Motina Teresė – gailestingumo simbolis ar sėkmingas Vatikano finansinis projektas?

2013, kovo 7, 21:41 | kategorija Ideologija | 4 komentarai | peržiūrų 2 340 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Kaip pranešama, per 25 savo valdymo metus, popiežius Jonas Paulius II paskelbė šventaisiais 483 žmones – daugiau, nei visi iki jo buvę popiežiai. Viena iš tų, kurias jis priskyrė šventųjų būriui, bet nespėjo kanonizuoti – Motina Teresė – katalikų vienuolė gimusi Albanijoje. Ją su pagarba priimdavo turtuoliai ir įžymybės ir tuo pačiu šlovino, kaip vargšų gynėją. MIP ir valdžių numylėtinė, ir pati įžymi, kaip kino žvaigždė, Motina Teresė ilgą laiką buvo gerbiamiausia pasaulio moteris. Ją apipildavo pagyromis, o 1979 metais, už „humanitarinę veiklą“ ir „dvasinį įkvėpimą“ apdovanojo Nobelio taikos premija.

Štai jos apdovanojimų ir premijų sąrašas (dešimčių jos parašytų knygų sąrašo rasti nepavyko):

1962 metai — „Puikiojo lotoso“ ordinas, nuo Indijos vyriausybės;
1971 metai — „Gerasis samarietis“ apdovanojimas Bostone, JAV; Kenedžio premija Vašingtone; Vatikano popiežiaus Jono XXIII vardo taikos premija Romoje;
1972 metai — Džavacharlalo Neru premija už Tarptautinę Santarvę;
1973 metai – Templtono premija;
1974 metai – dievo žodžio magistro laipsnis;
1975 metai — tarptautinė Alberto Schweitzer’io premija; nemokamas bilietas visoms transporto rūšims Indijoje, įteiktas pačios Indiros Gandi;
1977 metai — Teologijos daktaro laipsnis Kembridžo universitete;
1979 metai — Nobelio taikos premija;
1982 metai — daktaro laipsnis Briuselio katalikiškame universitete;
1996 metais — tapo JAV garbės piliete (iki jos tokiu laipsniu buvo pagerbti viso tik trys žmonės).
1997 metais apdovanota aukščiausiu JAV apdovanojimu – Kongreso Aukso medaliu.
Teologijos garbės daktaras Oksfordo universitete.

Po jos mirties 1997 m. rugsėjo 5 dieną, kanonizacijos procesas buvo pradėtas praktiškai iškart, neatsižvelgiant į tai, kad pagal katalikų bažnyčios kanonus, kanonizacija negali būti pradėta, kol nuo mirties dienos nėra praėję 5 metai. Motinos Teresės atveju buvo padaryta vienintelė tokia išimtis. Kodėl? Už ką?

Už tai, kad ji buvo gailestingoji motina ir padėdavo daugeliui žmonių? Surinkdavo dideles aukas labdaringiems tikslams? Kuo ji buvo? Katalikiškuoju krikščionybės pasididžiavimo simboliu ar nesavanaude gailestingąja motina? Finansiniu Vatikano projektu? Kodėl Vatikanas padarė viską, kad padaryti iš jos televizijos ekranų ir spaudos „žvaigždę“, išaukštinti ją visoje visatoje, kaip tikrąją katalikę ir patį gailestingiausią žmogų žemėje? Ir vis dėlto – už ką ją norėjo kanonizuoti taip paskubomis?

Iš kur pas Motiną Teresę pinigai?

Skirtingais metais, skirtingose šalyse ir skirtingi apžvalgininkai išsakydavo prielaidas apie Motinos Teresės fondui paaukotas sumas – nuo 50 iki 100 milijonų dolerių į metus, tačiau tikrų patvirtinimų nebuvo. Didžiojoje Britanijoje įstatymas įpareigoja organizacijas, renkančias aukas iš gyventojų, pateikti ataskaitas apie jų realizaciją. Ir paaiškėjo, kad 1991 metais, M. Teresės fondas surinko 2,6 milijono dolerių(Didžiojoje Britanijoje), iš kurių tik 7% buvo panaudoti padėti vargšams ir nuskriaustiesiems, o likę 93% buvo pervesti į Vatikano banką Romoje ir suvartoti kasdienėms katalikų bažnyčios reikmėms.

Kaip pabrėžia savo knygoje „Misionieriška pozicija: Motina Teresė teoriškai ir praktiškai“ Christopheris Hitchensas, Teresė buvo pažįstama su daugybei nemalonių asmenybių. Du iš jų – Diuvalje, Žanas-klodas ir Mišelis, kurie valdė Haitį, kaip policinę valstybę nuo 1971 metų, kol nebuvo nuversti liaudies sukilimo 1986 metais, metu. (Jie apiplėšė šalį ir pavogė, kai bėgo didžiąją dalį jos iždo). Teresė aplankė juos asmeniškai 1981 metais ir aukštai įvertino Diuvalje, bei jų režimą, kaip „draugišką“ vargingų gyventojų sluoksnių atžvilgiu, o jos pasisakymas valstybinėje televizijoje „sukosi“ keletą savaičių. Tada ji iš Diuvalje režimo gavo 1,5 milijono dolerių. Aplankiusi Haitį sekantį kartą ir gaudama įteikiamą Šlovės Legiono ordiną iš prezidento Žano-klodo Diuvalje rankų (ir dar milijoną dolerių priedo), Motina Teresė pasakė, kad jaučiasi „sužavėta nuo Diuvalje meilės savo tautai“ ir kad „ tauta moka jam ta pačia moneta“. Praėjus trims metams po šio vizito, Diuvalje mylinčios tautos buvo nuverstas ir pabėgo, pasičiupęs su savimi keletą šimtų milijonų dolerių.

Stebėtina, kad ji taip pat aplankė žiauraus komunistinio diktatoriaus, Enverio Hodži (Enver Hoxha) kapą 1990 metais, padėjusi vainiką ant kapo žmogaus, kuris spaudė religiją gimtojoje Teresei Albanijoje. Ji taip pat gaudavo reguliarias aukas nuo laikraščių magnato Roberto Maksvelo, apvogusio savo paties darbuotojų pensijinį fondą 450 milijonų svarų sterlingų sumai. Jos draugų ir sponsorių sąraše taip pat randa vietos ir Nikaragvos „kontros“, katalikiška teroristinė grupuotė, kuri organizavo „mirties eskadronus“ prieš gyventojus bandydama taip užkariauti šalį. Ji taip pat gaudavo pinigus ir iš Jesiro Arafato, kurį vadino savo draugu ir su kuriuo susitikdavo Libane. Dar kraupesni gandai siejo ordino veiklą kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, su narkokartelių teikiama labdara. Pinigai skirti ligoniams ir vargšams buvo permirkę krauju ir kvepėjo kokainu.

Bet didžiausią negatyvų rezonansą visuomenėje iššaukė Motinos Teresės draugystė su amerikiečių bankų sukčiumi Čarlzu Kittingu, kuris apiplėšė savo indėlininkus 252 milijonų dolerių, už ką gavo 10 metų kalėjimo. O motinos Teresės fondas nuo Kittingo gavo 1 milijoną 250 tūkstančių dolerių ir teisę naudotis jo asmeniniu oro transportu bet kuriuo metu – matomai šis faktas privertė Motiną Teresę rašyti laišką prokurorui su karštu prašymu, kad Kittingo būtų pasigailėta (prašymas suprantama nebuvo patenkintas). Prokuroras pasiūlė jai grąžinti Kittingo dovaną, todėl, kad tai buvo vogti pinigai. Ji šito nepadarė ir į prokuroro laišką neatsakė.

»Galima pasakyti, kad aukoti motinai Teresei tapo populiaru tarp žmonių, kurių atžvilgiu dievobaimingi tikintieji neabejojo, jog jie pardavę savo sielą velniui. Kadangi nė vienas jų ir nemanė keisti savo veiklos pobūdžio, panašu, kad šios jų piniginės aukos jų pačių buvo suprantamos, kaip savotiškos indulgencijos. „Atleistomis nuodėmėmis“ jie naujomis jėgomis grįždavo vėl tarnauti šėtonui.» – rašo vienas iš krikščioniškų šaltinių.

Į motiną Terezę buvo daug kartų kreiptasi prašant gražinti tuos purvinus pinigus tiems, pas ką jie buvo pavogti. Kiekvieną kartą sekė griežtas atsisakymas tą padaryti: „Jie paaukojo šiuos pinigus nuo tyros širdies ne man, o tam reikalui, kuriuo aš užsiimu. Aš negaliu jų grąžinti“.

Motinos Teresės veikla

Nežiūrint į plačiai paskleistą nuomonę apie tai, kad motina Teresė stengėsi palengvinti vargingų visuomenės sluoksnių būtį, tiesa buvo ne visai tokia. Kaip rašo Hitchensas, ji faktiškai manė, kad kančios yra naudingos. Tai todėl matyt ji savo klinikas išlaikė tokiomis primityviomis – ne tam, kad ligoniai jose galėtų išgyti, o tam, kad jie galėtų per savo kančias priartėti prie Dievo. Kaip rašė kritikai, tokie, kaip Maiklas Hakimas: „motina Teresė buvo kiaurai persisunkusi primityvia fundamentalistine religine pasaulėžiūra, kuri mato skausmą, netektis ir kančias, kaip išaukštinančią patirtį ir nuostabią išraišką ryšio su Jėzumi Kristumi ir jo kančiomis ant kryžiaus“. Jos požiūriu kančios nebuvo tas blogis, kurį reikėtų bent sumažinti, o palaiminimu, kurį reikėtų šlovinti.

Nemokamos Teresės klinikos suteikdavo pagalbą, kurią geriausiu atveju galima buvo pavadinti primityvia ir besistemine, blogiausiu – antisanitarine ir pavojinga, nežiūrint į dideles paaukotas sumas, kurias ji gaudavo. Keletas savanorių Teresės klinikose, tokių, kaip Meri Loudon ir Sjuzen Šilds liudijo apie nepakankamą pagalbą suteikiamą mirštantiesiems. Nežiūrint į reguliariai, kaip aukas gaunamus milijonus dolerių, Teresė sąmoningai išlaikė savo klinikas neefektyviomis ir menkai įrengtomis, negalinčiomis suteikti jokios rimtesnės, neskaitant pačios primityviausios pagalbos.

Vėl gi, svarbu atkreipti dėmesį, kad šios sąlygos nebuvo blogo finansavimo rezultatas. Teresės organizacija reguliariai gaudavo daugiamilijonines pinigines aukas, kurios slėpdavosi bankų sąskaitose, tuo metu, kai savanoriams sakydavo prašyti pas sponsorius daugiau pinigų, argumentuojant išskirtiniu vargu ir elgetiškomis sąlygomis. Už tuos pinigus, kuriuos ji gaudavo pilnai galima buvo pastatyti pusę tuzino pilnai įrengtų šiuolaikinių ligoninių, bet tie pinigai niekada nebuvo panaudoti tokiems tikslams. Ne, atsaini ir primityvi pagalba ligoniams buvo neatsitiktinė.

Faktiškai Motina Teresė sukūrė tik Mirties Namus ir vaikų prieglaudą Kalkutoje. Po jos mirties fondo patikėtiniai ilgai ir nevaisingai bandė surasti tas pačias mokyklas, kurių išlaikymui kasmet būdavo renkamos didžiulės lėšos – šios mokyklos paprasčiausiai niekada neegzistavo. Kaip nebuvo ir ligoninių. Bet užtai atsirado dokumentiniai liudijimai apie vaikų pardavimą iš vaikų prieglaudos, kurią, kad išvengti skandalo nedelsiant tyliai uždarė.

Gydytojai iš skirtingų Vakarų šalių, pasidavę Teresės charizmai, garbingai pagalbos vargšams ir kenčiantiems idėjai ir tapę savanoriais tarp Mirties Namų sienų, labai greitai imdavo stebėtis ir piktintis. Daugelį pacientų galima buvo išgydyti visai paprastai ir be daug kainuojančių operacijų – paprasčiausiais vaistais, pavyzdžiui antibiotikais, kurių su niekada nebuvo Mirties Namuose (iš visų vaistų buvo tik aspirinas). Adatos ir švirkštai buvo plaunami po krano čiurkšle, infekciniai ligoniai gulėjo kartu su visais likusiais, o sergantys paskutine vėžio stadija onkologiniai ligoniai, kentėję neapsakomus skausmus, taip ir mirdavo kančiose, be skausmą malšinančių vaistų. Mirties Namų kambariuose nebuvo nei kėdžių, nei apskritai jokių baldų, išskyrus matracus, numestus ant žemės be jokių paklodžių ar užvalkalų.

Mirties Namuose niekada nedirbo kvalifikuotas medicinos personalas – tik mediciniškai neraštingos vienuolės ir savanoriai. Ir tas pilnai atspindi Motinos Teresės filosofiją, kuri teigia, kad „mūsų pasaulis tampa geresnis dėka nuskriaustųjų kančių. Vargšai žmonės turi būti laimingi dėl savo puikios misijos ir galimybės pasidalinti ja su Kristumi“. Todėl į daugkartinius prašymus ir kreipimusis paversti Mirties Namus į ligoninę, nes gaunamos lėšos tą pilnai leidžia, sekdavo nekintantis atsakymas – „NE“. Viskas ko siekė motina Teresė savo veikloje – tai padėti kryžių ant mirštančio kūno ir tokiu būdu padauginti Kristaus karalystę.

„Manoma, kad žmogus patenkantis į ligoninę, gydyklą ar gailestingumo namus, turi gyventi su tais pačiais įsitikinimais, kuriuos išpažįsta seserys ir pati motina Teresė – piktinosi vienas iš nepriklausomos pagalbos tarnybos sergantiems AIDS, darbuotojas. – Tai yra, jei seserys mano, jog skausmas, kuri jie kenčia – tai auka Kristui, tai ir visi jų pacientai automatiškai turi galvoti lygiai taip pat“. Jo žodžiais tariant, jis ne kartą girdėjo ordino gydyklų pacientų skundus, kuriems neleidžiama naudoti skausmą malšinančių vaistų (jiems buvo teikiama pavyzdžiu pati motina Teresė, visada atsisakanti nuskausminančiųjų).

1994-ais metais D-r Robinas Foksas, vieno iš autoritetingiausių pasaulio medicinos žurnalų „Lancetas“ vyriausias redaktorius, įvykdė savarankišką Mirties Namų tyrimą. Visi faktai pasitvirtino ir ligonių laikymo sąlygos bei jų priežiūra buvo labai iškritikuoti žurnalo puslapiuose. Tačiau fondas tą kritiką tiesiog ignoravo. Sekantis Donaldo Mak-Intairo straipsnis, paskelbtas 2005 metais The New Statesman puslapiuose pasakojo apie vaikų priežiūrą motinos Teresės prieglaudoje – žindomi ir naujagimiai gulėjo visi vienoje didelėje lovoje, kartu ligoniai ir sveiki, o tuos kurie vyresni tiesiog pririšdavo.

Jos «ligoninės» vargšams Indijoje ir kitose vietose buvo ne kas kita, nei žmonių sandėliai, kuriuose sunkiai sergantys gulėjo ant kilimėlių, kartais po 50-60 žmonių kambaryje, be gydytojų pagalbos. Jų ligos įprastai nebuvo diagnozuojamos. Maistas buvo skurdus, o sanitarinės sąlygos apverktinos.. Ten beveik nebuvo kvalifikuoto medicinos personalo, dažniausiai tik neapmokyti vienuoliai ir vienuolės.

Tačiau, kai susirgdavo pati Motina Teresė,ji guldavosi į pačias brangiausias ligonines ir sanatorijas, gaudama aukščiausios klasės medicininę pagalbą ir rasdavo sau pačias naujausias Vakaruose technologijas.

Teresė, kaip asmenybė

«Neįmanomas Šventojo Francisko ir feldfėbelio mišinys», – pasakė apie ją kartą vienas iš Raudonojo Kryžiaus darbuotojų.
Ji keliavo po pasaulį pasisakydama prieš skyrybas, abortus ir kontraceptines priemones. Nobelio premijos įteikimo ceremonijos metu ji paskelbė, kad „didžiausia grėsmė taikai pasaulyje – abortai“. Kartą ji padarė prielaidą, kad AIDS gali būti teisinga bausme už nepadorų seksualinį elgesį. „Mes neleisime nė vieno aborto ir uždrausime visas kontraceptines priemones“ – kalbėjo iš tribūnos Motina Teresė apsilankymo Airijoje metu. Ir tuo pačiu palaikė įstatymą apie prievartinę žmonių sterilizaciją Indijoje, kurią stūmė premjeras Indira Gandi ir jos sūnus bei pasekėjas Sanjay Gandi, už ką tarp kitko buvo pabarta katalikų bažnyčios.

Teresė pastoviai užsiimdavo savireklama, ir tuo pačiu nesikuklino meluodama. Ji tvirtino, kad jos misionieriška organizacija Kalkutoje į dieną maitindavo virš tūkstančio žmonių Kartais ji pagarsindavo skaičius 4000, 7000 ir 9000 žmonių. Tikrovėje jos labdaringosios valgyklos maitino ne daugiau, nei 150 žmonių šešis kartus į savaitę, įskaitant vienuoles, klausytojas ir vienuolius iš jos pačios svitos. Ji tvirtino, kad jos mokykla Kalkutos lūšnynuose moko 5000 vaikų – tikrovėje jų buvo mažiau nei 100.

Teresė tvirtino, kad Kalkutoje ji turi 102 pagalbos šeimoms centrus, bet Kalkutos gyventojas Aroup Čatterdžee, kuris praleido daug laiko studijuodamas jos misionierišką veiklą, nesugebėjo rasti nė vieno tokio centro. Per daugelį jos misionieriškos veiklos metų, Kalkutoje įvyko virš dešimties potvynių ir daugybė choleros epidemijų, su tūkstančiais aukų. Įvairios organizacijos gelbėjo aukas, bet Teresė ir jos komanda tame visiškai nedalyvavo, jei neskaityti trumpalaikio pasirodymo vienos iš tų nelaimių vyksmo metu.

Konferencijos Vašingtone metu, kai jos paklausė: „ Ar jūs mokote vargšus susitaikyti su savo likimu?“, ji atsakė: „Aš manau, kad tai nuostabu, kai vargšai nuolankiai priima savo lemtį, dalindamiesi ja su Kristaus lemtimi. Tikiu, kad vargšų kančios labai padeda pasauliui
Bet ji pati gyveno gerokai prabangiau, nei tik „gerai“, užsienio kelionių metu apsistodavo prabangiuose viešbučiuose. Panašu, kad niekas nepastebėjo, jog ši įžymybė didžiąją savo laiko dalį praleisdavo toli nuo Kalkutos, ilgam užsilaikydavo turtingiausiuose Europos ir JAV namuose, skraidydavo privačiais lėktuvais iš Romos į Londoną, o iš ten į Niujorką.

Vertinant jos veiklos rezultatus, pagal pačius kukliausius skaičiavimus, Vatikanas uždirbo 3-5 milijardus dolerių, patekusių į Vatikano bankus ir niekaip nepanaudotus nei teikiant pagalbą ligoniams, nei vargšams… Didžiosios pinigų dalies likusios pas Motiną Teresę pėdsakai, dingo be pėdsako po jos mirties. Oficialiai ji neturėjo jokių sąskaitų bankuose, bet kažkur gi šie pinigai buvo saugomi? Panaudotos sumos labdarai yra niekingai mažos net lyginant su tuo nedideliu likučiu, kuris nebuvo pervestas į Vatikano sąskaitas.

parengta pagal:

Nuorodos:
1. Christopherio Hitchenso 3 dalių filmas
Hell’s Angel: Mother Teresa by Christopher Hitchens (1 of 3)
Hell’s Angel: Mother Teresa by Christopher Hitchens (2 of 3)
Hell’s Angel: Mother Teresa by Christopher Hitchens (3 of 3)

2. http://en.wikipedia.org/wiki/Mother_Teresa
3. http://www.commondreams.org/archive/2007/10/22/4727
4. http://www.patheos.com/blogs/daylightatheism/2008/05/mother-teresa/#comment-35845
5. http://kommersant.ru/doc/13774
6. http://forum.narnia.su/forum/12-884-1
7. http://jamillyne.livejournal.com/35777.html
8. Christopheris Hitchensas “Misionieriška pozicija: Motina Teresė teoriškai ir praktiškai” ir “Dievas nėra didis”
9. http://en.wikipedia.org/wiki/Christopher_Hitchens

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 4

  1. Mindaugas says:

    va taip vat reik gyvent 😀 ant mulkių sprando

  2. Antanas says:

    Masines informavimo priemones skelbe apie jos gerus darbus,o tikrove skiriasi,kaip diena nuo nakties.Spauda,radijas,televizija meluoja,o zmones tiki.Toks jau taip sutvarkytas pasaulis.Melagiu gadyne.

  3. Antanui says:

    Žydų gadynė.
    Štai kur pasaulis nusirito su pinigais.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top