Islamizmo akivaizdoje mūsų elitas mus išdavė“, – sako prancūzų žurnalistas

2019, vasario 23, 5:05 | kategorija Metodologija | 4 komentarai | peržiūrų 413 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Šiuo metu, kai tarpbendruomeninės įtampos egzistavimas buvo pripažintas net buvusio vidaus reikalų ministro Žeraro Kolombo ( Gérard Collomb), žurnalistas Ivas Mamu (Yves Mamou) kaltina Prancūzijos elitą tuo, jog jis neskyrė pakankamai dėmesio imigracijai ir užsimerkė nematydamas šalies islamizacijos, rašoma lefigaro.fr portale.

Figaro“: Kaip jūs manote ar islamizacija ir imigracija prives prie to, kad prancūzai negalės „būti nacija“? Kokį ryšį jūs matote tarp menamo islamo pakilimo ir prancūzų nacijos subyrėjimu?

Ivas Mamu: Knyga „Didysis atsiskyrimas“ pristato bandymą atkurti viso to paveikslą. Aš stengiausi suprasti, kaip ir kodėl, lygiagrečiai su prancūzų nacija pamažu ėmė formuotis islamo nacija. Garsūs buvusio vidaus reikalų ministro Žeraro Kolombo pareiškimai, pridavus įgaliojimus premjerui Edvardui Filipui (Edouard Philippe) nurodo į tai, jog šių dviejų nacijų priešpastatymas vena kitai, veda link susidūrimo rizikos.

Kaip pasakė Kolombas, šiandien mes (tai yra musulmonai ir nemusulmonai) „esame šalia vieni kitų“, tačiau nėra garantijų, jog ryt mes neatsidursime „vieni prieš kitus“. Paties tikriausio pilietini karo scenarijus buvo paminėtas to žmogaus, kuris pusantrų metų eigoje kiekvieną dieną turėjo prieš akis visas policijos ir žandarmerijos ataskaitas.

Žeraras Kolombas – dalis prancūzų politinio elito. Jis pasitraukė iš savo posto pareiškęs apie tai, jog pilietinis karas ne už kalnų. Visa tai jau patvirtina mano išrinktas pavadinimas „Didysis atsiskyrimas“. Kaip tai bebūtų, įspėjimas iš einančio pareigas ministro būtų padaręs didesnį efektą. Kadangi jis šį pareiškimą padarė jau stovėdamas ant slenksčio, kai kurios žiniasklaidos priemonės to net nepastebėjo.

Pilietinis karas reiškia nacijos skilimą. Nežinau ar jis įvyks, tačiau man pasirodė svarbu susimąstyti apie dviejų nacijų vienoje teritorijoje egzistavimą. Kartais prie tokio nacijų susidūrimo veda blogai apibrėžtas pasienis. Prancūzijoje islamo nacija buvo suformuota, kaip prancūzų elito politikos rezultatas. Elitas – tai yra valstybės aparatas, politinės partijos, ekspertai, merai, MIP, kultūros veikėjai – visi jie dėl eilės priežasčių ir keleto dešimtmečių eigoje (iki šiol) palaikė ir pateisino musulmonų imigraciją.

Tokios elito preferencijos islamui sukūrė tikrą prarają tarp Prancūzijos viršūnių ir apačių. Paryžiaus politinių tyrimų centro kasmet publikuojamas pasitikėjimo indeksas puikiai atspindi šį reiškinį: dauguma Prancūzijos gyventojų politinės klasės atžvilgiu jaučia ištisą jausmų gamą – nuo nemėgimo ir pasibjaurėjimo, iki atmetimo ir abejingumo.

Kas sudaro šį atotrūkį tarp visuomenės viršūnių ir apačių?

Žmonių nuomone, tai pernelyg invazinis islamas ir perteklinė imigracija. Įdomu tai, kad šis indeksas yra švelnus dviem institutams – kariuomenei ir policijai – kurių atžvilgiu pasitikėjimo rodiklis sudaro beveik 80%.

– Gali būti, bet argi to pakanka, kad galima būtų tvirtinti, kaip tą darote jūs, jog islamizmas ir imigracionizmas buvo suplanuoti, surašyti ir parengti iš anksto?

– Imigracija buvo parengtas ir organizuotas reiškinys, tačiau kilusios jo pasekoje islamizacijos planuose nebuvo. Jeigu, nežiūrint į islamizaciją imigracija tęsiasi, reiškia mūsų elitas laiko ją nežymia. Arba jam tiesiog tas pats. Aš gi norėjau pabrėžti būtent tą abejingumą, kuris neša savyje pilietinio karo riziką.

Tas užsispyrimas, su kuriuo Valstybės taryba padėjo formuoti islamo naciją Prancūzijoje tiesiog stulbina. Aš cituoju knygoje visus Valstybės tarybos įsakus musulmonų imigracijos naudai, leidžiant, skraistes, burkas, nikabus, daugpatystę.

Tas pat tinka ir kalbant apie Konstitucijos tarybą, kuris nustatė, jog valstybės interesuose yra leisti dauginti salafitų mokykloms ir panaikinti „solidarumo vardan“ atsakomybę tų, kas prisideda prie nelegalios imigracijos.

Taip pat mano knyga pabrėžia keistą pasaulietinės valstybės Centro aklumą tais atvejais, kai kalba eina apie islamą, ir nesuprantamą TV ir Radijo Aukščiausios tarybos jautrumą musulmoniškosios auditorijos atžvilgiu.

Visi tvirtinimai mano knygoje turi šaltinius. „Didžiajame atsiskyrime“ apie 700 paaiškinimų ir nuorodų. Šių patikrintų ir patvirtintų faktų analizė leidžia daryti sekančią išvadą: Prancūzijos elitas iš tiesų atiduoda pirmenybę islamui. Tai sugrąžina mus prie mūsų pirmojo klausimo. Šiandien ne tik islamas trukdo nacijos susikūrimui. Elitas taip pat daugiau to nenori.

– „Šiandien siautėjantis politinis antirasizmas niekada nekėlė sau tikslo kovoti su rasizmu“. Ką jūs turite omenyje?

– Aš kažkaip nepastebėjau antirasistinių organizacijų pakilimo prieš reperį Niką Konradą (Nick Conrad), kuris dainavo apie baltųjų žmonių žudymą lopšiuose. Arba prieš „Vietinius Respublikos gyventojus“ kartu su profsąjunga „Sud education“ rengiančius uždarus baltiesiems seminarus. Arba prieš Mediną, kuris nori pakarti bedievius ant Golgotos. Arba prieš TV vedėją Ernot ir kultūros ministrę Françoise Nyssen, kurie nori, kad televizijoje būtų mažiau „baltųjų“.

Tuomet, kai Erikas Zemuras (Éric Zemmour) pareiškė apie didelę migrantų dalį kalėjimuose, o Žoržas Bunsusanas (Georges Bensoussan) pabandė paaiškinti, jog tarp didesnės Prancūzijos musulmonų gyventojų dalies siautėja antisemitizmas, antirasistinės asociacijos apjungė pastangas, kad atiduotų juos teismui. Kovos su rasizmu vardan!

Šie pavyzdžiai leidžia apibrėžti antirasizmo veiksmų zoną: viskas susiveda į tai, kad būtų užkimšta kritikuojančių „įvairovę“ burna. Be to, „įvairovė“ – tai ne paprastai miglotas antirasistinis lozungas.

Savo knygoje aš įrodau, jog „įvairovė“ – tai politika. Ją, subsidijuojamos valstybės stumia antirasistinės organizacijos, mokyklos, kur jau nuo pradinių klasių siūloma mokytis arabų kalbos. Kultūros Ministerija, finansuojanti „įvairovę kinuose ir teatruose. Prancūzijos normalizacijos asociacija su įmonių „įvairovės“ reitingais. TV r radijo Aukščiausia taryba, kuri savo „įvairovės“ indekso pagalba svajoja įdiegti vos ne etnines kvotas kanaluose, o taip pat įvairiausi lobistai, tipo Hakim al-Karawi ir asociacijos „Sambūvis „Klubo XXI“.

„Didysis atsiskyrimas“ įrodo, jog politinis antirasizmas ir įvairovės retorika nenukreipti kovai su rasizmu. Tai sąmonės pakeitimo instrumentas. Jie įkala į galvas mintį apie tai, kad „spalvotieji“ imigrantai – aukos pagal nutylėjimą. Premjero tarnybos dabar platina vaizdo klipus prieš seksualinę agresiją. Viename jų baltasis vyras užpuola Magrebo kilmės mergaitę, kurią gina baltoji moteris ir juodaodis vyras. Šis ideologinis vaizdo klipas suveda seksualinę agresiją į baltuosius vyrus ir nenori pripažinti, jog ją gali vykdyti ir spalvotosios „aukos“. Aš įsitikinęs, jog aukos įvaizdžio formavimas spalvotiesiems prancūzams prisideda prie dabartinės agresijos.

– Ką būtent jūs turite omenyje, kai sakote „elitas“? Ar galima sudėti visą politinę, ekonominę, kultūrinę ir informacinę atsakomybę į vieną krepšį?

– Mano knygoje apžvelgiamos politinės partijos, teisingumo Ministerija, antirasistinės asociacijos, universitetai, mokyklos, ekspertai, intelektualai, kino ir teatro pasaulis, o taip pat ka kurios kitos grupės… Visos šios grupės ir žinybos dirba savo srityje prastumiant „įvairovę“ ir susijusį su ja „gyvenimą kartu“. Aš jau minėjau Valstybės tarybą, Konstitucinę tarybą ir TV radijo Aukščiausią tarybą. Taip pat pateikiu pavyzdžius intelektualų, kurie pasirašo peticijas ir surengia žiniasklaidoje susidorojimus su kiekvienu visuomenės veikėju, kurio požiūris skiriasi nuo jų pačių.

Alžyro rašytojas Kamelis Daudas (Kamel Daoud) įsitikino tuo asmeniškai, kai pareiškė, jog masiniai išprievartavimai Kelne 2015 metais buvo susiję su patriarchalinės kultūros santykių tarp lyčių importu į Vokietiją. Ekspertai pateisina ir skatina imigraciją vardan menamos naudos ekonomikai. Teisingumo ministerija pažeidžia Bunsusano ir Zemuro teisę į žodžio laisvę. Turiu 600 puslapių tos logikos pavyzdžių, kurie palaiko vieni kitus ir kartu padeda revoliucijai „iš viršaus“.

Per 30 metų Prancūzijos visuomenė atsitraukė nuo pasaulietinio respublikos modelio ir perėjo į multikultūralistinį, komunitaristinį ir antipasaulietinį modelį. Kalba eina apie tikrą revoliuciją, kuri vyksta iki šiol mūsų akyse. Politinis, ekonominis ir žinybinis elitas atsisakė pasaulietinio respublikos modelio , nepaklausęs gyventojų nuomonės. Prancūzijos elitas stovi ant didžiausio amžiaus lūžio, kuris tuo pačiu reiškia demokratijos ir pasaulietinės visuomenės lūžį. Ir vardan ko? Bijau, kad naudą iš viso to gali gauti tik islamizmas.

– Jūsų nuomone tai ant politikų guli didžiausia atsakomybė už islamo plėtrą. Tame tarpe ir ant „Nacionalinio fronto“. Kodėl?

– Nacionalinis frontas suvaidino baidyklės vaidmenį. Vien tik jo egzistavimas sutrukdė formuoti rimtą diskusiją islamo ir imigracijos tema. Ant rasizmo ir antisemitizmo ribos esantys Žano-Mari Le Peno (Jean-Marie Le Pen) išsišokimai padėjo antirasistinės retorikos hegemonijos susiformavimui.

Marine Le-Pen bandė pakeisti partijos įvaizdį, tačiau žala jau buvo padaryta. Ir jos efektas išlikęs po šiai dienai. Kalbant apie kairiąsias vyriausybes, – ant jų guli istorinė atsakomybė, apie ką aš rašau savo knygoje.

– Jūs kaltinate politikus, ypač kairiuosius, tačiau pats pratarmėje pripažįstate, jog musulmonai tapo neatskiriama prancūzų visuomenės dalimi. Tai negi politikai neturi kreiptis tame tarpe ir į juos?

– Kairieji flirtuoja su islamo komunitarizmu: didžiulės subsidijos mečetėms statyti, moterų valandos baseinuose. Visa tai, kad gautų musulmonų balsus. Islamo-kairiųjų srovės lydi islamistinę agresiją siekdamos įgyti valdžią Tai yra dvi skirtingos srovės, tačiau jos abi naudojasi musulmonais, kaip valdžios užkariavimo įrankiais.

Kairiųjų pasinaudojimas islamu iškasė kapą pasaulietinei visuomenei. Nors pasaulietinė visuomenė nėra tuščias garsas. Tai pilietinė erdvė. Tai, savo ruožtu, sudaro sąlygas politikai, kadangi atsikračiusi visų tų temų, kurios nesusijusios su diskusijomis ir derybomis. Pasaulietinė sistema apribojo religiją namais ir bažnyčia, išvedė ją iš politinės erdvės, Kairieji gi, sugrąžino religiją (pirmiausia islamą) į politinę sferą, tuo pačiu pasėję pilietinio karo sėklą.

Pasaulietinė respublika turi pripažinti tik piliečius, o ne bendruomenes, juolab religines. Mūsų dešiniųjų ir kairiųjų politikų pozicijos dėl to, jog respublika skolinga musulmonams mečetes – tai klaida ir išdavystė.

Klaida, todėl, kad tai sustiprina musulmonų komunitarizmą ir separatizmą.

Išdavystė, todėl, kad respublikos prievolė garantuoti visiems prancūzams, nepriklausomai nuo jų tikėjimo ar odos spalvos, išsilavinimą, žodžio ir minties laisvę.

Jūs taip daug kritikuojate bažnyčią. Bet argi ji neatlieka savo vaidmens, kai išreiškia užuojautą migrantų atžvilgiu? Ar verta visada viską suvesti į politiką?

– Žurnalisto vaidmuo ne tame, kad priimtų tai kas įsivaizduojama už tikrovę. Kai E. Makronas vyksta į Švento Bernardo Koledžą ir pareiškia aukštiems prancūzų katalikybės atstovams apie tai, jog reikia „pataisyti“ nutrauktą bažnyčios ir valstybės ryšį, kas tai jūsų nuomone? Teisingas žingsnis?

Ne. Tai politika. Jis kreipiasi į katalikų bažnyčią, nusilpnintą pasaulietinės valstybės šimtmečio ir tikinčiųjų nutekėjimu. Jis sako jai: pamiršime apie pasaulietinę valstybę, grįžkite į politiką. Kam tai Makronui? Kad rastų sąjungininkus dideliame projekte pavadintame „prancūziškasis islamas“. Makronui reikalingi sąjungininkai, kad atsikratytų pasaulietinės visuomenės. Ir, ar yra tokiu atveju geresnis sąjungininkas nei bažnyčia?

Klabant apie bažnyčios užuojautą migrantams, verta prisiminti, jog ji yra selektyvaus pobūdžio. Bažnyčia negina Egipto koptų, skerdynių Egipte metu ir beveik neprotestuoja prieš tikrą etninį valymą rytų krikščionių atžvilgiu. Tyli ji ir apie nužudytuosius „Islamo valstybės“ ezidus. Toks selektyvus požiūris į užuojautą kelia klausimus. Knygoje aš bandau parodyti, jog parodomoji bažnyčios labdara musulmonų atžvilgiu – taip pat politika.

– Kalbant apie MIP (Masinės informacijos priemonės) jūs jose taip pat matote „tiesos falsifikatorius“?

– Prieš keletą dienų „France 2“ naujienose paskelbtas reportažas apie tikrą užpuolimų su peiliu Londone epidemiją. Bet lygia tokia pati epidemija siaučia Prancūzijoje, o visos MIP apie tai tyli.

Tik pasklaidęs provincijos spaudą, laikraštį po laikraščio, suvoki kasdienio ir neretai mirtino smurto mastą. Kai laikraštis rašo apie užpuolimą su peiliu, mes nežinome nei užpuoliko motyvų nei jo vardo. Lyg čia būtų kažkoks anonimiškumo siekis.

Absoliuti dauguma MIP dalyvauja amžiaus lūžyje Jos daugiau nebekalba apie problemas, bet propaguoja „įvairovę“ ir „gyvenimą kartu“.

Yves Mamou buvęs Le Monde, Canar Anshene, Libération ir Tribune žurnalistas.

infa.lt

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 4

  1. Alvydas says:

    O manoj Lietuvoj ? Ukraina, Baltarusija, kas dar ? Ims viršų ? Kartais biednam gerai, mažai kas veržiasi ?

  2. saul says:

    Neblogas straipsnis.Tik,aš manau,kad islamizacija tęsiasi jau ne 30metų.Prieš 30 metų Prancūzijoje jau egzistavo ištisi musulmoniški rajonai.Tuo metu jie buvo vadinami marokiečių rajonais.Panašiai ir Vokietijoje…..turkiški miestų rajonai,nors turkai ,gal…šiek tiek,geriau buvo integruoti į visuomenę,nes jų atsiradimo šalyje istorija kiek skiriasi nuo prancūziškųjų musulmonų.Jau tuo metu,šiose šalyse,emigrantų atžalų skaičius mokymo įstaigose buvo apie 30proc.Po to dar plūstelėjo didelė emigrantų bamga iš buvusios Sovietų Sąjungos,Balkanų karo pabėgėlių o po to ir iš Rytų Europos.O aplamai,tai aš manau,kad šios….didžiausiųjų Europos valstybių rykštės šąknys glūdi kolonializme.Kaip matosi,šie procesai neaplenkia ir Rusijos,tik autkratinėse šalyse su kitataučiais emigrantais niekas,per daug,nesicackina.Aišku,tas,iš esmės, jų nesustabdo.Žinoma,nereikia ignoruoti ir žmoniškojo faktoriaus-kiekvienas stengiasi geriau gyventi.Ir mūsų ,lietuvių,kiek išvažiavo.Geležinės sienos nesugebės amžiams…atitverti skirtingų tautų ir rąsių.Multikultūrizmas,kuris pamažu tęsiasi ir didėja jau nuo Romos imperijos laikų,pamažu,ims viršų.

  3. Vytas says:

    Labai gaila, bet ir Lietuvos elitas yra solidarus su prancūzišku elitu. Savo grubiai provakarietiška politika ir kasdieniu tvirtinimu, kad tik Vakarai yra gėris, o visa kas Rytuose – blogis. Bet Rytai yra daug geriau apsaugoti nuo radikaliojo islamizmo ir tik nedidelė dalis Rusijos tikinčiųjų- islamistų prijaučia radikaliam ir agresyviam islamizmui. Todėl didžiausią pavojų ateityje aš matau Vakaruose, kurie vieną gražią diena prabus besantys po islamistų padu. Ir tada Europoje išauš Didžioji Baltramiejaus naktis ne musulmoniško tikėjimo gyventojams. Ir neduok Dieve, jei Lietuva tuo metu dar bus Europos Sąjungoje.

  4. esmė says:

    kapitalo valdytojų valios vykdytojai puikiai supranta,kad pagrindinio ,esminiai grasinančio turtingųjų sluoksniui klausimo visais laikais – turtinės nelygybės problemos pakeitimas minėtu kultūrų konfliktu ,tiesiog labai palankus reikalas jų sėkmingam egzistavimui.Manau,kad daug kas tai supranta,bet juk tiesiai šviesiai turtingųjų kietai valdomose info priemonėse (MIP) to neparašysi…

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top