Ukrainos krizės išspręsti kruvinu karu neįmanoma

2015, vasario 12, 5:04 | kategorija Metodologija | 8 komentarai | | | Sarmatai

Doc.dr. Mindaugas Puidokas,
KTU, Viešosios politikos ir administravimo institutas

paveikslėlisUkrainos krizės tema Lietuvoje nagrinėjama dažnai ir daug. Dažniausias ir įprasčiausias atvejis – tai nagrinėti viską iš emocingų pozicijų, vertinant situaciją griežtai tik iš Vakarų šalių varpinės. Štai kraštutiniai „dešinieji vanagai“ kviečia viską spręsti kardais, iš jėgos pozicijų – tai yra ryžtingu ir pergalingu karu. Mažiau drąsūs šaukia apie JAV ir NATO pagalbos būtinybę bei prašo ginkluoti Ukrainą, nes Rusija neva išsigąs ir puls bėgti, apleidusi pozicijas Donecke ir Luganske. Dar kiti siūlo griežtinti Rusijai ekonomines sankcijas, nes tada – tai jau tikrai V. Putino aplinka sudrebės.

Situacijos objektyvi analizė yra įmanoma tik nagrinėjant abiejų pusių pateikiamą informaciją, jų veiksmus ir tų veiksmų pasekmes. Tad ar įmanomas Ukrainos krizės sprendinys kariniu būdu ir kokie šio siūlymo ribotumai?
Ukrainos krizės sprendimas karinėmis priemonėmis

Karą dažniausiai laimi ta pusė, kuri turi didesnius ekonominius ir karinius resursus. Akivaizdu, kad pasaulyje dabartinę Rusijos karinę galią gali realiai įveikti tik JAV arba Kinija ir tai tik sąlyginai. Primenu – visos šios šalys yra branduolinės valstybės ir jų tiesioginė konfrontacija baigtųsi abiejų kovojančių pusių, o greičiausiai ir visos mūsų planetos sunaikinimu, tad pergalės tokiame kare nebūtų. Dėl to tokio karo tikimybė yra labai maža, teorinė. Lieka tikėtis, kad taip ir išliks.

Komentatoriai ir analitikai „dešinieji vanagai“ pamiršta, kad Ukraina kariauja pilietinį karą savo pačios teritorijoje ir faktiškai yra atsidūrusi ant visiško ekonominio kracho bedugnės. Jos priešininkus – Donecke ir Luganske įsitvirtinusius separatistus – remia Rusija, kuri turi beveik neribotus karinius resursus, lyginant su dabartine Ukraina. Galima ginčytis dėl tos paramos dydžio, bet faktas, kad ji yra svarbus faktorius šiame kare. Dalis rusų atsargoje buvusių kariškių jaučia pilietinę pareigą vykti į karą Donbase.

Jų tikrai Maskva nestabdo. Dėl to turime dar vieną svarbų veiksnį – profesionalūs kariškiai kovoja prieš menkai apmokytus Ukrainos šauktinius. Juk Ukraina turi labai nedidelį kiekį nacionalinės gvardijos arba savanoriškos kariuomenės, kuri yra pasirengusi profesionaliai kovoti. Savanorių kiekis ribotas ir jie krenta kovoje, negali tęsti jos dėl sužeidimų – dėl to būtina rotacija, o lygiavertės pamainos jiems nėra. Priešininkai bent dalį savo pajėgų gali rotuoti, nes turi nuolatinį papildymą iš Rusijos.

Dėl to šiai dienai akivaizdu, kad JAV kariuomenės vadai yra teisūs, sakydami, jog karinio krizės sprendinio Ukrainoje nėra. Tą neseniai pripažino ir bene patriotiškiausio ukrainiečių karinio junginio „Azov“ bataliono vadas Andrejus Bileckis. Jis savo Facebook puslapyje pareiškė, kad „generolai ir politikai karą jau pralaimėjo“. Čia pastebėtas dar vienas svarbus dalykas. Ukrainos politinė valdžia nepakeitė karinės vadovybės net ir po triuškinančio pralaimėjimo fronte.

Tie patys kariuomenės vadai tebevadovauja kariniams veiksmams Donbase ir tą galima vertinti kaip didelę klaidą ir neryžtingumą. A. Bileckis rašo: „Situacija fronte yra kritinė. Prabudimas gali būti labai skausmingas. Mes turime žiūrėti tiesai į akis.“ Jo manymu, kad Ukraina net per 4 paliaubų mėnesius nepasiruošė tolesnei kovai ir nesustiprino tinkamai gynybinių pozicijų.

Karo paskelbimas būtų naudingas separatistams ir Rusijai

Pastebėtina, kad Ukrainai paskelbus karą ir pradėjus puolimą tas būtų Kijevui labai nenaudinga, o separatistams ir Maskvai naudinga. Tą atvirai pastebi Rusijos analitikai, nes karo paskelbimas reikštų, kad Ukraina, kaip kariaujanti šalis, nebegalėtų toliau gauti finansinės paramos paskolų pavidalu iš Tarptautinio Valiutos Fondo. Dabartinėje ekonominėje būklėje ir dar vykstant karui – tai reikštų valstybės finansinį žlugimą, kurį dažniausiai lydi ir politinė dezintegracija regionuose.

Iš kitos pusės – tas leistų separatistams pradėti rimtą karinį puolimą, užimant Mariupolį ir Charkovą. Mariupolis prorusiškoms jėgoms svarbus strategiškai kaip prieiga prie Azovo jūros ir norint sukurti Rusijai reikalingą sausumo koridorių į Krymą. Be Mariupolio Novarusijos politinio projekto baigtis būtų labai abejotina. Svarbi ir simbolinė reikšmė – Kijevas šį miestą paskelbė laikinąja Donecko srities sostine, tad jo praradimas stipriai sumenkintų valdžios įvaizdį ir žmonių kovinę dvasią. Charkovo užėmimas, pasinaudojant lojaliais separatistams žmonėmis miesto viduje, taip pat aktyviai svarstomas, nes jis yra svarbiausias Ukrainos gynybos pramonės miestas. Jo tankų ir aviacijos gamyklose ne tik gaminama nauja ginkluotė, bet remontuojama apgadinta per mūšius ukrainiečių kariuomenės technika. Jo netektis reikštų visišką Kijevo karinį pralaimėjimą.

Kodėl nesiekiama realaus politinio sprendinio?

Karo paskelbimo grėsmes puikiai supranta ir prezidentas P. Porošenko – dėl to ir nepriima šio sprendimo. Kyla geras ir esminis klausimas: kokia Ukrainai nauda iš šio kruvino pilietinio karo ir konfrontacijos su Rusija? Nauda yra galima tik tuo atveju, jeigu būtų bent menka tikimybė laimėti šį karą. Kijevas ir kiti suinteresuoti veikėjai puikiai supranta, kad Vakarų šalys rimtos karinės pagalbos Ukrainai nesuteiks. NATO savo karinių pajėgų tikrai nesiųs. Rusijos ekonomika, nepaisant skirtų sankcijų, tikrai atsilaikys ilgiau nei Ukrainos.

Išanalizuoti duomenys rodo, kad vienintelis galimas sprendinys yra diplomatinės derybos ir politinio sprendinio paieška. Jis būtų išsigelbėjimo viltis Ukrainai, bet nėra tinkamas politine prasme. JAV netinka Ukrainos pavertimas federacine valstybe, nes tas reikštų pripažinimą, kad Rusija iš esmės laimėjo kovą dėl geopolitinės įtakos sferos išsaugojimo.

Vašingtonas yra suinteresuotas kuo ilgesniu karo užsitęsimu Donbase, nors kartu pripažįsta, jog karinio sprendinio krizei nėra. Tas atrodo paradoksalu tik nežinantiems, kad ilgalaikis JAV strateginis tikslas yra kuo didesnis Rusijos ekonominis ir politinis susilpninimas, o sėkmės atveju ir V. Putino pakeitimas į labiau sukalbamą vadovą. Iš esmės šiems tikslams pasiekti užtenka to, kad būtų vilkinamas Ukrainos konfliktas.

Tas leistų išlaikyti skausmingas ekonomines sankcijas Rusijai maksimaliai ilgą laiko tarpą. To dėka JAV ne tik susilpnina svarbų geopolitinį priešininką, bet ir sustiprėja ekonomiškai ES atžvilgiu. Požiūris į Ukrainos krizę matosi ir JAV bei britų žiniasklaidoje – to puiki iliustracija faktas, kad ir CNN, ir BBC tinklapiuose matomoje vietoje vakar nebuvo nei vienos žinutės apie karą joje. Ir visa tai nepaprastosios padėties įvedimo Donbase, Mariupolio įvykių ir daugybės žuvusiųjų fone. Tas rodo požiūrį į poreikį kuo greičiau spręsti Ukrainos krizę – tiksliau tokio poreikio nebuvimą. Tiesiog tikslai kiti…

Koks Ukrainos vaidmuo? Ji yra priemonė pasiekti minėtą svarbų užsienio politikos tikslą. Jos likimas Vašingtone menkai ką jaudina, nes yra aiškiai suvokiamas dabartinės Ukrainos ekonominės situacijos beviltiškumas. JAV nenaudingas tiek greitas taikos pasiekimas, tiek ir greita karinė kurios nors pusės pergalė. Dėl to ir palaikomas šis savotiškas kovojančių jėgų balansas bei nesuteikiama Ukrainos pajėgoms taip reikalinga moderni sunkioji ginkluotė.

Europos Sąjunga aiškiai supranta situacijos sudėtingumą ir siekia kuo greitesnio taikaus konflikto sureguliavimo. Briuselis sutiktų su Ukrainos paskelbimu neutralia šalimi, nes kuo ilgiau užsitęsia karas ir abipusių sankcijų taikymas su Rusija, tuo labiau kenčia šalių narių ekonomika. Naujausi rinkimų rezultatai Graikijoje taip pat labai naudingi Kremliui, nes dar labiau nusmukdė euro kursą JAV dolerio atžvilgiu bei sukėlė naujų abejonių dėl ES ekonominių problemų sudėtingumo. Vis tik pati ES yra susiskaldžiusi, nes dalis valstybių – tokių kaip Jungtinė Karalystė, Lenkija, Lietuva, aktyviai palaiko JAV politinę poziciją, nes joms Rusijos grėsmės „nukenksminimas“ yra politinis prioritetas, kurio siekiama bet kokiomis priemonėmis. Tad JAV ir jos rėmėjų Europoje tikslai sutampa.

Kruvinas karas gali sugriauti nusilpusią Ukrainos valstybę

Liūdniausia, kad kruvinas ir beprasmis karas Ukrainoje, kurios teritorijoje susidūrė dvi viena kitai nenorinčios nusileisti geopolitinės galybės – JAV ir Rusija, yra iš esmės labiausiai kenksmingas jai pačiai. Brolžudiškame kare žūsta tūkstančiai šalies karių ir taikių gyventojų, griaunami miestai ir infrastruktūra, o žmonių sielose lieka nepagydomos netekčių ir smurto žaizdos. Jau dabar daugiau nei 1.5 milijono ukrainiečių dėl karo tapo pabėgėliais. Pripažinkime – labai primena Siriją, kuriai pilietinis karas jokių net menamų pozityvių įvykių neatnešė… tik destrukciją! Dabar žmonėms svarbiausia taika ir galimybė pradėti atstatinėti sugriautus namus ir gyvenimus, o ne politinių Kremliaus ir Vašingtono ambicijų kruvina kova Donbase. Visi normalūs žmonės tą suvokia, kaip ir tai, kad toks karas yra absoliutus blogis šaliai.

Šis karas gresia visišku valstybės ekonominiu ir net politiniu žlugimu, jeigu Ukraina skiltų į atskirus mažus valstybinius darinius. Toks scenarijus iš esmės tenkintų ir Maskvą, nes dalį tų naujų valstybinių darinių ji kontroliuotų. Aišku, Rusija norėtų žymiai didesnio prizo – tai yra galimybės turėti šalia neutralią federacinę Ukrainą su Donecku ir Lugansku jos sudėtyje. Tada būtų galimybė politinėje perspektyvoje perimti iniciatyvą ir paversti visą Ukrainą Rusijos sąjungininke. Ar taip įvyktų? Kuo šis karas ilgiau trunka – tuo susipriešinimas didėja. Vis tik tokio scenarijaus tikimybė taip pat yra, nes ekonominis šalies žlugimas reikštų ir dabartinės valdžios pasikeitimą, o kartu ir galimą politinio kurso Kremliaus atžvilgiu laipsnišką švelninimą.

Ar yra alternatyva Ukrainos federacinei valstybei?

Apibendrinant čia išsakytas mintis norisi pasakyti, kad Ukrainos dabartiniu atveju nėra jokios alternatyvos situacijos stabilizavimui politinėmis priemonėmis. Ekonomikos būklė kasdien dramatiškai prastėja, o kartu su ja ir emocinė gyventojų būsena. Vis mažiau lieka pakantumo valdžios nesėkmėms, neveiksnumui ir didėja nusivylimas Vakarų šalimis.

Gaila prarasto laiko ir žuvusių žmonių, nes viso to galima buvo išvengti. Taikų sprendinį Ukrainos krizei, sukuriant joje Šveicarijos konfederacijos valdymo modelį, siūliau dar 2014 m. kovo mėnesį, straipsnyje „Ukraina: kas išleido džiną iš butelio ir kaip jį sugrūsti atgal?“. Tas modelis numato pilietinės visuomenės ugdymą, pakankamai plačią regionų autonomiją ir galimybę taikiai sugyventi net turint skirtingas nuomones įvairiais politinio gyvenimo klausimais.

Skeptikai ir „dešinieji vanagai“ sakys, kad tai paranku ir Rusijai. Atsakau – vertinant tiek tuometinę, tiek dabartinę tarptautinę situaciją šiam uždaviniui kitokio „politinio sprendinio“ paprasčiausiai nėra. Šis sprendinys visų pirma naudingiausias pačiai Ukrainai, jos valstybingumui, gyventojams ir visoms Europos Sąjungos šalims – tiek stabdant ekonomikos sąstingį, tiek ir likviduojant pavojingą karo židinį Europoje bei išlaikant Ukrainos teritorinį vientisumą. Kita vertus, kad ir kaip garsiai šauktume, bet Rusijos kaimynystės ir geopolitinės padėties faktorių pakeisti ar eliminuoti negalime – tenka su tuo gyventi. Dar didesnio karo provokavimas vargu ar yra išmintingas.

Sukūrus tvarią taiką Ukraina iš tiesų pradžioje būtų grynai neutrali valstybė, bet perspektyvoje pasirinkimą padarytų patys žmonės. Jau taikioje šalyje. Narystei Europos Sąjungoje reikia rimtai pasirengti, o dabartinėje būklėje ji nėra įmanoma ir tą visi ekspertai žino. Tad privalo tą žinoti ir ukrainiečiai, nes nusivylimas, kai esi penimas melagingais politikų pažadais būna labai didelis. Jo būtina išvengti, nes būtent jis nukreiptų Ukrainą nuo Europos Sąjungos ir vakarietiškos vystymosi krypties.

Minkštosios galios priemonės: ekonominė parama, pasirengimo narystei skatinimas ir glaudus bendradarbiavimas per bendrus projektus su Europos Sąjunga padėtų ukrainiečiams išgyventi šį sudėtingą laikotarpį, kartu parodant, kad jie mums realiai rūpi ir suteiktų svarbią viltį apie geresnį rytojų. Tada tautos sprendimo nepakeistų jokia Kremliaus propaganda, bet kad taip įvyktų – turi būti realizuotas šis taikus sprendinys. Jam pritars dauguma ES šalių, negalės prieštarauti Rusija, o JAV teks su tuo sutikti, tikintis, kad krizė ir sankcijos jau pakankamai supurtė Maskvos režimo laivą…

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 8

  1. Gojus says:

    Pa skutinės 2 pastraipos išvis nepričiom. Kokį pasirinkimą darytų Ukrainos žmonės? Jau nuo 2013-ų lapkričio aišku, kad jie turi vienintelį laisvą pasirinkimą – už ES ir JAV. Bet su tuo nesutinka didelė dalis Ukrainos rytų, jei jau neskaitant Rusijos.
    Straipsnyje labai silpnai vertinama JAV įtaka. Kalbama apie ES ekonomines problemas ir t.t., bet visumoj pagrindinis žaidėjas tai Makakas Jobana – Nobelio taikos princas! Štai būtent todėl jis ir nevyksta į derybas Minske. Kad ir ką susitartų Merlandas su Putinu, Makakas pasilieka teisę spręsti neutraliai. Ir jie spręs, nes Holando tikslas atsikratyti Mistralio, o Makakas jo Rusijai duot nenori. Tad pasėkmės aiškios – Minske bus keletas pareiškimų, o po kelių savaičių vėl kaltinimai Rusijai, kad ji nevaldo situacijos.
    Tada Merlando reputacija bus visiškai išterliota kakalais, Putinas rodys, kad jis čia viršinykas, o JAv galės didinti savo hegemoniją šioje pasaulio dalyje.
    O Ukraina…. o tiesa sakant kam ji rūpi?…. Gal tik Donbaso kovotojams?!

  2. Gojus 2 says:

    Kaip bebūtų liūdna,bet nei babama, nei merkel, nei xolandas realiai labai mažai ką sprendžia. Yra Putinas ir banksteriai,Kaip jie nuspręs, taip ir bus šioje katastrofoje.

  3. MIrga says:

    Gojui
    Gerai skamba ,,vienintėlis laisvas pasirinkimas- su ES ir JAV“…Ta prasme ,,sutvėrė Dievas ievą ir pasakė Adomui: ,,IŠSIRINK sau žmoną!“. Platus pasirinkimas- neprikiši. O JAV ir ES0 nėra vienas daiktas, jei ką. Taigi reikėtų diferencijuoti su ES, arba- su JAV. ES ir JAV tarpusavyje dėl daugelio dalykų nesutaria. O ir apskritai ES susikūrė,. kaip nors klažkokia atsvara JAV viešpatavimui.

  4. Mindaugas says:

    Pritariu teiginiui, išsakytam straipsnyje, kad JAV ne tik susilpnina svarbų geopolitinį priešininką (Rusiją), bet ir sustiprėja ekonomiškai ES atžvilgiu. Darau išvadą, kad Lietuvos politikieriai, visur ir visada betarpiškai palaikydami jankius, smukdo ES ekonomiką, eurą ir tokiais savo veiksmais prisideda prie jankių imperijos ir dolerio stiprinimo, t.y. veikia kaip išdavikai. Taigi, Lietuva yra ES narė, tačiau veikia prie ES interesus. Keista situaciją….manau, kad laikas būtų ES politikams parodyti kraujo ištroškusiems Baltijos nykštukams jų tikrą vietą politikoje….

  5. Žygeivis says:

    Autorius klysta dėl vieno esminio momento – ir derybų baigtis Minske tai jau įrodė.

    Putinas puikiai mato, kad Rusijos ekonomika ir finansų sistema vis labiau silpsta, ir tai klaikiai nepatinka jo aplinkai, sudarytai iš įvairių oligarchinių grupių.

    Jei ir toliau tęsis ES ir JAV sankcijos (ir ypač, jei jos bus sustiprintos), tos oligarchinės grupės paprasčiausiai likviduos Putiną.

    Todėl ir pasiektas susitarimas, kuris labai nepatinka Donbaso separatistams.

    Kitas momentas – JAV jau pareiškė, kad į Lvovą siunčia savo kovinį batalioną. Oficialiai – mokyti Ukrainos armiją, faktiškai – įkurti karinę bazę.

    Dar dvi karinės bazės kuriamos Charkove ir Odesoje (jūrinė).

    Taigi, Ukraina realiai ir faktiškai pereina į karinę JAV globą.

    Ir Rusijos galimybės toliau kištis į Ukrainos reikalus staigiai nyksta.

    Jau nekalbant apie tikrai žiaurias sankcijas, kurios laukia Rusijos ekonomiką ir finansų sistemą, jei Rusija ir toliau aktyviai rems separatistus.

  6. Bartas says:

    Pirmutinė ir pagrindinė doc.dr. klaida, tai pasakymas , kad Ukrainoje vyksta pilietinis karas. 
    Šitas karas  sumanytas, pagal Putino patarėjo Ilarijonovo (buvusio) jau 2003 m. Pasiskaitykit. 
    Karo sukelėjęs ,  visų slaviškų žemių surinkėjęs ir apjungėjęs yra  caras Putinas.
    Toliau jei rašysiu, tai bus tik šūduko stumdymas.

  7. Piksius says:

    Bartai, karo reikia visiems valdovams, nes tai progreso variklis. Ir ne taip svarbu kas karus „sukelia“, kiek svarbu kas išlos ekonomiškai. Pabrėžiu, ne laimės o uždirbs. Tas tavo baubas Putinas tik viena pusė. Neabejotinai jis blogiukas kuris priešpastatymas kitam blogiukui. O męs su tavim esam dalyviai ir atlikėjai
    žaidimo. Tad nereikia smerkti kažkurios pusės, reikia mastyti ir elgtis kaip pats manai esa reikalinga, kad apeiti to žaidimo taisykles. :)

  8. PP says:

    Žygeivi, tu paistai nesąmones apie Rusijos silpimą. O tai, kad jankiai „šefuoja“ Ukrainą, tai buvo aišku dar iki Maidano.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top