Naujas požiūris į statybą

2011, 10 vasario, 22:39 | kategorija Alternatyva | 4 komentarai | peržiūrų 1 934 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Japonų architekto Kenzo Tange gyvenimo siekis – sukurti tokį architektūros modelį, kuris leistų žmogui gyventi jį supančioje aplinkoje jos beveik nekeičiant. O tai būtų panašu į gamtoje gyvenančių gyvūnų būstus. Įvairių gyvūnų „namai“ susukti iš šakų, lapų, sausos žolės, išsikasti žemėje ir pan. yra taip susilieję su aplinka, taip joje pasislepia, kad yra beveik nepastebimi. Tarkime, miške surasti kokią olą, gūžtą ar lizdą yra išties sunku. Deja, mes, žmonės, namus statome ir jų funkciją suprantame ne kaip buveinės, kurioje saugu ir jauku „pasislėpti“, bet kaip turtingumo išraišką (kuo daugiau turiu lėšų, tuo aukštesnis, platesnis mano namas ar bent jau tvora), norą pasirodyti prieš kitus ir įsivaizduojamą visišką (sukurtą dirbtinomis priemonėmis) komfortą.

Su tokiu supratimu statant namą, statybos, o vėliau ir namo kiemo aplinkoje visam laikui išnaikinama begalė įvairių formų gyvybės: pradedant žoliniais pievų augalais (kada viskas iškasama ir pasėjama vienarūšė, nežydinti veja), vabzdžiais, paukščiais ir baigiant smulkiaisiais žinduoliais. Žodžiu, žmogus daro viską, kad jam jokia musė, pelė ar žydinti kiaulpienė netrukdytų „gyventi“. Kyla klausimas, ar įmanoma susikurti namus, kurie būtų patogūs, tačiau dėl to nenukentėtų gamta. Žvelgiant dar toliau – kad ne tik nebūtų kenkiama, bet ir darniai įsiliejama į aplinką.

Didžiausios taršos šaltinis

Būstas – turbūt svarbiausia žmogaus gyvenimo ir veiklos erdvė, kurioje, priklausomai nuo gyvenimo būdo, praleidžiama nemaža paros, metų, viso egzistavimo dalis. Savo namų statymui, priežiūrai bei remontui skiriame tikrai daug finansinių resursų, laiko bei energijos, deja, apie gamtinių resursų naudojimą nieko nežinome arba nenorime žinoti.

Statybų pramonė yra pagrindinė gamtinių išteklių naudotoja (50 % visų išgaunamų resursų) ir labiausiai medžiagų prasme imli antropogeninės veiklos rūšis, dėl kurios, pradėjus reikštis lokalaus ar regioninio masto ekologinėms problemos ar net ekologinės krizės užuomazgoms, vis dažniau tiek mokslinėje, tiek populiariojoje literatūroje figūruoja ekologiškos statybos ar ekologiško būsto tema. Pagal šiandieninę situaciją, kai žmogus taip konfrontuoja, kovoja su aplinka, ekologinės statybos tema yra ne tik kad neišvengiama, bet ir būtina. Deja, didžiausia bėda yra ta, kad pagal šiandien viešai egzistuojantį supratimą, ekologišku būstu arba ekonamu vadinami tokie statiniai, kurie architektūriniu, medžiaginiu, statybiniu ir eksploataciniu požiūriais apima labai platų intervalą ir kai kuriais atvejais yra labai nutolę nuo pagrindinės minties. Kartais ekologišku įvardijamas pastatas, kuris nieko arba beveik nieko bendro su ekologija neturi. Pavyzdžiui, tradicinės šių dienų architektūros statinys iš netoksiškų (bet nebūtinai natūralių) statybinių medžiagų arba su įdiegta geoterminio šildymo sistema vadinamas ekologišku lygiai taip pat, kaip ir darnios architektūros pastatas iš natūralių statybinių medžiagų, pasyviai naudojantis atsinaujinančius energijos šaltinius ir funkcionuodamas darantisminimalų neigiamą poveikį gamtinęei aplinkai.

Pamirštos tradicijos

Nusikėlę į netolimą praeitį pamatytume, kad kadaise žmonės namus statydavo (o ir dabar kai kuriose šalyse tik tokius ir stato) vien iš natūralių, šalia esančių, o ne vežtų iš už jūrų marių medžiagų. Lietuviai bei visi, gyvenantys šiauriau, namus rentė iš rąstų (kas, beje, daroma ir dabar, tik rąstai per gana trumpą laiką susiaurėjo 2 kartus ir atkeliauja iš tolimosios Rusijos), piečiau gyvenantys – iš akmenų, molio bei molio ir įvairios organikos mišinio. Kad ir kaip keista, kuo turtingesni esame, tuo mūsų namai mažiau natūralūs. Štai, pvz., daugumos Afrikos ir Rytų Azijos šalių gyventojai iki šiolei namus drebia iš molio, tiesa, galime teigti, kad jie labai neturtingi, todėl blokelių neįpirktų. Bet juk būtent šie neturtingiausieji ir yra arčiausiai gamtos. Paradoksalu, bet kuo esame turtingesni, tuo turime didesnį norą savo santaupas išleisti. Negi namo statybai naudosi molį, šiaudus, kurie beveik nieko nekainuoja, kai turi tiek daug pinigų ir gali nusipirkti pačių „geriausių“ blokelių.

Alternatyvi koncepcija

Kas tai yra „namas be namo“? Tai idėja, koncepcija ir požiūris, iš esmės besiskiriantis nuo įprastos namo sąvokos. Tai būstas, kuris yra artimas aplinkai, kuris jai nedaro jokios įtakos arba jo įtaka yra minimali. Toks būstas savo funkcijas atlieka kuo puikiausiai – yra prieglobstis, šiluma bei jaukumas. Tokio būsto sienos – vien iš natūralių, tikrų, paprastų statybinių medžiagų, kurios kelis kartus pranašesnės už dirbtinai gaminamas (pvz., cementą). Tokioms medžiagoms galėtume priskirti įvairius molio ir organikos (šiaudai, pjuvenos) mišinius, supresuotų šiaudų briketus. Iš šių medžiagų pastatytos sienos kuo puikiausiai atlieka savo funkciją, tokių sienų techniniai parametrai ne tik kad nenusileidžia, bet kai kuriais atvejais yra pranešesni už įprastų medžiagų techninius parametrus. Iš mums įprastų statybinių medžiagų pastatytų sienų poveikis gali būti (dažnai ir yra) toksiškas, o natūralios medžiagos natūraliai reguliuoja patalpų vidaus mikroklimatą, taip formuodamos gydantį poveikį vidaus aplinkai, taip pat ir gyventojams.

Stogo įtaka gamtinei aplinkai taip pat yra didelė, nes užstatome tam tikrą žemės plotą, kuriame prieš tai vešėjo žolė, augo medžiai. Tik nežinodami galime manyti, kad po pastatais prarasti paviršiai neturi didelės įtakos bendrai bioprodukcijos gamybai bei atmosferos dujų apykaitos procesui. Deja, kuo užstatymo plotas didesnis ir kuo daugiau žemės paviršiaus „įsisavinama“, tuo stipresnis poveikis vietos klimatui, sąlygojantis netgi kai kuriuos meteorologinių parametrų ekstremumus. Mūsuose priimtiniausios yra dirbtinės stogų dangos: molinių, betoninių čerpių danga, asbestcementinė, bituminė, skardinė, polikarbonatinė danga ir t. t. Labai retai ant tokių dangų gali atsirasti primityvi žolinė augalija – pvz., kai kurios samanos, dar rečiau – medėjanti augalija (koks „save gerbiantis“ namo šeiminkas ant stogo leis augti kokiam varganam berželiui?). Bet galvojantiems kitaip turime alternatyvą – žalią stogą. Žalias stogas niekuo nesiskiria nuo įprasto žemės paviršiaus, ant jo auga įvairi žolinė bei sumedėjusi augmenija. Jis atrodo ne tik estetiškai, bet yra ir labai geras šilumos izoliatorius. Žaliuosius stogus, kaip populiarią tendenciją, galima pastebėti prigyjant ne viename į ateitį žvelgiančio architekto projekte (pvz., dabar populiariose „cradle to cradle“ kūrėjo vizijose). Futuristai svajoja apie daržus ant stogų, praktikai – apie lietaus vandens taupymą ir kt.

Fobijų įkaitai

Deja, tokios „namo be namo“ idėjos įgyvendinimui trukdo ne neįprastų techninių sprendimų ieškojimas ar finansiniai sunkumai, o žmogaus požiūrio, supratimo ir elgesio renatūralizacijos (minčių, žodžių ir darbų perorientavimas link biopozityvios gyvensenos, kuomet vadovaujamasi koadaptacijos principais) nebuvimas bei kai kurie psichologiniai aspektai: žmogaus ir visuomenės abejingumas, nelankstumas ar net baimės. Pastąrąjį aspektą pagrįstai galima būtų vadinti pagrindiniu, ribojančiu daugumos visuomenės narių ryžtą persiorientuoti į ekologiškai harmoningą elgsenos ir gyvenimo formą.

Tad ko labiausiai bijoma ir dėl ko nesiryžtama pereiti prie tikros ekologiškos statybos:

Hidrofobija – tai drėgmės baimė, pasireiškianti tuomet, kai kalbama apie apželdintus stogus. Daugumai žmonių jie atrodo nepatikimi, nes, priešingai nuo įprastinių stogų, jie yra savotiški ilgalaikės drėgmės rezervuarai. Tokį stogą pažeidus ar jam prakiurus, gali pratekėti vanduo, o sutvarkyti būtų sunku ir sudėtinga. Ši baimė greičiausiai susijusi su patyrimu gyvenant plokščiastogiuose daugiabučiuose namuose, kur užpylimai dėl prakiurusio stogo būdavo gana dažnas reiškinys.

Sienų, pastatytų iš natūralių medžiagų, hidrofobija pasireiškia nepagrįstai manant, kad vanduo gali išplauti ar kitokiu būdu pažeisti degimo procesu nesukietintų medžiagų sienas (molio, molio-šiaudų ir pan.). Ši baimė gyva nepaisant to, kad net ir drėgno klimato sąlygomis pastatai iš nedegtų medžiagų ir be apsauginio sluoksnio jau turi šimtametę gyvavimo istoriją.

Zoofobija – gyvūnijos baimė, kai bijoma, kad tam tikrose būsto dalyse gali apsigyventi gyvūnų ir, daugumos nuomone, padaryti nepataisomos žalos pastato konstrukcijoms: pabloginti jų savybes, trikdyti ramų žmogaus gyvenimą. Zoofobijos apraiškos daugiausiai susijusios su tomis statinio dalimis, kurių statybai naudojamos įvairaus pobūdžio organinės medžiagos (mediena, pjuvenos, šiaudai ir pan.) ir baiminamasi, kad įvairūs gyviai (vabzdžiai, smulkūs graužikai) jas sunaikins, ir dėl to nukentės kontruktyvas. Pastaroji baimė randasi dėl nežinojimo, kad dauguma gyvybės formų savo gyvenamosios erdvės nenaikina.

Botanofobija – pasireiškia baime, kad augalai ar jų šaknys gali pažeisti namo konstrukcijas: prasiskverbti per apželdinto stogo hidroizoliaciją, iškilnoti pastato pamatus, pažeisti sienas. Baimė gyva dėl nežinojimo, kad augalai neprasiskverbia per nepralaidžias medžiagas ir nesiskverbia ten, kur nėra drėgmės.

• Kaip didžiausią baimę ar neryžtą įvardyčiau mūsų visuomenės dvasinį ribotumą, kai vis dar bijoma galvoti bei veikti „kitaip“,įsikibus laikomasi priimtų standartų ir bijoma nors kiek nuo jų nukrypti, kai vis dar šventai tikima reklama ir tariamom „stebuklingom“ medžiagom, kurios „šildo“ ir „saugo“ mūsų namus; kai paisoma kaimynų, draugų nuomonės ir bijoma atrodyti „keistai“. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad dabartinės kartos žmonės yra labai aptingę, pripratę viską nusipirkti gatavą („nuo pamatų iki raktų“) ar pasisamdyti krūvas darbininkų ir nieko patys nedaryti. Pastąrąjį niuansą įvardyčiau kaip darbo baimę.

Ekologiški namai praktikoje

Skaitant straipsnį turbūt kyla klausimas – ar jau yra pastatytų tokių namų?

Atsakymas – taip, yra. Ir juose gyvena žmonės, auga vaikai, žydi gėlės.

Daug tokių namų visoje Europoje yra suprojektavęs ir pastatęs architektas iš Šveicarijos Peter Vetch. Jo namų ypatybė ta, jog jie beveik visi yra po žeme – atrodo tarsi lapės olos, apžėlusiais stogais bei didžiuliais langais iš pietų pusės ir darniai įsilieja į aplinką,. O jeigu jums visiškai nepriimtinas toks namo modelis ir jūs norite šiuolaikiško, griežtų linijų namo, – tokie statomi iš šiaudų briketų.

Reikėtų pabrėžti, kad iš natūralių medžiagų galima pastatyti pačios įvairiausios formos, modelio, kelių aukštų ar kitokių įmantrybių turintį namą. Mums įprastos statybinės medžiagos šių „nukrypimų“ jokiu būdu neleistų.

Lietuvoje taip pat yra pastatyta ir apgyvendinta namų iš šiaudų briketų , molio-šiaudų mišinio (sunkiojo plaušmolio).

Apibendrinant norisi pasakyti, kad Vakarų pasaulyje ekologiškos statybos yra populiarios, ten nieko nenustebinsite pasistatę namą iš ekologiškų medžiagų. Pas mus šios idėjos atkeliauja daug vėliau ir joms prigyti dar reikės nemaža laiko ir ne vien visuomenės pripažinimo, bet ir valstybinių institucijų požiūrio bei teisės aktų pakeitimo. Šiaudų briketai Statybų įstatyme nėra reglamentuoti kaip statybinė medžiaga, o statyba iš tokių briketų traktuojama kaip eksperimentinė. Teisės aktų, įteisinančių šiaudų briketus kaip statybinę medžiagą, nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje (neatlikti laboratoriniai bandymai – spaudimo, tempimo, gniuždymo, mirkymo vandenyje, degimo ir t. t.). Plaušo betonas arba sunkusis plaušmolis (molio-smėlio-šiaudų mišinys) yra reglamentuotas kaip statybinė medžiaga, tad pagal šios dienos teisės aktus namas, pastatytas iš šios medžiagos, būtų legalus.

Pabaigai

Ekologiškas būstas – tai ne tik įžvalgios architektūros, racionalios konstrukcijos, natūralių statybinių medžiagų ar naujų energiją taupančių ir atsinaujinančius energijos išteklius produkuojančių technologijų darinys, bet visų pirma tai – esminis žmogaus ir visuomenės moralinių nuostatų permąstymas ir elgesio normų perorientavimas natūralizavimo linkme. Ekologiškas būstas, lygiai taip kaip ir optimalus harmoningas kraštovaizdis, – tai ne besąlygiškas žmogaus diktatas gamtinei aplinkai, bet jautrus dialoginio pobūdžio tarpusavio santykis. Plėtojant koncepciją „namas be namo“, tikslinga atkreipti dėmesį ne tik į namo egzistavimo periodą, bet ir jo atsiradimą sąlygojančius procesus iš žmogiškosios pusės: projektavimą ir statybą. Projektuojantis darnų namą architektas turi būti „rankomis ir kojomis“ susijęs su aplinka, į kurią turės įsilieti, todėl pagrindinė jo asmeninė savybė turi būti ne siekimas save įtvirtinti, išgarsinti, bet priešingai – susitaikyti, susilaikyti. Galbūt skamba paradoksaliai, bet geru architektu šiandien reikėtų laikyti tą, kurio darbo rezultatų nesimato arba jie sunkiai pastebimi, nerėksmingi, susilieję su aplinka, tapę jos dalimi. Pagyrimas architektui, jei jo kūriniui būdingos gyvo organizmo ar biocenozės savybės. Tokia pozicija siejasi su ekologija ir aplinkos apsaugos uždaviniais.

Kalbant apie ekologišką būstą, terminą „statyba“ ir su ja susijusius brutualius veiksmus reikėtų keisti į „auginimą“. Statyti – tai judinti, griauti, prievartauti, užkariauti, laužyti; statyba veikia prieš gyvenimą, ji egoistinė, despotiška, karinga, agresyvi. Auginti – tai saugoti, rūpintis, pasitikėti gamta ir kitų asmenų gera valia, ne trukdyti, o leisti gyventi visiems, kas turi tam galios. Svarbiausia – netrukdyti.

Dr. Ričardas SKORUPSKAS

Vilniaus Universitetas, Geografijos ir Kraštotvarkos katedra

Vaida OLŠAUSKYTĖ-SKORUPSKIENĖ

šaltinis – ozonas.lt

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 4

  1. Antanas says:

    Geras straipsnis.Tokias idejas reikia skleisti spaudoje,televizijoje,radijuje,netgi baznycioje.Puiki ideja yra aprasyta rusu rasytojo V.Megre knygose.Pirma beda-zemes brangumas,o visa kita galima padaryti,turint noro.Cia truputi nukrypsiu.Siulyciau paziureti ka mums ruosia 300 komitetas.I Google paieskos langeli iveskite:Hovardo projektas.Tai yra baisu,bet zmones,tai zinodami gali niekais paversti ju juodas uzmacias.

  2. zoot says:

    Neblogas straipsnis tiktai neparodo ką reikėtų daryti konkrečiai? Pririnkta daug terminų (ko gero rašiusieji be galo protingi) kurie galima išdėstyti paprasta visiems suprantama kalba. Tai kaip ten tos olos konkrečiai statomos? Kaip statomas tas minimas straipsnyje žolės -apželdintas stogas kokie pjūviai,kaip atrodo mazgai,apkrovos konstrukcijos medziagos,patirtis? Kalbama apie mūsų architektus,o konkrečiai ar tai jiems yra pristatyta,na bent jau dailės akademijos studentams kurie bus architektai? Kur rasti daugiau info?

  3. Arūnas says:

    Tiesos parašyta daug, tačiau neapsieita ir be perlenkimų. Viena, kai panašūs pastatai statomi gamtoje, užmiesčiuose, ypač – kalnuotose ar kalvotose vietovėse. O ar įsivaizduojame tokias statybas pvz.: mieste, miesto centre, gatvinėse gyvenvietėse? Žmonės racionalūs, iš to ir pastatų formos bei statymo tradicijos, medžiagos.
    Na, o šiame straipsnyje neapsieita ir be tradicinio savęs menkinimo, aukštinant „pažangiuosius“ vakariečius. Gal jau užtenkamai save menkinome?

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top