Globalizacija ir elito išdavystė

2016, vasario 22, 21:01 | kategorija Metodologija | 11 komentarų | peržiūrų 1 857 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

lietuvos elitas

Lietuvos elitas. Koliažas.

Profesionalių išdavikų ideologija

Visuomenės elitas, žiūrint iš administracinės pusės, yra jos dalis, dalyvaujanti svarbių visuomenei sprendimų priėmime ir realizacijoje arba esanti pavyzdžiu masėms.

Kaip valstybė yra visuomenės protas ir rankos, taip elitas yra jos nervų sistema, atrenkanti dirginamuosius impulsus, vienus slopina, kitus gi sustiprina ir koncentruoja bei perduoda juos atitinkamoms socialinių raumenų grupėms.

Ilgalaikėje perspektyvoje pagrindiniu visuomenės konkurencingumo faktoriumi tampa jos motyvacija ir valia, kurią įkūnija elitas.

Elitui išdavus nacionalinius interesus, pasekmės fatališkos: globalioje konkurencijoje šią išdavystę galime lyginti su tokia, kai kariaujančią armiją išduoda jos vadovybė.

Taigi, šis fenomenas nėra naujiena. Vieną ryškiausių tokių pavyzdžių pateikė caro saugumo tarnyba (ochranka), palaikiusi organizuotą revoliucinį judėjimą Rusijoje, norėdama praplėsti savo įtakos ir finansavimo sferą. Ji ne ką mažiau, nei japonų armija, vokiečių generalinis štabas ir amerikiečių bankininkai kurstė revoliucijos ugnį, kuri nekontroliuojama galiausiai supleškino visą tuometinę visuomenę.

Artimesnis mūsų laikams nacionalinio elito veiklos prieš savo žmones pavyzdys – Japonijos patirtis devintajame dešimtmetyje. Tuomet pasaulyje buvo du „finansiniai burbulai“ – Japonijoje ir JAV. Vieną jų reikėjo „pradurti“, ir būtent japonų elitas nusprendė „pradurti“ japonišką, o ne amerikietišką „burbulą“, nuo ko japonų ekonomika dar iki šiol neatsitiesė. Priežastis – ne tik gili intelektualinė priklausomybė nuo JAV, bet ir gilus japonų kapitalo pasinėrimas Amerikos ekonomikoje. Įsisavinusios amerikiečių rinką, japonų korporacijos visiškai teisingai pagrindiniu faktoriumi laikė ne Japonijos, o JAV klestėjimą, kurių rinkai jos dirbo, už tai gaudamos pasaulinę rezervinę valiutą.

Ne mažiau šokiruojantis pavyzdys, rodantis nacionalinio elito, veikiamo išorinių jėgų, priešiškus savos visuomenės interesams veiksmus, yra JAV ir jų satelitų karas prieš Jugoslaviją.

Strateginis jų (Jungtinių Valstijų), kaip ir visos amerikietiškos politikos Balkanuose tikslas, pradedant 1990 metais – sugriauti Europos Sąjungos, strateginio JAV konkurento ekonomiką, kadaise klestinčią Jugoslaviją paverčiant žaizda ant Europos kūno. 1999 metų agresiją galime laikyti siekiu padaryti žalą eurui – potencialiam dolerio konkurentui.

Tuomet Europos lyderiai palaikė JAV, nežiūrint į ne tik europietiškos visuomenės, tačiau ir jų pačių politinių struktūrų vidurinės grandies protestus. Po Antrojo pasaulinio karo Europos darbotvarkė visuomet buvo sudarinėjama veikiant JAV intelektualiai įtakai, todėl šis įprotis tuometinius Europos vadovus pavertė jų pačių strateginių perspektyvų duobkasiais. Dėl karo euro kursas krito beveik ketvirtadaliu, neteko galimybės „mesti iššūkį“ doleriui, o Europos ekonomika tapo paprasčiausiu JAV ekonomikos priedu.

Ši Europos elito savybė pasireiškė ir po 2001 metų rugsėjo 11 dienos, kai Europa, gelbėdama dolerį parodė, kad į Amerikos ekonomiką jie žiūri ne kaip į konkurentą, o kaip į pasaulinės tvarkos, kurioje neliko pačios „europietiškumo“ idėjos struktūrizavimo lyderį.

Amerikiečiai, formuodami europiečių elito sąmonę privertė susitaikyti Europą su padėtimi, kai euro kurso kritimas amerikiečiams tampa mažu konkurenciniu malonumu, o analogiškas dolerio kritimas europiečiams tapatinasi su pasaulio pabaiga.

Dar vienas ryškus nacionalinio elito išdavystės pavyzdys – „Miloševičiaus kazusas“: pagrindinė paradoksalaus ir katastrofiško „nesipriešinimo blogiui“ priežastis, už ką jis tuo pačiu sumokėjo ir savo gyvybe, yra galimai jo aplinkos materialių aktyvų buvimas šalyse-agresorėse bei jų valiutose. Atsakomieji Jugoslavijos smūgiai, kuriems ji buvo visiškai pajėgi, būtų paprasčiausiai pavertusi juos nuliu.

Tokių pavyzdžių sąrašą galime vardinti be galo – ir kuo labiau priartėtume prie šiandienos, tuo dažniau su jais susidurtume.
Savo laiku paskutinis TSRS lyderis Gorbačiovas parodė ypač gundantį pavyzdį, kaip bendradarbiaujant su Vakarais prieš savo šalį, galima asmeniškai praturtėti ir likti nenubaustam. Tačiau pastarieji 15 metų parodė, jog situacija pasikeitė. Netekę valdžios lyderiai – nuo Pinočeto iki Miloševičiaus – yra teisiami arba siunčiami tiesiog į aną pasaulį, o įdavusiems savo vadovą į „pasaulinės bendruomenės“ rankas, jo aplinkos atstovams vietoje žemiškos gėrovės ir turtų viešai nupjaunamos galvos (kaip tai nutiko su Sadamo Huseino aplinkos žmonėmis).

Tačiau žmonių, kuriuos įtikina šios tragedijos, ratas yra gana siauras.

Kodėl?

Kodėl nevakarietiškų šalių elito atstovai, tarsi lemingai link bedugnės krašto, lekia į Vakarus?

Vartojimas – buvimo prasmė

Pats lengviausias atsakymas, esantis paviršiuje – elito virtimas rinkos santykių, atitinkamai rinkos idealų šlovintojais.
Elito praktinis patriotiškumo kriterijus – paprastas, net primityvus: jo aktyvų paplitimas. Nepriklausomai nuo jo idealių narių motyvų, elitas, kaip visuma, turi veikti būtent savų aktyvų interesų naudai (materialių ar simbolinių: įtakos, statuso bei reputacijos jam svarbiose sistemose, informacijos ir taip toliau). Jei kritinė tų aktyvų dalis (kurios elito nariai negali prarasti) yra kontroliuojami visuomenės konkurentų (stambaus kapitalo), tai elitas nevalingai tarnauja jų interesams, tapdamas kolektyvo išdaviku.

Iš čia išplaukia ne tik „islamo iššūkio“ žlugimo neišvengiamumas,, nes jo lyderių lėšos laikomos jų strateginių konkurentų valiutomis ir todėl negali padėti jiems priešintis, tačiau ir ribotas šūkio „kilkim nuo kelių“ į neminimą pozą adekvatumas, kuris toks populiarus mūsų „ofšorinės aristokratijos“ tarpe. Juk ši Rusijos valdančiosios klasės dalis, nežiūrint į kylantį prieš mus (rusus) „šaltąjį karą“, savo aktyvus, įskaitant ir šeimas, laiko „prakeiktuose Vakaruose“.

„Ofšorinės aristokratijos“ atstovų logika griežta ir savotiškai nepriekaištinga: jie tarnauja asmeniniam vartojimui (nesvarbu, materialiam ar simboliniam), Rusiją jausdami kaip „trofėjinę erdvę“, kartu su gyventojais skirtą būti perdirbta į turtą, patalpintą prabangiose šalyse ar bent jau į laikiną, tačiau svarų tų šalių atstovų pagarbumą.

Saulė jiems kyla Vakaruose ir jie meldžiasi tai juodai pelno saulei dėl jos naikindami savo pačių tautas.

Visgi, šis atsakymas, kad ir koks aktualus būtų, nėra išsamus.

Juk rinkos santykiai vystosi šimtmečiais; kodėl gi būtent dabar, kai pinigai netenka reikšmės, pagrindinį vaidmenį išsivysčiusiose visuomenėse perduodant technologijoms, o strateginiai sprendimai vis dažniau yra ne rinkos pobūdžio – kodėl būtent dabar staiga rinkos santykiai ima dominuoti vertybių sferoje?

Kodėl tuos žmones, kurie nenorėjo įeiti ne tik į pilį Rivjeroje paskui generolą Torichosą, tačiau netgi į istoriją, o siekė „tik pakliūti“ į Panamos kanalo zoną, masiškai ėmė keisti lyderiai, savo šalis matantys kaip „trofėjines erdves“, o save – okupacinės armijos vietininkais?

Kas griauna elito vertybes?

Kultūrų susidūrimas

Pirmiausia globali konkurencija vyksta tarp civilizacijų – vertybių ir jų įtakoto veikimo būdo pagrindu.
Nugalėjus ir sunaikinus tarybinę civilizaciją, kur kas geresne tapo Vakarų civilizacijos padėtis, kurios veikimo būdas – finansinis ekonominis – universaliausias. Skirtingai nuo ideologinės, religinės ar juolab etninės ekspansijos, finansinė ekspansija pati savaime a priori nieko neatstumia, todėl potencialių jos šalininkų ratas plačiausias.

Žinoma, globalios konkurencijos sugriežtinimas, kai daugelis netenka sąlygų sėkmingai dalyvauti ekonominiame gyvenime, tą ratą susiaurina. Būtent dėl to atsirado islamo ir, iš dalies Kinijos, iššūkis Vakarams. Bet iš principo reikalai kol kas nesikeičia: Vakarai išlieka labiausiai universalių ir bendrai pasiekiamų vertybių skleidėjais.

Dėl savo veikimo būdo Vakarų finansinės ekspansijos laidininku, civilizacijų konkurencijoje objektyviai tampa beveik kiekvienas rinkos dalyvis. Jis gali nekęsti JAV, būti islamo fundamentalistu ar net finansuoti teroristus, tačiau pats jo veikimo būdas paverčia jį Vakarų vertybių ir interesų laidininku. Riba tarp vienos ar kitos civilizacijos šalininkų driekiasi ne jų įsitikinimuose, o gyvenimo būde. Finansininkas tampa nevakarietiškos civilizacijos atstovu ne tuomet, kai duoda pinigų kovotojams su Vakarais, o tik tuomet, kai atsisako naudotis finansų rinka ir pereina į nevakarietiškos civilizacijos gyvenimo būdo propaguotojų pusę, tai yra kaip finansininkas atlieka socialinę savižudybę.

Vakarų vertybių universalumas ir komfortiškumas ypač svarbūs analizuojant elitą, kurių šalyse jie veikia.

Kadangi nuo globalizacijos pradžios konkurencija pirmiausia vyksta žmonių sąmonės formavimo sferoje, svarbiausiu visuomenės konkurencingumo faktoriumi tampa tai, kas formuoja jos elito sąmonę.

Draugystė gali egzistuoti tarp atskirų žmonių ir netgi tautų, o tarp valstybių gali būti tik konkurencija.

Elito sąmonės formavimas iš išorės – lengvai užslėpta kolonizacijos, – išorinio valdymo forma.

Taip valdoma sistema tampa neadekvati (pakanka apžvelgti mūsų šalies istoriją nuo 1987 metų): elito vertybės, idėjos, prioritetai atliepia jo strateginių konkurentų interesams ir ardo visuomenę.

Elito, kurio sąmonę suformuoja jo šalies strateginiai konkurentai, požiūris į savo šalį yra toks pat, kaip sargybos į kalinius.
Tačiau nei silpnumas, nei tai, kad niekas nevaldo iš išorės, negarantuoja eito orientavimosi į nacionalinius interesus. Juk jo nariai dėl savo padėties turi gerokai daugiau galimybių nei eiliniai piliečiai. Globalizacija, didindama konkurenciją skaldo gana silpnai išsivysčiusias visuomenes, atnešdama gerovę jų elitui bei problemas eiliniams piliečiams.

Asmeniškai elito atstovai natūraliai siekia liberalizacijos, suteikiančios jiems naujų galimybių tačiau griaunančios jų šalių konkurencingumą bei nešančios nesuskaičiuojamas bėdas jų tautoms. Tuomet konkurencijos lygis, elito atstovams reikalingas tik tam, kad palaikytų save „formoje“ gali būti nepakeliamas didžiajai visuomenės daliai.

Silpnai išvystytose visuomenėse tradicinė kultūra, veikiama surambėjusios demokratijos atstumia iniciatyvius, energingus žmones, kurie dėl to lieka įžeisti. O juk būtent tokie žmonės ir formuoja elitą! Išėję „į pasaulį ieškoti vietos, kur įžeistam yra paguodos kampelis“, pavyzdžiu jie laiko išsivysčiusias šalis ir bando „pagerinti“ savo Tėvynę mechaniškai įdiegdami jų realijas bei vertybes. Nebrandžiai, nepasiruošusiai sutikti šias aklai kišamas vertybes visuomenei dėl jų civilizacinio svetimumo tokia kultūrtregerystė gali būti lemiama.

Net patekę į šalies elito tarpą iniciatyvūs žmonės negali atsikratyti svetimumo jausmo, to, kad jie skiriasi nuo kitų piliečių. Tai irgi provokuoja priešiškumą savo Tėvynei. „Protingas žmogus yra neteisus jau vien todėl, kad jis protingas ir dėl to mąsto kitaip, nei dauguma ir, atitinkamai, daugumos yra atstumiamas“. Toks elito atstūmimas yra būdingas daugelyje šalių.

Plintant vakarietiškiems švietimo standartams ir dalies nevakarietiškų šalių elito bei jaunimo perorientavimas vakarietiškoms vertybėms, šie prieštaravimai aštrėja.

Provakarietiškas jaunimas bei dalis elito siekdami integracijos ir „paprastų žmogiškų gėrybių“, netenka savo civilizacijos (ne tik tautos) vertybių ir, dažnai, net patys nepastebėdami ima tarnauti savo strateginių konkurentų vertybėms (Rusijoje, pavyzdžiui, jie tarnauja firmos efektyvumui prieš visuomenės efektyvumą, tai yra konkurencija prieš teisingumą). Galiausiai, didelė išsilavinusio sluoksnio dalis, esanti vienintele kultūros bei vystymosi nešėja visuomenei, šaliai tampa neprieinama, nes pateikia nepakeliamus jai reikalavimus.

Dar labai svarbu yra tai, kad šiuolaikinis švietimas pats savaime neša vakarietiškos kultūros standartus bei civilizuotumo supratimą, kurie daugeliu atvejų neatitinka visuomenės psichologijos, o labiausia – su objektyvių nevakarietiškų visuomenių vystymosi poreikių.

Kaip idealų bei savo tikslų šaltinį laikydami šiuos standartus (dažnai egzistuojančius tik reklamose arba tik turtingiausiai atitinkamos visuomenės daliai), išsilavinę neišsivysčiusių visuomenių sluoksniai pradeda, jei ne tiesiogiai jam tarnauti, tai, kaip taisyklė, su juo sieja visus savo veiksmus.

Būtent nuo šito prasideda sisteminių vertybių vaizdo, prarandančio aiškius kontūrus susiliejimas, vėliau suliejant ir visuomenę. Be šio delikataus civilizacijų konkurencijos aspekto negalima suprasti plačiai paplitusio aktyvaus ir sąmoningo priešiškumo savo pačių šaliai.

(laukite tęsinio)

Parengė: Darius Dimbelis

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 11

  1. Dalia says:

    Kokie prasmingi žodžiai „saulė jiems kyla Vakaruose“. Taip ir yra, nes jie neskiria kairės nuo dešinės. Net nuotraukose. viskas atsispindi akyse….

  2. zmogus says:

    man tai socialiniai parazitai ,
    o kaip jie ten save bevadintu(elitais ,levitais,dievais),man jokio skirtumo.

  3. Eilinis pilietis says:

    Na, jei Ramanauskas ir Užkalnis prie elito….tuomet aš Romos Popiežius. Na, o kiti – paprasčiausi LIETUVOS TRANAI.

  4. Jonas says:

    Man tai jie tvarto gyventojai, matantys ir suprantantys tik pilną lovį jovalo.

  5. Mindaugas says:

    Joks tai ne elitas, o valdančioji klasė ir jai savo sielas pardavę politiniai apsišaukėliai, atstovaujantys taip vadinamas „tradicines“ (buržuazines-liberastines) partijas. Jie neturi nieko bendro su lietuvių tauta ar Lietuvos nepriklausomybe, bet yra tik užsienio imperialistinio kapitalo, kuriam jie tarnauja ir kuriam jie yra parsidavę, valios vykdytojai.

  6. gojus says:

    juokinga buvo matyt „litas“ i Linkiewitcziaus snuky.

  7. Ec says:

    Koks tai elitas, tai tie, kas apsiėmė valdyti bandą. Bandą, kurioje kiekvienas atskirai. Labai geras palyginimas, kai didelę karvių bandą suvaldo du maži šuneliai, kur kiekviena karvė bijo, kad jai gali už kojos įkąsti, nors, jei nebijotų, tuos savo gąsdintojus – ganytojus viens-du sutryptų.

  8. tai bent reikaliukai... says:

    Pasirodo kad užukulnis ir romanovskis uzvardinti e-litu😃!!! Prie kokio konteinerio juos taip pavadino? Nuo jų dvelkte dvelkia labai nekoks kvapas… Jiems saulė gal ir teka vakaruose, bet gali nusileisti taip ir nepakilus į zenita…

  9. Ne Lansbergys says:

    Kokie šlykštūs ir niekingi

  10. Amalas says:

    „Tegu tamsumas prašalina…“  kiekvienas toks straipsnis įneša aiškumo į tokių paradoksų išaiškinimą. Juk sunku suprasti, kodėl tautos iškeltieji daro viską, kad Tautai pakenkti. Dabar daug aiškiau. Reiškia ir Rusijoje yra protingų žmonių, ir visur. Tik maža protingų Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad mąstau panašiai.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top