Tikėtina karo Ukrainoje baigtis

2023, 25 vasario, 16:56 | kategorija Ideologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 232 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

JAV gali suteikti finansinę pagalbą Ukrainai, kad padėtų jai atsigauti po karo ir susitaikyti su kai kurių teritorijų praradimu. Labiausiai tikėtina karo baigtis – paliaubos arba neoficiali pajėgų atskyrimo linija, rašo Philipas Shortas* „Time” leidinyje.

Visi šiuolaikiniai kariniai konfliktai yra hibridiniai. Kad kariuomenė sėkmingai veiktų mūšio lauke, ji turi turėti civilių gyventojų paramą ir jų teikiamus išteklius.

Remdamiesi šia prielaida, Vakarai Ukrainoje turėjo laimėti be jokių pastangų. Dabar ukrainiečiai kaip niekada vieningai priešinasi Rusijai. Kijevo rėmėjai – Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai – turi išteklių, kurie gerokai pranoksta Kremliaus išteklius. Normaliomis aplinkybėmis tai neišvengiamai turėtų virsti pranašumu mūšio lauke.

Tačiau praėjus metams po Rusijos karinės invazijos pradžios paaiškėjo, kad viskas nėra taip paprasta. Susiduriame ne su tradiciniu kariniu konfliktu. Prieš mus – vadinamasis ribotas karas, vykdomas pagal nestandartines taisykles, kuriame visi dalyviai, tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai, yra priversti kovoti su viena, surišta už nugaros ranka.

Vakarai yra pasiryžę užtikrinti, kad šis konfliktas neperžengtų Ukrainos sienų, nes baiminasi nekontroliuojamo eskalavimo. Kremlius taip pat nori apsiriboti Ukrainos teritorija, nes Vladimiras Putinas žino, kad neįmanoma laimėti karo prieš NATO.

Apie tai, koks netradicinis yra šis karas Ukrainoje, aiškiai parodė žiniasklaidos pranešimai, kad Maskva buvo iš anksto informuota apie pirmadienį įvyksiantį Joe Bideno vizitą į Kijevą. Šį žingsnį Baltieji rūmai žengė siekdami išvengti „konfliktinės situacijos”. Taip paprastai nesielgia kariaujančios šalys.

Ši kova – kuri peržengia proxy (tarpinio) karo ribas, bet dar nepasiekia visaverčio karo masto – vyksta iš karto keliais lygmenimis. Be tiesioginės kovos dėl Ukrainos išlikimo, šalis tapo krauju aplaistyta šachmatų lenta, kurioje trys didžiosios branduolinės valstybės kovoja dėl viršenybės.

Rusija, pradėjusi mirtiną gambitą, nori parodyti, kad Amerika žlunga ir nebesugeba apginti savo sąjungininkų. Jungtinės Valstijos kovoja, kad išlaikytų Vakarų „taisyklėmis pagrįstos tvarkos” garanto statusą.

Kinija, šio „didžiojo trejeto” naujokė, stovi nuošalyje, slapta remia savo partnerę Rusiją ir bando apskaičiuoti, kaip toli ji turėtų eiti, kad mestų iššūkį laisvojo pasaulio lyderiui, pasaulinės geopolitikos „alfa patinui”, kurio dominavimu ji bjaurisi.

Tokiame konflikte informacinis karas yra toks pat svarbus kaip ir kova ant žemės. Šią savaitę visos trys branduolinės galios pasinaudojo karo veiksmų pradžios metinėmis, kad sustiprintų savo pozicijas.

Prezidento J. Bideno kelionė į Kijevą ir jo kalbos Ukrainos sostinėje bei Varšuvoje buvo skirtos ne tik viešai patikinti Ukrainą, kad Jungtinės Valstijos ir toliau ją rems, bet ir įtikinti amerikiečius padėti Ukrainai, nes ne visi amerikiečiai yra įsitikinę, kad ši šalis yra gyvybiškai svarbių JAV interesų sąraše.

Tuo tarpu V. Putinas bendrame Rusijos parlamento posėdyje pareiškė, kad Rusija vykdo egzistencinę kovą su Vakarų revanšizmu ir kad jos laukia ilgas konfliktas. Kinija pasiuntė į Maskvą Kinijos komunistų partijos CK Užsienio reikalų komisijos biuro vadovą Wang Yi, kad parodytų, jog Pekinas taip pat suinteresuotas šia kova.

Kol kas Bidenui labai sėkmingai pavyko ne tik neleisti Vakarų aljansui subyrėti, bet ir jį sustiprinti. Vis dėlto, Baltieji rūmai, viešai patikinę prezidentą V. Zelenskį, kad Jungtinės Valstijos „bus kiek reikės”, privačiuose pokalbiuose vis dėlto įspėjo, kad Vakarų resursai nėra beribiai.

Tuo tarpu V. Putinas negailestingai slopina bet kokią opoziciją Rusijoje. Dauguma rusų – nors ir ne itin entuziastingai nusiteikę karo atžvilgiu – vis dėlto ir toliau jį remia. Hipotezės, kad V. Putino režimas gali žlugti dėl jo sunkios ligos arba dėl valstybės perversmo, yra tuščios fantazijos.

Vakarų išaugusios paramos fone, kurią jie teikia pastarosiomis dienomis yra nesunku pamiršti, kad pagrindinė situacija yra gerokai niūresnė.

Didžiąją pirmųjų karo metų dalį informacinio karo migla ir sparčiai besikeičianti situacija mūšio lauke sukūrė nepermatomą prieštaringų pasakojimų šydą. Dabar, įžengus į antruosius karinio konflikto metus, jo kontūrai tapo aiškesni.

Kadangi V. Putino viltys pasiekti greitą ir neskausmingą pergalę pasirodė esančios iliuzija, jis nenoriai prisitaikė prie išsekinimo karo perspektyvos, kuris, tikėtina, tęsis iki 2024 m. prezidento rinkimų Rusijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, o gal net ir ilgiau, o tai pareikalaus dešimčių tūkstančių aukų.

Prezidentas V. Zelenskis ir NATO vadovai taip pat turėjo prisitaikyti prie šios naujos realybės. Šiuo metu šalys ne tik atsidūrė aklavietėje, bet ir išties beviltiškoje padėtyje. V. Putinas vis dar tiki, kad anksčiau ar vėliau Vakarų paramos banga nuslūgs ir Rusijai pavyks galutinai įsitvirtinti Donbase, Kryme ir sausumos koridoriuje tarp jų – ar net dar didesnėse Ukrainos teritorijose, jei Kijevo pasipriešinimas susilpnės.

Paramos, kurią Vakarai ir toliau teiks Kijevui, aprūpindami jį modernia ginkluote, dydis išlieka pagrindiniu veiksniu, lemsiančiu konflikto raidą.

Teoriškai, turėdami pakankamą Vakarų paramą, ukrainiečiai galėtų išstumti rusus iš Rytų Ukrainos ir galbūt net iš Krymo. Tačiau praktiškai taip neatsitiks, nors ir Rusijai nepavyks užimti visos Ukrainos teritorijos.

Lenkija, Baltijos šalys ir Čekija ragina visiškai sutriuškinti Rusiją, teigdamos, kad jei V. Putinas nebus sustabdytas, jos gali būti sekančios eilėje. Tačiau, nors šie nuogąstavimai yra suprantami – atsižvelgiant į tai, kad jos ilgą laiką patyrė sovietų valdžios priespaudą ir vis dar jaučiasi pažeidžiamos – jie vis dėlto yra nepagrįsti. Ukraina yra ypatingas atvejis.

Tiesioginis konfliktas su NATO valstybe nare Rusijai būtų savižudybė, o V. Putino elgesys per pastaruosius metus parodė, kad jis pasiryžęs to neleisti.

Nors niekas nesiruošia to pasakyti tiesiai šviesiai, egzistuoja teorija, jog Baltieji rūmai apskritai nenori, kad Ukraina išvestų Rusijos karius iš visų jų užimamų teritorijų. Anthony Blinkenas yra atsargus, sakydamas, kad Rusija turėtų grįžti prie sienų, buvusių iki 2022 m. pradžios – ne iki 2014 m. (kaip reikalauja V.Zelenskis).

Jei Ukrainos kariai įžengs į Krymą, kur dauguma gyventojų save laiko etniniais rusais ir kuris, Maskvos požiūriu, yra toks pat Rusijos regionas, kaip ir bet kuris kitas, kyla rizika, kad gali kilti būtent tokia nevaldoma eskalacija, kurios Bideno administracija siekia išvengti.

Per pastaruosius porą mėnesių girdėjome daug mažiau kalbų apie tai, kad Rusija gali panaudoti taktinius branduolinius ginklus. Tačiau V. Putino pareiškimas, kad Rusija sustabdo dalyvavimą Strateginės ginkluotės mažinimo sutartyje (START) – paskutiniame svarbiame Maskvos ir Vašingtono susitarime dėl branduolinės ginkluotės kontrolės, nedviprasmiškai priminė, kad branduolinis smūgis vis dar galimas.

Skirtingai nuo Antrojo pasaulinio karo, kuris baigėsi tą pačią akimirką, kai sąjungininkai užėmė Berlyną, dabar niekas neįsivaizduoja, kad vieną dieną virš Kremliaus galėtų plevėsuoti Ukrainos vėliava. Jei visiško Rusijos pralaimėjimo galimybė yra atmestina, galiausiai šalims teks rasti kokį nors politinį sprendimą.

Labiausiai tikėtinas rezultatas – koks nors ydingas kompromisas, pavyzdžiui, paliaubos arba neoficiali atskyrimo linija, kai Rusijai liktų pakankamai okupuotos Ukrainos teritorijos, kad Putinas galėtų paskelbti tam tikrą savo taip vadinamos „specialiosios operacijos” sėkmę, o Jungtinės Valstijos galėtų teigti, jog jų parama buvo labai svarbi, kad Ukraina galėtų atsispirti Maskvos bandymams palenkti ją savo valiai.

Tokia baigtis nėra iš anksto nulemta, bet labiausiai tikėtina. Jei taip atsitiks, ukrainiečiai ne be pagrindo tai supras kaip [Vakarų šalių] išdavystę, bet galiausiai Kijevas neturės kito pasirinkimo, kaip tik su tuo susitaikyti. O Vakarai pasaldins kartėlį dosniai padėdami atkurti Ukrainą.

Vargu ar tai rožinė perspektyva. Tačiau dauguma karinių konfliktų baigiasi blogai. Ir mes neturime pagrindo manyti, kad šį kartą gali būti kitaip.

*Philipas Shortas (Philip Short) yra knygos „Putinas”, taip pat Mao Dzedongo ir Pol Poto biografijų autorius. Jis ilgą laiką dirbo užsienio korespondentu tokiuose leidiniuose kaip „Economist”, „Times of London” ir BBC, dirbo Maskvoje, Pekine ir Vašingtone.

 

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Naujienos iš interneto