- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Mes kol kas gyvenam kitoj valstybėj, nei likęs civilizuotas pasaulis

paveikslėlisIr vėl Lietuva kunkuliuoja lyg gerai pakurtas katilas dėl vaiko. Šį kartą ne dėl mergaitės, dėl berniuko. Dėl mergaitės valstybė padarė viską, ką galėjo, kad tik būtų užtikrinti vaiko interesai ir jis liktų gyventi su biologine motina, kurios, regis, bijojo ir nekentė. Šį kartą istorija kiek kitokia.

Lietuvos pilietį Gabrielių Bumbulį be jokių ypatingų pastangų perėmė ne motina, kurią vaikas labai myli, bet Norvegijos valstybė. Norvegija yra tokia Europos, bet ne ES šalis, kuri turi atskirą autonominę teismų sistemą ir nuo jokios institucijos – nei nuo Seimo, nei nuo policijos, nei nuo vyriausybės, nei nuo teismo – nepriklausančią Vaikų teisių gynimo kontorėlę „Barnevernet„, kuri dirba labai pelningą darbą. Nes norvegams vaikų auklėjimas yra ne šeimos puoselėjimas ir ugdymas, o vaiko institucionalizavimas. Vaiko interesai yra ne motinos ir tėvo rūpestis, vaiko interesai nėra pasakomi vaiko lūpomis, vaiko interesai yra surašyti įstatymuose, kuriuos kas kaip moka, tas taip taiko.

Taigi Norvegijos ekonomika yra tiesiogiai priklausoma nuo atimtų iš šeimų vaikų skaičiaus – kuo daugiau, tuo geresni jų darbo rezultatai. Per penkerius metus jų atimta 61 000. Atiduoda kam? Aišku, norvegams. Kokiems? Kurie laukia eilėse, kaip kad mūsiškiai butų, vaikų. O kadangi Norvegija yra pasak Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės „aukštesnio mentaliteto“ ir neabejotinai demokratiškiausia šalis, tai vaikus auginti gali kiekvienas norintis norvegas – bet kokios seksualinės orientacijos, bet kokios formos šeimą sukūręs, bet kokių lytinių fantazijų ištroškęs. Negana to, už svetimų vaikų globą jie gauna pasakiškus pinigus. O štai tėvai, likę be vaikų, irgi turi labai aiškias savo teises – jiems negalima žinoti, pas ką jų vaikai auga, kokioj šalies daly, mieste, name. absoliutus privataus asmens slaptumas. Emigrantų vaikai dar neturi teisės kalbėti gimtąja kalba. Pasimatyti su tikraisiais tėvais teisę kartais turi. Na, kokį kartą per metus.

Ką apie Norvegiją mano kiti aukšti Lietuvos pareigūnai? Štai prezidentės patarėja Rasa Svetikaitė nemano nieko, ji žino tik vieną frazę, iki skausmo žinomą lietuviams – „situacija turi būti išspręsta, kaip to reikalauja geriausi vaiko interesai“. Tačiau ponas URM vadas Linas Linkevičius jau ne kartą yra pasisakęs šia tema. Jo pozicija yra tiesiog nepriekaištingos diplomatijos pavyzdys. Į klausimą, ar vaiko atėmimas iš šeimos nėra jo interesų pažeidimas, ponas atsako aiškiai: „Priklauso nuo sąlygų. Tam yra teismas. Norvegija yra valstybė, kuri neturėtų kelti kažkokių tai abejonių dėl savo teisinės bazės.“ Ir priduria: „Šiaip tai reiktų vaikus mylėt. Ir juos nemušt, jeigu galima. Ir tą daryt ne tik namuose, bet ir užsienyje. Ir tada bus mažiau problemų.“ Geriausias atsakymas iš partinių lyderių buvo suformuluotas socdemo Algirdo Syso lūpomis – reikia skirti daugiau pinigų diplomatinėms tarnyboms.

Taigi, kaip Lietuvos pilietis buvo perduotas Norvegijai?

Švedija reagavo į Norvegijos paskelbtą paiešką, kad dingęs Gabrielius Bumbulis. Nereagavo į Lietuvos ir Švedijos tarptautinius susitarimus. Jokio pranešimo jokioms institucijoms, kad Švedijoje yra Lietuvos pilietis. Švedija nereagavo ir į jokius Lietuvos reikalavimus pasiaiškinti. Jeigu tokie reikalavimai buvo.

Tuo labiau į jokį Lietuvos muistymąsi nereaguoja ir nereaguos Norvegija. Nes ji nepasirašė jokių tarptautinių susitarimų dėl vaikų teisių su jokia valstybe. Suprask – vaikai, patekę „Barnevernet“ žinion, niekada niekada nebus grąžinti į tėvynę. Norvegija yra tokia valstybė, kurią galima šturmuoti malūnsparniais ar tankais – jiems giliai nusispjaut. Ji nepriklausoma ir daro ką nori. Jokie diplomatai, jokie prezidentai negali nieko. Va čia tai valstybė! Kita vertus, požiūris į Lietuvą buvo aiškiai išsakytas šiuo nereagavimu. Apie Lietuvos svarbą Europos kontekste. O Lietuvos vaiko teisių tarnybos ir visa valdžia težino tiek – mes esame bejėgiai Norvegijoje.

Tačiau Lietuva žino, kur ji gali būti pirmaujanti. Tai užsienio politika ir diplomatija. Mūsų diplomatija yra vienintelė tokia visoje Europos Sąjungoje ir, greičiausiai, pasaulyje. Bet kokie žingsniai, kuriuos daro kitos šalys savo viduje, uoliai stebimi Lietuvos ir garsiai aptarinėjami. Tas aptarinėjimas laikomas reagavimu ir aštria pozicija, į kurią įsiklauso bene abiejų žemynų valstybės – ir ES vadovai, ir JAV prezidentas. Nebesikartosime, kad Lietuva yra drąsiausia šalis. Nes ji gali gyventi be kaimynų ir be diplomatinio bendradarbiavimo, o svarbiausia – be jokių mainų ir prekybos. Rusija, kaip didžiausia maisto pramonės importuotoja, mums jau seniai yra už ribos – non grata. Referendumas Ukrainoje – non grata. Dabar sprendžiami ir kiti opūs klausimai – ar rinkimai Graikijoje tikrai buvi demokratiniai ir kodėl naujai išrinktas lyderis prie ES stalo palaikys teroristinę Rusiją? Ko gera, Graikiją taip pat paskelbsime non grata. Gaila, kad Graikiją pasveikino JAV ir Prancūzija, tikriausiai reiks peržiūrėti diplomatinius santykius su jomis. Jei dar nors kiek valdžioje išsilaikys Viktoras Orbanas, non grata bus ir Vengrija. Tada ateis eilė Ispanijai, Katalonijai, Škotijai, jei rinkimus laimėtų Marine La Pen – ir Prancūzijai. Žodžiu, Lietuva žino, kas yra demokratija, kokios partijos negali būti išrinktos ES valstybėse lyderėmis, kokia yra žalinga tų nepatikimų valstybių politika visos ES ateičiai. Geriausia būtų, jei joms visoms būtų pritaikytos sankcijos.

Tačiau Lietuva niekada nepripažins, kad Norvegija, kurios kriminalizuota institucija „Barnevernet“ vykdo genocidinę politiką, yra amorali, iškreiptų vertybių, turinti aiškių terorizmo prieš imigrantus ir vaikus požymių valstybė. Nes Norvegijai nusišvilpt, ką mano Lietuva. Nusišvilpt ir Švedijai. Tikriausiai ir kitoms šalims. Bet kol mes visi esame naiviai patikėję, kad Lietuvos vykdoma politika, vis labiau mus atribojanti nuo kitų valstybių, yra tas puikusis 25-erių laisvės metų rezultatas, tol niekaip ir nesuvoksime, kad valdžia padarė ir daro viską, kad neliktų tautos, valstybės, kad žlugtų jos suverenumas, ekonomika ir kultūra. Keista, kad niekas nepastebi, jog visi požymiai rodo, kad mūsų valstybė turi diktatūros požymių ir per ketvirtį amžiaus nėra pakeitusi nei mąstymo, nei lozungų, prasilenkiančių su tiesa.

ekspertai.eu