Elito karas su tautomis

2015, kovo 12, 4:33 | kategorija Metodologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 498 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

(„Polonia Christiana“, Lenkija)

paveikslėlisPo atakos prieš prancūzų bulvarinį Charlie Hebdo, Prancūzijos prezidentas iškart pareiškė jog ji neturėjo nieko bendro su musulmonų religija. Lygiai taip pat Danijos premjerė šaudymą Kopenhagoje pavadino teraktu, tačiau autoritetingai pareiškė, jog tai „nėra karas tarp islamo ir Vakarų“.

Kaip bebūtų, Europa randasi karo fazėje, tik šis konfliktas rutuliojasi tarp apsišaukėlio elito ir likusių kontinento gyventojų senbuvių. Elito, kuris jau beveik pilnai sunaikino viską kas buvo puikiausia Europos civilizacijos pavelde, ir europietiškų šalių gyventojai ant savęs pajuto šio naikinimo efektus. Tai naikinamasis karas, žūtbūtinis, ir šiame susidūrime atsilaikys tik viena pusė.

Kaip atrodo ši konfrontacija praktiškai? Pažiūrėkime pavyzdžio dėlei į tai, kas vyksta pas mūsų kaimynus vakaruose. Vokiečius, kaip ir kitus Vakarų Europos gyventojus, vis labiau apima augantis nevilties ir frustracijos pojūtis, iššauktas primestos jiems iš aukščiau politinių demiurgų masinės imigracijos. Imigracijos kuri gniuždo vokiečius ne tik savo mastais ir skaičiumi, bet ir kultūra, kadangi yra sudaryta pagrindinai iš musulmonų, besiskiriančiais nuo gyventojų senbuvių praktiškai beveik visais aspektais: pradedant religija ir kalba, ir baigiant požiūriu į politiką.

Atrodytų, susiklostė pavojinga situacija. Juk Vokietija – tai demokratinė šalis, o demokratija turi veikti taip, jog, jei piliečiai išreiškia nepasitenkinimą, jų išrinkti valdantieji, tai yra politikai, imasi visų žingsnių taisant nepriimtiną situaciją šalyje.

Tačiau Europoje demokratija taip daugiau nebefunkcionuoja. Kanclerė Angela Merkel paskyrė savo naujametinį pasisakymą tam, kad išaiškinti vokiečiams, kodėl visi, kurie palaiko judėjimą PEGIDA – tai žmonės, „kurių širdys perpildytos prietarais, šalčiu ir netgi neapykanta“.

Ką tai reiškia? Buvęs švedų premjeras pasisakė labiau tiesiai. Jis pasakė, jog Švedija priklauso imigrantams, o ne Švedams. Vokietijoje nebuvo atsižvelgta į visuomenės lūkesčius, o uždraudė PEGIDA demonstraciją teroristinės grėsmės pretekstu. Tokiu būdu buvo pasiekta nauja veidmainystės viršūnė: iš vienos pusės negalima kalbėti, jog islamas – netaiki religija, o iš kitos – antiislamiškai demonstracijai gresia teroristinis užpuolimas iš musulmonų pusės.

Tačiau Skandinavija vėl žygiuoja avangarde: gretai ten turi priimti įstatymą, kuris uždraus kritikuoti imigraciją. Tad negatyvūs pasisakymai apie imigraciją ir migrantus taps paprastu nusikaltimu, nors net JT nurodo, jog dėl šių procesų apie 2030-uosius Švedija liks Trečiojo pasaulio šalių lygmenyje.

Žmonių, prašančių prieglobsčio Vokietijoje skaičius pereitais metais pasiekė 200 tūkstančių: lyginant su 2012-aisiais šis skaičius išaugo keturis kartus. Tuo pačiu imigracinis srautas pasiekė savo eilinį rekordą per pastaruosius 20 metų. Tas pat vyksta visoje Europoje. Tačiau Vokietijos, Švedijos, Britanijos vadovybės bei europietiškieji valdininkai demonstruoja ne tiek nekompetenciją ar nemokšiškumą, leisdami pamažu numirti savo visuomenėms, kiek užsiima aktyviu naikinimu žmonių, kurie atidavė valdžią į jų rankas.

Europietiškose bendrijose drąsiai pareiškiama, jog neįmanoma kalbėti apie laisvą piliečių judėjimą, apie bendras sienas be bendros politikos, kuri turėtų numatyti vienodą imigrantų priėmimą visose ES šalyse.

Kanclerė Merkel mobilizavo visas likusias jos dispozicijoje priemones, bandydama nuslopinti visuomeninius nepasitenkinimo pliūpsnius, įsiplieskusius pačioje liberalaus totalitarizmo širdyje.

Į kvietimą atsiliepė visi: valstybinės ir privačios MIP, partijos iš politinio isteblišmento, net religinės bendruomenės, tame tarpe ir Katalikų bažnyčia. Ta pati, kurios sūnūs ir dukterys žūva nuo musulmonų rankų Egipte, Irake, Sirijoje, Nigerijoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Kelno katedros bažnyčioje buvo užgesintas apšvietimas, kaip nesutikimo ženklas į žmonių protestus, žmonių, besistengiančių sustabdyti antplūdį į Europą tų, kurių galimai giminės žudo krikščionis

Savižudybė? Taip, bet kas iš to, kad procesas atiduodant „ciesoriui kas ciesoriaus“ tapo vokiečių vyskupų prioritetu (antroje vietoje stovi dalyvavimas išsiskyrusiųjų ir homoseksualistų reikaluose). Tad, jei poniai kanclerei kažko prireikia iš bažnyčios – ji gauna viską su visais pamaloninimais.

Žinoma, verta paminėti organizaciją Rentamob, kuri sušaukė ir įvykdė kontrdemonstraciją. Skirtumai buvo tokie pat, kaip tarp lenkų nepriklausomybės Maršo ir einančiam jam į opoziciją Maršo prieš fašizmą: MIP sukoncentravo dėmesį į antrąjį, nors jis buvo kur kas mažiau skaitlingas.

O juk apklausų duomenys parodo, jog vienas iš trijų vokiečių norėtų prisijungti prie PEGIDA. Galima sau įsivaizduoti, kokią paniką kelia šie duomenys kairiajame flange. Ir galima įsivaizduoti ko šis flangas pasirengęs imtis, kad tik užkardyti šią epidemiją.

Visa tai galėtų skambėti kaip beprotiška sąmokslo teorija arba fantastinio filmo scenarijus, kur suvienytas politikų pajėgas, kairiųjų ideologus ir visų rūšių lobistus jungia vienas tikslas. Laimei, jie patys vis dažniau ir vis drąsiau lošia atviromis kortomis, kaip neseniai padarė švedų premjeras.

Prieš du metus tuo pačiu tonu pasisakydavo „globalizacijos tėvas“ Peter Sutherland savo kalboje lordų Rūmuose. Jis pareiškė, jog teisingai valdomas imigracijos procesas – „tai neatskiriamas faktorius, būtinas ekonominiam augimui“. Tačiau, kaip jis konstatavo, „kai kuriose ES šalyse gali būti nelengva tą paaiškinti piliečiams“.

Todėl tokiose šalyse kaip Vokietija, gyventojų senėjimas (iš esmės, loginė abortų ir kontracepcijos propagandos pasekmė) turi tapti „sprendžiamuoju elementu“ įdiegiant multikultūrinį valstybės modelį. Sutherland pasmerkė europiečius, kurie ir toliau skatina savyje nacijos homogeniškumo pojūtį ir skirtingumą nuo visų likusių. Europos Sąjunga turi panaudoti visas pastangas, kad sugriauti šį pojūtį: tokiais žodžiais jis užbaigė savo kalbą.

Kada siauro elito narys paprastais žodžiais patvirtina sprendžiamąjį ES vaidmenį naikinant nacionalinį europiečių identitetą, apie jokią sąmokslo teoriją negali būti nė kalbos. Mes turime reikalą su politinėmis kontinento realijomis. Europa, kažkada labiausiai civilizuotas pasaulio kampelis, įsitraukia į pigių ir besmegenių žmogiškųjų resursų globalią sistemą valdomą biurokratų.

Kultūra, identitetas, paveldas, etika, moralė ir visa tai, ką Europa davė žmonijai, turi būti atmesta vardan naudos ir utopijos. Toks totalitarizmas gali pasirodyti ne tokiu siaubingu, kaip nacizmas ar komunizmas, tačiau užsibaigs jis tokiu pat košmaru.

Negalima leisti, kad jis pasiektų pergalę. Deja, europiečiai didžiąja dalimi elgiasi kaip lunatikai, pasyviai priimdami primetamą jiems Naują puikų pasaulį. Truputį guodžia, jog kai kurie, nors kol kas mažuma, palaipsniui prabunda. PEGIDA, partijos išsakančios skeptišką požiūrį į migrantus ir kontinento islamizaciją – tai Dovydai, išeinantys prieš europietiškojo totalitarizmo Galijotą.

Prieš juos išstatomos pajėgos didžiulės, kadangi valstybės ir europietiškosios bendrijos plutokratija valdo milžiniškus resursus. Tačiau tai mažuma, kurios ginklas – masinis piliečių palaikymas, tapo vienintele viltimi to, jog Europos tautos sugebės išvengti kultūros žūties. Nežiūrint į visas kanclerės Merkel pastangas, į multikultūralizmo ir imigracijos palaikymo maršą atėjo viso tik 35 tūkstančiai žmonių.

Britanijoje visi pagrindiniai žaidėjai apjungė savo pajėgas, kad atitraukti į antrą planą Jungtinės Karalystės nepriklausomybės Partiją (UKIP) ir Nigela Farage, įspėjančio britus apie islamo „penktąją koloną“, tačiau jo partijos reitingai auga.

Tokias sąjungas, sudaromas visų politinių flangų, galima aptikti ir kitose šalyse, pavyzdžiui Švedijoje, kur jėgos, ginančios imigraciją susitelkė iškart po rinkimų ir sėkmingai izoliavo „Švedijos Demokratus“ – antiimigracinę partiją, nežiūrint į tai, kad ji laimėjo.

Prancūzijoje „Nacionaliniam frontui“, nežiūrint į kvietimus susitelkti, neleido dalyvauti vienybės marše, į kurį buvo pakviestos visos kitos partijos. Paryžiaus gatvėse tą dieną nepasirodė dviejų grupių atstovai: musulmonai iš priemiesčių ir darbo klasės atstovai iš vidurio. Hipotetinio pilietinio karo atveju viena su kita susidurs būtent šios dvi pusės, o Paryžiaus buržuazija ir visi tie, kurie tapatino save su Charlie, arba stovės nuošaly, arba palaikys musulmonų pusę, kaip jie tą daro ir dabar.

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top