- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Kreipimasis į profesionalią „žurnalistę“ Moniką Garbačiauskaitę

anatolij_sarij_4523618Kreipimasis nuo Anatolij Šarij, kuri daugelis žino, kaip žurnalistą, gavusį politinį prieglobstį Lietuvoje bei nušviesdavusį įvykius Ukrainoje, ir būtent dėl to nemėgstamą Lietuvos valdžios, mat nušviesdavo juos neprisilaikydamas didžiųjų MIP teikiamos linijos.

Mes (infa.lt) pamanėme, jog didžiojo Lietuvos portalo Nr2 vadovė gali neišgirsti ar nepamatyti šio video (žemiau) kreipimosi ir nutarėme padėti, kad jis bent kažkuriuo būdu ją pasiektų bei padėtų iš kitos pusės pamatyt savo veiklos vertinimą, kuris, reikia pripažint jau ne vienam šimtui (o gal ir tūkstančiui) žmonių Lietuvoje įvaro žiovulį, nekalbant apie atmetimo reakciją.

Ir taip, Anatolij Šarij:

Ši mergina (demonstruojama video) yra vyriausia portalo Nr2 Lietuvoje redaktorė, ji vardu Monika Garbačiauskaitė.

Savo paskyroje Facebook ji paviešino nuorodą į savo interviu, kuriame pasakoja, kaip ciniškai veikia prorusiški troliai ir rusiškos MIP.

O štai straipsnis išvydęs dienos šviesą portale, kuriam vadovauja ši mergina. georg_vlksmIr tas straipsnis yra apie mane (A.Š.). Matote ten.. ir Georgijaus juostelės ir komjaunimo ženklelis.

– Aš užsimaniau pabraukti raudonai tą, kas yra melas šame anoniminiame straipsnyje. Bet man sunkiai pavyko, nes beveik viskas gavosi raudonai. Straipsnyje tvirtinama, jog aš Lietuvai darau žalą, ir kritikuoju Europos Sąjungą. Tačiau, žinoma, nepateikiamas nė vienas faktas.

– Jau pavargau skaičiuoti, tačiau apytiksliai tai jau 10-as straipsnis lietuviškose MIP per pastaruosius metus. Žinoma, iš savo pusės aš džiaugiuosi, kad Lietuvos žurnalistams dabar yra apie ką rašyti, tačiau, visgi norėtųsi kažkiek faktų.

– Esu įsitikinęs, jog Monika save laiko žurnaliste, dar daugiau – europietiška žurnaliste, ir todėl aš kreipiuosi į Moniką:

– Monika, prašom pateikti nors vieną faktą, kur aš būčiau blogai kažką kalbėjęs apie Lietuvą arba apie Europos Sąjungą, arba galbūt kažkur šlovinau Kremliaus politiką.. Vieną faktą – tai juk taip paprasta, Monika.

– Tiesiog man atrodo, Monika, kad jūsų ir tokių kaip jūs veikla neturi nieko bendro su žurnalistika. Šis lojimas ir pastovus purvo pylimas, kuris vykdomas iš jūsų MIP puslapių, kuriems aš nieko blogo nepadariau, – tai nekelia įtampos, tačiau vargina – jūs pastoviai meluojate. Pastoviai meluojate. Nė vienas iš jūsų su manimi nebandėte susisiekti ir pasidomėti.

– Jūsų Monika, straipsnyje, tai yra anoniminiame straipsnyje, paskelbtame jūsų valdomame puikiame tinklapyje, pasakyta, jog žurnalistai bandė su manimi susisiekti, o štai aš nenorėjau…Pasakykite man, kas ir kada bandė su manimi susisiekti?

– Monika, atsakykite prašom į mano klausimus, na, kaip žurnalistė? Atsakykite man, ne kaip žurnalistui suprantama, o kaip „prokremliniam ruporui“. Jūs gi turbūt galite atsakyti už savo žodžius? Jūs galite atsakyti už tai, kas parašyta jūsų valdomame tinklapyje?

– Ar jūs galite bent kartą atsakyti už visą tą melą? Na bent kartą? Nors kartą imti ir atsakyti?

– Arba, aš visgi turiu mažytę mažytę vilti, jog jūs imsite ir atsiprašysite už šį dešimtą paeiliui, ir esu įsitikinęs, jog toli gražu ne paskutinį straipsnį apie mane. Melagingą ir anoniminį straipsnį.

– Su manimi buvo susisiekęs tik vienas žmogus, vienintelis. Ir aš jam atsakiau – jis paėmė pas mane interviu. Tuojau aš jums parodysiu kaip ima interviu lietuviai žurnalistai, žinomi lietuviai žurnalistai.

Ir taip, interviu ištrauka:

– Žurnalistas man užduoda klausimą:

Artūras Jančys: – Jūs tvirtinate, jog Ukrainos rytuose siautėja fašistai ir banderininkai iš nepriklausomos Ukrainos, o Kijevo valdžia fašistinė, o separatistai lyg ir teisūs, ar aš kažko nesuprantu? Gal tai jūsų specifinis humoras toks, kurio daugelis nesupranta?

A.Š.
Aš be problemų duodu interviu ir prancūzams, ir vokiečiams, ir rusams, ir ukrainiečiams, tiesiog po tokių bjaurysčių, už kurias niekas taip ir neatsiprašė, aš atsargiai žiūriu į lietuviškąją spaudą, turint omenyje tokius išsireiškimus kaip fašistai ar banderininkai, kuriuos esą sakiau aš.

Aš nė karto nesu išsakęs net tokio žodžio kaip „banderininkai“ apibūdinimo, nesu pasakęs žodžio „chunta“, o „fašistais“ nevadinau net vyrukų iš bataliono „Azov“, kurie patys save laiko nacistais, bet ne fašistais (mes su jais puikiai bendraujame), nė karto nesu kalbėjęs apie bet ko kito „žvėriškumus“ . Aš tiesiog pateikiu informaciją apie vienų gyvuliškumą ir kitų debilizmą.

Jis (žurnalistas) suprato, kad nieko nesigavo, nes aš jam sakau – suraskite bent vieną mano sakinį, vieną video, vieną mano interviu kuriame aš būčiau tvirtinęs kažką apie fašistus, banderininkus?
Nesigavo…

Artūras Jančys:
Velnias, nerandu dabar video klipo, buvo vadinamas – „Ar nėra fašizmo Ukrainoje“ ar kažkaip panašiai – na ten trumpas reportažas, lyg ir iš metro, rėkia ten kažkokius lozungus, po to jėgos struktūrų atstovų foto su ištiesta ranka ir panašiai – ar tai ne užuomina, kad Ukrainoje siautėja fašistai?

A.Š. Pasirodo aš jau darau užuominas, kad Ukrainos rytuose siautėja fašistai. Aš atsakau šiam žurnalistui:

Ne, čia gryni faktai. Tai reali Olego Liaško bataliono „Azov“ smogikų foto. Smogikų, kurie šiandien turi URM darbuotojų pažymėjimus, kas yra pilnas marazmas.

Aš savo požiūriais esu labiau dešinysis, nei kairysis, bent jau komunizmas man didesnis blogis ar bent jau tolygus fašizmui, tačiau duoti URM pažymėjimus naciams – tai aiškus lazdos perlenkimas.

Artūras Jančys klausia: o štai šis mano interviu apie įvykius Odesoje gegužės antrą dieną – ar tai ne prorusiška pozicija?

(A.Š.) Aš vėl jam atsakau: o kur ten prorusiškumas? Ten apskritai kas nors apie Rusiją buvo? Nužudė žmones. Ukrainiečius. Niekas nebuvo patrauktas atsakomybėn už žudynes. Tai normalaus žmogaus pozicija, turinčio adekvačiai reaguoti į žmogžudystę.

A.Š. Jis (J.A.) klausia: – o kodėl jūs negalite grįžti į Ukrainą, juk Janukovičiaus jau nėra? – Och koks gudrus klausimas.. Ir aš jam atsakau, – kad teisėjas, kuris mane teisė pagal „sufabrikuotą bylą“ ir šiandien užima tas pačias pareigas, o tyrėjas tyręs mano bylą – paaukštintas laipsniu. Be to gavau atsakymą, kad šios bylos neuždarytos iki šiol.

A.Š.
Ką gi daryti, interviu nutrūksta, o aš sakau – jei jūs kažkur surasite bent vieną mano tvirtinimą apie separatistus, LLR, DLR, atsiųskite nuorodą. Ech.. nesigauna ką?

Niekas ir niekada neras jokio mano kvietimo separatizmui, aš vieningos Ukrainos šalininkas, ko niekada neslėpiau ir ką šimtus kartų kartojau savo video. Jokios „prorusiškos“ niekas irgi nesuras, nebent iščiulptų iš piršto ar kokių kitų vietų, kaip tai padarė jūsų prieš tai buvęs kolega prirašęs nesąmonių.

Artūras Jančys:
Taip, ko gero neįsigilino į situaciją. Aš irgi kai pažiūrėjau iš pradžių, pirmas įspūdis – jis prieš „Maidano“ valdžią – reiškia už rusus. Na taip, pažiūrėjau daugiau siužetų – ne taip viskas ten paprasta. O ir kai kurie lietuvių ukrainiečiai (Vasil Kapkan) irgi ne pavyzdys, labai tiesmuki – Kijevas teisus, Rytai -separatistai, Kremliaus samdiniai. Bet ten turbūt viskas sudėtingiau.

A.Š.
Tada paskutinė jo viltis mane pagauti:

Artūras Jančys:
Stalinas buvo didis politikas?

A.Š.:
Pusė mano šeimos buvo represuoti, sušaudyti, sėdėjo lageriuose. Ir kad mano santykis į Staliną formuojamas per mano asmeninės patirties prizmę – mano šeimos tragediją. Mano prosenelis ir prosenelė Stalino lageriuose sėdėjo 16 metų.

paveikslėlis

Monika Garbačiauskaitė Vašingtone, su JAV Valstybes departamento viešųjų ryšių ir diplomatijos sekretoriumi Richard

Ir pabaigai
Anatolij Šarij:

Žinote kas gavosi pasekoje? – Straipsnis Lietuvos portale Nr1, o jame išvada, jog „Anatolij Šarij yra Kremliaus ruporas“ ir nė žodžio iš viso to, apie ką mes kalbėjome šiame pademonstruotame interviu.

(Rodomas trumpas siužetas iš Lietuvos portalo Nr1 su Artūro Jančio pavarde viršuje).

Anatolij Šarij – Jūs Monika tą vadinate žurnalistika? Jūs tolimi nuo žurnalistikos. Jūs dvi galaktikos priešinguose Visatos galuose. Viename gale jūs, o kitame – žurnalistika. Ir tarp šių dviejų galaktikų – milijonai šviesmečių.

Monika – aš laukiu atsiprašymų arba faktų.

Bet man atrodo, jog Monika nutylės.

infa.lt