Apie Dorovę

2010, vasario 11, 20:03 | kategorija Ideologija | 13 komentarų | peržiūrų 2 916 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Valentinas Grumbinas

Įžanga


Jaučiu, kad esame kažkur visai šalia visuotino Dorovės supratimo. Žmonės Dorovėje nuolat jautė kažkokią keistą galią, kurios tiesiog paprasta jėga vadinti negalima. Ši galia pranoko visą žmogaus jėgos ir proto galios suvokimą. Ji tarsi absoliuti. Dorovė pasireiškia per žmogaus elgesį, vadinasi, Dorovė susijusi su mūsų kiekvieno valia. Dažnai žmonės sutapatina Dorovę su morale. Mano manymu, toks tapatinimas nėra visiškai teisingas. Moralė daugiau suprantama, kaip išorinis reikalavimas (svetimos valios primetimas, prievarta) veikti asmeniui pagal nustatytus įstatymus ar taisykles. Dorovės samprata labiau susijusi su vidinėmis asmens nuostatomis.

Taigi, kas yra dorovė? Kaip ją identifikuoti bei suvokti?

Pabandysiu išdėstyti savo nuomonę, kurią susidariau perskaitęs ir peržiūrėjęs daugybę informacijos neišsenkančiame žinių šaltinyje – Internete.

Koncepcijos, ideologijos ir kultūros įtaka Dorovės sampratos formavime

Suprantu, kad mano šie samprotavimai kai kam atrodys idiotiški ir beverčiai, kadangi nesu nei koks filosofijos mokslų daktaras, nei koks sociologas, istorikas ar šiaip visuomenės elito atstovas. Juk tas temas tūkstantmečius gvildeno visa eilė didžiavyrių: Sokratas, Aristotelis, Platonas, Hegelis, Nyčė, Kantas, Vidūnas ir t.t. Iš vienos pusės, kiekvienas jų skirtingai traktuoja Dorovę, iš kitos – beveik visose jų traktuotėse yra tiesos. Jaučiu širdimi, kad tai dar ne visa tiesa. Ir tai suprantama, nes visi šie žmonės gyveno tam tikrose, konkretaus laikmečio, kultūrose, suformuotose tam tikrų ideologijų, kurios išplaukė iš kažkokios Koncepcijos.

Ką tai reiškia? Reikia pabandyti suvokti, kad visas mūsų gyvenimas, visi reiškiniai, visa Visata yra valdoma vienokia ar kitokia forma. Tai yra Valdymas. Žmogus taip pat valdo. Valdymas pasireiškia iš valios. Be valios negali būti valdymo. Valdymo uždavinius sprendžia Protas. Bet koks valdymo procesas priklauso nuo pasirinktos valdymo koncepcijos. Koncepcija – tai veiklos sumanymas, projektas, sudėliotas mintyse, tam tikras planas. Koncepcija irgi yra valdymas. Todėl, kalbant apie visuomenės, valstybių valdymą, galime kalbėti apie konceptualią valdžią. Daugelis iš mūsų žino, tiksliau yra specialiai „įkalta“ į galvą, tik tris valdžias:

1) Įstatymų leidybos – koncepcijos pagrindu kuria įstatymus (Seimas, savivaldybės tarybos);

2) Vykdančioji – įstatymu pagrindu įgyvendina koncepciją (Vyriausybė, savivaldybių administracijos;

3) Teisminė – gina koncepciją nuo jai svetimų (teismai, prokuratūra).

Specialiai nuo mūsų akiračio yra paslėptos dvi valdžios (kadangi jos juridiškai niekaip neįforminamos, tai apie egzistavimą daugelis mūsų galėjo tik nujausti):

1) Konceptualioji valdžia – suformuoja koncepciją. Ši valdžia savo prigimtimi yra autokratinė, ji ignoruoja visas demokratines procedūras.

2) Ideologinė valdžia – išaiškina Koncepciją žmonėms, miniai suprantamais jai šūkiais.

Konceptualioji valdžia – tai grupė žmonių, kuri išsamios istorinio proceso analizės pagrindu formuoja patvarią ateities koncepciją – šalies, regiono ar viso pasaulio. Šia prasme konceptualioji valdžia yra autokratinė. Rinkimų į šią valdžią (kaip, pvz., Seimą) nėra. Ši valdžia nematoma. Joje gali būti ir vienas žmogus. Kad geriau būtų įsivaizduoti, pateiksiu žemišką pavyzdėlį.

Sugalvojo Andrius, Artūras ir Arūnas užsidirbti pinigų. Susėdo jie ir tariasi. Vienas siūlo sodinti bulves, kitas – užsiimti turto apsauga, trečias – plėšti žmones. Pagalvojo visi ir nusprendė, kad geriausia būtų plėšti žmones per bulvių kainas, saugant jų turtą ir šiaip plėšti tarpuvartėje – būdų daug. Tam, kad niekas neįtartų, kokiais „darbais“ jie užsiims, reikia sugalvoti metodą, kaip pateikti žmonėms savo „verslo“ koncepciją (plėšti žmones), taip, kad jie, pasitikėtų tais „verslininkais“, o dar geriau, patys sutiktų už dyką dirbti ir atiduoti savo turtus tiems „verslininkams“. Tas koncepcijos išaiškinimas yra vadinamas ideologija. Taigi, konceptualioji valdžia, šiuo atveju, bus tie tys plėšikai, o jų juk niekas nerinko į tą valdžią. Jie susibūrė turėdami konkretų tikslą ir panašų mąstymą. Tačiau, tam, kad tą ideologiją išaiškinti, reikia kažką irgi nuveikti. Galima būtų tą ideologiją paprasčiausiai surašyti į storą knygą (pvz., Bibliją), bet ideologijos sklaidos užtikrinimui to neužteks, reikėtų antrinio ideologijos išaiškinimo būdo, nes ne visi skaityti moka, neturi laiko, tingi ir t.t. Tam puikiai pasitarnauja kultūra. Į kultūrą įeina viskas: kalba, menas, literatūra, valgymas, mados, TV šou, bendravimas ir t.t. Mokslas taip pat yra kultūros dalis. Būtent per kultūrą žmogus vertina jį supančią aplinką, tiksliau – ją suvokia.

Kiekviena ideologija turi savo kultūrą. Kiekviena koncepcija turi savo ideologiją ar net kelias. Kaip tai įmanoma? Ogi pagalvokim. Kiek Seime partijų? Kiek Lietuvoje partijų? Visos jos turi SAVO ideologijas. Bet tos ideologijos yra parašytos vienos ir tos pačios koncepcijos – Biblijinės – pagrindu. Taigi, koncepcija viena, ideologijų – pasiskaičiuokit. Dar galit pridėti krikščionybę, islamą. Tai irgi ideologijos. Tik krikščionybės netapatinkite su Kristaus mokymu. Kristus davė žmonėms gyvenimo Tiesą, teisingą Gyvybės pasaulėžiūrą (koncepciją), bet nedavė (tiksliau būtų – neįvardijo) jos formos – ideologijos.

Liko klausimas, o kiek yra koncepcijų? Be jokios abejonės gali pasirodyti, kad jų yra taip pat labai daug. Bet jas visas galima suvesti į dvi: dorovingą ir nedorovingą. Iš čia gaunasi, kad konceptuali valdžia – tai savivalė (savo valios išraiška), arba dorovinga, arba nedorovinga. Valdžia – tai praktinė realizuojamoji galimybė valdyti. Valdo tas, kas „įdeda“ visiems idėjas.

Kam visa tai dėstau? Tam, kad suvoktume, jog jau daugiau kaip 2000 metų mes gyvename pagal koncepciją, kurią sukūrė godūs, siekiantys savo tikslams sukoncentruoti visus Žemės resursus (tai vadinasi – globalizacija), pavergti visą žmoniją, tipai. Tam tikslui jie kūrė daug ideologijų (tai įvairios religijos, santvarkos), kultūrų, o svarbiausia, nuslėpė nuo žmonių arba suteikė jiems nepilną informaciją, dėl ko mes ir klaidžiojame tame gyvenimo labirinte, garbindami primestas vertybes ir iš esmės būdami nelaimingais. Ir dabar mes gyvename biblijinėje kultūroje, kuri yra Biblijinės valdymo koncepcijos, paremtos gamybos priemonių koncentracija, pasekmė. Ir mokslas visą tą laiką iš tiesų tarnavo ne žmonių gerovei, o elitarinės (privilegijuotos) visuomenės sistemos stabilumui palaikyti. Todėl ne išimtis yra ir tie didžiavyriai, kurių mintys apie Dorovę, moralę yra nuolatos mums ir mūsų cituojamos.

Pasaulėžiūros vaidmuo diskusijai

Prieš pradedant diskutuoti apie ką nors, reikėtų susitarti, per kokios pasaulėžiūros prizmę bus aptariama problema. Tą būtina įvardinti, nes praktiškai visi žmonės turi kažkokią pasaulėžiūrą, o visas pasaulėžiūras galima suvesti į dvi: kaleidoskopinę ir mozaikinę. Kiekvienas veiksmas, darbas, seka iš pasaulėžiūros. Jei dabar diskutuotume apie kokį konkretų daiktą, pvz., stalą, tai, manau, greitai sutartume, nes ginčytis kaip ir nėra dėl ko. Bet jei pradėtume diskutuoti tokiais klausimais, kaip dorovė, socialinis teisingumas, laisvė, lygybė, santuoka, šeima, kiltų (ir kyla) daug ginčų. Čia nebeužtenka turėti vien kažkokią nuomonę ar matymą. Čia dar reiktų susitarti, iš kokios pasaulėžiūros pozicijų bus diskutuojama.

Daugelis dar prisimena filosofinį šūkį: kas pirmiau, idealizmas ar materializmas, dvasia ar materija. Nesigilinsiu į dabartinius svarstymus. Pasaulėžiūrinių sąvokų radau įvairių. Svarbiausios bendrines (pirminės) pasaulėžiūrinės sąvokos būtų tokios: materija, energija, laikas, erdvė, informacija (idėja), matas. Prisiminkim, kad pasaulėžiūra – tai pažiūrų į pasaulį, gyvenimą, žmogų visuma. Pasaulėžiūra – tai pasaulio vaizdas, t.y., žmogus „mato“ pasaulį savo receptoriais (akys, nosis, rankos, ausys). Bet čia svarbus dalykas – to pasaulio vaizdo supratimas, kurį mes išreiškiame leksika arba vaizdais. Todėl tikrosios pasaulėžiūros sąvokos yra materija, informacija (vaizdas), matas. Tai ir yra „mozaikinė“ pasaulėžiūra. Kita, netinkama, bet mūsuose naudojama pasaulėžiūra – materija, energija, laikas, erdvė. Tai „kaleidoskopinė“ pasaulėžiūra.

Dorovė – kas tai?

Jei norime į Dorovę pažiūrėti kritiškai, tai turime turėti supratimą ir orientuotis žinių apie Gyvybę, ar tiksliau, gamtinių žinių bei jų vertinimo erdvėje, iš kurių būtų galima sukurti aukščiausio lygio žinių vertinimo sistema. Bet tai yra sunkiai įmanoma, nes Dorovė jau pati yra aukšto lygio vertinimo sistema, leidžianti žmonijai ir kiekvienai asmenybei koreliuoti (santykiauti) vienai su kita beveik visais veiksmais ir mintimis.

Dorovės sąvoka tarsi sujungia žmonių žinias apie idealą (turi būti) ir realybę (yra taip): idealai traukia prie savęs realybę, priversdami ją keistis pagal dorovės principus.

Kartu, Dorovė apima ir esmines pirmines socialines realių žmogaus veiksmų priežastis: žmonės savanoriškai prisiima asmeninius įsipareigojimus, kad jų veiksmai atitiktų kažkokiems bendriems papročiams, ir šių veiksmų ir savo minčių susiejimą su visuomenės tikslais, uždaviniais bei kriterijais. Gyvenimas tampa Žaidimu, kuriame laimi visi ir kiekvienas.

Taigi, kalbėti apie Dorovę galima tik iš pareigos pozicijos, kurią žmogus savanoriškai prisiima visuomenei, ar egregorui (egregoras – žmonių sukurtas informacinis laukas, kolektyvinis protas), ar tai Aukščiausiai Gamtos Energijai, kurią mes vadiname Dievu, esantiems virš tos visuomenės ar žmogaus, ir kurie veda tą visuomenę ar žmogų gyvenimo keliu. Dorovė – tai pareiga.

Dorovė negali būti savanaudė. Tačiau egregorai, kaip ir jų valdomi individai ar visuomenės, gali būti skirtingo dvasinio potencialo lygio, ir dėl to gali skirtis savo kokybe, galia, užtaisu (pozityviu ar negatyviu), aprėpties pločiu ir tt. Dėl šių priežasčių, vieno žmogaus supratimas apie Dievą nesutaps su kito žmogaus supratimu. Ir nors dvasinis kiekvieno žmogaus egregoro lygis yra vertinamas, „matuojamas“ pagal bendrą dorovės lygį, tačiau pačią Dorovę kiekvienas žmogus supranta savaip. Kiekvieno asmens Dorovės supratimas yra subjektyvus, tačiau pati Dorovė yra objektyvi.

Dorovės problemas tiria moralė. Tačiau, kalbėdami apie įvairių tipų bendrinę etiką, negalima apie dorovę kalbėti, kaip apie moralę, nes moralė – tai istoriškai besikeičiančių ar profesinių taisyklių ir elgesio normų, suformuotų žmonių, atsižvelgiant į jų kompetenciją, patirtį ir dvasinį santykį, sąvadas.

Iš ko Dorovė kyla? Kaip ji apsireiškia? Kiek privalu ja vadovautis ar vykdyti? Ir kas atsitinka, kai žmonės ignoruoja Dorovę? Dorovės sąvoka nuo mūsų yra taip nutolusi, kad didžioji dauguma žmonių, visai rimtai galvoja, kad dorovė iš viso nereikalinga. Visuomenė sukuria savo elgesio taisykles, taip suvidurkindama visų žmonių, sudarančių tą visuomenę, Dorovės supratimą.

Kuo toliau nuo mūsų kasdienybės yra kažkas, tuo mažiau jis yra mums būtinas. Bet ar tai galima sieti su Dorove? Ar galime mes Dorovę nustatyti kaip vertybę? Ar nesukeičiame čia mes pasekmės ir priežasties vietomis?

Prisiminkime, ką mes siejame su Dorove. Kada mes sakome – „elgiasi nedorai“? Viską apibendrinus gauname, kad „elgtis nedorai“ reiškia NAIKINTI GYVYBĘ. Vienokia ar kitokia forma (alkoholis, narkotikai, melas, ištvirkavimai, godumas, prievartavimas, skaudinimas, neapykanta, savižudybė, karas, abejingumas), tiek savo, tiek artimo. Kristus, Mahometas ar bet kuris kitas Dievo siųstas žmonėms pranašas, davė žmonėms gyvenimo Tiesą, teisingą Gyvybės pasaulėžiūrą. Taigi, elgdamiesi dorai, mes saugojame Gyvybę. Tiesos matą sudaro jos priartėjimas prie Dvasios Viršūnės: Dievas yra Meilė. Tiesa yra absoliutus sąžiningumas. Dorovė – tai Absoliuti Tiesa.

Dorovė, kurią mums nurodo Gamta, – tai Balsas Absoliučios Tiesos, kurią mes vadiname Dievu. Šį Balsą mes ir priimam kaip mūsų sąžinės balsą. Bet šis Balsas yra iškreipiamas savo egregoru, kuris pas kiekvieną yra individualus. Ir todėl būti tobulu – tai Idealo utopija. Viskas, kas neįeina į šį idealą, anksčiau ar vėliau yra pasmerktas pražūčiai arba pokyčiams, vedantiems link idealo. Kodėl? Todėl, kad netiesa (melas) ar laikina tiesa gyvena trumpą laiką, po kurio Gamta juos ištaiso sunaikindama. Viršūnė, kurią mums pateikia mūsų asmeninis egregoras, negali sutapti Su Absoliuto Viršūne dėl mūsų materialumo.

Žmonės gyvenime labiau vadovaujasi kasdiena nei Dorove. Tačiau pasąmonėje, vadovaudamiesi savo asmeniniu Dorovės supratimu, jie vertina savo gyvenimo etapų rezultatus.

Šiandien vienareikšmiškai galima pareikšti, kad Žmogus negyvena Absoliučia Tiesa ir todėl jis yra mirtingas. Jūs pasakysite, kad mes negalime gyventi Absoliučia Tiesa, ir būsite teisūs, bet teisūs neįprastai: Absoliuti Tiesa yra tarsi lynas, laikantis žmogų žmogaus pavidale. Bet kai šis lynas dėl kokių nors priežasčių nutrūksta, žmogus pavirsta beždžione, gyvuliu, monstru. Prisiminkite, kuom tampame ir ką pridarome apsinuodiję alkoholiu, narkotikais? Atvirkštinis procesas – beždžionės virtimas žmogumi – puikiai aprašytas daugelio skirtingų „mokslo“ vyrų. Bet čia svarbus visai kitas dalykas: darbas galėjo iš beždžionės padaryti ne žmogų, o, tarkim, arklį arba traktorių.

Tačiau žmogų iš beždžionės galėjo padaryti tik tokia jėga, kuri davė jam Pagrindinę Gyvenimo Šviesą. Ir todėl žmogus yra ne šiaip sau Dievo kūrinys. Dievo kūriniais yra ir vabzdžiai, ir skirtingų rūšių gyvūnai, ir augalai. Bet ar tai reiškia, kad Žmogus turi teisę gyventi kaip augalas arba kiaulė? Čia galima būtų pajuokauti: galėt gal ir gali, bet kas jam tą „malonumą“ leis? Vadinasi, gyventi už dorovės ribų, reiškia gyventi už žmogiškumo ribų.

Reziumė

Dorovė prasideda nuo pagarbos sau, kitam žmogui, gyvūnui, Gamtai, Dievui.

Pagarba – tai tolerancija, pakelta kubu, nes, toleruojant kažką ar kitą, negalima prarasti savo žmogiškojo tapatumo.

Dorovė – tai pirminė žinia apie bendrus ir asmeninius aukščiausiojo lygmens santykius, kurie išplaukia iš absoliučių Gamtos Dėsnių.

Moksliškai“ kalbant, Dorovė – tai lyg Etalonas visų Visatoje vykstančių procesų (cheminių, biocheminių, elektromagnetinių, elektrocheminių ir t.t.) – Absoliučių Žinių – suvokimo, įsisavinimo (ne tik atpažinimas, pvz., branduolinė reakcija) ir tų procesų valdymo (elgesys) taip, kad jie išsaugotų Gyvybę – kiekvieno asmeniškai ir visos Planetos.

Šios absoliučios žinios, kurias kaupiame, lyg kopdami į žinių Absoliuto Viršūnę, kartu mums suteikia galimybę elgtis vis labiau absoliučiai teisingai, dorai. Mes tampame kokybiškesni. Žinios kartu su nauja kokybe suteikia naują mūsų ar bendrai bet kokios elgsenos suvokimą (vertinimą).

Bet, mes patys pradedame kristi žemyn nuo tos Viršūnės, kai kaupiame negatyvų potencialą ir pradedame neatsakingai jį naudoti savo kopimo į Absoliuto Viršūnę sąskaita. Todėl gyventi santykinėmis tiesomis mums tampa katastrofiškai pavojinga.

Gal būt galima pasakyti taip:

Dievas per savo pasiuntinius (Buda, Kristus, Mohametas) davė žmonėms gyvenimo Tiesą, teisingą Gyvybės pasaulėžiūrą (koncepciją).

Dorovė – Gyvybės pasaulėžiūros forma (ideologija).

Sąžinė – visų savo veiksmų (įskaitant mintis) vertinimas pagal absoliutų etaloną – Dorovę.

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 13

  1. Urtika says:

    pagal vertybes ,suformuotas šeimoje, jaunas žmogus savo gyvenimo kelyje daro pasirinkimus :pomėgiai,draugai,laisvalaikis,požiūris į priešingą lytį ,santykis su kitu žmogumi-tai vis tąsa to kas jame subrandinta šeimoje.Be abejo,kiekvienas ieško savos saviraiškos,bet jei yra geri pagrindai,tai tas ieškojimas daugiaisia yra produktyvus ir suteikia naudingos patirties .Jei pagrindų nėra,jaunas žmogus siūbuoja,kaip nendrelė savo gyvenimo kelyje ir atsiradus,jten pikta jėga greit jį palaužia.

  2. Urtika says:

    Dorovė ne tik pareiga.Ji žmoguje suformuoja darną,grožį,ramybę,o tas žmogus tą gerą energiją perduoda kitiems.

  3. Urtikai says:

    Atkreipkite dėmesį, kad dorovė ne vien tik pareiga. Dorovė yra elgsenos, gal tiksliau, mūsų valios išraiškos etalonas. Todėl pati Dorovė žmogaus neformuoja. Žmogus formuojasi pats, perprasdamas Dorovę.

  4. Bumba says:

    Tema įdomi. Autorius pradžioje teksto minėjo didžiavyrius: „Sokratas, Aristotelis, Platonas, Hegelis, Nyčė, Kantas, Vidūnas  ir t t.“, tačiau kažkodėl nė vieno jų minties nepaminėjo. Spėju, kad neskaitė, arba bent jau nesuprato. Tuo tarpu pats užsiima ne dorovės kaip problemos, o dorovės kaip sąvokos apibrėžinėjimu. Jaučiama didelė įtaka paskaitų kurso iš serijos „Koncepcija obščestvenoj bezopasnosti“. Deja, tų paskaitų privalumas yra tik vienas, dabartinės situacijos įvertinimas, tačiau tiek rėmimasis istorija, tiek problemos sprendimo siūlymai yra švelniai tariant netikslūs ir neišmintingi. Kodėl? Jei reikės – atsakysiu.
    Šiame tekste dėmesio verta vienintelė pastraipa apie tai, kaip sugalvojo Andrius, Artūras ir Arūnas užsidirbti pinigų. O toliau tai mokslinio žargono imitavimas ir neįrodomų ir nepagrindžiamų „tiesų pasakojimas.
    Autoriui sėkmės. Remkitės savu protu.

  5. Sarmatas says:

    Tikrai, tema įdomi, bet iš esmės nieko gero neparašė. Na jei jau turit ką, tai parašykit. Nežinau, negi manot, kad čia buvo bandymas spręsti problemą? Ir dar Dorovės. Jokių sprendimo būdų čia ir nesišuosė teikti. Yra bandymas išsiaiškinti, kas yra moralė. O ar jums, Bubma, tikrai reikia tas mintis pavardinti? Manau, esat gabus ir susirasit jas pats. Šio straipsnio tikslas pasiaiškinti, kas tai yra dorovė, o ne problemas spręsti. Dorovės problemas, jei jaučia, kad tokios yra, turi spręsti kiekvienas asmeniškai.
    Laukiam jūsų atsakymo.

  6. Bumba says:

    Taigi, kaip su ta dorove? Autorius atsakė ganėtinai platoniškai, ką galima suvesti į „Nekenk“, o jei kenki tai kenk kuo mažiau. Autoriaus mintis būtų „Nenaikink gyvybės“. Tiesa, Platonas šitaip vadina teisingumą ir tikrai negalutiniame variante. Tačiau nors daiktai vadinami skirtingais vardais, mes vis tiek galime susikalbėti.
    Su dorove baigta, nes šitų dalykų nesuprantu: „Dorovė – tai pareiga“, „Dorovė – tai Absoliuti Tiesa“, „Dorovė – Gyvybės pasaulėžiūros forma (ideologija)“,“Tiesos matą sudaro jos priartėjimas prie Dvasios Viršūnės: Dievas yra Meilė. Tiesa yra absoliutus sąžiningumas“ir tt.

    „Biblijinės valdymo koncepcijos, paremtos gamybos priemonių koncentracija, pasekmė. Ir mokslas visą tą laiką iš tiesų tarnavo ne žmonių gerovei, o elitarinės (privilegijuotos) visuomenės sistemos stabilumui palaikyti. Todėl ne išimtis yra ir tie didžiavyriai, kurių mintys apie Dorovę, moralę yra nuolatos mums ir mūsų cituojamos.“ Džiugu, kad autorius įžengė į mąstymo kelią ir bando suprasti kas gi aplinkui dedasi, deja mąsto ne savo galva, o kopūstu, kurį regėjo kompiuterio ekrane. įdomu ką gamino pagal biblijines valdymo koncepcijas? Dievą? Iš dalies sutinku: bažnyčias statė, kunigėlius mokslino, jiems rūbelius audė. Mokslas toks kaip mes jį suprantame atsirado XIXa, o šiaip tai nuo Galilėjo ( XVIa), tad jei kalbėti apie paskutinį šimtmetį, tai tarnavo ir tik dėl mokslo sukoncentravimo į karinę galią. O kitu metu veikė kitos priežastys. Dėl dižiavyrių: Sokratas, Platonas ir Aristotelis gyveno 300-500m iki Kristaus gimimo, dar pridėkim 500m iki krikščionybės įsivyravimo Europoje ir gauname 1000metų laikotarpį, kuriame biblinė valdymo koncepcija nedominavo arba iš viso nebuvo sukurta, nors autoriui to ir norėtusi. Lieka Hegelis, Nyčė, Kantas. Autoriau, negi manai, kad savo mąstymo kelio pradžioje esi išsivadavęs iš biblijinio mąstymo įtakos, o šie vyrai, kuriems mąstymas ir jei konkrečiau filosofija, buvo nuolatinis palydovas, ne? Neteiksiu, kad jie buvo eretikai, jie buvo filosofai, kas reiškia ir konfliktą su religija.
    Dėl dorovės nesiginčysiu daugiau. Apie ją pirmoje pastraipoje.
    Dėl dabartinės situacijos. Kodėl gyvenant demokratijoje reikia slėpti nuo rinkėjų informaciją, mokslinius pasiekimus ir apie 5 valdžias (3 atviras ir 2 slaptas)? Nes taip naudinga, nes jūs nieko nepadarysite. Atsiverskime Platono „Valstybę“. ten išsamiai aprašytos 4 pagr. valstybės valdymo formos, jų atsiradimo ir žlugimo priežastys. O taip pat koks žmogus kurioje santvarkoje. Demokratijoje žmogus ištižėlis. Prabilęs apie valdymo formas, Platonas atvėrė kelią pasinaudojant jomis siekti „asmeninių siaurų tikslų“.

    Jei norėjom pasiaiškinti apie dorovę, tai apsistokime ties Nekenk ir Saugok gyvybę. Viso kito tiesiog nereikia.

  7. Sarmatas says:

    Matai, kai kažko nesupranti,nereiškia kad to nėra. Gamtoje yra darna, t.y., galima manyti – idealus valdymas. Mes tik nematome valdymo subjekto. Ar sutinkat su tuo, kad negali būti valdymo be tokio subjekto? Mes jį vadinam Dievu.
    Absoliuti dorovė – tai žmogaus elgsenos etalonas. Jei elgsiesi absoliučiai dorovingai, viskas bus atlikta idealiai. Tačiau mes taip nesielgiame. Todėl ir teigiama, kad Dorovė – tai ir pareiga. Vien KOB žinoti čia nepakanka. Yra ir kitų šaltinių. Ar galit atsakyti, kodėl jūs čia – Žemėje? Vedos sako, kad mes čia atsiųsti mokytis, atlikti savo pareigas. Todėl dorovė ir susijusi su mūsų pareiga.
    Biblijinė – tai tik pavadinimas tos koncepcijos (sumanymo), kurios esmė – gyventi kitų sąskaitą, parazituoti. Negi Romos laikai buvo kita koncepcija? Jei būtų taip, tai tikrai vergų Sokrato laikais nebūtų. Ar sutinkat su tuo? Kadangi ir tais laikais minėti veikėjai, filosofai gyveno parazitinio sumanymo apibrėžtoje, elitarinėje visuomenėje, tai jie ir galvojo to sumanymo rėmuose. Po to pas žydus atėjo Kristus, kuris bandė išaiškinti jiems, kaip turėtų gyventi, tačiau buvo nukryžiuotas. Bet jo sėklos sudygo. Tad sunaikinti jas konceptualiai valdžiai reikėjo sukurti ideologiją. Tą jie ir padarė, parašydami bibliją, bei įteisindami krikščionybę Nikėjos susirinkimo metu.
    Pas rašote, kad Platonas rašė tik apie 4 valdžios formas. O kur ta penktoji dingo?
    Be to, yra dar vienas niuansas. Vedos sako, kad galima nužudyti žmogų 6 atvejais. Tai lyg ir prieštarautų „nekenk“ ir saugok „gyvybę“. Va čia ir įvedamas dar vienas dalykas – sveika mąstysena.
    Gal Bumba dar pasidomėkit apie valią, valdymą, jo mechanizmus. Tada nekils klausimų dėl mokslo vaidmens. Koncepcinės valdžios esmė, ne kopūstų auginime ar rūbų siuvime, o tame, kad tuos kokpūstus ir rūbus gamin kiti, o aš tik jais naudosiu ir nieko neveiksiu – parazituosiu.

  8. Bumba says:

    Gamta ir yra darna, jai nereikia valdymo. Krikščionių dievo nepažinęs Herakleitas sakė „Dievui visa gražu, gera ir teisinga, o žmonės pasigavo, kad vieni dalykai yra neteisingi, kiti – teisingi.“ Pakeitį žodį „Dievas“ į „Gamta“ ir prasmė nepasikeičia. Gamta negali būti subjektas, žmogus ją tokia paverčia, kartu padarydamas save subjektu t.y. tyrimo objektu. Žmogus gamtą tyrinėja ją naikindamas. Pvz. Nori naftos – gręžia gręžinį Prisityrinėjo tiek, kad sukūre atominę bombą. Kam ji skirta? Naikinti kitą žmogų. Su žmogaus tyrinėjimu analogiška situacija. Nori pamatyti iš ko žmogus sudarytas – daro skrodimą subjektui, kuris kažkada buvo žmogus. Prisityrinėjo tiek, kad kuria naują gyvybę (klonuoja). Tiesa kolkas tik moksliniais ir medicininiais tikslais. Sutinku, kad negali būti valdymo be subjekto, tačiau gamtos pavertimas subjektu yra jos sužmoginimas, o ne sudievinimas.

    „Dorovė – pareiga.“ Pakartojote Kanto kategorinį imperatyvą: „Elkis taip, kad tavo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu dėsniu“. Jau pora šimtų metų tai yra diskusijų objektas, atskleidžiant imperatyvo pliusus ir minusus, tad nesitikėkit, kad išlysit kaip Pilypas iš kanapių ir pasiūlysit ko pasaulis neregėjo. Vienas iš trūkumų yra tai, jog negali imperatyvo primesti kitam. Privalumas – besielgdamas galvoji apie kitus. „Jei elgsiesi absoliučiai dorovingai, viskas bus atlikta idealiai.“ Idealu yra ten, kur nėra subjekto-objekto santykių. Deja, kalba mes esame pririšti prie tų santykių. Tai nėra nei trūkumas, nei privalumas. Kodėl esu žemėje? Nežinau. Tai prasmės klausimas ir į jį manau kiekvienas atsakinėja savo gyvenimu. Prasmė kuriama ir suprantama to kuris gyvena.
    „Vedos sako, kad mes čia atsiųsti mokytis, atlikti savo pareigas.“ Taip, o ką mokytis? o kokios pareigos?
    Ačiū, kad praplėtėte žinias apie biblijinę koncepciją. Ankstesniame poste nukrypau į šalį. Nemaišykite Romos laikų su Sokrato laikų Atėnais .Romos laikais jau buvo koncepcijos užuomazgos, o jos žlugimo metu koncepcija jau dominavo. Manau dabar vergaujama daugiau nei Sokrato laikais. Kur tai matyta, kad senovės Graikijoje vergas kas mėnesį mokėtų šeimininkui dideles įmokas, kad gyvena po nuosavu stogu? Priešingai, šeimininkas pats suteikdavo kuo geresnes sąlygas vergui, nes tais laikais geras vergas labai daug kainuodavo. Jeigu palyginti, kaip dabar automobilis. Neteisinu tos sistemos, joje buvo visko, bet svarbiausias bruožas – unikalumas.
    Vergais daugiausia buvo tie, kuriuos nukariavo, prasiskolinę ar kitaip nusižengę įstatymams ar tiesiog nepatikę tironui piliečiai. Vergija niekur nebuvo dingusi, nes kaip karo grobis vyrai ir moterys ilgai dar buvo paklausūs, tik gal vadindavo kitaip. O žodį vergas sukompromitavo tie, kas iš Afrikos negrus gabeno į Jav juodiems darbams.

    Nieko sau elitas: Sokratas žiemą basas vaikščiojo, pusbadžiu gyveno ir buvo elito nuteistas myriop. Platonas du ar tris kartus parduotas į vergiją. Aristotelis baigė gyvenimą kaip svetimšalis, t.y. būdamas beteisis.
    „Po to pas žydus atėjo Kristus, kuris bandė išaiškinti jiems, kaip turėtų gyventi, tačiau buvo nukryžiuotas.“ Negi viskas taip paprasta? Tie kas daigino sėklas gyveno katakombose, buvo persekiojami ir žudomi. Tai tesėsi apie 300 metų jei ne daugiau. Tai kad biblija (naujasis testamentas) tapo pagrindine vakarų kultūros ir civilizacijos dalimi yra atsitiktinumas, tačiau lemtingas.
    5-os Platono valstybės valdymo forma žemėje nėra, ji egzistuoja mūsų (tiksliau pačio Platono) galvose.
    Vedos – indų reikalas. Keistai jas bandai įpinti. Vedos leidžia žudyti, bet indų civilizacija pakankamai taiki. Be ginklo ginkluotus britus išvarė. krikščionybė neleidžia žudyti, o kiek kraujo…
    Valia, valdymas ir mechanizmai. papasakok bent minimaliai plačiau, nes nežinau iš kurio taško į tai žvelgt. Suprantu ką turi omenyje kai sakai parazitavimas. Ar tik ne tose pačiose vedose yra „pasaulis yra maistas ir maisto valgytojai“? Dar Aristotelis pastebėjo, kad dauguma žmonių yra vergiškos sąmonės. Ne vergai, bet vergiškos natūros žmonės. Tokių daug buvo ir tarp laisvųjų piliečių. Žmogaus teisių yra įdiegta, kad kiekvienas yra laisvas, tačiau atkreipkite kad tai pasireiškia pirmiausia kaip teisė į gyvybę.
    O ką daryti su tokiu piliečiu kuris neturi valios, yra vergiškos natūros? Valdyti. Deja tai nėra nei globėjiškas, nei išlaisvinantis valdymas. O galėtų būt. Kiek reikia žmonių, kad valstybėje santvarka pasikeistų, nesvarbu iš kokios ar tironijos, ar demokratijos? Manau pusės pakaktų taikiai „nunešti“ bet kokią valdžią. Deja, vergiška sąmonė daro savo. Geriau žvirblis rankoj.
    Mintis apie slepiamą informaciją, kuri panaudojama žmonių valdymui: Tėvai nuo vaikų taip pat slepia „iš kur atsiranda vaikai“ ir “ kalėdų senelį“. Jei vaikai nekvaili, anksčiau ar vėliau tai išsiaiškina ir be tėvų žinios. Išvedam paraleles ir matom, kad vergiškos sąmonės žmonės per kvaili, kad tai išsiaiškint. Manau, kad KOB yra skirtas panaudojant dalį tiesos nuvesti protingesnius vergus toliau nuo tikrojo valdymo mechanizmo.

  9. Sarmatas says:

    Žinot, nenoriu dalyvauti žaidime „Aš kietesnis“. Čia mūsų visuomenės liga – susireikšminimas. Jūs ne atskirus sakinius traukit ir juos komentuokit, o žiūrėkit į visumą. Gal tada prasmę „sugausit“.

    Pvz.: Nieko sau elitas: Sokratas žiemą basas vaikščiojo, pusbadžiu gyveno ir buvo elito nuteistas myriop. – kur čia sakau, kad Sokratas – elitas? Mano žodžiai: „Kadangi ir tais laikais minėti veikėjai, filosofai gyveno parazitinio sumanymo apibrėžtoje, elitarinėje visuomenėje, tai jie ir galvojo to sumanymo rėmuose.“ – Sokratas gyveno tokioje visuomenėje. Kaip dabar mes gyvename. Ir dauguma negali įsivaizduoti poilsio be alaus butelio.
    „Idealu yra ten, kur nėra subjekto-objekto santykių.“ – tik pakartojat savais žodžiais – “Jei elgsiesi absoliučiai dorovingai, viskas bus atlikta idealiai. Tačiau mes taip nesielgiame.” – bet turime siekti, todėl Dorovė – elgesio algoritmas – mums pareiga, nes kitaip mes žūsime.

    „Gamta ir yra darna, jai nereikia valdymo.“ – valdymas yra visus. Nesvarbu, kad nematom valdymo subjekto. Valdymas be informacijos neįmanomas. Informaciją kažkas siunčia. O tai jei gamta yra darna, tai tada negali joje būti nedarnos ir jokie žmogaus poveikiai neįmanomi.

    „Gamta negali būti subjektas,“ – subjektu čia yra gamtos suvokimas mūsų galvoje.

    Visi turi valią, visi turi valios ir pasirinkimo laisvę. Tik tikroji laisvė baigiasi ties uosle, rega, lytėjimu, skoniu, klausa ir saiku. O suvokimas, ką užuodi, jauti ir t.t., priklauso nuo esančios kultūros.

    Didžiausias žmogaus priešas yra jo susireikšminimas, jo savimonė. Dažniausiai tokiais būna marginalai – žmonės, nusibrėžę sau tokį ratą: aš žinau iki čia, o kas toliau, manęs nedomina. Reik plėst žinių suvokimo, supratimo ratą. Tada pamatysit, kad tokios varžytuvės yra beprasmės.

  10. Bumba says:

    Aš irgi nenoriu tokiame žaidime dalyvauti.

    „O tai jei gamta yra darna, tai tada negali joje būti nedarnos ir jokie žmogaus poveikiai neįmanomi.“
    Ne tik kad gali, bet ir yra ir yra būtini (kol yra žmogiškas supratimas). Kodėl šitoje vietoje nenorite praplėsti žinių? Tik mąstai skiriasi.Eidamas per pievą mindai vabalėlius, panaudodamas A-bobmbą naikini žmones pirmiausia ir gamtą. Gamtoje A-bombos nėra (jei yra ir aš klystu, prašau pataisyti). Ji sukurta žmogaus tiek, kiek jis yra negamtiška būtybė.

    „“Gamta negali būti subjektas,” – subjektu čia yra gamtos suvokimas mūsų galvoje.“ Būtent ar tuo džiaugiesi? Jei jus namuose kiti laikytų vien subjektų, t.y. tuo iš kurio norima išpešti naudą, ar būtų džiaugsmas. Meilė, pasitikėjimas, rūpestis kuria nesubjektinius santykius tarp žmonių, nors ir siauram rate ir būtent dėl to jie yra vertingi. Kas trukdo šitaip į gamtą žvilktelt.

    „Visi turi valią, visi turi valios ir pasirinkimo laisvę. Tik tikroji laisvė baigiasi ties uosle, rega, lytėjimu, skoniu, klausa ir saiku. O suvokimas, ką užuodi, jauti ir t.t., priklauso nuo esančios kultūros.“ Aš tau pavydžiu. Tokie rimti klausimai, o vienu sakiniu paaiškinami. Pakeiskime „visi“ į „aš“.
    „Aš turiu valią, aš turiu valios ir pasirinkimo laisvę. Tik mano tikroji laisvė baigiasi ties uosle, rega, lytėjimu. skoniu, klausa, saiku. O suvokimas ką aš užuodžiu ir jaučiu it t.t., priklauso nuo esančios kultūros.“ Kodėl taip nori nuskurdinti save? Pasakyk savo draugei ar draugui “ Aš tave myliu, nes tokia mūsų kultūra“, „Tu man svarbi, ačiū už tai kultūrai“.

    „Valdymas be informacijos neįmanomas“. Būtent. Kaip gaunama informacija? Naikinant, modifikuojant ir kitaip kišantis į gamtą ir žmogų. Informacija netgi yra ne gaunama, o sukuriama. Kas ją kuria, tas siekia naudos. Panašiai kaip su pinigais banke. Mes didžiąja dalimi su jumis kalbėjome apie sukurtą informaciją. Tai yra tolom nuo tikrovės. Ech, nuolat ant šito grėblio užlipu. Jei įdomūs šiti dalykai – pakomentuokit, jei ne – stabdykim arklius.

  11. Sarmatas says:

    Na, va, matot, kaip priėjom prie tų pačių teiginių. Dabar perskaitykit nuo pradžių visus čia pateiktus savo komentarus.

    Manau, kad šiek tiek supratimas apie „subjektas“, „objektas“ skiriasi. Čia gal paaiškinkit, kaip suprantat, nes matau, kad mano suvokimas nesutinka su tamstos. Gal čia problema?

    Tai jei visgi, žmogaus poveikis Gamtai įmanomas, tai kaip tada galima teigti, kad Gamta yra darna? Todėl ir yra pasakyta, kad Gamtoje yra darna (suprask, kai niekas nesikiša, tai Gamtoje vyrauja (iš mūsų taško) savivalda. Savivalda irgi yra valdymas.

    Aš savęs nenoriu skurdinti, bet gi pats negali sakyti: ”Aš tavęs nekenčiu, nes tokia mūsų kultūra”, nors pats suprasi, kad dabartiniu mūsų susitarimu tu iš tiesų sakai ne „nekenčiu“, bet “ myliu“. Taigi, ar esat laisvas dabar pasirinkti ir naudoti bet kokius žodžius, norėdamas išsakyti savo mintis, pojūčius? Žodžiai jau buvo sukurti iki jums atsirandant šiame pasaulyje. Kad ir šios diskusijos: tamsta bandai man įpiršti (ne pateikti savo supratimą, bet įpiršti, kad aš galvočiau tik taip, ir ne kitaip) savo nuomonę, savo suvokimą. Čia jau prasiveržė susireikšminimas (savęs sureikšminimas – koks aš protingas, šaunus). O jei pabandytumėt ramiai pasigilinti į tai kas pasakyta, pasidomėti daugiau, atsikratyti to marginalizmo, gal kitaip viskas būtų.

    Dėl informacijos. Labai jau siaurai suprantat informaciją. Apie viską, kas tik šauna į galvą, informacija yra. Tai, kad jos neturi ar nesupranti, nereiškia, kad jos nėra. Pvz., tikriausiai girdėjot apie Niutono dėsnius? Tai jei Niutonas nebūtų gimęs, ar tie dėsniai nebūtų Gamtoje? Jie neveiktų? Yra objektyvūs „dėsniai“, juos galime vadinti TIESA. Ji nepriklauso nuo to, kaip mes ją suvokiam. Galime nors ir visu pasauliu atsistoję šaukti „Po žiemos, ateina ruduo“, bet nieko nesigaus. Taigi, skiriam Pirminę (taip vadinamą nuo Dievo) ir visa, kas liko – išeinančią iš žmogaus (subjektyvią). Iš visos tos informacijos mums (na tegul būna „man“) man reikia atrinkti, kur yra tiesa, kur melas. Tas, kas siekia valdyti parazitinių ar kitų nedorų tikslų vedamas, stengsis man įbrukti tokią informaciją, kuri skatintų mane veikti pagal to parazito valią. Ta info privalės atrodyti „labai gera“, teisinga. Ar manot, kad bus tiesiai šviesiai pareikšta? Valdo tas, kas sugeba įbrukti į mano galvą savo informaciją. Aš turiu pasirinkimą: elgtis taip ar ne. Aš gi nesirinksiu to, kas man gali kenkti. O rinksiuos aš pagal savo suvokimą.

    Straipsnyje ir kalbama apie tai, kad Dorovės samprata mums yra pateikiama per subjektyvų žmogišką suvokimą. Dorovė yra tas, anas, trečias. Čia prieita prie nuomonės, kad dorovė yra tam tikras, susijusio su darna Gamtoje, žmogaus elgsenos etalonas. Jei nori nesugriauti darnos, turi elgtis dorovingai.

    Visi šitie dalykai labai įdomūs. Tik diskusijos „aš kietesnis“ neturi būti. Suprantu, kad kartais kantrybė išsenka. Bet mano tiksluose niekuomet nėra žeminti kito žmogaus. Tai jo nuomonė, toks jo suvokimo ratas. Jei jis norės, tas ratas plėsis. Reikia stengtis naudotis sveika mąstysena, nes mūsų protas gauna info per labai primityvių galimybių organus. Tam žmogus dar turi pasąmonę. Bet čia jau kitas klausimas.

  12. Bumba says:

    Dėkui už operatyvų atsakymą ir atsiprašau vėluojantį stipriai komentarą.
    Perskaičiau savo teiginius. Kai kurie karšta galva parašyti ir yra ne šiai temai skirti, tačiau iš principo klaidingų neradau.

    Subjektas yra žmogaus kalbos paliestas daiktas, reiškinys kuris aptinkamas juslėmis. Objektas – daiktas žmogaus nepaverstas subjektu. Net jeigu ir šiuo klausimu yra nesutapimai, nemanau,kad čia problema. Juk ne žodyną pavartyti susirinkom.
    „Gamta yra darna, savivalda.“ Jei jau be žodžio „valdymas“ apsieiti negalime, tiek to. Liūtas ėdantis gazelę atstovauja savivaldą. Tik kokį tai ryšį turi su Universiteto ar miesto su rajonu savivalda, nežinau.
    „Taigi, ar esat laisvas dabar pasirinkti ir naudoti bet kokius žodžius, norėdamas išsakyti savo mintis, pojūčius? Žodžiai jau buvo sukurti iki jums atsirandant šiame pasaulyje.“
    Kalba nėra stovintis vanduo. Ji tiek veikia ja kalbančius, tiek yra jų veikiama. Kalba kinta. Jei netikite, pavartykite tarpukarinius laikraščius. Esu laisvas vartoti bet kokius žodžius norėdamas išsakyti savo mintis ir pojūčius, bet jei noriu, kad mane suprastų, stengiuosi kalbėti kuo aiškiau. O jeigu savo pojūtį išreiškiu keiksmažodžiu, kuris apibrėžimo neturi, arba nurodo į laisvo elgesio moterį? Metafora, pavyzdžiui, paneigia pačią kalbą ir jos siekį būt kuo tikslesne, tačiau paradoksaliu būdu ji pati yra kalba. Vienas iš žodžių atsiradusių po mano gimimo yra „veika“.

    „Tai jei Niutonas nebūtų gimęs, ar tie dėsniai nebūtų Gamtoje? Jie neveiktų?“ Mes apie juos nieko negalėtume pasakyti, neturėtume formulės ir tiek. O ar jie veikia, ar neveikia, klausimo taip pat nekeltume.
    „Yra objektyvūs “dėsniai”, juos galime vadinti TIESA.“ Išversiu į savo kalbą: „Yra reiškiniai, kuriems žmogus (konkretus mokslininkas) sugalvoja apibrėžimą, kad juos suprastų“. Ir tai prigijo. Vėliau atėjo kitas mokslininkas ir pasiūlė kitą apibrėžimą. Jis irgi prigijo ir taip pakeitė ankstesnį. Kaip bus ateityje, aš nežinau.

    „Tas, kas siekia valdyti parazitinių ar kitų nedorų tikslų vedamas, stengsis man įbrukti tokią informaciją, kuri skatintų mane veikti pagal to parazito valią. Ta info privalės atrodyti “labai gera”, teisinga. Ar manot, kad bus tiesiai šviesiai pareikšta? Valdo tas, kas sugeba įbrukti į mano galvą savo informaciją. Aš turiu pasirinkimą: elgtis taip ar ne. Aš gi nesirinksiu to, kas man gali kenkti.“

    Iš dalies sutinku. Kai man vaikystėj tėvai bruko informaciją apie kalėdų senį, ar vaikų atsiradimą, tai irgi buvo parazitavimas. Bet jeigu būtų papasakoję apie sekso techniką, tai manau pasekmės būtų skaudesnės, nei nuslėpus informaciją. Su parazitavimu valstybės mastu manau yra kažkas panašaus, tik dydžiai kiti. Jūs matau esat labai prisirišęs prie kalbos ir be jos jums nieko nėra. Ar neatrodo, kad taip jūs tik palaikote biblijinę koncepciją, juk jos kertinis akmuo yra „Pradžioje buvo žodis ir tas žodis buvo Dievas“?

    „Visi šitie dalykai labai įdomūs. Tik diskusijos “aš kietesnis” neturi būti. Suprantu, kad kartais kantrybė išsenka. Bet mano tiksluose niekuomet nėra žeminti kito žmogaus.“ Visiškai sutinku. Prisiminkim, kad tolerancija irgi atėjo iš „parazituojančių valdytojų“.

    „Čia prieita prie nuomonės, kad dorovė yra tam tikras, susijusio su darna Gamtoje, žmogaus elgsenos etalonas. Jei nori nesugriauti darnos, turi elgtis dorovingai.“ Taip, tačiau ką šios nuomonės pagrindime daro atpasakota KOB ir frazės, kurių vieta biblijoje: „Dorovė – tai Absoliuti Tiesa. Kristus davė žmonėms gyvenimo Tiesą, teisingą Gyvybės pasaulėžiūrą (koncepciją), bet nedavė (tiksliau būtų – neįvardijo) jos formos – ideologijos, Absoliuti Tiesa yra tarsi lynas, laikantis žmogų žmogaus pavidale ir tt.

    „mūsų protas gauna info per labai primityvių galimybių organus“ Taigi puikūs mūsų organai. Gebėjimas jais naudotis mus apjungia, o gebėjimas iš to išpešti kokybinius privalumus skiria.
    Pasakykite, prašau, primityvumo pavyzdį.

    „Jaučiu širdimi, kad tai dar ne visa tiesa. Ir tai suprantama, nes visi šie žmonės gyveno tam tikrose, konkretaus laikmečio, kultūrose, suformuotose tam tikrų ideologijų, kurios išplaukė iš kažkokios Koncepcijos.“ Ar autorius taipogi gyvena kultūroje suformuotoje tam tikros ideologijos, ar yra iš jos išsivadavęs ir skelbia gerąją naujieną?

    Pastabėle apie pagrindinį tekstą. Jei autorius nėra pranašas, yra žmogus ir kalbėjo nuo savęs, galime skaitant žodžius „daugelis“, žmonės“, „žmogus“, „kiekvienas“ pakeisti į aš (Valentinas Grumbinas). Būtų tiksliau ir sąžiningiau. Nereikėtų slapstytis už daugiskaitos.

    P.S. Paskutinės dvi pastraipos nereikalauja komentaro

    P.P.S. Sarmatai, jūs geras pašnekovas, priešingai nei marginalusis aš (jokios ironijos), atsakykite prašau į vienintelį klausimą, Kiek verta informacija apie parazitinius valdančiuosiuis ir jų slepiamą informaciją (kuri pasiekta juslėmis, kurias turime daugelis) jei ji pati yra įbrukta KOB pavidalu?

  13. Sarmatas says:

    Diskusija, visgi, krypsta „kas kietesnis“ linkme.
    Primityvumo pavyzdžių reikia? Sakykit, koks maždaug procentas žmonių geba girdėti ultragarsą, matyti infraraudonuosius, rentgeno spindulius, užuosti kito žmogaus ar gyvio pėdsakus ir t.t.?
    Matyt turit savo tiesas, aš savo. Tad likime kiekvienas prie savo. Jei manote esąs už visus protingiausias, rašykit straipsnį, patalpins.
    „Suprantu, kad kartais kantrybė išsenka.“ – Neįtikinėkite jūs tų žmonių, kas nenori jūsų klausyti ir girdėti žodžių jūsų.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top