Ar Jungtinės Valstijos kuria „Likimo legioną”?

2023, 20 kovo, 21:57 | kategorija Ideologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 211 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Besiformuojanti Kinijos, Rusijos ir Irano ašis gali priversti Jungtines Valstijas rinktis iš kelių nepatrauklių variantų, rašo amerikiečių „Politico” leidinys.

Per pastaruosius metus Maskva nukreipė daug vitriolio į Vakarus. Šios retorikos garsumas kartais užgožia nepatogų faktą apie Maskvos užsienio politikos persiorientavimą nuo Vakarų į sąjungininkus, tokius kaip Kinija ir Iranas:

Rusijos elitas nėra labai susižavėjęs savo naujaisiais partneriais. Mano pokalbiuose su Rusijos akademikais buvo daugybė nusiskundimų, pavyzdžiui, dėl menkos Kinijos paramos kokybės. Tai atspindi ilgalaikį Rusijos pasipūtimą rytinės kaimynės atžvilgiu, kuris siekia Stalino ir Mao laikus. Rusijos panieka Iranui yra dar didesnė.

Šie jausmai yra abipusiai. Mano pokalbiuose su Kinijos diplomatais jie išreiškia didelį susierzinimą dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje. Jų nuomone, invazija sutrikdė strateginę padėtį, kuri, jų nuomone, buvo palanki Kinijai.

Paprasti kinai vis dar jaučia nuoskaudą Rusijai; esu girdėjęs, kaip kinų studentai smulkiai pasakoja apie XIX a. carų užgrobtas žemes, kurios iki šiol nėra atsiimtos. Panašiai mano kolegos rusai skundėsi, kad jų dvišalius santykius su Iranu stabdo Teherano istorinės nuoskaudos.

Tačiau nepaisant šių užsitęsusių nuoskaudų, praėję metai visoms šioms šalims suteikė svarbią pamoką: kad ir kiek jos turėtų problemų viena su kita, jos turi daug didesnių problemų su Jungtinėmis Valstijomis. Per pastaruosius metus Jungtinės Valstijos, taikydamos dideles sankcijas Rusijai, taip pat ėmėsi itin aršiai vertinti Kiniją.

Šį požiūrį išreiškia įvairi politika – nuo griežtos eksporto kontrolės iki viešos paramos Taivanui ir galimo TikTok uždraudimo. Tuo pat metu J. Bideno administracija iš esmės tęsė status quo politiką Irano atžvilgiu. Pastangos atgaivinti Irano branduolinį susitarimą žlugo.

Todėl visoms trims šalims taikomi įvairaus laipsnio JAV vadovaujami sankcijų režimai, ir nenuostabu, kad jos pradeda glaudžiau bendradarbiauti. Iranas baigia siekti visateisės narystės Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijoje – saugumo forume, kuriam vadovauja Kinija ir Rusija.

Kinija padėjo tarpininkauti sudarant Irano ir Saudo Arabijos susitarimą. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas „vis labiau nerimauja”, kad Kinija gali tiekti ginklus Rusijai, padedant kare prieš Ukrainą.

Irano ir Rusijos santykiai per karą Ukrainoje išaugo kaip grybas, o JAV Saugumo Tarybos atstovas spaudai Johnas Kirby juos pavadino „visapusiška gynybos partneryste”.

Jungtinės Valstijos turi pagrįstų priežasčių prieštarauti visoms trims šalims. Kinija yra lygiavertė konkurentė, kuri Xi Jinpingo valdymo laikotarpiu elgėsi vis autokratiškiau ir karingiau.

Irano režimas tebėra labai neliberalus ir vykdo politiką, keliančią grėsmę JAV sąjungininkams Artimuosiuose Rytuose. Rusijos veiksmai Ukrainoje kalba patys už save.

Vis dėlto, kai pridedame tokius kaltinimus, kad Šiaurės Korėja, neva parduoda ginklus Rusijai, kartais atrodo, kad Jungtinės Valstijos savo pačios rankomis įkvėpė gyvybę ne tokiam jau komiškam „Likimo legionui”.

Šis besiformuojantis aljansas prisideda prie amerikiečių pomėgio visus JAV priešininkus sumesti į vieną krepšį. Šaltojo karo klestėjimo laikotarpiu daugelis JAV politikos formuotojų manė, kad komunistinis blokas yra monolitinis.

Šiame amžiuje dalis užsienio politikos bendruomenės dažnai teigia, kad Jungtinės Valstijos susiduria su kažkuo panašiu į „ašį”. 2002 m. sausį Džordžas Bušas (George W. Bush) savo kalboje apie Sąjungos padėtį taip pavadino Iraną, Iraką ir Šiaurės Korėją, perspėdamas, kad „tokios valstybės kaip šios ir jų sąjungininkai teroristai sudaro blogio ašį, ginkluodamiesi kelia grėsmę pasaulio taikai”.

Nors nė viena iš šių šalių nebuvo dorybės pavyzdys, jos taip pat nebendradarbiavo nei tarpusavyje, nei su „Al Qaeda”. Po dešimtmečio, per 2012 m. prezidento rinkimus, Mitto Romney užsienio politikos šalininkas perspėjo apie besiformuojančią autoritarizmo ašį.

Tuo metu M. Romney perspėjimas buvo atmestas, tačiau per pastaruosius metus viso politinio spektro apžvalgininkai nuoširdžiai pritarė šiai idėjai.

Neaiškus nerimas, kurį JAV apžvalgininkai jaučia dėl to, kad didžioji pasaulio Pietų dalis nepritaria sankcijoms Rusijai, skatina šią baimę, kad didžioji pasaulio dalis vienijasi prieš Jungtines Valstijas.

Šiuo metu sunku paneigti, kad Rusija, Kinija, Iranas, Šiaurės Korėja ir kt. imasi veiksmų, prieštaraujančių JAV interesams. Tačiau nėra akivaizdu, kad šių šalių bendradarbiavimas yra daugiau nei taktinio pobūdžio.

Iranas ir Šiaurės Korėja džiaugiasi bet kokia galimybe pakenkti Jungtinėms Valstijoms ir ištrūkti iš dabartinės ekonominės izoliacijos.

Panašiai ir Rusija desperatiškai trokšta pagalbos iš bet kurios pusės, kad galėtų kovoti su sankcijų ir karo daroma žala Rusijos ekonomikai.

Visos istorinės nuoskaudos ir nerimas, kuriuos Rusija, Kinija ir Iranas jaučia bendraudami vieni su kitais, stebuklingai neišnyko – juos tiesiog sublimuoja kolektyvinis pasipriešinimas JAV spaudimui.

Jungtinės Valstijos į šią besiformuojančią koaliciją gali reaguoti vienu iš dviejų būdų, abu jie yra neadekvatūs. Vienas iš jų – priimti manichėjišką pasaulėžiūrą ir artimiausioje ateityje toliau vykdyti politiką, kuria priešinamasi šiai šalių grupei.

Išnagrinėjus kiekvieną šalį šiame besiformuojančiame Likimo (Pražūties) legione, matyti, kad Jungtinės Valstijos turi svarių priežasčių taikyti sankcijas ir kitas sulaikymo formas.

Iranas vykdo branduolinio ginklo ir balistinių raketų programą ir išleido nemažai lėšų JAV sąjungininkams Artimuosiuose Rytuose destabilizuoti.

Rusija ne kartą įsiveržė į savo kaimynes ir yra atsakinga už didžiausio sausumos karo Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios pradžią (autorius pamiršo Iraką, Libiją, Afganistaną – sarmatas.lt past.).

Be šio akivaizdaus fakto, Vladimiras Putinas gana noriai kenkia NATO šalims, pradedant dezinformacijos kampanijomis ir baigiant bandymais nužudyti disidentus.

Kinijos diplomatija užsienyje ir didėjančios represijos šalies viduje neatitinka atsakingos suinteresuotosios šalies vaidmens. Šiaurės Korėja yra… na, tai Šiaurės Korėja.

Nors Amerikos priešininkų sujungimas į vieną visumą gali būti konceptualiai patrauklus, jis taip pat sukelia komplikacijų. Pirma, dėl to tampa daug sunkiau kurti sulaikymo koalicijas.

Pavyzdžiui, Indija gali pritarti Kinijos sulaikymui, tačiau dėl istorinių ryšių jai bus sunkiau pasipriešinti Rusijai. JAV neturės kito pasirinkimo, kaip tik pasikliauti ad hoc koalicijomis, kurios nėra pilnai suderintos.

Didesnė problema yra ta, kad manichėjiška pasaulėžiūra neatsižvelgia į daugybę būdų, kuriuos naudojant JAV užsienio politika klestėjo, kai suskaldė, o ne suvienijo prieštaraujančias koalicijas. Pagrindinis Džordžo Kennano sulaikymo doktrinos elementas buvo komunistinio bloko įtrūkimų išnaudojimas.

Dėl to šeštajame dešimtmetyje pašlijo ryšiai su Tito Jugoslavija, o septintajame dešimtmetyje – su Mao Kinija.

Nė viena iš šių šalių nebuvo panaši į liberalią demokratiją, tačiau Jungtinės Valstijos rado su jomis bendrą priežastį sutelkti dėmesį į didesnę grėsmę – Sovietų Sąjungą. (Keistu būdu, šis klausimas yra VOP nepritarimo remti Ukrainą prieš Rusiją pagrindas. Kai kuriems MAGA (Make America Great Again) šalininkams Kinija yra didesnė grėsmė, todėl bet koks pasipriešinimas Rusijai yra tuščios pastangos arba dviejų didžiausių Azijos sausumos galių suartėjimas).

Paradoksas Amerikos politikos formuotojams yra tai, kad iš visų Jungtinėms Valstijoms prieštaraujančių šalių Kinija yra ir didžiausia grėsmė, ir šalis, su kuria būtų geriausia užmegzti pozityvesnius ryšius.

Pagal bet kokius kriterijus Kinija yra vienintelė šalis, kuri yra artima ir lygiavertė Jungtinių Valstijų konkurentė.

Priešinimasis Kinijai yra viena iš nedaugelio užsienio politikos krypčių, kuri sulaukia tikros abiejų partijų paramos.

Kartu, palyginti su tokiomis šalimis kaip Rusija ar Šiaurės Korėja, Kinija yra didžiausią įtaką dabartinėje tarptautinėje sistemoje turinti Likimo legiono narė.

Pagrindinė priežastis, kodėl Kinijos parama Rusijai iki šiol buvo ribota, yra ta, kad Pekinas gauna daug daugiau naudos iš prekybos su likusiu pasauliu nei su Rusija. Šią savaitę vyksiantis V. Putino ir Xi aukščiausiojo lygio susitikimas turėtų suteikti tam tikrų žinių apie tai, kokia tvirta tampa jų partnerystė.

JAV politikos formuotojams ateityje teks rinktis vieną iš kelių nemalonių variantų. Jie gali ir toliau vykdyti užsienio politiką, kuri skatina antiamerikietišką koaliciją.

Jie gali teikti pirmenybę Kinijos sulaikymui ir sušvelninti savo požiūrį į šalis, kurios kelia mažesnę grėsmę Jungtinėms Valstijoms, jų sąjungininkėms ir partnerėms. Arba jie gali nuspręsti, kad Kinija yra nors ir velnias, tačiau toks, kurį jie geriausiai pažįsta, ir pabandyti sukurti naują Kinijos ir Amerikos santykių pusiausvyrą.

Atsižvelgiant į nepastovią pasaulio padėtį, Kinijos ir Amerikos santykių atkūrimas yra daugiausiai vilčių teikianti galimybė. Tačiau atsižvelgiant į nestabilią Amerikos politikos padėtį, deja, tai yra galimybė, kurią prezidentas Joe Bidenas ir jo oponentai respublikonai gali būti mažiausiai linkę priimti.

 

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Naujienos iš interneto