Vokietija ir Prancūzija Ukrainoje siekia taikos, o Lietuva jau tiekia ginklus

2015, vasario 11, 11:53 | kategorija Ideologija | 20 komentarų | peržiūrų 1 854 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Doc.dr. Mindaugas Puidokas,
KTU, Viešosios politikos ir administravimo institutas

paveikslėlisLietuva užsienio politikoje dabar taiko „ledlaužio“ strategiją

Per apsilankymą KTU universitete Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas aiškiai įvardijo, kad Lietuva pasirinko „ledlaužio“ strategiją užsienio politikoje. Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus radikalūs pasisakymai Rusijos atžvilgiu tą nuolat patvirtina. Mes iš tiesų tapome labai matomi ir pastebimi tarptautinėje arenoje, nepaisant savo šalies mažo dydžio, bet egzistuoja ir pavojų.

Kaip pastebėjo L. Kasčiūnas, tokią strategiją pasirinkusi šalis jau neturi atsitraukimo galimybės, nes, jeigu kitos ES šalys staiga sušvelnintų pozicijas Rusijos atžvilgiu – tai liktume su tokia savo pozicija vieni ir nukentėtume labiausiai. Mums pataisyti santykius su didžiąja kaimyne būtų itin sudėtinga. D. Grybauskaitės pasisakymai Miuncheno konferencijoje ir Vokietijos spaudoje tą patvirtino. Interviu Deutsche Welle ji teigia, kad „mes matome atvirą agresiją, atvirą melą Europoje“. Ji nemano, „kad reikia daryti konfrontaciją tarp to, kad A. Merkel griežtai pasisako prieš ginklų davimą Ukrainai, o Lietuva juos tiekia“.

Dauguma kitų Europos šalių gynybos ministrų taip pat pasisakė prieš sunkiosios ginkluotės siuntimą Ukrainai. Net JAV dar nepriėmė galutinio sprendimo dėl letalinės ginkluotės tiekimo Kijevui. Gi mes teikiame visas priemones jau dabar, diplomatiškai aptakiai paaiškindami, kad tą darome pagal Lietuvos galimybes. Esmė čia tame, kad nei sunkiosios, nei kitokios rimtos ginkluotės Lietuva negamina – vadinasi ji yra tiekiama per mūsų šalį iš kitur… turbūt visiems nesunku nuspėti iš kokios šalies ją mes gauname tiekimui. Iš kitos pusės, jokie kiti Vašingtono sąjungininkai Europoje neišdrįso atvirai įvardyti ir nukreipti politinės ugnies į save. Net Lenkija paskelbė, kad kol kas neplanuoja tiekti sunkiosios ginkluotės Ukrainai.

Vokietijos ir Prancūzijos vadovai vykdo derybas su Rusija

Šie faktai ir tai, kad prezidentė įvardija Rusiją kaip teroristinę valstybę su kuria nėra apie ką šnekėtis, nepalieka Lietuvai jokios diplomatinio atsitraukimo galimybės. Tuo tarpu daugiausiai Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio per pastarąsias dienas sulaukė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Francois Hollande‘o nauja iniciatyva dėl taikos atkūrimo Ukrainoje. Vienas iš jų susitikimų vyko būtent Maskvoje, su V. Putinu, kurį mūsų vadovė ir dalis politikų prilygina A. Hitleriui.

Vokiečiai ir prancūzai – tai vertina kaip paskutinę galimybę sustabdyti įsišėlusį karą Europoje, bet Lietuviška žiniasklaida ir kai kurie politikai šią iniciatyvą prilygino Ukrainos ir Vakarų vertybių išdavystei. Štai Vytautas Landsbergis perspėjo apie „antrąjį Miuncheną“, teigdamas, kad „kalbėti apie taikos išsaugojimą, kai karas jau vyksta – tai tikrasis Miuncheno antspaudas“. V. Landsbergis abejojo net ar A. Merkel ir F. Hollande‘as yra pakankamai Europos Sąjungos įgalioti, kad vykti nusilenkti V. Putinui. L. Linkevičius „Twitter“ taip pat viešai priminė Vakarų nuolaidžiavimą naciams Antrojo pasaulinio karo išvakarėse…

Ar galima lyginti 1938m. Miuncheno susitarimą su dabartinėmis derybomis dėl taikos Ukrainoje?

Ar tinkamas šis palyginimas? Istorija skelbia, kad Miuncheno sąmokslas įvyko 1938 metais, kai per Miunchene vykusią konferenciją buvo pasirašytas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų susitarimas dėl Čekoslovakijos. Jis numatė, kad Čekoslovakija turi perduoti Vokietijai Sudetus ir kitus pasienio rajonus. Po šio susitarimo Čekoslovakija, likusi viena, bijojo veltis į karą su Vokietija, todėl reikalavimus priėmė. Ji prarado apie penktadalį savo teritorijos. Vis tik praėjus keliems mėnesiams 1939 kovą, A. Hitleris užgrobė Čekoslovakiją. Britų ir prancūzų vadovai pasirašydami susitarimą manė, kad atidavę dalį Čekoslovakijos Vokietijai, išvengs karo, tačiau apsiriko.

Vertinant iš griežtai istorinės pusės šis sulyginimas visiškai netikslus, nes Rusija nereikalauja prijungti Donecko ir Lugansko prie jos. Priešingai – Kremlius, kaip ir Prancūzija su Vokietija, pasisako už Ukrainos dabartinio teritorinio vientisumo išsaugojimą. Rusija siekia, kad būtų suteikta platesnės autonominės teisės Rytinės Ukrainos regionams ir būtų realiai nutraukti kariniai veiksmai Donbase. Egzistuoja ir daugiau platesnių geopolitinių Maskvos siekių kaimynės atžvilgiu, bet svarbiausias iš jų – tai užsitikrinti Ukrainos neutralitetą bei nestojimą į NATO.

Vakaruose dažnai akcentuojamas ir Rusijos prieštaravimas Ukrainos narystei Europos Sąjungoje (ES), bet Kremlius puikiai suvokia, kad ji yra labai tolima, ekonomiškai sunkiai įgyvendinama ir galima tik teoriškai. Dėl to oficialiai pateikiama pozicija, kad Ukraina gali tapti ES nare, bet šiuo metu jai tas atneštų daugiau ekonominės žalos nei naudos. Suprantant dabartinę šalies ir jos verslo ekonominę būklę bei priklausomybę nuo Rusijos, šis tvirtinimas yra gana pagrįstas. Akivaizdu, kad užkirsti Kijevo kelio į ES V. Putinas negali. Iš kitos pusės pačios didžiosios ES šalys pripažįsta, kad realios narystės šansai Ukrainai yra labai migloti ir tik tolimoje kelių dešimtmečių perspektyvoje.

Žinome, kas nutiko su labai ilgai narystės ES siekusia Turkija, kuri nusivylė proceso vilkinimu ir maža pozityvios jo baigties galimybe… Ukrainos atveju šis nusivylimas politine realybe ateitų žymiai greičiau, nes žmonės nori į Europą čia ir dabar. Iškankinti politinių suiručių, korupcijos ir karo visi laukia pozityvių pokyčių. Jų nebuvimas gilina valstybės vidinę krizę ir rodo, kad ES eidama į Ukrainą neturėjo aiškiai parengtos strategijos, neįvertino šalies sudėtingos ekonominės ir geopolitinės būklės bei daugiatautiškumo faktoriaus. Ypač Lietuvos per pirmininkavimą ES vykdytas spaudimas buvo skubotas ir neišmintingas.

Be to, didelių šalių, tokių kaip Turkija ar Ukraina, priėmimas į ES yra problematiškas, nes jos dėl savo dydžio verčia realiai perskirstyti galios svertus visoje organizacijoje. Senosios ES narės ir lyderės – Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, Ispanija – dalintis valdžia ir ją silpninti naujokių naudai nelabai nori.

Miunchene Čekoslovakijos nuomonė nelabai kam rūpėjo. Šiuo atveju Vokietijos ir Prancūzijos vadovai pradžioje skrido į Kijevą bei suderino diplomatines pozicijas. Tik po to vyko į Maskvą. Dėl galimų paliaubų ir taikos Minske derybos vyks tarp Ukrainos, Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos. Tad erdvės tarptautiniam sąmokslui ar apgaulei nėra. P. Porošenko taip pat viliasi, kad diplomatinės pastangos atves prie „nedelsiamų ir besąlygiškų paliaubų“.

Rusijai reikia visos Ukrainos, o ne Donbaso

Tikslių taikos plano detalių neturime, bet visų pusių siekiai aiškūs. Politologas, Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas aiškiai įvardija, kad Rusijai reikia visos Ukrainos, o ne Donbaso. Maskva turi keletą scenarijų tam pasiekti ir nei vienas iš pozityvių jai scenarijų nėra karinis. Sankcijos ir karas sekina Rusiją, tad Kremlius nori jį kuo greičiau sustabdyti, bet su sąlyga, kad bus iškovota bent minimali geopolitinė pergalė – Ukrainos neutralitetas. Rusija Donbaso, o juo labiau visos Ukrainos prijungimui ir ekonominiam atstatymui neturi reikiamų finansinių išteklių, tad toks variantas net nesvarstomas. Apklausos rodo, kad tiek tam, tiek ir karui Ukrainoje aiškiai nepritaria Rusijos visuomenė.

Tad prilyginti Ukrainos galimą politinį neutralitetą su okupacija arba būtina politine priklausomybe nuo Maskvos yra tikrai netikslu. Taip, JAV siekia, kad Ukraina būtų negrįžtamai prijungta prie Vakarų geopolitinių struktūrų, tokiu būdu stipriai susilpninant Rusiją. Toks yra ir Lietuvos, Lenkijos ir dalies kitų Rytų Europos šalių strateginis geopolitinis siekis, bet jį įgyvendinti yra itin sudėtinga, nes Ukraina yra didelė ir nevienalytė šalis.

Visi analitikai suprato šią akivaizdžią tiesą, jog Kremlius tokiems planams priešinsis iš visų jėgų. Tas ir vyksta. Tad kyla klausimas: ar geriau neutrali, ar karo suniokota ir suskilusi į kelis valstybinius darinius Ukraina!? Juk dėl karo žlugus Ukrainos ekonomikai ir didėjant žmonių nusivylimui Vakarais į valdžią gali ateiti jau tiesiogiai Rusijai palankūs politikai. Tą naujo Maidano scenarijų Maskva jau dabar aiškiai įvardija.

Ryškėja susiskaldymas dėl karo Ukrainoje tarp ES lyderių ir JAV bei ją palaikančių Rytų Europos šalių.

Taikos galimybės Rytų Ukrainoje yra labai trapios. Sunku pasiekti taiką bus ne tik dėl to, kad Rusija nesutiks su Ukrainos integracija į NATO bei Vakarų politines struktūras. Derybose Minske vėl nedalyvaus pasaulio svarbiausias geopolitinis veikėjas – JAV. Vargu ar be Vašingtono pilno politinio įsitraukimo yra įmanomas šio konflikto sureguliavimas.

Vakarų Europos lyderiams, lėtėjančios ekonomikos, Graikijos naujos valdžios išsišokimų ir tarpusavio sankcijų su Rusija fone, karas Ukrainoje yra didelė tragedija ir jį siekiama kuo skubiau stabdyti. Jis šalia. Europoje. JAV ekonominiai ryšiai su Rusija yra minimalūs – dėl to ji nuosekliai laikosi strateginių geopolitinių tikslų regione. Kuo krizė ilgiau tęsiasi, tuo labiau Rusija silpnėja, o JAV parama ES tampa vis labiau reikalinga. Atsiranda realių galimybių dėl Vašingtonui taip svarbios ir laukiamos Transatlantinės laisvosios prekybos sutarties pasirašymo su Briuseliu.

Dėl to tarp sąjungininkų kyla nesutarimai dėl ginklų tiekimo Ukrainai. Dominuoja dvi nuomonės. Pirmieji sako – duokime ginklų ukrainiečiams, nes tada padidinsime tolimesnės Rusijos intervencijos kainą bei atgrasinsime ją nuo tolimesnių veiksmų. Antrieji mano, kad davę sunkiųjų ginklų dar labiau aštrinsime konfliktą, kuris, pasak Prancūzijos prezidento virs totaliniu karu.

Ginklų tiekimo šalininkai pamiršta faktą, kad V. Putinas jau nebeturi kur trauktis – dėl to didelio masto ginklų siuntimas į Ukrainą atrištų Maskvai rankas siųsti į Donbasą moderniausią ginkluotę. Kol kas to tikrai nėra. Tad ir vėl susidarytų kariniu būdu neišsprendžiama situacija, ypač patiems ukrainiečiams jau vis labiau suprantant karo baisumus, beprasmiškumą ir dėl to sunkiai vykstant mobilizacijai. Jungtinių Tautų duomenimis pabėgėlių skaičius siekia 1.6 milijono.

Frankfurter Allgemeine zeitung (FAZ) laikraštis šeštadienį paskelbė šaltinio iš Vokietijos saugumo tarnybos duomenis, teigiančius, kad realus žuvusiųjų Ukrainos kare (civilių ir kariškių) skaičius jau yra apie 50.000, o oficialūs Kijevo pateikiami žuvusiųjų duomenys yra aiškiai per maži. Šiais duomenimis disponuoja ir ES lyderiai – dėl to pilnai suprantamas jų noras rasti taikų karo sprendinį.

JAV poziciją šiame kontekste puikiai atspindi respublikonų senatoriaus Johno McCaino pasisakymas, kad įstatymų leidėjai pasirašys įstatymą, kuriuo amerikiečiai įsipareigos siųsti „letalinius“ ginklus karą su Rusijos remiamais separatistais kariaujančiai Ukrainai net jei prezidentas Barackas Obama su tuo nesutiks. Kol kas žadama, kad bus palaukta A. Merkel ir F. Hollande‘o taikos derybų iniciatyvos baigties. Vis tik, tiek JAV viceprezidentas J. Biden‘as, tiek ir valstybės sekretorius J. Kerry Kijevui pažadėjo, kad sprendimas dėl sunkiosios ginkluotės tiekimo bus priimtas jau labai greitai. Iš tiesų, B. Obama laiko turi tik iki vasario 18 dienos, nes Kongreso sprendime dėl paramos Ukrainai jam buvo duota 60 dienų atsakyti kas yra nuveikta gynybinės pagalbos ukrainiečiams srityje.

Jau minėta straipsnio pradžioje, kad Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir daugelio kitų Europos šalių vadovai priklauso antrajai nuomonei ir pasisako prieš sunkiosios ginkluotės siuntimą į Ukrainą, nes baiminasi, kad tai tik dar labiau paaštrins karą joje. Tiesa, yra ta, kad Lietuva yra drąsiausia šiame fone, nes kitos šalys, net jeigu ir siunčia ginkluotę Kijevui – tai to garsiai nedeklaruoja, kol nėra priimtų vieningų sprendimų.

Jei pavyks pasiekti taiką – rimčiausios sankcijos Rusijai bus nuimtos iki rugsėjo.

Pastebėtina, kad gali išsipildyti ir taikos scenarijus Ukrainoje, nes Vokietijos ir Prancūzijos siūlymai tenkina taikos siekiančias išsekusios Ukrainos politines jėgas ir Rusiją. Tikslių detalių nežinoma, bet spaudoje pateikiama informacija apie siūlomą 50-70 kilometrų demilitarizuotą zoną, siekiant atskirti kovojančias puses. Taip pat spėjama, kad bus siūloma platesnė autonomija rytiniams šalies regionams ir galimas Ukrainos neutralitetas ar net įsipareigojimas nestoti į NATO ir ES.

Kol kas sudėtinga prognozuoti, bet akivaizdu, kad jau dabar rytiniai regionai yra Kijevo nekontroliuojami, tad būtų tik užtvirtinta esama situacija, su galimybe ją ateityje švelninti. Dėl demilitarizuotos zonos poreikio taip pat viskas aišku, nes pirmą sykį Minsko susitarimai dėl paliaubų liko neįgyvendinti. Tada neatitolinus sunkiosios ginkluotės Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai nuolat fiksavo paliaubų režimo pažeidimus iš abiejų pusių. Tad paliaubų režimo įgyvendinimo mechanizmui šį sykį bus skiriamas ypatingas dėmesys. Būtų naudingos ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgų įvedimas, bet jas pagal tarptautinę teisę galima įvesti tik pasirašius taikos sutartį.

LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ politologas L. Kasčiūnas teigė, kad Rusija kol kas diktuoja žaidimo taisykles ir lenkia JAV. Joje pasisakęs G. Kirkilas mano, „kad karo Ukrainoje žaizdos dar ilgai gis, bet pavykus pasiekti taikos susitarimą, už sankcijų stabdymą pasisako netgi aukščiausi kai kurių Europos Sąjungos valstybių vadovai.“ L. Kasčiūnas įvardino „kad šių metų rugsėjį mes dar turėsime pirmo lygmens sankcijas, kurios buvo pratęstos dėl Krymo. Visos kitos ekonominės sankcijos, turinčios realų poveikį Rusijai, greičiausiai nebus pratęstos.“

Dėl to taikaus scenarijaus išsipildymo atveju, kurio labiausiai siekia visos ES šalys, Lietuvos pasirinkta „ledlaužio“ strategija užsienio politikoje būtų vertintina kaip klaidinga ir labai žalinga mūsų valstybei net ilgalaikės perspektyvos prasme. Nors JAV ir stipriausia pasaulio valstybė, bet ji yra toli, o mes esame ES sudėtinė dalis ir maža šalis, su kaimyninėmis Rusija ir Baltarusija pašonėje. Dėl to ateityje renkantis užsienio politikos strategiją vertėtą pamąstyti ir apie Lietuvos žmones bei galimą žalą mūsų valstybei, paverčiant ją lengvu taikiniu numeris vienas, viešai deklaruojant ir gąsdinant tautą, kad sekantys po Ukrainos būsime mes…

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 20

  1. mS says:

    Nesuprantu, kodėl tautai negalima apsispręsti pačiai, stoti jai į kokias nors organizacijas ar ne, pavyzdžiui NATO? Tik viena šalis bando tai užkirsti Ukrainai visomis įmanomomis priemonėmis. Tai kur čia laisvas tautų apsisprendimas?

  2. algimantas says:

    Labai aiškiai išdėstyta situacija, jaučiasi profesionalo ranka. Dar būtų gerai, jei mūsų valdantieji tą perskaitytų ir pritaikytų gyvenime.

    Bet įtariu, jog jie to net negali – per daug giliai yra įklimpę melo ir tarpvalstybinės korupcijos liūne, todėl yra pažeidžiami ir manipuliuojami jėgų, kurios ant Lietuvos valstybės interesų paprasčiausiai nusispjaut.

    Ačiū autoriui už atvirą ir sąžiningą situacijos išdėstymą – oficiozinės MIP to niekada neparašytų.

  3. e says:

    Kažkuriame straipsnyje buvo teigiama,kad Rusija,jos valdžia, savo žmonių nevertina kaip tautos turto.O šis sakinys ,bet vietoje“ Rusija“ būtų“ Lietuva“būtų galimas?

  4. artas says:

    Bet juk mūsų išties laukia sunkūs laikai. Rusija nusisuko į Kiniją, pigių dujų srautai ten pat, mums liko tik „Nepriklausomybė“, kuri tikėtina pabrangins šildymą kitiems metams 25-30 proc, Gamybos neturime, o Rusijos rinka mums kol kas kietai uždaryta.

    Esant tokiam diplomatiniams korpusui nesugebančiam planuoti į ateitį, o tik rėkti taškantis seilėmis ir ieškoti priešų, kas jiems gerai sekasi – tuojau nebeturėsime draugiškų Lietuvai valstybių, nes visos bus virtusios priešais arba sąjungos per prievartą nariais.

    Net toje pačioje ES 24 valstybės balsuoja už tai, kad Ukrainai nebūtų tiekiami ginklai ir tik 4 balsuoja už ginklų tiekimą. Tos keturios – tai Pabaltijo šalys ir Lenkija.. Europos marginalai, nuo kurių bus nusisukta dėl jų nesugyvenamumo. Tai juk kenkėjai, o ne diplomatai…

  5. Joris says:

    Nežinau, sąmoningai ar ne, bet Pabaltijys matomai nori paskelbti karą Rusijai. Po to beliks tik pasiduoti… Valio!

  6. vis tik says:

    be galo įdomi Lietuvos valdžiukės pozicija. Akivaizdu, kad savos ginkluotės siųsti mes tiesiog neturim. Sena rusiška (mes jos irgi neturim), pasak Rusijos MIP, gal ir yra tiekiama iš Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos (siekiant pigiausiu būdu atsikratyti), bet tyliai tyliai. Rimtesnės vakarietiškos kol kas konflikto zonoje nepastebėta. Tai ką mes „tiekiam“? Ar tik ne lozungus, kurie tikriesiems žaidėjams įspūdžio nedaro, o skirti mobilizuoti rusus ir kelti Putino reitingus? Bet tada kyla klausimas, kodėl ir kam tai naudinga, arba – kas tai užsakė?

  7. Mindaugas says:

    O ko čia stebėtis? Jus Lietuva savos, nepriklausomos politikos jau 25 metus kaip neveda…..Lietuvos valdžiai nusispjauti ant savo piliečių, kadangi ji atstovauja ne tautos, bet tiktai saujelės kapitalistinių oligarchų interesams…Lietuvos valdžiai svarbiausi ne jos piliečiai, bet jankių interesai. Todėl ir nekyla abejonių dėl šio pastovaus baltijos nykštukinių valstybių kraugeriško noro žūt būt sukelti karą….tam ši Lietuvos valdžia ir pastatyta. O jei žvelgiant giliau, pasauliniu mastu, ši sistema, „demokratijos“ bei „laisvės“ lozungais pridengia visiškai kitokią tiesą – stambiojo vietos bei užsienio monopolistinio kapitalo diktatūrą.

  8. MIrga says:

    sutinku su Mindaugu. Labai geras komentaras.

  9. Mynde says:

    bet kuo JAV naudinga lietuviška isterija? (Čia panašiai kaip pyplys prekybcentry krinta ant žemės ir klykia, kad čiulpinuką gautų.) Niekam, išskyrus pačias beviltiškiausias beretes, ji įspūdžio nedaro ir daryt negali. Vienintelis, kas iš to turi naudos – Putinas. Bent jau savus pagąsdint yra kuo, parodant, koks „agresyvus“ NATO. Kitų bet kokių rezultatų iš tokios „veiklos“ nu niekaip neįsivaizduoju. Bet tada kyla klausimas, kas tą isteriją užsakė, jei ji tik Putinui ir naudinga. Gal iš tiesų Dalytė vis dar raudona, nes juk kaip ten – „nėra buvusių čekistų…“

  10. Taigi says:

    O ka darysim su Red Dalia, jei vokieciams ir prancuzams pavyks sutarti del taikos Ukrainoje? Teks dar karta siusti i Leningrado kailiu fabrika „Rot Front“ pasistazuoti

  11. samas says:

    O as esu uz tylu ginklu siuntima , tokiu ginklu kurie naikintu sunkia separatistu technika , kuria jiems siuncia Rusija . Jei pavyktu ja sekmingai sunaikinti tai Rusijai butu dideli ekonominiai nuostoliai siusti naujas partijas . Prisiminkim Afganistana , sovietu armija greit buvo isvesta is ten po to kai buvo pradeti numusineti tarybiniai malunsparniai , o jie brangus ….

  12. nl says:

    Amerikai naudinga suirute kadangi gales iskisti ginklus. Beto kariaujancios puses silps tai automatiskai Amerika stipres. Patys pagalvokit kai kurie Amerikos miestai specelizuojasi ginkluotes gamyboje, o jos nebereikia tai stengiasi sukelt kara ir iskist visa slamsta. Taip buvo su afganistanu dabar su islamo valstybe ir kisa trigrasi prie ukrainos.

  13. to mS says:

    Dabar aš tau užduosiu klausimą: kodėl tautai nepaliekama pasirinkimo teisė, o visais būdais keliama provikacija ir neramumai, verčiama JAV interesams neįtinkanti valdžia ir statoma marionetinė? Kodel neleidžiama tautai laisvai apsisręsti kokioje santvarkoje gyventi ir kokius interesus turėti.

  14. to samas says:

    o kas mudzahedams siunte ginklus kovoje su rusu remiama demokraines afganistano respublikos valdzia? Butent JAV reme ginklais mudzahedus ir SSRS isvedus savo armija po triju metu JAV remiami mudzahedau nuverte valdzia.

  15. samas says:

    Tai aisku kad JAV. Ta demokratine Afganistano respublika butu buvus tokia laisva kaip ir Lietuva sovietu okupuota . Nera kitos tokios salies kaip Afganistanas , ten zmones pinigu gali uzdirbti tik is aguonu ir ginkluotu konfliktu : ( , skurdas tai labai gera dirva radikalams verbuoti ivairaus tipo kovotojus i savo gretas . Todel kad Afganistane valdzia eina ir deja eis is ranku i rankas manes nestebina tik liudina . Bet tai tik pavyzdys kad Rusijos valdziai stop gali pasakyti tik adekvatus veiksmai t.y. per makaule ir per kisene : ) nes toks jau ten pas juos pasaulio supratimas , silpnas – skaldyk ir valdyk

  16. PP says:

    Samai, tu kliedi. Kariuomenė iš Afganistano buvo išvesta tik dėl to, kad Gorbis vedė TSRS prie žlugimo. KAras Afganistane apgaubtas dezinformacine migla. Ne taip blogai ten sekėsi TSRS kariauti, kaip kad skelbiama.

  17. samas says:

    Gerb . PP nepradesiu as izeidineti taves uz kitokia nuomone , tik paklausiu ar zinai kokiom priemonem ir kokia taktika kariavo TSRS ? Artilerija ir malunsparniai sulygina afganistanieciu kaima su zeme ir sovietu armija pranesa kad kaimas uzimtas ! Ta pacia taktika Rusija tako ir Ukrainoj . Maciau dokumentini filma neseniai , ten pasakoja lygtai Rusijos kariu motinu organizacijos veikeja , kad rusu „savanoriai“ kurie kariauja Donecke gavo isakyma “ profiaktiskai “ apsaudyt gyvenviete . Kareiviai atsisake motyvuodami , kad zvalgai buvo gyvenvieteje ir ukrainieiu kariu ten neaptiko . Sekancia diena rusu kareiviai buvo pasalinti is kariuomenes . Del tokio reikalu tvarkymo is Rusijos puses as ir esu uz naujovisku ginklu siuntima Ukrainai .

  18. PP says:

    Tu vėl kliedi ir šlykščiai meluoji. Rusija Ukrainoje nekariauja, o masinį genocidą vykdo banderų armija ir nacikų batalionai.

  19. os says:

    Laikaus vienos nuomones,kad kaltos abi puses. Karas niekad nekyla vienasaliskai. Tiek viena puse tiek kita puse pridare klaidu del kuriu visa ta nesamone ir vyksta.

  20. algimantas says:

    Nėra abejonių, Ukrainoje interesų turi visos pusės ir visos pusės ten dalyvauja – tiesiogiai ar netiesiogiai per statytinius.

    Todėl sakyti, kad Rusija ten nekariauja ar JAV nekariauja – tiesiog naivu. Šiuolaikinis karas vykdomas visomis prieinamomis priemonėmis, o jei jis dar vyksta ne tavo teritorijoje – galimybės kariaut atsiveria beribės.

    Gali samdyt kareivius ir siųst į svetimą šalį, gali apginkluot vietinius nepatenkintus esama padėtimi, gali tiesiog siųst ginklus abiems pusėms, kad jos greičiau nusistekentų ir sugriautų šalį, gali kariaut informacinį karą, tolimoje perspektyvoje duodantį kur kas geresnių rezultatų nei fizinis. Gali per savo apmokėtus statytinius svetimoje šalyje perimt jos politinę valdžią ir t.t. ir pan.

    Ir svarbiausia – tam visai nebūtina įvest savo reguliariosios kariuomenės dalinių – atitinkamai niekas negali apkaltint, jog tiesiogiai dalyvauji tame kare.

    Tačiau kaip bebūtų – jei naudoji bent vieną iš aukščiau išvardintų priemonių – tu dalyvauji tame kare, kuriame žūsta žmonės, ir neši savo atsakomybės dalį už tai.

    Todėl mes žinome, kad šiame kare kariauja visos šalys – ES, Rusija, JAV, Ukraina.

    Tai paprasti faktai.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top