- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Ar aplink mus tikrai vien tik mūsų ir Lietuvos priešai?

paveikslėlisPastaruoju metu mūšiai visomis prasmėmis vyksta ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvos viešojoje erdvėje, kur įvairios visuomenės grupės, žiniasklaidos priemonės ir atskiri asmenys stengiasi priešpastatyti savo poziciją visoms kitoms, prieštaraujančioms jų pačių. Kad tą pamatyti pakanka apsilankyti kiekviename didesniame interneto portale ar socialiniuose tinkluose.

Ką matome vykstant rutuliojantis šiems procesams? Dažniausiai stebime visuomenės byrėjimo į sudedamąsias dalis procesą – smulkių grupelių ar apskritai atskirų individų vienetus. Pačios visuomenės, kaip vieneto, jau faktiškai nebėra – yra didesnės-mažesnės grupės ir jau atsiskyrę nuo jų individai. Ir kas būdinga šiam procesui, kad jau nubyrėjusios visuomenės dalelės ar individai tampa beveik priešiškos (-i) tam dariniui nuo kurio nubyrėjo. Kodėl?

Kaip taisyklė byrėjimas prasideda nuo ideologinių nesutarimų bei skirtingų situacijos interpretacijų-vertinimų  ir po to sekančio pykčio protrūkių, loginio išprotavimo, kad „ana pusė“ neteisingai dėsto-mato situaciją ir sekant iš to yra priešas, o su priešu elgtis ir reikia, kaip su priešu.

Nors iš tiesų tie priešai – tai tokie patys Lietuvos piliečiai (-is), kurie nori gero savo šaliai – juk tiek dar suvokia, kad patys gerai gali gyventi tik tada, kai visoje Lietuvoje bus gerai. Bet prikabinta priešo, rusų agento, nacio, fašisto, globalistų pakaliko, ar liberalų išgamos ir t.t. etiketė jau neleidžia elgtis ir jaustis, kaip anksčiau.

Atsiranda susvetimėjimo su anksčiau buvusiais bendražygiais, draugais, pažįstamais, siena, atskirianti visus vieni nuo kitų, atimdama galimybę rasti bendrų sprendimų kelius, siekiant pagrindinio tikslo – visos Lietuvos gerovės.

Ji neleidžia net tiems, kurie jaučia simpatiją ar kažkokį supratimą-artumą asmenims, grupėms ar organizacijoms, kuriems jau yra užkabinta panaši etiketė, tą drąsiai parodyti, bijant, kad ir pačiam nebūtų užkabinta tokia pati.

Tvyro netikrumo ir baimės atmosfera, kai žmonės jau pradeda bijoti atvirai išdėstyti tai, ką jie galvoja ir, kaip mato vieną ar kitą vykstantį visuomeninį reiškinį ar procesą, bijo išsakyti savo pažiūras. Bijo išsakyti tiesą, kaip ją supranta.

O tie kurie tai atvirai išsako, tuojau pat būna užsipulti oponuojančios pusės ir apklijuoti etiketėmis nuo galvos iki kojų. Po ko suprantama nelieka skolingi ir procesas pradeda eiti toliau. Apimdamas vis platesnius gyventojų-skaitytojų sluoksnius. Pavyzdžių pilna todėl nedetalizuosiu.

Ką čia turiu omenyje?

Tuos įvykius-reiškinius, kuriuos visuomenė jau labai gerai žino ir beveik kiekvienas joje turi šiais klausimais kažkokią savo tvirtą poziciją, nors dauguma tuose įvykiuose nedalyvavo asmeniškai ir savo akimis nieko nematė.Tačiau nežiūrint į tai, nuomonės tvirtumas nuo to nemažėja.

Tie įvykiai tai LEO, Garliavos, Snoro, naujos AE, Žemės referendumo, istorijos ir t.t., o pastaraisiais mėnesiais pagrindine eskaluojama žiniasklaidoje tema – įvykiai Ukrainoje.

Ir pastebėkime, po kiekvieno naujo įvykio, proceso ar reiškinio, Lietuvoje padaugėja Lietuvos priešų, užsienio agentų, prorusiškų grupių, fašistų ir kitokių išgamų, lyg juos čia kažkas tyčia veistų, tuo pačiu mažėjant žmonių skaičiui. Ta, taip vadinama penktoji kolona Lietuvoje auga tiesiog valandomis ir, nors visos visuomenės grupės deklaruoja vienybės siekį, tačiau realiais žingsniais elgiasi visiškai priešingai tam siekiui augindamos savo priešų skaičių.

Ir čia galima daryti aiškią išvadą – šis susvetimėjimo-skaldymo procesas yra visiškai kryptingas ir valdomas. Nukreiptas į tai, kad visuomenės nariai taptų priešais tarpusavyje, iš tiesų tokiais net nebūdami. Ir nukreipia jį šia kryptimi MIP, kaip visuomenės nuomonės formuotoja, visokie privatūs alia apžvalgininkai, tarp kurių yra ir pakankamai žinomų žmonių bei tie, kas turi įtaką žiniasklaidos priemonėms, t.y. politikai.

Kokia jiems iš to nauda?

Įsivaizduokime mitingą prie Seimo, kuriame dalyvauja kelių tūkstančių vieningų žmonių grupė. O dabar įsivaizduokime tuos kelis tūkstančius susiskaldžiusius į kelias smulkesnes grupeles ir į mitingą atėjusius tik porą šimtų žmonių. Kokia tokio mitingo įtaka visuomenėje? – Beveik jokios – niekas net nepastebės. O kelių tūkstančių mitingas patrauks jau ir žiniasklaidos ir politikų dėmesį ir į tai bus privaloma jau kažkaip reaguoti. Tad tokios to tiesioginio visuomenės skaldymo ir smulkinimo  pasekmės mums visiems. Kodėl tą daro nepriklausomi  apžvalgininkai ir blogeriai? Atsakymas paprastas – iš nežinojimo kur tai veda. Šie dalykai neįeina į kai kurių iš jų suvokimo ratą. Kaip ir į mūsų politikų.  Tą puikiai iliustruoja situacija valstybėje. Partijoms priešų paieška naudinga telkiant savus apie įsivaizduojamą grėsmę.

Tačiau, palaikant tokią atmosferą ir toliau nukreipiant visuomenės dėmesį nuo realiai vykdomos ir įtakojančios Lietuvos gyvenimą politikos, kurią beje stumia mūsų pačių išrinkta valdžia, ir toliau skaldoma visuomenė pagal klasikinį ir visiems jau nuobodžiai pažįstamą principą – „Skaldyk ir valdyk“.

Čia kyla toks retorinis klausimas: ar mūsų išrinkta valdžia palaikanti Ukrainos Maidano įvykius, lygiai taip pat palaikytų tokius pat įvykius Lietuvoje? O jei ne, tai kodėl ji juos palaiko ten? Kur čia pakastas šuo?

O gal tam, kad nukreipti visuomenės dėmesį nuo realiai vykstančio ir įtakojančio mūsų gyvenimą Lietuvoje proceso – visuomenės konsolidacijos Žemės užsieniečiams pardavimo klausimu? Referendumo už litą išsaugojimo klausimu?

Aš manau į tai kiekvienas gali sau atsakyti pats, nes mano rašinio tema iš tiesų yra visuomenės susipriešinimas ir ko tuo siekiama. Juk visi puikiai suprantame, kad po vieną žmogų sistema mus gali sulaužyti, kaip šakelę, tačiau, kai mes tampame tų šakelių glėbiu, tarpusavyje „surištų“ idėjos-tikslo – mus perlaužti tampa jau beveik neįmanoma. Nes sąvoka „Mes“ yra gerokai aukštesnio lygmens, nei „Aš“.

Kokią išvadą galima daryti iš viso to, ką parašiau?

Mes, Lietuvos visuomenė, nesame nei prorusiški, nei globalistų išperos, nei užsienio agentai, nei fašistai, nei naciai, nei Lietuvos priešai, nei dar kas nors panašaus..

Mes eiliniai Lietuvos piliečiai, siekiantys mums suprantamais ir prieinamais keliais išreikšti savo poziciją apie kelią, kuriuo, mūsų nuomone, turėtų eiti Lietuva link geresnės daugumai rytdienos. Ir net, jei kai kurie iš mūsų tą kelią mato ne taip, kaip kažkam gal atrodytų teisinga – tai nedaro nei mūsų, nei mąstančių priešingai, Lietuvos priešais.

Tiesiog daugelis, kaip gavę skirtingą išsilavinimą, išsiauklėjimą, turėję skirtingus informacijos šaltinius, turintys skirtingą gyvenimo patirtį ir net gabumus suvokti tam tikrus reiškinius, atskirti propagandą nuo tiesos, nes turėjo kitus interesus ir poreikius gyvenime – galime labai skirtingai interpretuoti ir vertinti reiškinius, procesus ir visa tai, kas viešojoje erdvėje skelbiama vykstant pasaulyje ir Lietuvoje.

Juk pastebėkime.. visi skaldymai vyksta vertinant ne realiai vykstančius dalykus tiesiogiai juose dalyvaujant, kurių iš tiesų daugelis savo akimis net nematė (O jei matė, tai tik vienoje vietovėje ir tik konkrečiu laiko momentu), o tik skaitant įvykių, reiškinių ir procesų aprašymus, kuriuos pastebėkime – kiekviena aprašančioji pusė interpretuoja savaip. Ir, kaip jau esu minėjęs apie žmogaus suvokimo ir informacijos priėmimo galimybes – kiekvienas tą suvokia ir vertina savo suvokimo ribose.

Tai ar dėl to savo suvokimo ir savo vertinimo jis yra priešas kitai, kitaip tą patį reiškinį vertinančiai grupei? Žinoma ne, tačiau dėl to paties ribotų galimybių suvokimo, daugelis negali per tai perlipti, „tvirtai tikėdami“, jog tiesa yra tik jų pusėje, ir atitinkamai, kad tie, kurie tą neigia yra tiesos, o tuo pačiu ir jų pačių priešai.

O tereikia tik pakantumo savo tautiečiui, pasistengti jį išgirsti, o ne įrodyti savo tiesą, kuri vėliau gali pasirodyti ir ne visiškai tiesa. Pasistenkime prisiminti liaudies patarlę: „Kur du pešasi – trečias (dažniausiai nematomas) laimi“. T.y. pasiima pyragą dėl kurio virė kova.

Pasistenkime, tegu ir perlipdami per savo žūtbūtinį poreikį „įrodyti savo tiesą“, nebūti tų „dviejų besipešančių“ tarpe. Tiesiog pabandykime įsivaizduoti, kad tai, ką mes „matėme“ , skaitėme ar „žinome“ – gali būti propagandos suformuota nuostata, neturinti nieko bendro su tikrove.

Ir prisiminkime, kad tie, kurie galvoja kitaip – nėra mūsų priešai. Bent jau iki tol, kol jie nepradeda realiais veiksmais kenkti mūsų šaliai.

Kokie tie realūs, kenkiantys Lietuvai veiksmai ir juos išduodantys procesai?

Didėjanti emigracija, gimstamumo mažėjimas, didėjanti valstybinė skola, pragyvenimo lygio smukimas, visuomenės susiskaldymas ir t.t.. Štai realūs ir lengvai pastebimi bei vertintini procesai, kurie vykdomi tikrai ne Lietuvos labui. Ir nesunku suprasti kas juos kontroliuoja Lietuvoje.

Tai tikrai ne eiliniai Lietuvos piliečiai ar visuomeninės organizacijos ar kiti visuomenės dariniai, dalis iš kurių šiandien yra įvardinami priešais.

Atsimerkime ir pradėkime blaiviu protu vertinti tai, kas vyksta, nepasiduodami žinovams-kiršintojams ir provokatoriams-etikečių klijuotojams, nes kiekvienas naujas nedraugas atsiradęs mūsų aplinkoje reiškia, kad prarastas potencialus draugas, galėjęs prisidėti prie mūsų visų gerovės.

Mes ne priešai tarpusavyje – mes visi Lietuvos piliečiai!

Arvydas Daunys