Ar JAV dar turi ekonomiką?

2021, 17 vasario, 6:30 | kategorija Ideologija | atsiliepimų (6) | peržiūrų 351 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Paul Craig Roberts

Paul Craig Roberts | paulcraigroberts.org

Žmonės nori žinoti, kur link eina ekonomika. Jie turėtų paklausti, ar JAV vis dar turi ekonomiką? Mano atsakymas yra ne. Taip — ekonomikos nėra. Paaiškinsiu kodėl.

Ketvirtį amžiaus stebėjau kaip investicijų ir darbo vietų perkėlimas į Kiniją ir kitas užsienio šalis ardo JAV ekonomiką. Ofšorizacija (gamybos ir verslo pervedimas į užsienį) atitiko įmonių vadovų ir akcininkų interesus. Išlaidų sumažinimas darbo užmokesčiui didino jų pelnus, taigi tuo pat metu didėjo samdomų vadovų premijos, akcijų kainos ir didėjo akcininkų kapitalas.

Šitokias pajamas gavo labai maža JAV gyventojų dalis. Šios saujelės naudos gavėjų pajamos visiems kitiems atnešė didžiulius nuostolius, kurie yra daug kartų didesni nei pirmųjų gautos papildomos pajamos. Gamybinė darbo jėga Amerikoje buvo sunaikinta, taip pat buvo sunaikintos miestų, valstijų ir federalinės vyriausybės mokesčių bazės.

Vidurinė klasė susitraukė, o Sent Luiso, Detroito, Klivlando, Pitsburgo, Saut Bendo ir Gary (Indiana), Flinto (Mičiganas) ir kitų pramoninių miestų gyventojų sumažėjo net 20%. Milijonų amerikiečių siekiai ir viltys buvo sutriuškinti. Kadaise klestėję Amerikos miestai nuskurdo.

Tiekimo grandinės subyrėjo, nekilnojamas turtas tapo bevertis. (Žr. Paul Craig Roberts, „The Failure of Laissez Faire Capitalism“, „Clarity Press“, 2013. https://www.claritypress.com/book-author/paul-craig-roberts/ )

Beveik visų Amerikos gyventojų pajamos sumažėjo, o padidėjo tik vieno procento. Pajamos ir turto prieauglis susitelkė pačių turtingiausiųjų viršūnėlėje, todėl JAV šiandien yra šalis, kurioje pajamos ir turtas pasiskirstę netolygiausiai pasaulyje.

Kadangi į užsienį iškelta (ofšorizuota) didelę pridedamąją vertę kurianti apdirbamoji pramonė, tai labai sumažėjo amerikiečių pajamos, kartu sumažėjo vidinė JAV paklausa ir sulėtėjo ekonomikos augimas. Todėl Federalinė Rezervų Sistema išplėtė vartojimo kreditavimą ir tokiu būdu kompensavo trūkstamas vartotojų pajamas.

Bet tai labai padidino įsiskolinimą, kuris, kaip teisingai pabrėžia ekonomistas Maiklas Hadsonas (Michael Hudson), išsekino vartotojų pajamas ir jos jau sunaudojamos skolų aptarnavimui — būsto paskolos, išmokos už automobilį, kreditinės kortelės ir studijų paskolos — ir beveik nelieka pajamų reikalingų ekonomikos augimui.

Daug metų stebėjęs ir analizavęs nykstančią JAV ekonomiką Hadsonas pabrėžia, kad Amerikos ekonomika jau nebe gamybinė-pramoninė, o finansų ekonomika, kurioje bankų paskolos sunaudojamos ne naujoms gamykloms ar įrangai, o tik esamam turtui periminėti (įmonių suliejimas ar supirkimas) siekiant palūkanų ir kapitalo prieauglio — tai yra tas ką klasikiniai ekonomistai vadino nedarbinėmis pajamomis arba “ekonomine renta”. Trumpai tariant Amerikos ekonomika jau nebėra gamybinė ekonomika. Tai rentos ekonomika.

Hadsonas pabrėžia, kad, kuo labiau ekonomikoje įsigali finansai, tuo sparčiau privatizuojamas viešasis sektorius. Pavyzdžių begalė. Didžiojoje Britanijoje paštą privatizavo už nedidelę jo vertės dalį, taip pat ir valstybinį gyvenamąjį sektorių, transportą ir „British Telephone“ — iš privatizacijos didžiulę naudą gavo tik privatininkai. Prancūzijoje privatizavo valstybines įmones.

Graikijoje privatizavo valstybės ir savivaldybių uostus kartu su salomis. Amerikoje privatizuoja karinius dalinius ir net kalėjimus. Čikagoje privačiam asmeniui už vienkartinę įmoką į biudžetą atidavė teisę rinkti mokesčius už automobilių parkavimą net 75 metams. Visur viešasis turtas, įskaitant paslaugas, parduodamas privatininkams. Pavyzdžiui, Floridoje metinę transporto priemonės pažymą išduoda privačiai. Kai neliks ko privatizuoti, ką tada finansuos bankai?

Hadsonas pažymi, kad tikri klasikiniai ekonomistai daugiausia dėmesio skiria neuždirbtos ekonominės rentos apmokestinimui, o ne darbo pajamoms ir gamybinei veiklai. Dabartiniai neoliberalūs ekonomistai nesugeba atskirti ekonominės rentos nuo gamybinės veiklos.

Vadinasi, BVP analizė nesugeba atskleisti ekonomikos virsmo iš gamybinės ekonomikos į rentos ekonomiką. Hadsonas neoliberalius ekonomistus laiko „ekonomistais-šiukšlėmis“ ir aš jam pritariu. Iš tikrųjų jie yra tik finansų sektoriaus ir ofšorinių korporacijų liokajai, kuriems už tai mokama ir todėl jie darbo ir investicijų perkėlimą į užsienį vadina laisvąja prekyba.

Esu įsitikinęs, kad, jei būtų sunaikinta visa neoliberali ekonomika, mes nieko vertingo neprarastume. Neoliberalūs ekonomistai gyvena išgalvotame pasaulyje, kurį susikūrė remdamiesi prielaidomis ir modeliais neturinčiai nieko bendro su tikrove.

Gerai žinau universitetinę ir akademinę ekonomiką. Aš baigiau inžineriją Džordžijos Technologijos Institute (Georgia Tech) ir mokiausi ekonomikos aspirantūroje Virdžinijos universitete, Kalifornijos universitete, Berklyje ir Oksfordo universitete. Mano dėstytojai keturi profesoriai Nobelio premijų laureatai.

Turiu ekonomikos daktaro laipsnį. Prieš išeidamas iš mokslinio darbo, kaip bendraautorius, parašiau 30 straipsnių į svarbiausius ekonomikos žurnalus. Daugelį metų dirbau žurnalo ”Journal of Political Economy“ apžvalgininku su teise spręsti apie pateiktų straipsnių ir tyrimų paskelbimą. Parašiau recenzuotas knygas, kurias leido Harvardo ir Oksfordo universitetų leidyklos.

Diskutavau su Nobelio premijos laureatais prieš profesionalią auditoriją. Dirbau „Wall Street Journal“ redaktoriumi ir JAV finansų ministro padėjėju, skaičiau daug paskaitų universitetuose. Maiklas Hadsonas taip pat turi realios darbo patirties svarbiausiose pasaulio finansų institucijose, tarptautinėse organizacijose ir vyriausybėje, taip pat yra profesorius JAV ir užsienio mokslo įstaigose bei turi išleidęs mokslo darbų daugeliu kalbų.

Kitaip tariant, mes žinome apie ką kalbame. Mes nesame suinteresuoti kam nors tarnauti, išskyrus tiesą. Niekas nemoka mums už darbą.

Bet mes esame tik du balsai. Prieš du dešimtmečius man buvo pasiūlyta labai sustiprinti savo balsą apie ofšorizacijos žalą (gamybos perkėlimo į užsienį daromą žalingą poveikį JAV ekonomikai).

2003 gruodį man paskambino JAV senatorius Čarlzas Šumeras (Charles Schumer), demokratas iš Niujorko. Šumeras skaitė mano skiltis, kuriose teigiau, kad prisidengiant laisva prekyba, darbo vietos ir investicijos perkeliamos į užsienį JAV ekonominės sėkmės sąskaita. Šumeras pritarė mano susirūpinimui ir paklausė, ar Reigano vyriausybės finansų pareigūnas sutiktų kartu su senatoriumi demokratu parašyti į „New York Times“ straipsnį, kuriame būtų iškelta problema „ar darbo perkėlimas į užsienį yra Amerikos interesas“.

Mūsų straipsnis išėjo 2004 metų sausio 6. Štai jis (straipsnis kursyvu):

Kitokios mintys apie laisvąją prekybą

By CHARLES SCHUMER and PAUL CRAIG ROBERTS
New York Times, January 6, 2004

Mane, kaip ir daugumą anglų, auklėjo gerbti laisvąją prekybą ne tik kaip ekonominį dalyką, kuriuo protingas ir išsilavinęs žmogus negalėjo abejoti, bet ir kaip moralės įstatymą“, — 1933 m. rašė Džonas Meinardas Keinsas (John Maynard Keynes). Ir iš tiesų iki šių dienų niekas nepriverčia ekonomisto kraują užvirti taip greitai, kaip iššūkis laisvosios prekybos doktrinai.

Vis dėlto 70 metų senumo veikale pats Keinsas pradėjo abejoti kai kuriomis laisvosios prekybos prielaidomis. Kyla klausimas ar prieš du šimtmečius išsakytų argumentų už laisvąją prekybą nepaneigia akivaizdūs pasikeitimai dabartinėje pasaulio ekonomikoje.

Šį susirūpinimą iliustruoja du naujausi pavyzdžiai. Per ateinančius trejus metus stambi Niujorko vertybinių popierių prekybos įmonė planuoja pakeisti savo 800 amerikiečių programinės įrangos inžinierių komandą, kurios nariai uždirba po 150 000 USD per metus, ne mažiau kompetentinga komanda Indijoje, kurios nariai uždirba vidutiniškai tik po 20 000 USD per metus. Antra, tikimasi, kad per penkerius metus radiologų skaičius Amerikoje labai sumažės, nes rentgenogramas galima siųsti internetu Azijos radiologams galintiems diagnozuoti problemą už daug mažesnę kainą.

Šie pavyzdžiai rodo pasaulio ekonomikos pokytį, kurį sukėlė trys pagrindiniai veiksniai. Pirma, politinis stabilumas leidžia kapitalui ir technologijoms plačiau sklisti po visą pasaulį.

Antra, dėl puikių švietimo sistemų besivystančiame pasaulyje, ypač Indijoje ir Kinijoje, atsirado dešimtys milijonų protingų, motyvuotų darbuotojų, kurie yra tokie pat pajėgūs kaip ir labiausiai išsilavinę darbuotojai išsivysčiusiame pasaulyje, tačiau gali dirbti už daug mažesnį atlyginimą. Galiausiai, pigus, didelio pralaidumo ryšys leidžia efektyviai valdyti dideles darbo jėgos mases bet kurioje pasaulio vietoje iš bet kurios vietos.

Esame susirūpinę, kad JAV gali žengti į naują ekonominę erą, kai mūsų darbuotojai susidurs su tiesiogine pasauline konkurencija beveik kiekviename darbo lygyje — nuo mašinisto, programinės įrangos inžinieriaus iki Volstryto analitiko.

Bet kuriam darbuotojui, kurio darbui nereikia kasdien betarpiškai bendrauti su kitais kyla pavojus būti pakeistam mažiau apmokamu, vienodai kvalifikuotu darbuotoju iš už tūkstančių mylių. Amerikiečiai darbo vietas praranda ne dėl konkurencijos su užsienio kompanijomis, bet JAV korporacijos mažina darbo apmokėjimo išlaidas perkeldamos darbą į mažų atlyginimų šalis.

Dauguma ekonomistų nori į šiuos pokyčius žiūrėti per klasikinę „laisvosios prekybos“ prizmę ir bet kokius pokyčius apšaukia protekcionizmu. Bet nauji įvykiai verčia abejoti kai kuriomis pagrindinėmis laisvosios prekybos doktrinos prielaidomis.

“Laisvoji prekyba” remiasi britų ekonomisto Davido Rikardo (David Rikardo) „lyginamojo pranašumo“ principu — idėja, kad kiekviena šalis turėtų specializuotis toje srityje, ką moka geriausiai, ir prekiaudama su kitais patenkinti kitus savo poreikius. Jei kiekviena šalis sutelktų dėmesį į savo lyginamąjį pranašumą, našumas būtų didžiausias ir kiekviena šalis gautų didesnę “didesnio bendrojo pasaulinio ekonomikos pyrago” dalį.

Tačiau kai Rikardo sakė, kad laisva prekyba duos bendrą naudą visoms šalims, jis manė, kad prekių gamybai naudojami ištekliai — tai, ką jis vadino„ gamybos veiksniais“ — nebus lengvai kilnojami per valstybių sienas. Lyginamasis pranašumas išnyksta, jei gamybos veiksniai gali persikelti ten, kur jie yra produktyviausi: šiais laikais į palyginti nedaugelį šalių, kur daug pigios darbo jėgos. Šioje situacijoje nebėra bendros naudos — vienos šalys laimi, o kitos pralaimi.

Kai 19 a. pradžioje Rikardo pasiūlė savo teoriją, pagrindinių gamybos veiksnių — dirvožemio, klimato, geografijos ir net darbuotojų — buvo neįmanoma perkelti į kitas šalis. Bet dabar gyvybiškai svarbius gamybos veiksnius — kapitalą, technologijas ir idėjas — vienu mygtuko paspaudimu galima perkelti į bet kur pasaulyje — taip pat kaip automobilį.

Tai visiškai kitoks pasaulis nei įsivaizdavo Rikardo. Kai amerikiečių kompanijos vietinius darbuotojus pakeičia pigesniais darbuotojais užsieniečiais, kad galėtų pigiau parduoti vidaus rinkoje, sunku įrodyti, kad taip turėtų veikti laisvoji prekyba.

Tai kas vyksta vadinti ”bedarbystės kūrimu” visiškai neteisinga: kuriama daug darbo vietų, tik ne čia, ne Amerikoje.

Praeityje mes rėmėme laisvosios prekybos politiką. Bet jei laisvąją prekybą pakerta pasaulio ekonomikos pokyčiai, mūsų politika turėtų atitikti naują realybę. Nors kai kurie ekonomistai ir renkami pareigūnai teigia, kad viskas, ko mums reikia, tai tik perkvalifikuoti atleistus darbuotojus, mes nemanome, kad užtenka vien persikvalifikavimo, nes beveik visą protinio darbo spektrą irgi galima atlikti užsienyje.

Mes manome, kad mokesčių lengvatos įmonėms, išlaikančioms darbo vietas Amerikoje, negali kompensuoti didžiulių darbo užmokesčio skirtumų, skatinančių perkelti darbo vietas į užsienį.

Amerikos prekybos sutartys turi atitikti naują tikrovę. Pirmas žingsnis — pradėti sąžiningas diskusijas apie tai, kur iš tikrųjų yra mūsų ekonomika ir kur mes einame kaip valstybė. Senamadiškos protekcionizmo priemonės ne atsakymas, tačiau naujoji era reikalauja naujo mąstymo ir naujų sprendimų. Vienas dalykas aiškus: tikri ir veiksmingi sprendimai atsiras tik tada, kai ekonomistai ir politikai nustos painioti ”laisvą prekių srautą” su ”laisvu gamybos veiksnių srautu”.

Čarlzas Šumeras — vyresnysis senatorius iš Niujorko. Polas Kreigas Robertsas — buvęs Reigano vyriausybės finansų ministro padėjėjas ekonominės politikos klausimais.

***

Atrodė, kad senatoriaus Šumero bendradarbiai manė, kad problema yra laisva prekyba, nes pasikeitė realaus pasaulio sąlygos. Mano pozicija buvo ta, kad darbo vietų atidavinėjimas nėra laisva prekyba. Bet supratau, kad bet kokių diskusijų šiuo klausimo prasidėjimas yra reikalingas.

Mūsų straipsnis laikraštyje „New York Times“ padarė nepaprastą įspūdį. Svarbi liberalios ekonominės politikos idėjų kalvė Brukingo institutas, kuris tuo metu formavo ekonominę politiką, sušaukė Vašingtono konferenciją, kad išklausytų mus ir ištirtų mūsų poziciją. Buvo grupė diskutavusi su manimi ir Šumeru. Pastarasis buvęs pagrindinis JAV gamybininkų lobistas negalėjo suprasti kurią pusę palaikyti. TV kanalas “C-Span” transliavo konferenciją tiesioginiame eteryje.

Mano ir Šumero argumentus galima išklausyti šios konferencijos vaizdo įraše: https://www.c-span.org/video/?179821-1/us-trade-policy-global-economy

Konferenciją vedėme aš ir Šumeras. Vėliau mums pritarė konferencijos klausytojai įskaitant Pasaulio Banko ekonomistą Hermaną Dalį (Herman Daly); jis irgi manė, kad JAV apdirbamosios gamybos naikinimo negalima vadinti laisvąja prekyba.

Senatorius Šumeras nuoširdžiai domėjosi, kokį poveikį ofšorizacija daro jo rinkėjų gyvenimui. Jis pasiūlė tęsti bendradarbiavimą ir parašyti antrą straipsnį į „New York Times“. Tais laikais „New York Times“ vis dar buvo laikraštis, o ne visiškas propagandinis valdžios luomo (The Establishment) balsas, kaip dabar. „Times“ vis dar manė, kad demokratas senatorius iš Niujorko ir buvęs vyriausybės narys, finansų pareigūnas, kurį į tas pareigas paskyrė pats Senatas, yra valdžios luomo nariai.

Tačiau tęsinio nebuvo, antras straipsnis neišėjo. Jokio atsakymo. Telefono skambutis iš redakcijos pranešė, kad darbuotojo, su kuriuo dirbau, nebėra. Pasišnekėjęs su senais pažįstamais Vašingtone supratau, kad su Šumeru “pasikalbėjo” Volstryto veikėjai, nes mūsų iškeltas klausimas apie ofšorizaciją mažina jų pelnus. Šumeras perėjo jų pusėn.

Volstrytas nužudė Šumero/Robertso tiesos komandą ir apsaugojo savo pelną gaunamą iš darbo ir investicijų iškėlimo į užsienį.

Taip nutinka išrinktiems pareigūnams, kai jie bando ginti viešąjį, o ne korporacijų interesą, kuris finansuoja politines rinkimų kampanijas. Viešąjį interesą blokuoja mūrinė siena, ant kurios kabo lentelė su užrašu: “Tarnaukite valdžios luomui arba traukitės iš politikos”. Kol pinigai nebus visiškai pašalinti iš politikos, nebus jokios demokratijos.

Globalizmas naikina suverenią ir savo piliečiams atskaitingą vyriausybę. Jungtinėse Amerikos Valstijose globalizmas sunaikino gamybinę viduriniąją klasę. Dabar COVID’o karantinai ir uždarymai (lockdowns) naikina viduriniosios klasės likučius — šeimos verslą. Verslas turi nuolatines išlaidas.

Jis negali dirbti nuolatinių nuostolių sąlygomis ir dėl to žlunga. Draudimas dirbti (karantinai – lockdowns) ir verslo ofšorizacija (įmonių perkėlimas į užsienį) monopolizuoja ekonomiką keliose rankose. Ir tai nėra teorija. Tą mes dabar matome ir patiriame. Taip atkuriamas feodalizmas — keli ponai ir milijonai baudžiauninkų. Baudžiauninkai bus visiškai priklausomi nuo ponų ir neturės jokios nuosavybės ir savarankiškumo.

↑↑↑

Santrauka:

  1. Kol pinigai nebus visiškai pašalinti iš politikos, nebus jokios demokratijos.
  2. Globalizmas naikina suverenią ir savo piliečiams atskaitingą vyriausybę.
  3. COVID’o karantinai ir uždarymai (lockdowns) naikina viduriniosios klasės likučius — šeimos verslą
  4. ..jei būtų sunaikinta visa neoliberali ekonomika, mes nieko vertingo neprarastume. (tik laimėtume, nes kartu išnyktų ir globalizmas. P.V. pastaba)

Išvados:

1) Ekonomika yra visiškai ne mokslas, o taisyklės, kurias valdžios luomas sukuria siekdamas savo interesų ir tų taisyklių verčia laikytis visą visuomenę. Keičiantis valdžios luomui, keičiasi ir „ekonomikos mokslas“.

2) COVID‘as ne liga, o ekonomikos monopolizavimo priemonė.

3) „Naujoji Pasaulio Tvarka“ bus feodalizmas = vergija, t.y. … atkuriamas feodalizmas — keli ponai ir milijonai baudžiauninkų. Baudžiauninkai bus visiškai priklausomi nuo ponų ir neturės jokios nuosavybės ir savarankiškumo.

parengė: Pranas Valickas

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Atsiliepimų 6

  1. Memel says:

    Skirtingų šalių ponai turi susitart,kad bus panašiai taip,kaip parašyta straipsnyje,jei kuris vienas nepaklus sistemai,“globalistų“planas eina šuniui ant uodegos

  2. Vytas says:

    Memetui. Nesutinku kategoriškai: jei su globalistų nustatoma tvarka nesutiks vienas ar du , tai galas bus tiem dviem, o ne globalistų tvarkai. Totalus Baltarusijos kaip valstybės, jos lyderio A.Lukošenko puolimas, mano numone, yra sąlygotas ir tuo, kad Lukošenko atsisakė 4 milijardų TVF siūlomos lengvatinės paskolos mainais į antikovidinių ekonomikos apribojimo priemonių įvedimą Baltarusijoje. Lietuvos valdžiai buvo duotas nurodymas ( o gal ir slapta užmaskuota pakiša), kad ji organizuotų ir vykdytų beprecedentinį kišimasis į Baltarusijos vidaus reikalus. Prie to buvo prijungta ir Lenkija, paklusniausia ir vertingiausia JAV pakalikė Europoje.

  3. Memel says:

    Jei jums Vytas, Baltarusija yra svarus geopolitinis žaidėjas pasaulyje,tai su jumis nėra prasmės ginčytis)

  4. Simas Simaitis says:

    Tamsta Memel, Jūs esate irgi ne visai teisus. Esamų momentu Baltarusija pakliuvo į geopolitinių žaidimų verpetą. Baltarusija paskutinė valstybė, buvusios LDK teritorijoje. Tai vienintelė sanitarinė zona, atkertant Europą nuo Rusijos ir vienintelis puolimo platzdarmas, karo metu, užpulti kontinentinę valstybę per sausumą. O lenkų ekonominei padėčiai mišios be Europos pinigų, tad prichatizuoti Baltarusijos ekonomiką ir ištempti krizės agoniją, kitų sąskaita, tai pats geriausias papildomas pliusiukas. Čia ir pasiteisinimas kaip tik tinka – atgaivinti valstybę nuo jūros iki jūros.

  5. saul says:

    Baltarusija ne valstybė. Ji net ne satelitas. Ji neturi jokios savarankiškos politikos. Baltarusija yra roSSiejos gubernija,turinti pačias aukščiausias galias užgrogusį savo generalgubernatorių,vos ne carą. Caru jį vadinti irgi negalima,nes laižo padus savo karūnos ir iždo skolintojui Puckinui. Netoli tas laikas,kai TEN viskas bus „išparceliuota“ roSSiejos vagių šaikos elitui. Tiesa….dar turi priimti anlogišką roSSiejai įstatymą,kuris garantuos Lukošiaus neliečiamumą. O šiaip tai straipsnis ŠŪDINAS,bet žinant Craig’ą-nieko naujo. ČIA GI CRAIG’as

  6. Vietinis laikrastis says:

    Reiktų jums atsipūsti ir pasižiūrėti wef paskutinį įrašą kur vienos valstybės prezidentas nesutiko su jų planais taigi todėl planas pagal viską turėtų nebeivykti.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top