Žmogaus vertės matas, arba apie individualumą

2011, sausio 31, 13:43 | kategorija Ideologija | atsiliepimų (11) | peržiūrų 3 536 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Vartojimo propaganda sukuria žmonėse nepilnavertiškumo kompleksą – norisi visko kas siūloma, bet tą riboja finansinės galimybės. Žmogus aria nuo ryto iki vakaro, kad įsigyti tą, ar kitą daiktą ir staiga supranta, kad laukti teks dar ganėtinai ilgai – tiesiog jo atlyginimas per mažas, kad pagreitinti šį procesą. Jis pasijaučia mažas ir niekingas, matydamas, kaip gatvėse čiuožia prabangūs automobiliai, kai tuo tarpu jis pats negali įsigyti net gerokai pigesnio. Socialinė atskirtis padidina šiuos pojūčius.

Bet čia į pagalbą ateina bankai su savo kreditų sistema. Pasiūlymas kaip tik laiku – žmogus paskaičiuoja kiek jis šiandien išleidžia savo ūkio reikmėms ir perka tai ką numatęs. Jei reikės jis apribos savo kitus poreikius vardan šito.. vienintelio. Šiam kartui žmogus nuslopino savo nepilnavertiškumo kompleksą, kuris faktiškai yra siejamas su žodžiu turėti ir kuris aptariamo žmogaus akyse yra tiesiogiai susijęs su jo paties verte. Turiu – esu daugiau vertas.

Nesvarbu, kad tas turėjimas tik sąlyginis, juk kol neišmokėta skola bankui, žmogus turi tik skolą. Svarbu įvaizdis – juk nauju automobiliu važiuoja jis, o ne bankas. Naujame bute gyvena irgi ne bankas. Būtent įvaizdžio formavimo ir vartotojiškumo diegimo sistema ir padeda bankams įsidėti į kišenę ištisas valstybes, nekalbant apie atskirus individus. Gyvenimas skolon tiesiogiai susijęs su individualios laisvės samprata. Tačiau ši individuali laisvė nesuteikia ekonominės laisvės. Tai laisvė tik pasiskolinti ir nusipirkti.

Kadangi visur aukštinama individualių savybių sistema ir individo asmeniniai pasiekimai būtent finansinėje plotmėje, tai yra, kai individo vertė lygi jo galimybei turėti, arba kalbant paprastai „Kiek turiu, tiek ir esu vertas“, tai nereikia stebėtis kad galų gale individas pradeda koncentruoti dėmesį tik į save ir į tai, kiek jis turi, bei kiek galėtų turėti, jei tam netrukdytų.. kažkas (sakysim netikusi žmona, ar vyras, ar vaikai – esami – būsimi). Vaikai didelis trukdis asmeninei gerovei, jiems reikia labai daug ką paaukoti iš to, kas laikoma vertingu individualios laisvės propaguotojams. Tai ir asmeninės laisvės apribojimai ir suprantama finansinės išlaidos, ir papildoma atsakomybė už naują šeimos narį.

Čia susikerta du dalykai – įstatymų apibrėžta privaloma asmeninė atsakomybė už savo vaikus ir asmeninė laisvė, kuri dažniausiai apibrėžiama, kaip malonumų paieška. Atsakomybė ir laisvė (malonumai).
Kai kas galėtų paprieštarauti, kad asmeninė laisvė nėra malonumų paieška, bet tada panagrinėkime kas tai yra individuali laisvė.
Laisvė, tai individo laisvas pasirinkimas įstatymais nedraudžiamoje veiklos erdvėje veikti tai, ko neriboja asmeninės galimybės. Ką vadinsime asmeninėmis galimybėmis?

Manyčiau, kad tai tie dalykai, kuriuos mums suteikė gamta – tai mūsų pojūčių sistema ir tie įgyti dalykai, kuriuos mums išlavino šeima bei aplinka – mūsų fantazija ir mūsų poreikiai. Yra būtinieji poreikiai , kurie susiję su išgyvenimu ir egoistiniai. Būtinieji tai maistas, apranga, stogas virš galvos. Visi kiti egoistiniai. Malonumai priskirtini prie egoistinių ir gali būti bet kokie.
Čia galima būtų dar pratęsti, bet ne toks šio straipsnio tikslas, tad ir neapsistosime ties tuo.

Ką pasirinks dauguma, atsakomybę, ar laisvę veikti ką nori (leidžiamose ribose)? Manau atsakymas labai aiškus, juolab, kad niekur nėra reglamentuota katras iš šių dviejų pasirinkimų moralus, o katras ne – kuris siekiantis gėrio, o kuris atvirkščiai nemoralus.
Abu lygtai moralūs, bet abiejų labai skirtingas poveikis visuomenės raidai. Tiesiog priešingai skirtingas. Jie skiriasi, kaip Gėris ir Blogis.
Laisvė pasireiškia kaip demografinės padėties blogėjimas, visuomenės demoralizacija ir emigracijos didėjimas.

Ir kodėl taip yra, juk laisvė yra tai, ko mes per tokius vargus siekėme, o gavome laisvę nuo bet kokių moralinių įsipareigojimų, laisvę nuo pareigos tėvynei, laisvę nuo atsakomybės prieš šeimą, laisvę nuo visko kas susiję būtent su pareiga ir atsakomybe. Ką laimėjome? Mažiau nei nieko, nes tik pareigos ir atsakomybės santykis su mūsų vidiniu aš gali duoti tikrą laisvę.
Visa kita bus tik surogatas, propaganda skirta sugriauti mūsų visuomenės ir tautos pamatus, priemonė sugriauti mūsų vidinį darnos pojūtį. Paprasčiausia vidinė anarchija individo sąmonėje, kai jis leidžia sau daryti viską, ko nedraudžia įstatymai, tačiau visiškai nesuvokia prie ko tas priveda.

Sakysite o kas čia tokio, juk normalu elgtis taip, kaip nedraudžia įstatymai? Taip, normalu jei priimsime už tiesą tai, kad normalu nužudyti negimusį kūdikį, normalu tai, kad tauta baigia išsivažinėti po pasaulį, normalu tai, kad lietuvaičiai geriau moka anglų kalbą nei gimtąją, normalu tai, kad bedarbiai moka mokesčius, jei nesiteikia registruotis darbo biržoje, arba jei juos iš ten išmeta. Normalu tai, kad dabar darbo biržoje net profesoriui gali pasiūlyti valytojo darbą.
Normalu net tai, kad Lietuvos skola per 20 metų išaugo iki 36 milijardų litų ir kad kiekvienas gyventojas nepriklausomai nuo jo pajamų dabar skolingas užsienio valstybėms 11 200 lt. Kiekvienas!!! Net tas, kuris neturėjo nieko bendro su tomis skolomis ir nieko iš to tiesiogiai negavo.
Normalu tai, kad motinas pasinaudojusias įstatymų spragomis sodina į kalėjimą, bet niekuo neįsipareigoję jaučiasi tie, kas kūrė tuos įstatymus ir tas spragas padarė.
Normalu, kad net esant kelioms aukoms pedofilijos byloje iki šiol nerasta jokių įtariamųjų.
Normalu tai, kad pensininkai už šilumą bute dabar gali mokėti daugiau, nei gauna pensijos.
Normalu tai, kad Teisėtumas iki šiol neturi nieko bendro su Teisingumu.

Įdomu iki kada tai bus skaitoma normaliu dalyku? Iki kada eisime ant propagandos pavadėlio galvodami tik apie savas laisves ir teises, ir pamiršdami, kad gerai galime gyventi tik tada, kai šalia gerai gyvens kiti.

Ir gyvendami savo siaurų interesų pasaulyje mes nematome to, kas mus supa, kol tai tiesiogiai nepaliečia mūsų pačių.. Ir tada staiga atsibundame – juk tai NETEISINGA! Tai neteisėta! – Ir štai čia darome klaidą, – taip, tai neteisinga, tačiau visiškai teisėta – kol tai nebuvo palietę mūsų pačių – tol tai mums net neegzistavo, nes rūpinomės TIK savo asmeninių laisvių ir troškimų siekimu, savo poreikių tenkinimu. Kitaip sakant malonumų paieška. Ir buvome apgauti, kaip ir visi kiti. Nes nėra jokios individualios laisvės, kol mes gyvename visuomenėje ir šeimoje. Tik to dauguma nesuvokia, kol neatsitinka kažkas, kas sugriauna iki tol įprastą pasaulį, pavyzdžiui: darbo praradimas.

Tai štai, kada mūsų sąmonėje ta propagandinė laisvė bus išstumta tokių sąvokų, kaip pareiga šeimai, įsisąmoninant, kad šeima visiems žmonėms tai jų tvirtovė, jų pirma ir paskutinė priebėga, pirma ir paskutinė paguoda, ir todėl tie, kurie griauna savo šeimą pasiduodami minutės impulsui arba vidinės laisvės troškimui, o gal apskritai ignoruodami kitų šeimos narių teisę į saugumą šeimoje, yra verti tik pagailos, nes griauna tikrą vertybę, kuri tik viena iš tiesų turi šiame gyvenime kažkokią vertę. Ir ta vertė niekuo neišmatuojama, tai vidinis poreikis jausti kitą artimą žmogų ir poreikis, kad tas kitas jaustų tave. Tą gali duoti tik šeima ir už jokius pinigus, jokias individualias laisves to nenusipirksime

Dievo dovana neperkama, neparduodama ir apskritai neįkainojama. Ir ją galima įgyti ir išlaikyti tik atmetant individualios laisvės modelį, tiesiog išmetant jį iš savo mąstymo. Tai piktojo genijaus sukurtas modelis, skirtas visuomenės ir šeimos skaldymui, per tai prieinant prie jau niekuo neapsaugoto individo tiesioginės kontrolės. Tiesiog individas nebetenka pagrindo, kurį jam suteikdavo šeima, ilgaamžės tradicijos, protėvių žinios. Ir likus be to skydo lengvai perimama jo kontrolė, skatinant jo lengviausiai sužadinamus jausmus – malonumas čia ir dabar.

Vartotojų visuomenė – tai individualia laisve pagrįstas sambūris žmonių, tarpusavyje susijusių tik ekonominiais ir įstatymų apibrėžtais saitais. Žmogiškumas čia tampa atgyvena.

Individuali laisvė – tai virusas, skirtas išblaškyti visuomenę į atskirų individų sambūrį saistomą tik įstatymų ir atmetant bet kokį žmogiškumą. Mūsų protėviams nereikėjo jokių rašytinių sutarčių – užtekdavo pasakyto žodžio. Štai kur tikroji laisvė – duoti savo žodį, saistomą tik savo įsipareigojimo jį ištesėti. Niekas kitas tavęs negali priversti to padaryti tik tu pats. Tik tu pats laisvas pasirinkti ar daryti tai, ar ne.

Ir tada tampa suprantama žodžių prasmė: „…iki kada mirtis mus išskirs“.

Šie žodžiai buvo sakomi pilnai įsisąmoninant jų prasmę ir tam nereikėjo jokių vedybinių sutarčių. Nes nebūdavo prileidžiama net mintis apie galimas skyrybas. Žmogus buvo laisvas sakyti tuos žodžius arba ne, bet pasakęs jautėsi už juos įsipareigojęs. Ir atsakingas prieš savo šeimą bei savo sąžinę. Todėl savo žodžio niekada nelaidydavo vėjais.

Tie, kas jaučia atsakomybę prieš savo šeimą ir yra tas pats visuomenės ir valstybės pamatas, nes tik dėka jų jis dar laikosi. Dėka tų, kurie pagal savo galimybes stengiasi gyventi kartu „…iki kada mirtis mus išskirs“

Valstybė gyvuoja ne dėka tų „demokratinių teisių ir laisvių“ – nieku gyvu – valstybė, visuomenė ir tauta gyvuoja tik dėka pareigingų ir atsakingų prieš savo šeimą žmonių, nes tik tokie žmonės gali pasirūpinti pačia valstybe. Tik tie žmonės, kurie dar nepasidavę bendrai individualių teisių ir laisvių srovei, dar gali susibūrę atstatyti pagarbą tam, kas šiandieną įnirtingai griaunama, tai šeimos institutui, pareigos ir atsakomybės sampratai. Ir visa tai griaunama pasitelkiant individualias laisves, vartotojiškumą, įvairias teises ir suprantama numenkinant pareigos, šeimos, Tėvynės, atsakomybės sampratas. Juk jos yra didžiausios kliūtys visuomenės skaldymui, todėl tai būtina ištrinti iš visuomenės sąmonės, pakeičiant užmaskuotu malonumų siekimu.

Ir jei pažiūrėsime į esamą padėtį, tas griovimas sėkmingai vykdomas, nes sužadinti žmoguje tuštybę, garbėtrošką, malonumų poreikį visai nesunku, jei pašalinti aukščiau paminėtas kliūtis.
Ir kai į šeimą pradedama žvelgti per individualios laisvės prizmę – šeima pasirodo besanti tik kliūtis asmeninės gerovės(malonumų) siekime. Individualių laisvių modelis duoti nemoko, moko tik imti, juk apie pareigas ir atsakomybę nešnekama, kalbama tik apie laisves ir teises.

Ir todėl siūlau pradėti nuo mažų dalykų, kurie tačiau suteiks žodžiams pareiga ir atsakomybė kitą prasmę. Maži dalykai tai tie, kuriuos galime atlikti savo namuose, bendraudami su savo vaikais. Pamirškime savo laisves ir tai, kad esame pavargę po darbų, prisiminkime, kad mūsų protėviai negailėjo, nei darbo, nei laiko, nei gyvybės tam, kad išsaugoti mums mūsų tėvynę, tam, kad mes galėtume vadinti save tauta, tam, kad bent kai kurie iš mūsų dar supranta, kas yra žodis pareiga ir atsakomybė už savo šeimą, Tėvynę.

Skiepykime savo vaikams tai, kas turi tikrą vertę, pasakokime jiems protėvių žygius, jų sakmes, legendas. Aiškinkime jiems, kad ne daiktai formuoja mūsų laimės pojūti ir ne pinigai yra laimė. Žmogus yra vertingas todėl, kad jis kažkam reikalingas, kad kažkas jo laukia namuose ir jis kažką tikisi namuose sutikti jo belaukiantį. Bet tikrai ne dėl to, kad jis turi daug pinigų ar yra įmonės direktorius.

Ateitis tai bendruovalda – o ne dabartinis karjeros modelis.

Žmogaus vertę apibrėžia tai, kiek jis gali duoti, o ne tai kiek jis gali nusipirkti ar pasamdyti. Todėl duokime savo vaikams tai, ką privalome duoti. Tai, ką jie galės duoti savo būsimiems vaikams. Tai ką mums davė mūsų protėviai ir ko dar nespėjo išblaškyti tie, kurie diegia visuomenėje individualių pasiekimų modelį – karjerizmą.

Jei norime, kad mūsų vaikai būtų teisingi – pirmiausia tokie turime būti patys. Turime jiems pavyzdžiu teikti protėvius, bet gyvas pavyzdys tai mūsų gyvenimas.

Duokime jiems savo žodį, kurį jie privalės perduoti savo vaikams ir gyvenkime taip, kad jie mumyse matytų tik pavyzdį. Kažkada buvo gyvas šūkis – Dievas ir Tėvynė. Dabar manau laikas prisiminti kitą – Šeima ir Tėvynė. Žodis Tėvynė reiškia tėvų žemė. Išsaugokime ją.

Arvydas Daunys

dalinkis!

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner

__________________________________________________________________

Atsiliepimų 11

  1. Sarmatas says:

    O prie kokių poreikių priskirti žinių siekimą?

  2. Arūnas says:

    Visiems mums reikalingas straipsnis, reikalingas susivokti, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba.
    Tik bendruovaldą (bendruomenė+valdymas) pakeisčiau bendrovalda(bendras+valdymas). Labai svarbi mintis, kad valstybė turėtų remtis ir skatinti ne individualų žmogaus egoizmą(pvz.:JAV), bet priešingai – turėtų skatinti žmonių bendadarbiavimą, savitarpio pagalbą, kas jau savaime suteikia saugumą, saugumo jausmą, laimės pojūtį (jei žmogus normalus). Yra tik iliuzija, kad kad žmogus gali būti nepriklausomas nuo kitų, nes tada nereikėtų valstybės. Tik iliuzija, kad žmogus gali gyventi vienas, nes dažnam net neateina į galvą, kad aplinka sukurta labai sunkiu mūsų tėvų ir protėvių darbu, kad ją reikia prižiūrėti, puoselėti, atstatyti, nes kitaip liks griuvėsiai, kad mes nematome tų sunkiai dirbančių „bemokslių“ vyrų plieno liejyklose, šachtose, miško kirtimo darbuose, jūrose ir kitur, sukuriančiuose tuos produktus, be kurių yra neįmanoma mūsų dabartinė civilizacija. Žinoma, tokie „bemoksliai“ nėra tinkami vyrai kai kurioms dabartinėms intelektualioms moterims ar „moterims“ :). Čia kaip tai kiaulei: – „man nereikia to ąžuolo, man tik gilių reikia“ … Todėl galima teigti, kad šiais laikais vyksta tam tikras dalies žmonių sulaukėjimas ir kvailėjimas, nekalbant jau apie sąžinę. Ko norėt, mokyklose nebeliko „moralų“ apie padorumą, sąžinę, Tėvynę, tautą. Nes esame „atvira“ visuomenė. O ką tai reiškia – niekas taip ir nepaaiškino, suprask kaip nori.
    Todėl šis straipsnis – geras priminimas, kad be idealizmo artėsim į pražūtį. Laikas susiimti.

  3. arvydas says:

    Manau žinių poreikis – tai smalsumas. Priskirtina prie egoistinių poreikių, nes žinojimas tai savotiškas malonumas. Iš kitos pusės – žinios būtinos išgyvenimui ir prisitaikymui.
    Reiškia turime atskirti žinias, kurias gauname, kaip gyvenimo patirtį natūraliu keliu – savaime, ir žinias, kurias įgyjame per savo smalsumą – būtent jų ieškodami, bet ne todėl, kad jos mums būtinos išgyvenimui.
    Toliau manau suklasifikuoti nėra sudėtinga.

  4. Sarmatas says:

    Vadinasi nėra taip paprasta su tai poreikiais. Kai pradedi gilintis, pasirodo, kad negali vienareikšmiškai suklasifikuoti. Kai kas sako, kad viskas daroma iš egoizmo, altruizmo nėra. Gal tiksliau būtų poreikius klasifikuoti į būtinus (čia kaip ir straipsnyje) bei primestinius (kurie yra skatinami egoizmo pagrindu). Dar yra kūrybiniai poreikiai. Manau, straipsnis turėtų sukelti diskusijas ir priversti visus pagalvoti. Ir su laisve nėra taip paprasta, kaip dėstoma straipsnyje. Čia daugiau toks stereotipinis supratimas. Kobe laisvės samprata išdėstyta gana suprantamai. Yra valios laisvė ir laisvė rinktis. Tikra laisvė baigiasi mūsų juslėmis.

  5. Al. says:

    O kodel norite kad valstybe rupintusi zmonemis?Ce iteikta psichologine propoganda kuria norima zmogu atpalaiduoti ,kad jis nieko neveiktu ir atsipalaiduotu nes uz ji padarys kominizmas demokratija valstybe ,europos sajunga.Zmonys sudaro valstybe ir valstybes laisve tai yra tu zmoniu laisve ju samoniai,tobulinti save,pazinti tiek sita tike kita pasauli,laisve pazinimui tikrom ziniom isminciai ir mokymuisi,o ekonomines ir kitos laisves tik isorinnes kurios nukreipia nuo pamatiniu vertybiu,ir iskreipia.Galima sakyti kad tam tikru zmoniu itaka iskreipemos pagrindines savokos,MEILES,LAISVES,PASIAUKIJIMO,DRASOS,VYRO,MOTERS SEIMOS,TAUTOS,VERTYBIU,DIEVOS,ir kitos kurios yra pamatas pacios zmonijos.Todel savokas gryninti butina.Toliau kalbant apie laisves savoka,laisve tai visu pirma nuo aistru,noru ir geismu,nuo visu zalingu iprociu nuo visasaediskumo,kaip sakant kuo didesne laisve zmogui nuo jo ego,ir kuo didesnis atsidavimas altruizmui tada dalinai zmogus turi laisve,laisve isreiksti savo aukstesne prigimti,laisve augti jo samoniai,tada laisve jam prieiti prie vienos ar kitos medziagos prie vieno ar kitos mokymo,mokslo ar religijos.Ir laisve jam tas mintis issakyti tiems kurie pasirenka,ta mokyma ar informacija o ne iteigineti ivairiausias budais.

  6. Sarmatas says:

    Tikra laisvė baigiasi mūsų juslėmis. Toliau prasideda pasirinkimas. Mes laisvi tik rinktis rinktis iš to, ką mums siūlo. Ir čia svarbu tinkamai pasirinkti. Ar visi žino, kaip tą daryti?

  7. Al. says:

    Sarmatai jai turi minciu tai jas ce ir pateikiamia.

  8. Jaunius says:

    Manyčiau, kad žinojimą pačiam reikia susirasti. Minčių, kad ir čia, yra daug. Kobistas Zaznobinas sako, kad suprtimas ateina su doros lygiu. Kiekvienas žmogus arba evoliucionuoja arba degraduoja.

  9. jonas says:

    klastinga destrukcija-kaipos kremline neo-okuopacija-eda ir musu-patyrusiu koovotoju-dvasia-todel ilgiau zvelkime i lietuvio vidine istverme-kuri da nepasiduoda tevynes isdavystei-vardijamai pinigais, daiktais ir badmyriu-2011 02 04

  10. jonas says:

    „technologine destrukcija“ negales likviduoti lietuvio vidaus budėjimo
    2011 02 04

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top