši situacija nesikeičia jau daugelis metų. Darbdavys nė nesiruošia atsiskaityt. Jo išskaičiavimas ciniškas ir gudrus: norėdamas atgauti uždirbtus pinigus, apgautas darbininkas turės kreiptis į teismą. O iš ko jis samdys advokatą, jeigu sėdi be algos ir nebeturi iš ko šeimai nupirkti duonos? Pats vienas ieškiminio pareiškimo tikrai neparašys. Kas žmogui lieka? Likti apgautam arba eiti pas mus. Dažniausiai žmonės su darbdaviu būna kalbėję tik telefonu, o žodinių pažadų prie bylos neprisegsi. Mes jiems patariame pradėti susirašinėjimą registruotais laiškais, ir vos tik jų vardu parašome pirmąjį oficialų laišką, darbdavys paprastai pasiduoda ir atsiskaito. Užtenka suteikti juridinę pagalbą, ir darbdavys išsigąsta, nelaukia, kol prasidės teismai.

Viskas taip paprasta?

– Taip, situacija labai paprasta, – sako Vytautas. – Darbdavys žino, kad teisme bylos niekaip nelaimės. Jis turės sumokėti darbininkui ne tik už dirbtą laiką, bet ir už tą laiką, kai delsė atsiskaityti. Šiuo atveju įstatymas darbininko pusėje. Tačiau įstatymą reikia žinoti, reikia mokėti juo pasinaudoti. Arba samdyti juristą. Gudrus darbdavys žino, kad tai – ne kiekvienam, todėl surizikuoja dar sykį nuskriausti žmogų. Juodas cinizmas. Nuskriaustiems žmonėms mes visada patariame: jeigu praradote darbą, tai bent nepalikite be paskutinės algos, nenuleiskite rankų. Neturit iš ko pasamdyti juristą – ateikit pas mus. Mūsų pagalba nemokama.

Pareigūno klasta pavojinga

Vytautas prisimena, kaip vieną statybų darbininką sumedžiojo policijos pareigūnas. Neturėdamas žiemą darbo, tas darbininkas sutiko apdailos darbus viename name atlikti ir nelegaliai. Užsidirbs pinigų – važiuos į Norvegiją. Toks buvo jo planas. Ir štai betinkuojant sienas užklumpa policijos pareigūnas. Kartu su uždarbiavusiu statybininku buvo ir jo draugas bedarbis. Darbininkas savo draugą bedarbį tą dieną pavaišino cigaretėmis, pasiuntė į parduotuvę parnešti alaus. Tas lyg norėdamas atsilyginti ėmė trintis aplink. Girdi, kad jau davei užrūkyti, aš tau sumaišysiu košę… Taip juos abu pareigūnas ir užklupo.

Aptiktas nelegalus darbas – rašomas aktas, imami pasiaiškinimai. Viską surašo policininkas, o tiedu daug nesukdami galvos su viskuo sutinka. Vienas – kaip nelegalus darbininkas, kitas – kaip liudytojas. Taip jie įsivaizdavo situaciją.

O po to darbininkas gauna kvietimą į teismą ir vos nepraranda žado. Pasirodo, tai jis yra darbdavys, nelegaliai samdęs sau padėjėją! Už tai tariamas darbdavys atsilyginęs tai alumi, tai cigaretėmis, tai pinigais… Visi kaltinimai surašyti, remiantis paties statybininko pasiaiškinimu, kurį jis pats ir pasirašė. Anas draugelis, pasirodo, irgi su viskuo sutiko, irgi pasirašė.

– Tada jis išsigandęs atbėgo pas mus, – prisimena Vytautas. – Situacija jam atrodė beviltiška. Lietuvoje legalaus darbo nėra, reikia važiuoti į užsienį, užsidirbti kelionei bent kelis tūkstančius, o čia pakvipo penkių tūkstančių litų bauda. Už ką? Už nieką, už tariamą nusikaltimą, už savo parašą, kurį jis padėjo po absurdiška pareigūno rašliava. Iš ko jis samdys advokatą, kokiais pinigais mokės būsimą baudą? Didesnio absurdo nesugalvosi.

Visgi nelaimė praėjo pro šalį. Užteko surašyti teismui normalų paaiškinimą, ir teisėja nutraukė bylą. Tačiau ji nustebusi klausė tų dviejų patiklių žmonių:

– Kodėl pasirašėte? Kam pasirašėt neskaitę?

To klausė ir Vytautas. O atsakymas buvo toks pat, kaip ir kitų valdžios apgautųjų:

– Na, juk tai teisėsaugos pareigūnas! O buvo jis toks mandagus, kalbėjo taip draugiškai… Sakė, mums nieko nebus, čia tik formalumas.

Apgaulės mašina

Žmonės dar tiki valdžia. Keikia, deda į šuns dienas, bet vis dėlto tiki. Vytautas tuo įsitikina kiekvieną sykį, kai į priėmimą ateina dar vienas valdininko apgautas žmogus. Šį sykį – ūkininkas. Dabar jis praras išmokas už pasėlius – iš viso apie 17 tūkstančių litų. Deklaravo miežius su žirniais, bet atvažiavo tikrintojai, miežių lauke nerado nė vieno žirnio. Už tai sankcijos skaudžios.

Kam jis deklaravo žirnius, jeigu sėjo miežius?

– Žemės ūkio specialistas taip patarė, – prisipažino ūkininkas. – Sako, už miežius gausi mažai, rašyk miežius su žirniais – bus visai kitas pinigas!

Žmogus patikėjo, taip ir padarė. Dabar atsakys jis – ne valdininkas.

– Po to su tokia bėda atėjo antras, trečias, šeštas valdininko suklaidintas žmogus, – prisimena Vytautas. – Supratome – vienas valdžios kvailys pasidarbavo kaip reikiant. Pavaizdavo geradarį – įklampino būrį žmonių. Tokią nesąmonę būtų pataręs kas kitas – niekas nebūtų paklausęs. Bet juk sakė valdžios žmogus ir dar specialistas! Jeigu žmogus nuo valdžios, tai jis beveik dievas.

Iš kur toks pasitikėjimas valdžia? Iš anų laikų užsiliko iliuzija, kad valdžia pasirūpins, kad valdžia už teisybę, kad valdžia – už paprastą žmogų?

– Nežinau. Aš ir pats apie tai galvoju. Kartais atrodo, kad visa ši didžiulė valdžios mašina tik tam sukurta, kad meluotų, apgaudinėtų, klaidintų ir stumdytų paprastus žmones, – svarsto Vytautas. – O tiems apgautiesiems ūkininkams dar pavyko padėti. Mes jiems patarėme pasėlius deklaruoti dar sykį, nurodyti, kad buvo pasėti miežiai su žirniais, bet žirniai nedygo. Žmonės patyrė nuostolių, jiems buvo pritaikytos nuoskaitos, bet jie neprarado visko.

Neteisybė – nuo viršaus

O pati pati valdžia?.. Ar apgaudinėja politikai? Ne kurdami fantastines rinkimų programas, kurių niekas neskaito, bet labai konkrečiai, žiūrėdami į akis?

– Taip, aišku, meluoja, – sako Vytautas. – Daugelis prisimename, kaip buvo naikinama Jucaičių gaisrinė. Mes ir kiti opozicijos nariai per rajono Tarybos posėdį siūlėme gaisrinės nenaikinti, paieškoti rajono biudžete šiek tiek pinigų ir išlaikyti tuos kelis ugniagesius. Tačiau rajono vadovai ramino: mes jiems surasime darbo, juk nuolatos vyksta judėjimas, atsiras vietų kitose gaisrinėse. Tai jie sakė ir per tarybos posėdį, žadėjo ir patiems ugniagesiams. Praėjo nemažai laiko, buvo ir to judėjimo, bet apgautiems žmonėms darbo neatsirado.

Vytautui kartais atrodo, kad mažesniųjų vadų savivalė vyksta su pačios viršūnės palaiminimu:

– Štai Šilalės autobusų parke, pasikeitus rajono vadovams, būdinai pasikeičia ir parko direktorius. Tai jau tradicija. Ir dar viena tradicija: kiekvienas direktorius būtinai kuria savo įstatymus ant darbininkų galvų. Štai sugalvojo vienas direktorius užskaityti tik tą darbo laiką, kai vairuotojas išvykęs į maršrutą. O kai jis sugrįžęs garaže remontuoja autobusą, tai jau kaip ir laisvalaikis. Taip nusprendė direktorius. Ir štai mes einame į tą savivaldybės įmonę, aiškiname administracijai, kad čia vis dėlto Lietuvos Respublika, kad čia tebegalioja Darbo kodeksas, kurio neatšauks nei meras, nei tuo labiau direktorius… O dabar leiskit paklausti: kodėl ujami žmonės eina pas mus, o ne pas savivaldybės vadovus? Jeigu įmonė savivaldybės, ir jeigu savivaldybės vadovai netoleruoja savivalės, tai kodėl darbininkai kreipiasi ne į juos?

Tikrai, juk turėtų eiti pas tuos, kurie išrinkti tarnauti žmonėms!

– Taip, aišku, žmonėms! – juokiasi Vytautas. – Niekada negirdėjau, kad prieš rinkimus būtų jie sakę: ateiname pasidalinti kėdžių, atsikratyti gerų specialistų ir vietoj jų į šiltas vietas susodinti savo kvailių! Argi prieš rinkimus jie kalbėjo balsiškiams: atimsim iš kaimo tvenkinį ir atiduosim savo partiečiui? Arba žadėjo Bilionių kaimui: vienam tokiam apsukriam žmogui netrukdysim šalia Bilionių perdirbti padangas ir leisti ant jūsų nuodingus dūmus?..

Apgautoji karta

Pats Vytautas – iš apgautųjų. Dar anais laikais ji baigė karo mokyklą ir sėkmingai pradėjo karininko karjerą. O Sąjūdžio metais metė tarnybą ir iš Rusijos grįžo į tėviškę. Tada jis išgirdo kvietimą statyti Lietuvą.

– Visi juk užsidegėm idėja kurti savo valstybę, – prisimena Vytautas. – Na, jeigu valstybė, tai ji turės ir kariuomenę. O juk aš – karininkas, turiu šiokios tokios patirties. Pasijutau reikalingas.

Vytautas netgi laikė egzaminą. Egzaminavo toks naujokėlis lietuviškais antpečiais. Parodė minosvaidį, klausia patyrusio karininko:

– Kas čia yra?

– Plyta ir vamzdis.

– O kodėl ne minosvaidis? – nustebo egzminuotojas.

– Jeigu minosvaidis – kaip iš jo šausi?

– Įmesiu pro čia miną ir šausiu, – aiškina naujokėlis.

– O kaip pataikysi? Kur taikiklis, kur kiti priedai?..

Tą juokingą egzaminą Vytautas, aišku, išlaikė. Kad jis taip gerai išmano minosvaidį, jam netgi pasiūlė dėstytojo darbą Lietuvos karo akademijoje. Bet pasakė iškart: karinio, laipsnio negausi.

– Be laipsnio, be buto, vien tik iš dėstytojuko algos Vilniuj niekaip negalėjau išsilaikyti. Supratau – aš čia nereikalingas. Tačiau mano atvejis nėra kažkuo ypatingas. Kiek tokių nereikalingų specialistų, žmonių netgi su moksliniais laipsniais turėjo išvykti į užsienį plauti lėkščių? Ar tik ne milijonas?

Valdžia tampa bejėgė

Negi tikrai? Visagalė valdžia, kuri gali bet kam sugadinti gyvenimą, tampa bejėgė?

– Taip, – sako Vytautas. – Kada reikia pasidalyti šiltas vietas ir vietoj gero specialisto pasodinti lojalų kvailį, tada ji, aišku, galinga. Bet kada prireikia išspręsti kokį paprastą klausimą, tada paaiškėja, kad nėra kam. Štai ateina žmogus ir sako, kad jis prarado išmoką, nes trimis dienomis per anksti pardavė bulių. Po naujųjų metų būtų palaikęs du mėnesius – būtų gavęs išmoką dar už metus. Man pasidarė įdomu, kaip čia yra. Juk ir aš – šioks toks ūkininkas, kartu su žmona turim šeimos ūkį.

Ar tikrai gaučiau išmoką dar už vienus metus, jeigu bulių po naujųjų palaikyčiau dar du mėnesius? Klausiu seniūnijoje. Man atsako: jokiu būdu! Išmoką pernai gavai – šiemet jau nebegausi. Rajono savivaldybėje atsako ne taip kategoriškai: lyg ir turėčiau gauti… Tada rašau į Žemės ūkio ministeriją. Ateina atsakymas: taip, išmoką gausiu ir už šiuos metus, jeigu bulių palaikysiu po naujųjų metų dar 60 dienų. Tai va, rajone į tokį paprastą klausimą atsakyti jau nėra kam.

Kaip tai nėra? Negi rajone nebeturim kvalifikuotų žmonių?

– Yra ir protingų, ir kvalifikuotų, bet jie pamažu stumiami nuo valdiško darbo. Rajone įsigalint vienpartinei sistemai, kuomet siekiama užimti visus bent kiek svarbesnius postus, lojalumas pakeičia gebėjimą dirbti. Štai imamos švietimo įstaigos, direktoriais parenkami savo grupuotės žmonės, paskui bus keičiami direktorių pavaduotojai, ateis eilė ir paprastiems mokytojams. Dar galim sulaukti laikų, kai visos valdiškos vietos bus paprasčiausiai paveldimos tarsi kokioj Vidurinėj Azijoj. Kalbu rimtai, nei kiek nejuokaudamas, – tikina Vytautas.

Bet juk yra viešieji konkursai, atrenkami nugalėtojai!

– Taip, būna konkursai, bet iš anksto juk aišku, kas juos nugalės. Ne patys gabiausi, ne labiausiai patyrę, bet lojaliausi partinės grupuotės tarnai. Ir tarnaus jie grupuotei – niekam kitam. Rajone pradėta kurti vienpartinė sistema nėra panaši į tą, kurią dar prisimena mano kartos žmonės. Ana sistema turėjo hierarchiją, žemesniosios grandys buvo kontroliuojamos aukštesniųjų, o čia susidaro nekontroliuojama situacija. Mero nepaskųsi premjerui – skundas sugrįš į savivaldybę. Seniūną gali apskųsti administracijos direktoriui, bet jeigu jie abu – iš tos pačios grupuotės?

Įtikti grupuotei pasidaro svarbiau, negu mokėti dirbti. Lojalumas vietoj kvalifikacijos – labai pavojinga tendencija. Įsivaizduokim rajoną kaip vieną didelį ūkį. Ar tokį ūkį galėsim tvarkyti be jokio išmanymo? Juk išmanymo reikia visur – ir pačioje savivaldybėje, ir seniūnijose, ir mokyklose, ir ligoninėse, ir visose kitose įstaigose. Susodinkim lojalius kvailius vietoj gabių specialistų – ir kaip ta sistema veiks? Kaip suksis valdžios mašina, jeigu vietoj kvalifikuotų valdininkų sėdės tuščiagalviai valdžios pataikūnai? Kvaili, bejėgiai, užtat lojalūs!

Toliau nebegalima

– Ar yra žmonių, kurie dar tiki viešaisiais konkursais? – klausia Vytautas. – Ar tiki kas nors, kad kuriami projektai, kurie reikalingi rajonui, o ne rangovams? Kad statoma ir remontuojama už pačią mažiausią kainą? Kad yra atrenkami patys geriausi pasiūlymai? Štai prie Bilionių bus įrengta slidinėjimo trasa. Dar tik suformuotas žemės sklypas, jis net neišnuomotas, bet aplink visi žino, kas tą konkursą laimės, kas išnuomos žemę, kas įrenginės slidinėjimo trasą. Girdėjau, jau ir darbai pradėti. Viešieji konkursai – tai anekdotas. Visai nejuokingas, bet anekdotas.

Ar taip ir kitur, ar tik pas mus, Šilalėje?

– Atvažiuoja žmogus nuo Varnių ir sako: pro mano namus veda kanalizacijos trasą, bet mano namo nejungia. Yra net šulinėlis prijungti, bet nejungia vis tiek. Girdi, nėra nuolydžio… Rašome laišką rangovui, ir kas po to seka? Nespėja žmogus sugrįžti namo, o darbai jo kieme pradėti. Vadinasi, priklausė pagal projektą. Dabar toks klausimas: jeigu rangovas valdžioje neturėtų priedangos, argi jis rizikuotų pats vienas savavališkai keisti projektą? Aišku, pas mus, kur viena grupuotė rajoną doroja jau dvidešimt metų, viskas labiau sukarikatūrinta. Bet ir tai, kas atsitiko prie Varnių – jokia išimtis.

Prie Varnių?.. Bet juk Varniai – ne mūsų rajonas!

– Taip, ne mūsų. Kaip ir Jurbarkas, Tauragė ar Klaipėda, – šypsosi Vyrautas. – Sužinoję, kad čia dirba toks keistas Seimo narys, kuris neatstums nei vieno, pas mus pradėjo važiuoti žmonės iš tolimiausių rajonų. Ir tikrai nei vieno dar neatstūmėme. Galėjom – padėjome. Turiu pasakyti, nuo to apgautųjų srauto kartais pasijunti bejėgis.

Bejėgis? Žmonės važiuoja pas juos kaip pas mesijus, o Vytautas kalba apie bejėgiškumą?

– Taip, mes galim padėti vienam, antram ir trečiam. Prisipažinsiu – tikrai malonu pagelbėti žmogui.paveikslėlis Išsprendi kitam problemą, ir pats pajunti palengvėjimą. Manau, ir Remigijus kažką panašaus patiria. Juk visi esame taip sukurti, kad malonu padėti draugui, kaimynui ir visai nepažįstamam žmogui. Tačiau, ką bedarytume, apgautųjų srautas nei kiek nemažėja. Sistemos klaida, o mes taisome pasekmes. Štai ir galvoju: ar tai, ką mes darome, yra tikrasis sprendimas? Juk reikėtų stabdyti pačią apgaulės mašiną. Suprantu, tai ne vieno ir ne dviejų žmonių darbas. Pats laikas visiems apie tai gerai pagalvoti. Mūsų žmonės įgąsdinti, jie bijo ir dėl savęs, ir dėl savo vaikų, bet aš nemanau, kad jie nebeturi jėgos ir savigarbos. Mes dar galim įveikti cinizmą. Ne, aš tikrai nemanau, kad mūsų rajonas beviltiškas.

„Padėjęs žmogui išspręsti problemą, visada pajuntu palengvėjimą, – prisipažįsta Vytautas. – Mes visi taip sutverti, kad norim padėti draugui, kaimynui ar nepažįstamam žmogui. Aš dar norėčiau, kad apgautųjų ir nuviltųjų srautas pagaliau nustotų didėjęs“.

petrasdargis.lt

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

1 Atsiliepimas

  1. Vilgirdas says:

    Ačiū. Tačiau – ar akli buvote? Juk visus 25 metus gyvename, legaliai valdomi vagių ir grobikų! O kas priėmė prioritetinius įstatymus PIRMOSIOMIS NEPRIKLAUSOMYBĖS SAVAITĖMIS apie tada dar aukščiausiosios tarybos narių atlyginimus, išeitines pašalpas etc. O GAL JAU LIETUVĖLĖ TURI ĮSTATYMĄ, KURIS DRAUDŽIA ĮSTATYMDAVIUI DIDINTI SAVO ALGAS IR KITAS „PAŠALPAS“ ????? A?
    Va todėl kas tik įstengia, tas vagia, grobia, „pasiima“: „Žalgirio“ varžybos pavogtos, nes transliacija parduota vagiui (to titulo savininkui viasatui prieš 3 metus raštiškai parašiau 3 punktus jų vagysčių ir – TYLU!), visokie topšopai kiša mėšlą ar bent jau pusmėšlį internete – ir nieko! TAI KAS TADA YRA TERORAS????

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top