Ukraina 2014 metai: vieno perversmo istorija

2015, vasario 21, 18:22 | kategorija Ideologija | 13 komentarų | peržiūrų 678 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlisKą besakytų mūsų labai „demokratiška“ ir dar labiau „nepriklausoma“ spauda, tačiau 2013 metų lapkričio -2014 metų vasario mėnesiais Ukrainoje, pagal Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Europos Sąjungos (ES) scenarijų, užsakymą ir už minėtų suinteresuotų asmenų pinigus, buvo įvykdytas valstybinis perversmas. Perversmo scenarijus JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) jau daugybę kartų buvo išbandytas daugelyje pasaulio valstybių, todėl jau seniai yra vadinamas bendriniu pavadinimu – „spalvotoji revoliucija“.

CŽV nuo 1953 metų daugiau ar mažiau sėkmingai panašiu būdu vykdė perversmus jau daugiau nei 80-yje pasaulio valstybių. „Spalvotųjų revoliucijų“ metu dažniausiai sėkmingai, tai yra CŽV ir JAV naudai, prisidengus demokratijos plėtra bei kova už žmogaus teises, būdavo nuverčiamos teisėtos, demokratiškos, tačiau savarankiškos, realiai suverenių ir dėl to JAV neįtinkančių valstybių vyriausybės. Po perversmo, visada paprastai, būdavo į valdžią atvedamos marionetinės JAV kontroliuojamos vyriausybės, kurios tarnaudavo ir tebetarnauja išimtinai JAV bankų ir korporacijų interesams, kurie, savaime suprantama, nei su naujosios kolonijos, nei su deklaruojamomis demokratija bei žmogaus teisėmis nieko bendro niekada neturėjo.

Ukrainoje valstybinis perversmas buvo įvykdytas pagal žinomą Džino Šarpo technologiją, tai yra, minėto perversmininko aprašyti nesmurtinio pasipriešinimo valdžiai 198 būdai su tam tikrais vietiniais ypatumais buvo pritaikyti nuverčiant V. Janukovičiaus vyriausybę Ukrainoje. Akylesnis skaitytojas pastebės tam tikrus panašumus tarp žinomų 1990 metų sausio įvykių Lietuvoje ir 2014 metų perversmo Ukrainoje – nesistebėkite : ir Dž. Šarpas, ir technologija, ir užsakovai, net kai kurie vykdytojai yra tie patys, todėl ir panašumai visose „spalvotose“ revoliucijose nėra atsitiktiniai.

Įvykiai atkuriami chronologine tvarka, kuri padės mums geriau suvokti iš pirmo žvilgsnio nesusijusių tarpusavyje įvykių ir ,ypač svarbu , veikiančių asmenų ryšius, kuriuos taip bando paslėpti po „liaudies revoliucijos“ skraiste CŽV-ES polittechnologai.

Perversmas Ukrainoje, kurio metu 2014 metų vasario 22 d. nuo valdžios buvo nušalintas teisėtas, išrinktas pagal Vakarų pripažintas demokratines procedūras prezidentas Viktoras Janukovičius, dar kartą pademonstravo ne tik JAV ir ES suinteresuotumą kontroliuoti Kijevą, tačiau taip pat atskleidė dar vieną svarbią aplinkybę – įtakos sferų perskirstymas buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje įžengė į lemiamą stadiją. Krymo ir Sevastopolio prisijungimas prie Rusijos po įvykusio 2014 m. kovo 16 d. nacionalinio referendumo – yra tik ilgo, sunkaus, tikėkimės, ne itin žiauraus kelio, į kurį stojo Vakarai, siekdami kolonizuoti dar likusias santykinai laisvas buvusios TSRS teritorijas, pradžia.

Nuo 2004 metų „oranžinės revoliucijos “ laikotarpio perversmo užsakovai ir rėmėjai nepasikeitė. Politologas St. Vaismanas iš JAV senatoriaus Rono Polo instituto „Už taiką ir klestėjimą“ teigia, kad euromaidaną režisavo JAV Valstybės departamentas per vyriausybės kontroliuojamas NVO ir privačius fondus, tame tarpe Dž. Soroso fondą . St.Vaismanas pažymi: „JAV Valstybės departamentas kontroliuoja pagrindinių nekarinių intervencijų priemonių, tokių kaip Nacionalinis demokratijos fondas (NED), kuris ir buvo sukurtas organizuoti tokias operacijas, finansavimą.

Valstybės departamentui taip pat yra pavaldi daug geriau finansuojama Tarptautinės plėtros agentūra (USAID). Perversmams užsienio valstybėse organizuoti yra panaudojamos privačios kompanijos-rangovės. Pavyzdžiui, „Demokratinė biurokratija“ vykdo iš pirmo žvilgsnio privačių kompanijų veiklos perversmų organizavime koordinavimą, tačiau tokia veikla yra finansuojama iš valstybės kontroliuojamų fondų, tokių kaip „Freedom House“. Kijeve pagrindiniais Valstybės departamento užsakyto perversmo organizatoriais-koordinatoriais buvo paskirti Valstybės sekretoriaus pavaduotoja Europos ir Eurazijos klausimais Viktorija Nuland bei JAV ambasadorius Kijeve Dž. Payette.

Buvęs Ukrainos saugumo tarnybos vadovas A. Jakimenko savo interviu, duotame Rusijos televizijos kanalui „Rosija 1“, nurodė, kad Kijevo perversme aktyviai dalyvavo taip pat ir Ukrainos milijardieriai: „P. Porošenko, D. Taruta, D. Firtašas, V. Pinčiukas bei I. Kolomoiskis. Jie tapo šios situacijos įkaitais, kadangi didžioji dalis šių turtuolių verslo ir turto yra Vakaruose, todėl jie klusniai vykdė visas Vakarų komandas . Jie neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik remti Maidaną, priešingu atveju jie būtų praradę visą savo turtą. Šiuo atveju jie net negalvojo apie savo Tėvynę – jie galvojo tik apie savo finansus“.

Taip pat svarbi perversmo organizavime aplinkybė yra ta, kad minėti ir kiti Ukrainos milijardieriai yra tuo pat metu ir įtakingiausių Ukrainos masinių informacijos priemonių tikrieji savininkai.

Jau minėtos nesmurtinio režimo nuvertimo metodikos požiūriu, perversmas Ukrainoje mažai kuo skiriasi nuo 2004 m. maidano įvykių, kai V. Juščenko oranžinio maidano pagalba atėmė iš savo varžovo prezidento postą, kurį pagal oficialius rinkimų duomenis jau buvo laimėjęs V. Janukovičius. Tačiau šį kartą režisieriai iš JAV pasirinko ne rinkimus, o kitą patogų perversmui įvykdyti įvykį, o būtent, prezidento V. Janukovičiaus sprendimas atidėti katastrofiškos Ukrainos ekonomikai asociacijos sutarties su Europos Sąjunga pasirašymą buvo panaudotas sukelti sumaištį šalyje.

Čia verta pažymėti, kad pagal 1969 m. Vienos konvencijos „Dėl tarptautinių sutarčių“ 53 str. yra laikoma, kad bet kokia tarptautinė sutartis yra niekinė, jeigu ji prieštarauja taip vadinamoms ius cogens normoms. ES siūloma sutartis savo esme buvo kolonijinė Ukrainai, sutarties esmė – tarp Kijevo ir Briuselio sudaroma laisvos prekybos zona, kur “ kiekviena šalis sumažina arba panaikina importo muitus už prekes , kurias gamina kita šalis“, o tai Ukrainai reiškė savo vienašališką rinkos atidarymą ES prekėms ir vietinės pramonės sunaikinimą, kaip tai jau įvyko daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, tame tarpe ir Lietuvoje, po panašių sutarčių su Briuseliu sudarymo.

Joks atsakingas valstybės vadovas neturi tokių įgaliojimų veikti prieš savo tautą, tautos interesus, tautos valią, ir sudaryti panašias esminiams valstybės interesams prieštaraujančia sutartis. V. Janukovičius taip pat pabijojo prisiimti tokią atsakomybę kaip priesaikos Ukrainos tautai sulaužymas ir žaviosios Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės šypsenos kerams nepasidavė – sutarties pasirašymą paskutiniu momentu atidėjo. Tik atidėjo sutarties pasirašymą, o ne atsisakė ją pasirašyti.

Sutarties kaina Ukrainai buvo neįtikėtinai aukšta. Ir ne tik Ukrainos ekonomikai, bet taip pat ir Muitų sąjungos šalims, daugiausiai Rusijai, kuriai tenka 26,6 % visos Ukrainos užsienio prekybos apyvartos. Nereikia būti ekonomikos ekspertu, kad suprastum, jog įgyvendinus šios sutarties nuostatas dėl nekliudomo ES pigių valstybės dotuojamų prekių patekimo per Ukrainos sieną, Ukrainos ir Rusijos pramonės būtų patyrusios žymius nuostolius.

Europos Sąjungos pareigūnai patys yra pažymėję katastrofiškas šios sutarties pasekmes Rytų šalių ekonomikoms. Štai kaip šią situaciją apibūdino Europos Komisijos narys Š. Fiulė: „Narystė Muitų sąjungoje yra nesuderinama su naryste tvirtos ir visapusiškos laisvosios prekybos zonoje, dėl kurios sukūrimo mes vedame derybas su Ukraina , Moldova , Gruzija ir Armėnija … yra neįmanoma mažinti muitų tarifus pagal susitarimą su ES, ir tuo pačiu juos didinti per savo narystę Muitų sąjungoje“.

Ukrainos tautai per milijardierių kontroliuojamas masines informacijas priemones buvo numesta graži pasaka apie tai, kaip Ukraina, po asociacijos sutarties pasirašymo, bus priimta į Europą (šūkis „Ukraina ce Jevropa!“), atsivers sienos, atsiras galimybės dirbti, mokytis ir apsipirkti Vakaruose, visi Rusijos „skriaudžiami“ ukrainiečiai taps pagaliau laisvi, turtingi ir galingi, tereikia nutraukti ryšius su Rusija , „Xto ne skačė, toj moskal“ (Kas nešokinėja, tas yra rusas).

Ši pasaka yra chrestomatinis smegenų plovimo pavyzdys, kuomet intensyvios, agresyvios, melagingos propagandos būdu sukuriama alternatyvi tikrovė, kurioje racionalumas keičiamas irracionalumu, logikos vietą užima emocijos, o svajonės susitapatina su geidžiama tikrove, tačiau taip ir lieka niekuo nepagrįstomis svajonėmis.

ES sudarinėjo panašias asociacijos sutartis su daugeliu Azijos, Afrikos ir Amerikos šalių, tačiau jose net kalbos nėra apie šių šalių narystę Europos Sąjungoje, maža to, Turkija, NATO valstybė, jau trečias dešimtmetis yra sudariusi tokią asociacijos sutartį su ES, tiek pat laiko prašo narystės ES ir tiek pat laiko jos … negauna.

Ukrainai ši sutartis taip pat jokios narystės nenumatė, taip geidžiamos laisvos darbo rinkos ukrainiečių darbo jėgai net nežadėjo, maža to, sutartyje ES reikalavo įvykdyti politinės sistemos, ekonomikos, socialinio aprūpinimo, sveikatos apsaugos bei finansų sistemų reformas Ukrainoje pagal Tarptautinio valiutos fondo reikalavimus! Tokių absurdiškų ir neįmanomai vienpusiškų reikalavimų ES nekėlė net Afrikos šalims, o Ukrainą gi, 21 amžiaus Europos valstybę, vertė pasirašyti sutartį, kurios paprastai būdavo sudaromos 19 – 20 amžiuje tarp metropolijos ir kolonijų.

Tačiau palikime ekonomikos problemas ekonomistams ir pažiūrėkime kaip vystėsi įvykiai.

Valstybinio perversmo technika

Viktoro Janukovičiaus nuvertimas vyko dviem etapais. Sąlyginai etapus galima pavadinti kaip „nesmurtinis“ ir „smurtinis“. Toks mišrus perversmo modelis įrodė savo efektyvumą taip vadinamo „arabų pavasario“ metu. Taktikos požiūriu, smurtinio scenarijaus panaudojimas perversmo antrojo etapo metu pasiteisino: valdžia, pademonstravusi savo nesugebėjimą ryžtingai pasinaudoti savo konstitucine galia ir įstatymo numatytomis priemonėmis atstatyti konstitucinę tvarką, tuo pačiu parodė savo silpnumą.

Neįtikėtina, tačiau per pastaruosius dvidešimt trejus metus nei vienas Ukrainos prezidentas nepasirūpino sukurti bent kovingą kariuomenę, veiksmingas jėgos struktūras, kurios sugebėtų apginti Ukrainos tautą ir jos teisėtą valdžią nuo politinių aferistų ir perėjūnų pasikėsinimų. Šiuo Kijevo valdžios Achilo kulnu ir pasinaudojo Vašingtonas savo strategijoje vykdydamas valstybinį perversmą Ukrainoje ir sėkmingai pakeitęs režimą Kijeve.

Pradėkime nuo pirmojo – nesmurtinio – etapo. Mobilizuodami „taikius“ protestuotojus, perversmo organizatoriai iš Vašingtono pasinaudojo sena daugybę kartų išbandyta technologija. Kartu su tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis ypatingai aktyviai buvo naudojami socialiniai tinklai bei internetas, kurių pagalba buvo akimirksniu perduodami pranešimai ir koordinuojami protestuojančių veiksmai.

Socialiniuose tinkluose „Facebook“, „Twitter“ ir „Vkontakte“ buvo sukurtos aktyvistų grupės, kurios viso protestų laikotarpio metu vykdė aktyvią propagandą, tai yra , kitais žodžiais tariant, „plovė smegenis“ lengvatikiams. Šias grupes socialiniuose tinkluose galima suskirstyti į du tipus : tinklapiai, kurie veikė dar iki protestų – opozicinių partijų ir judėjimų, taip pat jų vadovų asmeniniai tinklapiai, ir tinklapiai, sukurti specialiai prieš perversmo pradžią, pvz., grupė „Euromaidan „.

„5 kanalas“, kuris dar 2004 m. „oranžinės revoliucijos“ metu buvo opozicinių jėgų ruporu, pakeitė savo formatą ir ėmė transliuoti laidas apie Kijevo protestus visą parą. „5 kanalas“, įsteigtas dar 2003 metais rinkimams į Ukrainos prezidentus nušviesti/daryti įtaką, po 10 metų savo internetinių transliacijų realiu laiku dėka surenka įspūdingą žiūrovų auditoriją ir tampa įtakingu įrankiu perversmo organizatorių rankose.

„Stichiškų liaudies“ protestų metu didžiausiu žiūrovų populiarumu naudojasi du internetiniai projektai – „Graždanskoe TV “ („Pilietinė TV“) ir „Espreso – TV“. Šie kanalai yra sukuriami specialiai Viktoro Janukovičiaus nuvertimo tikslu, ką patvirtina šių kanalų transliacijų pradžios data – 2013 m. lapkričio 22 d., bei šių kanalų rėmėjų ir savininkų sąrašas.

Idėjos sukurti „Graždanskoe TV “ autorius – televizijos pokalbių laidų vedėjas R. Skrypin, tas pats, kuris įkūrė jau minėtą „5 kanal“. Antruoju internetiniu opozicijos ruporu tampa 2013 m. liepos – gruodžio mėnesiais pradėjęs transliacijas „Espreso-TV“, kuriam vadovauja L. Kniažickaja – J. Timošenkos partijos „Batkivščina“ Rados deputato ir pagrindinio rėmėjo N. Kniažickio žmona.

Ironiškas sutapimas, tačiau antivyriausybiniams protestams startas duodamas tą pačią dieną kaip ir prieš devynerius metus „Oranžinei revoliucijai“, – 2013 m. lapkričio 21 d., -reaguojant į V. Janukovičiaus vyriausybės atsisakymą parafuoti „Sutartį dėl asociacijos su Europos sąjunga“ – Kijeve centre prasideda mėnesius trunkanti protesto akcija, kuri Dž. Šarpo kūrinyje „198 nesmurtinės kovos metodai“ nurodoma numeriu 48 – „protesto mitingai“.

Žmonių sukvietimą į Maidaną organizuoja iš savo puslapio „Facebook‘e“ ukrainiečių žurnalistas M. Najem, ragindamas visus, kurie nesutinka su prezidento veiksmais, rinktis Kijevo centre. Per vieną valandą po kvietimo aikštėje susirenka apie du tūkstančiai žmonių. Lietuvos žiniasklaida(?) tuo pat metu teigia, kad aikštėje iš kažkur yra apie 30 000-50 000 žmonių(!).

Nuo pat Maidano pradžios taip vadinamus taikius protestuotojus lydėjo galinga Vakarų politikų ir žiniasklaidos informacinė parama. 2014-11-26 Lietuvos Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė nuo Maidano tribūnos rėžė ugningą kalbą ir pakvietė susirinkusius stoti į kovą su teisėta Ukrainos valdžia.

Tokias pat kalbas iš tos pačios tribūnos rėžė daugybė Vakarų demokratų – JAV, Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos, Danijos ambasadoriai, JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotoja Viktorija Nuland, JAV Kongreso nariai Džonas Mackeinas ir Krisas Merfi, Vokietijos užsienio reikalų ministras G. Vestervelė, jo kolega iš Olandijos F. Timermans, Europos Sąjungos užsienio reikalų komisarė K. Ešton, žinoma, buvęs Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis, buvęs Lenkijos premjeras Jaroslavas Kačinskis, Čekijos senatorius R. Štenina ir daugybė kitų.

Šių pasiuntinių bei politikų visiškai nesutrukdė tokia smulkmena, kad pagal 1974 metų rezoliuciją „opozicinių partijų ir neteisėtų formuočių rėmimas, skatinant nuversti teisėtą kitos valstybės, JTO narės, valdžią“ – yra viena iš agresijos formų, o JTO Chartija bei visos diplomatinius santykius reguliuojančios tarptautinės sutartys kategoriškai draudžia kištis į suverenių valstybių vidaus reikalus. Maža to, visi minėti politikieriai choru nuo Maidano tribūnos apkaltino kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus … Rusiją!? Štai taip – demokratiškai, ciniškai, įžūliai, – patys daro, o kaltas tas, kurio nėra.

Su finansais „taikūs“ protestuotojai problemų neturėjo, visko buvo per akis, priedo dar ir V. Nuland pyragaičiai. Vienas Maidano aktyvistas šį gerovės ir gausybė ragą apibūdino taip: „Visko, ko reikia revoliucijai, Maidane yra. Jeigu reikės, paskambinsiu, ir aikštėje rytoj Boeing‘as stovės“.

Tokiu būdu buvo vykdoma Vakarų politinė, finansinė, informacinė ir visokeriopa kita parama valstybiniam perversmui.

2013-11-30 Kijevo valdžia pagaliau ryžtasi ir labai neryžtingai pabando išvaikyti nesankcionuotą mitingą. Europoje ir demokratijos tvirtovėje JAV tokia nesankcionuota demonstracija būtų nedelsiant sulaukusi „demokratiškų“ ir ryžtingų poveikio priemonių – ašarinės dujos, policijos vėzdai, vandens patrankos, fizinė jėga ir koviniai ginklai būtų buvę panaudoti prieš kaukėtus, agresyvius, ginkluotus, fašistine simbolika pasipuošusius aktyvistus nedelsiant ir neišvengiamai, ir tai būtų pripažinta neabejotinai adekvačia valdžios reakcija į mitinguotojus.

Jeigu Ukrainos valdžia tuo metu būtų buvusi tokia pat „demokratiška“ kaip ir 2009-01-16 Lietuvos valdžia, kuri net nemirktelėjusi sušaudė ir jėga išvaikė beginklius protestuotojus prie Lietuvos Seimo, o po to tąsė juos po teismus ir maksimaliai nubaudė, Ukrainoje dabar neabejotinai būtų taika, tačiau taip neįvyko, ir valdžia „taikių“ protestuotojų minios kontrolę iš savo rankų paleido plaukioti į Dž. Šarpo perversmų platybes.

Opozicijos V. Janukovičiui pajėgos vis aiškiau ima dalintis į nuosaikiuosius ir ekstremalus: pirmieji ima reikalauti ne tik minėto susitarimo su Europos Sąjunga pasirašymo, bet ir prezidento bei vyriausybės atsistatydinimo, antrieji gi , ypač „Dešiniojo sektoriaus “ radikalai, ragina daryti „nacionalinę revoliuciją“ su šūkiu „Ukraina ukrainiečiams!“, naudoja atvirai fašistinę simboliką, retoriką, šūkius, fašistines eisenas, o tuos, kurie turi kitokią nuomonę nei S. Banderos pasekėjai ir dar kalba rusiškai, daužo lazdomis nesigailėdami.

Nevikrų valdžios bandymą išvaikyti nesankcionuotą mitingą „Graždanskoje TV “ transliacijų online režimu stebi apie 2 milijonai žiūrovų ir laužo rankas dėl milicininkų „brutalumo“, kuris nei vienam „taikiam“ protestuotojui nepadarė jokios žalos – „Oni že dety!!“ (Jie gi vaikai). Šitie vaikai save dar parodys Odesoje, Mariuopolyje, Luganske, Donecke, tačiau dabar jie kol kas tik vaikai, vakarų propagandos formuojama nuomone, suprask, aukos, nukentėjusios nuo brutalaus režimo.

Pirmomis 2013 m. gruodžio mėn. dienomis opozicija ima blokuoti Vyriausybės ir Ukrainos Prezidento administracijos pastatus, užgrobia Kijevo miesto administracijos pastatą, tai yra atlieka Šarpo technologijoje Nr. 172 , 173 , 176 ir 183 nurodytus veiksmus – „neprievartinis blokavimas“, „nesmurtinė okupacija“, „kelių blokada“, „neprievartinis žemės užvaldymas“.

Viso šio perversmo lūžio tašku tampa 2014 m. sausio 12 d. Nepriklausomybės aikštėje įvykusi „Narodnoje večė“ („Tautos sueiga“), į kurią organizatorių teigimu (ir „nepriklausomos“ Lietuvos žiniasklaidos autoritetinga nuomone) susirinko virš 100 000 žmonių (nors pagal aikštės geometrinius parametrus ten gali tilpti maksimum 20 000 žmonių?).

„Narodnoje večė“ kiekvienam Rytų slavui turi gilią istorinę, sakralinę prasmę, tai simbolis, todėl mitingo organizatoriai siekia visokeriopai pabrėžti savo istorinę teisę nuspręsti šalies likimą. Kitais žodžiais tariant, šio mitingo dalyviai tampa alternatyvia liaudies vyriausybe, save pozicionuoja „paraleline vyriausybe“, kaip įvardina Dž. Šarpas savo metodikoje – metodas numeris 198 .

Tuo pačiu metu spaudimas valstybės vadovui V. Janukovičiui kiekvieną dieną vis didėja ir prie jo rezidencijos Mežigorjėje nuolat vyksta automobilistų akcijos „automaidanas“-Šarpo technologijos Nr. 48 metodas „autokolonos“.

Prezidentas Viktoras Janukovičius bei jo aplinka, dėl savo neryžtingumo patekę į nepavydėtiną padėtį, priima labai pavėluotą sprendimą, kurį protestuotojai įvertina kaip valdžios silpnumo pasireiškimą – Sausio 16 d. Aukščiausioji Rada priima įstatymą, kuris sugriežtina atsakomybę už dalyvavimą smurtinėse akcijose. Anoniminė protestuotojų minia šį įstatymą suvokia kaip iššūkį, kvietimą priešintis – minia galutinai ir tvirtai patiki savo nebaudžiamumu ir savo absoliučia galia. Apie įstatymo viršenybę niekas jau nebeprisimena – viską lemia brutali minios jėga.

Nuo šio momento perversmas pereina į antrąjį – smurtinį – etapą. Maidano smogikų, kurie buvo iš anksto ruošiami JAV specialiųjų tarnybų kuruojamuose futbolo fanatų klubuose bei specializuotose karinio-patriotinio auklėjimo stovyklose Vakarų Ukrainoje, o taip pat draugiškose, idėjiškai artimose Stepano Banderos ideologijai Lenkijos bei Pabaltijo valstybių struktūrų stovyklose, – pasiryžimą kautis gatvių mūšiuose skatino, be kita ko, dar ir apgailėtina Ukrainos armijos būklė, kurioje 2014 metų pradžioje tarnavo tik 119 tūkst. kariškių.

Ukrainos prezidento ir kariuomenės vyriausiojo vado V. Janukovičiaus veiksmus labai kausto ne tik jo baimė būti pasmerktu Vakarų, tačiau ir abejonės dėl ginkluotųjų pajėgų lojalumo valdžiai.

Po TSRS žlugimo Ukrainai atiteko milžiniškas karinis arsenalas, trečias pagal dydį ir galingumą branduolinių ginklų arsenalas, tačiau per 23 metus vykusio besaikio grobstymo, korupcijos, armija buvo visiškai sunaikinta ir apgailėtina. Tragiškas kai kurių specialiųjų pajėgų „Berkut“, kuriose tarnavo apie 4 tūkstančius kovotojų, pareigūnų likimas, tik dar labiau pakerta pasitikėjimą valstybės vadovu, kuris žingsnis po žingsnio apleidžia savo pozicijas ir perduoda maidano riaušininkams vis daugiau savo valdžios.

2014 m. sausio 19-22 d. kraujas ant Kijevo barikadų tampa įprastu ir kasdieniniu dalyku. Dešimtys žmonių žūsta dėl ekstremistų ginkluotų gaujų veiksmų. Vėliau net pasirodė informacija, kurią „nepriklausoma“ Vakarų žiniasklaida sąmoningai nutylėjo, kad žuvusiųjų buvo žymiai daugiau, tiek daug, kad „Dešiniojo sektoriaus“ fiureris buvo priverstas įsakyti užimti Kijevo lavoninę !? Kyla klausimas, kokiam tikslui prireikė Maidano rėksniams labai jau nebeaktyvūs morgo „aktyvistai“? Paslėpti savo veiklos labai nedemokratiškus rezultatus?…

Nuo V.Janukovičiaus nusigrežia net dvasininkija: Kijevo ir visos Rusios patriarchas Filaretas viešai atsisako jam skirto 1-o laipsnio ordino „Už nuopelnus“, kuriuo jį dekretu anksčiau apdovanojo valstybės vadovas. Visuomenės akyse toks religinio lyderio sprendimas dar labiau atstumia V. Janukovičių nuo Cerkvės ir nuo tautos, atimdamas iš valdžios paskutinius pagarbos likučius.

Pagal Dž. Šarpo technologiją, tokius dvasininkijos veiksmus galima įvardinti kaip „pagarbos ženklų atsisakymas“ (nesmurtinių veiksmų Nr. 53 metodas).

Lietuvis šioje vietoje neabejotinai prisimins prezidento R.Pakso istoriją, keistą JAV ambasadoriaus Mullo vizitą į Daukanto aikštę ir po to, lyg pagal komandą, sekusią liberalų ir kitų elitinių veikėjų organizuota visuotinę obstrukciją tautos išrinktam prezidentui.

2014-01-28 atsistatydina demoralizuota premjero M. Azarovo vyriausybė. Priimdamas ministrų kabineto atsistatydinimą ir pasiūlydamas opozicijai postus naujai formuojamoje vyriausybėje, V. Janukovičius tuo pačiu pasirašo nuosprendį savo politinei karjerai, kurios pabaiga yra tik laiko klausimas. Toliau viskas vyksta pagal neįtikėtiną, tačiau nuspėjamą, jeigu vadovautis Dž. Šarpo metodika, tragikomedijos scenarijų.

Vyksta daugybė V. Janukovičiaus derybų su opozicijos lyderiais – oligarchų statytiniu A.Jaceniuku, atviru fašistu O.Tiagniboku ir boksininku V. Klyčko. V. Janukovičius sutinka su visais be išimties opozicijos reikalavimais, duoda viską, ko iš jo reikalauja opozicija, tačiau opozicijos derybininkai po eilinio sėkmingo jiems derybų raundo grižę į Maidaną, gauna naujus opozicijos reikalavimus, ir pasiektas vakare susitarimas ryte, opozicijos Dešiniojo sektoriaus lyderio D.Jarošo sprendimu, tampa jau nebegaliojančiu.

Regionuose ir Kijevo gatvėse tuo metu triumfuoja betvarkė ir smurtas: Kijevo centre užgrobiami vyriausybiniai pastatai, Vakarų ir Vidurio Ukrainoje užgrobiami apskričių administracijų, milicijos, prokuratūrų ir valdžios partijų (Regionų partijos ir Ukrainos Komunistų partijų) pastatai, beginkliai „Berkut‘o“ kariai daužomi lazdomis, grandinėmis, akmenimis, traiškomi traktoriais ir automobiliais, deginami Molotovo kokteiliais, tačiau gintis nuo sužvėrėjusių fašistų jie neturi teisės, nes nėra įsakymo, – aukos, smurtas, prievarta, degantys pastatai ir automobiliai.

Po eilės valdžios institucijų pastatų užgrobimų Kijeve ir regionuose, per vieną naktį nužudytų net 25 žmonių tragedijos, 2014-02-21 V. Janukovičius pasirašo sutartį „Dėl politinės krizės sureguliavimo Ukrainoje“ su opozicijos lyderiais – Vladimiru Klyčko ( partija „Udra“), A. Jaceniuku (“ Batkivščina“ ) ir O. Tiagniboku (“ Svoboda“), dalyvaujant tarpininkams iš Europos – Vokietijos užsienio reikalų ministrui Frankui Valteriui Štainmajeriui, Lenkijos Užsienio reikalų ministrui R. Sikorskiui, ES atstovui Erikui Furnje, kurie turėjo užtikrinti sutarties vykdymą. V. Janukovičiui ši sutartis buvo nevilties žingsnis – šia sutartimi teisėtas valstybės vadovas buvo priverstas pripažinti neteisėtų formuočių teisėtumą, perduoti joms savo įgaliojimus , jas legalizuoti.

Toliau viskas vystėsi jau pagal opozicijos, diriguojamos iš Vakarų, scenarijų – į areną išeina smogiamasis Ukrainos perversmo būrys „Dešinysis sektorius“, vadovaujamas Dmitrijaus Jarošo, kuris faktiškai priverčia valstybės vadovą bėgti iš sostinės. 2014-02-22 Aukščiausioji Rada, jau kontroliuojama Maidano, priėmė nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad šalies prezidentas neva „nusišalino nuo konstitucinių pareigų vykdymo“ ir paskiria naujų prezidento rinkimų datą. Nors toks nutarimas grubiai pažeidžia Ukrainos Konstitucijoje numatytą prezidento nušalinimo tvarką, tačiau … kam tai įdomu, Maidanas valdo.

2014-02-22 data tampa lemtinga Ukrainai. Tik nuo šios datos Rytų Ukraina – Doneckas, Luganskas, Charkovas, Odesa, Krymas, Dnepropetrovskas, Nikolajevas,Chersonas, regionai, kurie yra Ukrainos ekonomikos stuburas, – kurioje gyvena etniniai rusai, pagaliau, ilgai ir kantriai stebėję Maidano beprotybės šėlsmą, suvokia, kad laukti daugiau nebegalima. Į valdžią atėjo ekstremistai iš „Dešiniojo sektoriaus“, kurių ideologijos pagrindas yra rusofobija, šūkiai „Rusus ant peilių!“, „Rusus pakarti!” nedviprasmiškai nurodo liūdną ateitį rusakalbiams, kurių Ukrainoje net 23 mln., – tampa aišku, kad laukimas pražūtingas. Pirmieji „Dešiniojo sektoriaus“ įstatymai dėl rusakalbių ir rusų kalbos nebepalieka jokių abejonių Rytų Ukrainos etniniams rusams – laikas gintis.

Kol perversmo organizatoriai JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotoja V. Nuland ir JAV ambasadorius Kijeve Dž. Payette telefonu nustato (http://vk.com/video232089055_168942061?hd=-1&t=3m26s) Ukrainos (nepriklausomos, suverenios, JTO narės) vyriausybės sudėtį, Ketrin Ashton pokalbyje su Estijos Užsienio reikalų ministru telefonu apgailestauja dėl per didelio žmonių, kuriuos nužudė jiems pavaldūs snaiperiai, aukų Luganske, Donecke, Charkove, Kryme rusakalbių gyventojų absoliuti dauguma užima administracinius pastatus, greitai ir neskausmingai, imasi realizuoti visame pasaulyje pripažįstamą ir Tautų Chartijoje įtvirtintą tautų teisę į laisvą apsisprendimą, teisę nepripažinti neteisėtos Kijevo chuntos valdžios, teisę patiems nusistatyti savo ateitį.

Skirtumas nuo Maidano smogikų Rytų Ukrainoje yra esminis – Maidaną rėmė oligarchai ir mažuma, Rytų Ukrainoje vyko plačiausių liaudies masių remiama revoliucija,todėl viskas vyko labai sklandžiai, skaidriai ir demokratiškai. Kol neįsikišo tos pačios tamsiosios Kijevo Maidano jėgos ir nepaskandino kraujuje tautos laisvę į apsisprendimą.

Kijevo chunta tiesiog pasiuntė į Rytų Ukrainą kariuomenę ir „dešiniojo seketoriaus“ smogikus, kurie savo neapykantą rusakalbiams pademonstravo pačiu žiauriausiu būdu – sudegindami gyvus žmones Odesos Profsąjungų rūmuose, sušaudydami Mariuopolio milicininkus, atsisakiusius žudyti savo tautiečius, iš lėktuvo sušaudydami Lugansko srities administracijos pastatą ir kraujas buvo liejamas upe visoje Rytų Ukrainoje.

O veidmainiai iš Vakarų, kurie dar žiemą isteriškai klykė apie Ukrainos tautos teisę laisvai apsispręsti gyventi taip , kaip jiems patiems to norisi, laisvėje ir demokratijoje, tuos pačius veiksmus, kaip ir Maidano smogikai Kijeve, įvykdžiusius Rytų Ukrainos laisvės kovotojus nedelsiant pasmerkė ir pavadino teroristais –separatistais, o geri mieli dėdulės ir tetos demokratai iš ES bei JAV, lyg burtų lazdele mostelėjus, virto nuožmiais, kraujo ištroškusiais tironais. Ir Rytų Ukrainos laisvės skrydis buvo paskandintas civilių senelių, moterų ir vaikų kraujyje, kad žinotų – demokratija yra tik tai,ką leidžia JAV ir ES demokratai.

2014-03-16 Kryme įvyko liaudies referendumas dėl atsiskyrimo nuo Ukrainą užgrobusios Kijevo chuntos, dalyvavo 83,1 proc. turinčių rinkimų teisę pusiasalio gyventojų, už prisijungimą prie Rusijos, istorinės savo Tėvynės, balsavo 96,7 proc.

Balsavusių, tačiau nežiūrint į neginčijamą tautos valios pareiškimą, tiesioginiu pagal nustatytas skaidrias taisykles balsavimu, Vakarai, tie, kurie visada tik už demokratiją, tai yra tautos valdžią, – šį referendumą pavadino Krymo aneksija ir panaudojo šią iš rankovės ištrauktą kortą savo nešvariame kare prieš Rusiją.

Armija į savo tautą gali iššauti tik vieną kartą – po to ji jau nebe armija, o tik baudėjų būrys. Aukų skaičius Rytų Ukrainoje varijuoja nuo 4 000 (JTO duomenimis) iki 40 000 (Novorosijos duomenimis). Galo nesimato, nors pakaktų Kijevui atitraukti savo armiją iš Donbaso, surengti nacionalinį referendumą ir viskas taptų aišku, skaidru, demokratiška, tačiau tautos valdžia nėra valdančiųjų oligarchų rūpestis.

Sakoma, revoliucija – kaip kiaušinis, jeigu ji kils iš vidaus, tautos, bus gyvybė, jeigu ji bus kalama iš išorės – bus tik kiaušinienė.

JAV ir ES, panašu, tai Ukrainoje jau pasiekė. Maidanas stovėjo už laisvę, taiką, gerovę, demokratiją, žmogaus teisių apsaugą, įstatymo viršenybę, Ukrainą Europoje ir prieš valdžios savivalę, korupciją, oligarchų terorą.

Praėjo metai nuo Maidano pradžios, Ukrainoje dabar – nėra Krymo, Donbaso, panašu, nebebus po šitiek nekaltų žmonių pralieto kraujo, Užkarpatė ir kiti regionai taip pat laukia savo eilės prie išėjimo, Ukrainoje žiauri cenzūra ir jokios žodžio laisvės, šalis yra valdoma iš JAV ir ES, nacionalinė valiuta atpigo dvigubai per vienerius metus, būtiniausių prekių, komunalinių paslaugų, medikamentų kainos išaugo dvigubai, dauguma pramonės įmonių bankrutavo arba yra ant bankroto ribos, milžiniškos skolos už energetinius resursus ir baisus biudžeto deficitas,valdžioje tie patys vagys ir oligarchai, bendras gyvenimo lygis nukrito iki 1990 metų lygio, dešimtys tūkstančių pilietinio karo aukų …

Jie vis dar šokinėja? Xto ne skače, toj moskal?…

Jonas Kovalskis

komentaras.lt

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 13

  1. arthur says:

    Šokinėjančių jau gerokai mažiau ir stabiliai mažėja…Ačiū Dievui.

  2. e says:

    O Jūs nebijote rašyti tokius straipsnius?Tikimybė, kad Jus ims sekti,persekioti,bausti už bet ką,kad ir susigalvotą „nusikaltimą“didelė.Turiu galvoje kaip susidorojo su Venskiene,

  3. Mindaugas says:

    Dauguma šokinėjančių šiuo metu Debalcevo katile. Ir tai džiugina.

  4. patarimai karo kurstytojams says:

    J.Erlicko pamąstymai:

    Visus karingai nusiteikusius reiktų apšaudyti prieš mūšį.
    Netekęs akies gal neįžvelgs aplinkui priešų.
    Netekęs kojos gal nenorės žengt į frontą.
    O netekęs durnos galvos gal ir visai nebegalvos apie karą.

  5. Gojus says:

    Juozas kaip ir visada – šmaikščiai ir taikliai. Bet liūdniausia, kad karo kurstytojai pas mus liks nenubausti, o reikalui esant skūrą išvers greitai.

  6. autoriau, says:

    Jei matote panašumus tarp 1990 sausio įvykių ir 2013-2014 metų maidano, tai gal atsakykite. Kokius teisėtai išrinktus valdžios atstovus ir kas nuvertė 1990 01?
    O dėl grėsmių autoriui nesijaudinkit, jam tikrai niekas negresia, tokia diskurso kryptis tai to pačio žaidimo dalis. Jau su D.G. kadencijos pabaiga LT politika gali apsisukti 180 laipsnių kampu. Aišku jei JE nepaskelbs karo Rusijai anksčiau ir toji turės galimybę teisėtai okupuoti LT. Su naikinamos kariuomenės imitacija tai turėtų pavykti be šūvio. Šiam konfliktui, žmonės visame centrinės ir rytų Europos regijone yra ruošiami gerokai daugiau nei dešimtmetį. Manote įplieksti konfliktą tarp žmonių yra lengva? Tai reikalauja didelių pastangų ir lėšų bei laiko pasiruošimui visose barikadų pusėse.

  7. Joris says:

    1990 m. sausio įvykiai – buvo provokacija iš abiejų pusių. O iš tikro, tai ta pati viena komanda žaidė į dvejus vartus. Tuomet niekas negalėjo pasakyti, ar Lietuva pabėgs nuo TSRS ar ne. Suinteresuotai pusei reikėjo, kad pabėgtų. Va ir buvo organizuota kruvina karinė provokacija. Įdomiausia tai, kad į mano miestelį grįžę kitą dieną žmonės pasakojo tą patį – į savus šaudė savi. Bet ar tikrai ten buvo savi? Štai kartą spaudoje LTryte buvo straipsnis (nepsižiūrėjo ar ką), kur vienas ukrainietis pasakojo savo nuotykius Lietuvoje per sausio įvykius. Atvykęs čionais be problemų gavo ginklą ir užėmė poziciją. Kodėl apie tokius dalykus tylima, kodėl neatliekamas tyrimas, neieškoma organizatorių ir pan? O gi todėl, kad paaiškėtų tokių pikantiškų smulkmenų…

  8. xxxx says:

    Manyčiau ne viskas straipsnyje tiesa. Sutinku su pirma straipsnio dalimi, bet tikrai nenoriu pritarti, kad separatistai tik taikūs Rytų Ukrainos gyventojai, kurie turi teisę į apsisprendimą. Manau, kad Ukrainoje taip kaip Vietname, Korėjoje, Angoloje ir kitur kariauja JAV ir Rusija. Sunku patikėti, kad separatistai veikia savarankiškai. Juos remia ginklais, pinigais ir kt. Rusija.  Nereikia aiškinti, kad tai tautų apsisprendimo teisė. Tauta Ukrainoje – ukrainiečiai. Jie savo žemėje gali apsispręsti kaip ir su kuo gyventi. Apie kokią tautų apsisprendimo teisę galima kalbėti Rytų Lietuvoje arba Latvijoje (ten dauguma rusų). Jeigu dalis šalyje gyvenančių svetimtaučių turėtų teisę apsispręsti sudraskyti šalį, grįžtume į XII amžių, kur kiekvienas kunigaikštis turėjo savo valstybę.

  9. PP says:

    Ukrainoje tauta ne tik ukrainiečiai. Ukraina iš viso dirbtinis darinys, kaip ir pati tauta, iš esmės XIX a, pab. XX a. pradžios labai jau žalias produktas. Kodėl ne tauta? O jei latvius mes vadiname tauta, tai latviškai, aš, būdamas lietuvis, suprantu tik pavienius žodžius. Skaitant kiek daugiau. Tuo tarpu taip vadinama ukrainiečių mova aš, mokėdamas rusiškai ir lenkiškai, suprantu 2/3, o rašytinės kalbos – dar daugiau.

  10. Simas Simaitis says:

    To xxxx. Siųlyčiau pasižiūrėti Rolando Paulausko dokumentinį filmą apie Šį Ukrainos konfliktą. Vyksta slavų civilizacijos drąskymas pačiu begėdiškiausiu būdu. Ir čia nieko nuostabaus, kad Rusija nelieka nuošalyje. Čia lygiai tas pats, kad dabar Amerikonai pradėtų kiršyti žemaičius prieš likusią Lietuvą. Kokia bus Jūsų reakcija? Manau aiškinimų nereikia. 

  11. Jonas Kovalskis says:

    To xxxx . Tiesą žino tik Dievas, mes tik nueiname ilgesnį ar trumpesnį, priklausomai nuo mūsų pasiryžimo, kelią Tiesos link. Yra didžiulė klaida, kuria taip noriai ir meistriškai manipuliuoja mūsų oficiali propaganda, apibrėžti ukrainiečių tautą vadovaujantis banaliu teritoriniu principu. Ukrainiečiai yra etniniai rusai, tačiau jų nelaimė yra tai, kad JAV specialiosios tarnybos nusitaikė ir įkalė nesantaikos pleištą į silpniausią vietinio etnoso vietą – tarp rusų pravoslavų, tikrųjų rusų, ir rusų-uniatų, Vakarų Ukrainos etnoso, kuris istoriškai jau seniai yra veikiamas Lenkijos bei Austro-Vengrijos Romos katalikų. Iš čia ir tas neįtikėtinas Vakarų galicajų žiaurumas. Šiuo požiūriu perversmas Ukrainoje yra tik jau kažkelinta Vakarų, šį kartą JAV, atvira agresija į Rusijos istorines žemes ir Rusijos reakciją aš vertinčiau tik kaip Rusijos būtinąją gintį, adekvačią reakciją, sąlygotą būtent Vakarų įvykdyto brutalaus tarptautinės teisės pažeidimo. Jeigu aiškinti tautų apsisprendimo teisę taip, kaipsuvokiate Jūs ir kaip tai bando Ukrainos atveju propaguoti mūsų oficiali propaganda – Lietuva ir visos kitos TSRS respublikos turėtų nedelsiant grįžti įTSRS sudėtį, vadovaujantis TSRS 1990 metų referendumo rezultatais. Patikėkite, nėra viskas taip vienareikšmiška su tautų apsisprendimo teise, tačiau karas Rytų Ukrainoje yra realus, žiaurus, beprasmiškas, primestas ir išprovokuotas „civilizuotų“ Vakarų, ir, kas yra dar pavojingiau, gali išsiplėsti net iki mūsų. Mūsų valdžia, kaip ir dabartinė Kijevo, aktyviai deda pastangas, kad už JAV interesus būtų kariaujama su Rusija ne tik iki paskutinio ukrainiečio, tačiau ir lietuvio, latvio, lenko, esto ir t.t. Štai čia – neatsakingos mūsų valdžios nekontroliuojami sprendimai, galintys sukelti fatalines tautai pasekmes, – mums visiems reikėtų stipriai susijaudinti ir atlikti veiksmus, kuriuos išmintingai siūlo gerbiamas Juozas. Pagarbiai

  12. Gerbiamas Jonai says:

    Ar jums neatrodo, jog bėgdami nuo vilko užsiraunam ant meškos? Taip, pas mus propaganda. O Rosijoje kas? Šventasis raštas? RF nėra etninių rusų valstybė, taip kaip LDK nebuvo etninių lietuvių valstybe. O už imperines ambicijas tenka mokėti,šito neišvengia net britai. Iš čia ir kyla , arba sukeliama, priešprieša. Paskaitykit rusų ir ukrajniečių peštynes internetinėje erdvėje, taps aiškiau. O nurašinėti visas bėdas, abstrakčiai, kokioms tai valstybėms ar vakarams, kai kas rytams, irgi nėra teisinga. Už konkrečius įvykius atsakingi konkratūs žmonės ir Putinas su savo aplinka čia griežia ne paskutiniu smuiku. Negi jūs manot , kad nei iš šio nei iš to atsirado altruistas Putinas ir pradėjo rūpintis rusų reikalais? Tai tik priedanga. Todėl ir manau jog šis konfliktas eskaluojamas dirbtinai, kuriam prišiškos stovyklos buvo kuriamos ne metus ir ne du, ir net ne dešimt metų. Į nedidelią provokaciją – su asociacijos sutartimi, buvo atsakyta didesne – maidanu. Į pastarąją atsakyta dar didesne provokacija – įvykiai rytų Ukrajinoje. Po Debalcevo, visos iliuzijos apie sukilėlius turėtų galutinai išsisklaidyti. Kaip manot? Kokius veiksmus ir kieno provokuoja pastarieji įvykiai?

    žmogiškasis faktorius

  13. PP says:

    to Gerbiamas Jonai. Ir vėl palyginimas pro šalį. Rusija nėra ideali, bet jei Rusija meška, tai Vakarai tikrai ne vilkas, bet pragaro pabaisa.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top