Povilas Masilionis. Praeities valstybė ir pavojinga lietuviškųjų „…izmų“ bacila

2020, 21 vasario, 7:00 | kategorija LPT | 5 komentarai | peržiūrų 494 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Povilas Masilionis

autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

Artėja Kovo 11-osios Lietuvos Respublikos solidus jubiliejus. Trisdešimtmetis. Tačiau tai tik praeities valstybės gimimo diena. Mat tokiu praeito amžiaus reliktu Kovo 11-osios valstybė tapo įstojusi į Europos Sąjungą.

Šią mintį aštriai pabrėžė dar 2010-aisiais, švenčiant Kovo 11-osios valstybės dvidešimtmetį, ne kas kitas, o tos valstybės atkūrimo Akto signataras Romualdas Ozolas – jubiliejiniame forume „Lietuva: dabarties realybė ir ateities vizija“. Čia skaitytame pranešime jis akcentavo: „1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Respublika, arba Antroji Respublika, – jau istorijos faktas.

Šiandien tos juridinės mūsų valstybės būklės – taigi, ir Kovo 11-osios Lietuvos Respublikos – nebėra, todėl nuolat kartojama tezė, jog valstybė, kurioje gyvename, tebėra Kovo 11-osios valstybė, yra melas, kurį turime pripažinti, jeigu norime praskaidrinti protą ir susiorientuoti, kas su mumis daroma ir ką patys turime daryti“. (Žr. Ozolas R. Pasaulis grįžta namo. – V., 2019, p. 157.)

Nepriklausomybės Akto signataras žinojo, ką kalba (jis šia tema įvairiom progom pasisakė viešai ir prieš tai), bet čia reikėtų kiek patikslinti jau visam laikui mus palikusį Romualdą Ozolą: pirmiausia turėtume „praskaidrinti protą“ ir „susiorientuoti“, ką mes patys padarėme ne taip per šiuos dešimtmečius ir ką galėjome padaryti kitaip.

O apie tai, ką su mumis padarė ir kokia ateitis mūsų laukia šioje, mažai kuo geresnėje už TSRS, Europos Sąjungoje, – jau galėtų būti kita kalba.

Šiose pastabose užteks ir mūsų pačių „žygdarbių“, aprašytų čia širdžiai skaudant.

Lietuviškųjų „…izmų“ pradžia

Jau Kovo 11-osios valstybės „gimdymo“ dienomis ar KGB, ar kitų dvasių pagalba sukūrėme pavojingą, iki šiol šalyje tebeveikiantį nefiksuotą politinį darinį (srovę) – landsbergizmą.

Tai, žinoma, ne liūdnai pagarsėjęs hitlerizmas ar stalinizmas, tačiau ir tas lietuviškasis „…izmas“ savo deformuotu veikimu paliko ir palieka pakankamai gilų, dažniau purviną negu švarų pėdsaką mūsų šalies gyvenime.

Landsbergizmo amžininkai ar kiek jaunesni už juos Lietuvos gyventojai dar gerai prisimena jo sukeltą „megztųjų berečių“ batalionų siautėjimą Vilniaus ir kitų miestų gatvėse, „bombelių“ sprogdinimą nutildant kitaminčius, per penkiasdešimtmetį sukurto tautos turto masinį išgrobstymą ar sunaikinimą.

Šių eilučių autorius dar 1992-aisiais bandė atskleisti to pavojingo darinio esmę. Tuo laiku leistame žurnale „Politika“ (Nr. 15) buvo išspausdintas landsbergizmo kūrėjo Vytauto Landsbergio politinis portretas „Pagirdytas minios drąsa.

Kas Jūs, pone Vytautai Landsbergi?“, tačiau šio žurnalo numerio egzemplioriai staiga masiškai buvo supirkti iš spaudos kioskų.

Vilniaus kioskininkės tada pasakojo, kad „Politiką“ supirkinėjo jaunuolis, panašus į tuometį Vytauto Landsbergio spaudos atstovą Audronių Ažubalį. (Landsbergizmo kūrėjo politinį portretą galima paskaityti knygoje: Masilionis P. Sukryžiuotų kalavijų karalystėje. – V., 1999.)

Landsbergizmas, kaip ir būdinga „…izmų“ prigimčiai, sunaikino visas kiek iškilesnes asmenybes, galinčias sukelti jam konkurenciją. Buvo nustumti į šalį iškiliausi Persitvarkymo sąjūdžio kūrėjai, protingiausi buvę disidentai, apdergtas ir atitrauktas nuo politikos net tarybinių laikų dvasinis tautos lyderis poetas Justinas Marcinkevičius po to, kai visuomenėje pasigirdo svarstymų apie jo tinkamumą tapti šalies Prezidentu.

Buvo visaip niekinamas, net neįleidžiamas į Arkikatedrą tautos išrinktas pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, buvo žiauriai puolama atsiskyrusi nuo TSKP Lietuvos komunistų partija.

O juk partijos atsiskyrimas, kaip pripažino vėliau vieni iškiliausių ne tik mūsų šalies politikos protų, buvo ne kas kita, o politinis Lietuvos valstybės atsiskyrimas nuo TSRS (To landsbergizmas nepripažįsta iki šių dienų, nes pripažinimas sumenkintų Vytauto Landsbergio vaidmenį Kovo 11-osios valstybės kūrimo procese.

Todėl net Lietuvos istorijos instituto 2019 m. gruodžio 19-ąją surengtas vos ne slaptas kuklus LKP atsiskyrimo nuo TSKP trisdešimtmečio paminėjimas buvo oficialioje erdvėje sutiktas informacine blokada, išskyrus šio jubiliejaus išvakarėse išmestą prieš tris dešimtmečius pakeitusio „kailiuką“ buvusio Lietuvos radijo komunistų vadovo Česlovo Iškausko dar vieną šmeižto dozę.)

Lietuviškųjų „…izmų“ anatomija

Landsbergizmą, kaip pavojingą atkurtos mūsų valstybės nefiksuotą politinį darinį (srovę), imta giliau nagrinėti tik gerokai po dešimtmečio, jau Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kai tas „…izmas“ ėmė kiek išsikvėpti nuo savo siautulio naštos, kai šalyje ėmė formuotis papildomi „…izmai“, vaizduojantys naujus tautos gelbėtojus.

Žurnalistas Albertas Ružas, dabar jau visam laikui palikęs mus, 2006-aisiais metais net išleido studiją apie tuos lietuviškuosius nefiksuotus politinius darinius. (Žr. Ružas A. Trys lietuviškieji „…izmai“: landsbergizmo, paksizmo ir uspaskizmo apžvalginė studija. – V., 2006.)

Dar po metų jis, pasitelkęs į pagalbą habilituotą mokslų daktarą profesorių akademiką Romualdą Grigą, kartu su juo pateikė visuomenei lietuviškųjų „…izmų“ analizei skirtą dar solidesnę studiją. (Žr. Grigas R., Ružas A. Lietuviškieji „…izmai“: žurnalisto ir mokslininko žvilgsniu. – V., 2007.)

Kadangi šios abi knygos išleistos nedideliais tiražais ir tada nutylėtos viešojoje erdvėje, verta supažindinti skaitytoją su tų „…izmų“ tyrinėtojų, ypač mokslininko, apibendrinimais.

Įdomios yra Romualdo Grigo mintys apie lietuviškųjų „…izmų“, kuriuos mokslininkas pavadino „personalizuotais „…izmais“, atsiradimo priežastis. Bene svarbiausioji jų (kartu su tautos civilizacine negalia) esą yra „aristokratijos, kaip luomo, ir aristokratizmo, kaip elgsenos kultūros, praradimas“ istorijos kataklizmuose.

Autoriaus nuomone, mūsų „vadinamasis politinis ar ekonominis elitas dažniau primena groteskišką struktūrą, o ne valstybinį išmintingumą demonstruojantį ir įgyvendinantį sluoksnį.

„…Izmams“ pasireikšti jis – puiki, trąši terpė“ (p. 124). (Pritariant mokslininkui dėl mūsų vadinamojo politinio ir ekonominio elito „groteskiškos struktūros“, norisi pasiginčyti dėl aristokratizmo vaidmens socialinio lūžio metais: pirmajame, siautulingame, savo veiklos etape pagrindinis lietuviškasis „…izmas“ landsbergizmas nebūtų toleravęs jokio, net aukščiausio lygmens, aristokratizmo, jeigu pastarasis ir būtų išlikęs Lietuvoje istorijos kataklizmuose.)

Žurnalistas Albertas Ružas savo tyrimuose fiksuoja tris jau pastarojo šimtmečio pradžios mūsų vadinamojo elito „trąšioje terpėje“ išaugusius, deformuotą realybę konstruojančius lietuviškuosius (personalizuotus) „…izmus“ – landsbergizmą, paksizmą ir uspaskizmą, tačiau mokslininkui Romualdui Grigui paksizmas ir uspaskizmas nesukelia didesnio dėmesio, nors pastarasis „…izmas“ jam pakankamai amoralus ir susikertantis su bendrais nacionaliniais interesais vien tik už „partijos, kaip politinio biznio UAB‘o, organizavimą“ (p. 145).

Mokslininkas giliau nagrinėja du lietuviškuosius „…izmus“ – landsbergizmą ir brazauskizmą. Pastarajam suteikė jis „…izmo“ statusą iš esmės dėl apvylusio tautą LDDP „nesocialdemokratinio“ valdymo 1992–1996 metais ir pirmojo potarybinio Prezidento nepakankamai socialiai orientuotos veiklos vyriausybės vadovo poste 2001–2006 metais, nors žurnalistui Albertui Ružui Algirdas Brazauskas net ir po tų „nukrypimų“ dar nevisiškai „tempia“ iki lietuviškojo „…izmo“.

Tačiau vis tik reikia iš esmės sutikti su mokslininko išvada, kad „brazauskizmas, apsireiškęs kaip socialdemokratinis judėjimas, praktikoje įtvirtino monopolinio kapitalo pozicijas, neregėtą turtuolių prabangos demonstravimą masinio nuskurdimo fone.

Šio tipo „…izmas“ pratęsė Tarybų Sąjungos mentalitetui būdingo „ekonominio žmogaus“ koncepciją, sėkmingai adaptavo (žinoma, savaip) ją Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo praktikoje. Adaptavo iškreiptai – paplitusios, pusiau legitimizuotos (baudžiamumo išvengiančios) kleptokratijos pavidalu“ (p. 136).

Romualdas Grigas lygia greta su landsbergizmu apkaltino ir brazauskizmą – „tiesiog nemėgusius Lietuvos kaimo“, tačiau net pats mokslininkas pripažįsta, kad landsbergizmas jau savo gimimo pradžioje pirmasis smogė kaimui smūgį „žemiau juosmens“.

Buvo jo paruoštas ir realizuotas sprendimas „staiga išformuoti, panaikinti socialistinius koncentruotus ūkius (suprantama, su visa išplėtota socialinio bei kultūrinio aptarnavimo infrastruktūra), nepateikiant jokios bent kiek konstruktyvesnės, išmintingesnės alternatyvos“ (p. 132).

Nebuvo palikta, kaip Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, patiems kaimiečiams spręsti socialistinių koncentruotų ūkių likimo. Todėl brazauskizmas negalėjo po to nieko iš esmės pakeisti – tik kiek sušvelninti kaimo griūtį ir dar kuriam laikui pratęsti kaimiečių „sodybų tuštėjimo metą“. Tą vaidmenį jis, aišku, galėjo atlikti geriau.

Abiems pagrindiniams lietuviškiesiems (personalizuotiems) „…izmams“ tenka didžiausia kaltė ir dėl sumenkinto, paversto antraeiliu, kultūros vaidmens tautos gyvenime, ir dėl nepakankamo rūpinimosi tautinių vertybių bei pačios lietuvių tautos išsaugojimu globaliame pasaulyje.

Tai, anot Romualdo Grigo, ypač turime priminti landsbergizmui, nes „ši politinė srovė, įvardijusi save kaip konservatyvizmą, rodos, taip ir nesuvokė pačios konservatyvizmo esmės. Tautinių vertybių bei orientacijų, kultūrinės tradicijos tęstinumas pasirodė tik kaip agitacinė propagandinė deklaracija“ (p. 135).

Lietuviškųjų „…izmų“ bacila

Nuo lietuviškųjų „…izmų“ pirmųjų tyrinėtojų apibendrinimų praėjo lygiai trylika metų. Per tą laiką Lietuvos gyvenimą skausmingai veikė jau nauji personalizuoti „…izmai“. Į Respublikos Seimą visam laikui įnešė šou elementų keletą metų čia siautėjęs valinskizmas; skurdžiausiems šalies gyventojams užvertė ant pečių finansinės krizės naštą ir dar daugiau praturtino turtuolius kubilizmas (beje, šitą „…izmą“ pagrįstai galime laikyti landsbergizmo dukterine kopija); specialiųjų tarnybų pažymomis ir „tulpių“ pašto žinutėmis baimę šalyje skatino ir kūrė grybauskizmas.

Vadinamojo politinio ir ekonominio elito „groteskiškos struktūros“ veikimo lauke šiuo metu jau formuojasi ir kiti, būsimieji, „…izmai“, net atsigauna prislopę ankstesnieji. Vėl augina reitingus politinio UAB’o paunksnėje uspaskizmas; anūkui Gabrieliui Landsbergiui nepatempiant paveldėto „…izmo“ naštos, antrąjį savo gimimą išgyvena senelio paramstomas landsbergizmas, kartu su grybauskizmu dešimt metų šiurpinęs tautą šūkiu: „Rusai puola“, o dabar kuriantis antrąjį Sąjūdį – prieš pačių prasnaustą baltarusių atominę elektrinę, pastatytą netoli mūsų valstybės sienos.

Buvusių, esamų ir būsimų „…izmų“ deformuotą veikimą, matyt, ateityje ne kartą analizuos dar ne vienas mokslininkas, tačiau jau dabar galima kai ką pastebėti: visi tie lietuviškieji (personalizuoti) „…izmai“ neabejotinai turi sunkias ligas tautoje sukeliančios bacilos požymių.

Kai anoms, tikrosioms, baciloms užtenka maisto ir patogumų (mūsų atveju – ypatingo „maisto“ – šalies vadinamojo elito „groteskiškos struktūros“ pražūtingo, „…izmus“ maitinančio, veikimo), jos klesti ir dauginasi. Mažėjant maisto ir patogumų, bacilos pavirsta sporomis, kurių būsenoje jų medžiagų apykaita labai sulėtėja. Pagerėjus sąlygoms, – jos vėl atsigauna.

Šias ligų sukėlėjas „Medicinos enciklopedija“ siūlo naikinti autoklavavimu, sausu karštu oru, pakaitine sterilizacija verdančio vandens garuose (mūsų atveju – „…izmų“ bacilų ir elitinės jų „trąšios terpės“ „autoklavavimą“ ar „sterilizaciją“ galėtų surengti dar nepabėgusių iš Lietuvos pilietiškų, šalyje teisingumo trokštančių, žmonių kritinė masė, vedama nesavanaudžių idėjinių (dvasinių) tautos lyderių).

Tokiu būsimuoju lyderiu pastaruosiuose Prezidento rinkimuose daug kas matė Gitaną Nausėdą. Patyrusį ekonomistą, nepriklausantį jokioms partijoms, reklaminiuose atvirukuose žadantį telkti, o ne skaldyti, nedalinti Lietuvos į „savus“ ir „svetimus“, būti vienodai teisingas Prezidentas visiems.

Nors kai kurių abejonių kėlė Pavilnių regioniniame parke jo į aukštį iškeltas ir tiktai po daugelio metų teismuose sunkiai įteisintas modernus namas, tačiau tas abejones greitai nušlavė būsimojo Prezidento paskelbta idėja: pagaliau kursime gerovės valstybę

Praėjo daugiau pusmečio po Prezidento išrinkimo. Gitanas Nausėda, matyt, jau suspėjo įsitikinti, kad gerovės valstybę kurti – ne juokų darbas.

Tačiau vietoj pilietiškų, teisingumo Lietuvoje trokštančių, žmonių kritinės masės būrimo Prezidentas, atrodo, jau pradeda mobilizuoti „savus“, kai „svetimiems“ bando pritaikyti Dalios Grybauskaitės pamėgtą specialiųjų tarnybų vėzdą, o Gitano Nausėdos pasiūlytą Seimui žmogaus teises pažeidžiantį Valstybės saugumo departamento prevencinių pokalbių įteisinimą (nelaikantiems liežuvio už dantų) sukritikavo net buvusioji Prezidentė, savo laiku blokavusi tą saugumiečių iniciatyvą.

Todėl visiškai nebeturiu minčių apie lietuviškųjų „…izmų“ ir jų „trąšios terpės“ „autoklavavimą“ ar „sterilizaciją“, nes visos mano mintys dabar skraidžioja aplink Valstybės saugumo departamentą: kada už šitą savo straipsnį aš būsiu ten iškviestas prevenciniam pokalbiui?

…O Kovo 11-osios Lietuvos Respublika jau greitai įžengs į ketvirtąjį praeities valstybės dešimtmetį.

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 5

  1. Vytas says:

    Manau, kad ilgai laukti iškvietimo ar sulaikymo kur nors degalinėje gerb. P.Masilioniui neteks. Prezidentas nė kiek nesibodi buvusiais „…izmais“, dar daugiau, kuria savo, pateikdamas seimui „burnų užčiaupimo mechanizmo“ projektą.Jį pilnai tenkina VSD ir AOTD pateikiamų grėsmių Lietuvai pretenzijos į valstybės gynimą. Juk net pats p. Jauniškis atvirai prisipažino, kad jo tarnybos grėsmių Lietuvai ataskaitos yra skirtos ne visos Lietuvos interesų gynimui, o Lietuvos politinės sistemos saugumui užtikrinti. Lietuva ir jos žmonės čia nė prie ko. O eiliniai žmonės turi didelių problemų: trispalve mojuoti galima tik su leidimu, apie partizanų vykdytas žmogžudystes gali kalbėti tik D.Grybauskaitė (daktarinė disertacija), dargi kaupti viešus duomenis, prieinamus internete ar spaudoje – jau šnipinėjimas Rusijos naudai. O štai bendradarbiauti su Anglijos spec. tarnybomis – sveikintinas dalykas,nors Konstitucija tai ir draudžia. Netinkamiems politikams neutralizuoti į BK įvesta samprata „prekyba poveikiu“ – belieka surasti tik žmogų, šį straipsnį visada galima pritaikyti. Jei reikia „sutvarkyti“ verslininką – jokių problemų, dėl kelių eurų, vaizdžiai kalbant, skolos jo įmonei bus iškelta bankroto byla, bankroto administratorius per keletą metų užtikrintai atves į bankrotą (Z.Vaišvilos atvejis). Reziumė:- per 30 metų landsbergininkų gauja (nesvarbu,kaip jie vadinasi – konservatoriai, liberalai , socdemai ir t.t) padarė Lietuvą į grynai policine valstybe, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Ir prošvaisčių pakol kas nematyti.

  2. saul says:

    „staraya škola’-ką ir norėti iš senųjų komunistų.Politrukas,partorgas,sekretorius,žurnalo „komunistas“redaktorius.Na jo…..neteko žmogelis visų buvusių privilegijų,tai ir griežia dantį.

  3. Gintas says:

    „Po grandiozinių darbų vardan tos Lietuvos viename prašmatniausių Vilniaus restoranų susirinko pulkelis didžiavyrių: Bankininkas, Politikas, Sąjūdietis ir Oligarchas.

    Pirmasis prabilo Sąjūdietis. Atvertęs žadantį vakarietišką vakarienę meniu, jis ištarė svajingu balsu:

    – Ar prisimenate, kaip mes beveik prieš trisdešimtmetį, išsivaduodami iš sovietinio jungo, pagimdėme svajonę kurti Gerovės valstybę? Sakėme: bus tik taip, kaip Skandinavijos šalyse, ne kitaip!

    – Prisimenu, prisimenu, – skubėjo patvirtinti Politikas. – Ir tai mes darėme pirmieji iš visų sovietinių respublikų!

    – Darėme ir nepadarėme, – replikavo jau nepriklausomos Lietuvos produktas Bankininkas. – Todėl dabar suremkime pečius ir ženkime pirmyn – į Gerovės valstybę!

    – Siūlau panaudoti mano Gerovės tėvonijos patyrimą, – ilgai tylėjęs, prabilo Oligarchas. – Aš prie įėjimo į savo rūmus iškėliau užrašą: „Gerovės tėvonija“. Po to paverčiau savo pavaldinius nemąstančiomis, neprieštaraujančiomis man ir mano žodžiais niekada neabejojančiomis vaikščiojančiomis schemomis. Ir tapo visi patenkinti bei laimingi.

    Oligarchas po kelių amerikietiškojo viskio taurelių atskleidė savo bičiuliams net teorinį tokio genialaus išradimo pagrindimą. Pasirodo, šitaip jis pasitinkąs artėjantį robotizacijos amžių.

    – Tikrai šaunus išradimas! – šūktelėjo Politikas. – Įdiekime jį visoje Lietuvoje!

    – Teisingai! – entuziazmui pakilus, pritarė Sąjūdietis. – Mes ir dabar, kaip tada, prieš trisdešimtmetį, patapsime inovacijų ledlaužiais!

    – Tad prie darbo! – dosniai sumokėjęs priėjusiam padavėjui už tą vakarietiškai sočią ir viltingą vakarienę, Bankininkas išlydėjo savo bičiulius.

    Na ir pasikeitė po tos atmintinos vakarienės mūsų mažas gintaro lašelis Lietuva! Visuose šalies pasienio postuose atsirado užrašai: „Gerovės valstybė“. Ypač dideli tokie plakatai suplazdėjo prie mūsų sienos su Baltarusija ir Rusijos Kaliningrado sritimi. Šaunieji gintaro šalies policininkai, pasitelkę į pagalbą savanorius politikus, gaudė besislapstančius Marijos žemės piliečius ir pavertinėjo juos vaikščiojančiomis schemomis. Kas suspėjo, bėgo iš Lietuvos, net pasipustydami padus.

    Atrodė, Gerovės valstybė jau sukurta. Tik staiga iš suverstų bei paskirtų deginti Gerovės valstybei pavojingų knygų stirtos išlindo ten buvęs pasislėpęs Žurnalistas ir pradėjo viešai abejoti tų bičiulių atlikto darbo prasmingumu.

    – Į teismą jį už tokias kalbas! – ėmė šaukti Politikas, o jam karštai pritarė kiti bičiuliai:

    – Jei dar cypsėsi, teks ilgam tave įkišti į kalėjimą!

    Kai mūsų šaunieji policininkai Žurnalistą išvedė į teismą, Politikas davė nurodymą – visur po užrašais: „Gerovės valstybė“ prirašyti mažesniu šriftu: „Būti žmogumi pavojinga“.

    Po to Oligarchas papasakojo naujausią anekdotą:

    – Atsirado Lietuvoje Politikė, kuri pasiskelbė Žmonių prezidente. Ir TS-LKD pasiskelbė Žmonių partija. O juk žmonių tai čia nebėra. Tik vaikščiojančios schemos! Chi, chi, chi… Cha, cha, cha…“ Povilas Masilionis Būti žmogumi pavojinga

  4. Myndė says:

    Blogiau, kai kailius verčia „partškolų“ beigi mokslinio komunizmo dėstytojai; o kad žmogus nekeičia pažiūrų – tai tik pliusas. Kita vertus, tu nesuprasi – tau Tėvynė ten, kur lovys pilnesnis…

  5. saul says:

    Sveikinu visus komunistus ir juos prijaučiančius,su paskutinių Lietuvos okupantų armijos vado, Jazovo pakasynomis.Būtų laaaabai jau simboliška,kad jo iškamšą,šiandien,per Užgavėnias,vietoj Morės,kas nors sudegintų Katedros aikštėje.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top