Nėra gerų JAV politikos Ukrainoje variantų

2023, 17 kovo, 22:25 | kategorija Ideologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 133 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Tuckeris Carlsonas („Fox News” kanalo laidų vedėjas) sukėlė sumaištį tarp potencialių ir paskelbtų 2024 m. respublikonų kandidatų, paprašęs jų raštu atsakyti į keletą klausimų apie jų požiūrį į Ukrainą, rašo amerikiečių autorius Jonathanas Cohenas „American Thinker” portale.

Bene daugiausiai diskusijų sukėlė Rono DeSantiso pareiškimas, kuriame karas įvardijamas kaip „teritorinis ginčas”. Tai paskatino „National Review” žurnalistą Noah Rothmaną (Nojų Rotmaną) prilyginti DeSantiso pareiškimą banko apiplėšimo apibūdinimui kaip ginčui dėl pinigų.

Atsakymai į Karlsono klausimus atskleidė gilų Respublikonų partijos susiskaldymą dėl to, kaip Jungtinės Valstijos turėtų reaguoti į karą Ukrainoje. Skirtingas nuomones lemia nemalonus faktas, kad nėra gerų JAV politikos Ukrainoje variantų. Štai tokios yra galimybės, ir nė viena iš jų nėra gera.

1. Jei nustosime kariškai remti Ukrainą, ją užkariaus Rusija, o tie, kurie priešinosi invazijai, bus griežtai nubausti.

2. Jei ir toliau teiksime Ukrainai tik tiek karinės paramos, kad ji išgyventų, karas tęsis kaip kruvina aklavietė, kurios pasekmės bus tragiškos – abiejų pusių aukos ir didžiulės kančios, primetamos Ukrainos žmonėms.

3. Jei padidinsime savo karinę paramą, tiekdami Ukrainai daugiau ginklų, įskaitant tolimojo nuotolio raketas, patobulintą priešlėktuvinę gynybą ir lėktuvus F-16, mes priversime Rusiją galbūt paaštrinti karą savo sąlygomis, kurios gali apimti visišką gyventojų mobilizaciją, karo išplitimą į kitas šalis, įskaitant NATO nares, o labiausiai nerimą keliančiu atveju – branduolinio ginklo panaudojimą.

Manau, kad Tuckerio klausimai buvo pagrįsti. Tačiau jo klausimų logika prieštarauja jo paties pasakojimams apie Ukrainą. Tam tikrus akivaizdžius faktus apie karą jis ignoruoja, o vietoj jų pateikia akivaizdžius prasimanymus. Pagrindinis jo teiginys yra tas, kad JAV politikos varomoji jėga yra noras kariauti su Rusija. Tai paprasčiausiai neatitinka realių faktų.

1. JAV ir NATO politiką lėmė karo su Rusija baimė. Niekas Vakaruose neieško preteksto įsiveržti į Rusiją. Rusija įsiveržė į Gruziją, Krymą ir Rytų Ukrainą, o Vakarų valstybės padarė nedaug daugiau nei D. Trumpo sutikimas tiekti Ukrainai prieštankines raketas „Javelin”, ką atsisakė daryti B. Obamos administracija.

Karinė parama, kurią Ukraina gavo iš NATO, labai motyvuota baime, kad jei Rusija lengvai užkariaus Ukrainą, ji nesustos vien ties Ukraina.

2. JAV atsisakė įvesti sankcijas iki pat invazijos pradžios.

3. Į Rusijos grasinimą panaudoti branduolinį ginklą buvo atsakyta patikinimais, kad tokių grasinimų niekada neskelbsime.

4. Mes ne tik atsisakėme tiekti naikintuvus, bet ir įsikišome, kad neleistume Lenkijai skirti kai kurių savo naikintuvų. Vakarų valstybių atsakas nuolat buvo pavėluota diena ir trūkstamas doleris, siekiant suteikti Ukrainai tik tiek ginklų, kad ji galėtų išgyventi, nors ir baisiai brangiai.

Nors Tuckeris remiasi Tulsi Gabbard teiginiais, kad karu siekiama, jog ginklų gamintojai gautų pelno, nėra jokių įrodymų, kad Bideno administracija būtų rimtai apie tai galvojusi. Kur kas geriau būtų apibūdinti, kad J. Bidenas daugiausia klaidžiojo, skatindamas aklavietę, kad išvengtų arba Rusijos užkariavimo Ukrainoje, arba smarkiai išplėsto karo, galinčio turėti pražūtingų pasekmių visam pasauliui.

Didžioji pasaulio dalis Ukrainos pasipriešinimą Rusijos invazijai vertina kaip didelės drąsos ir pasiaukojimo aktą, siekiant apsaugoti tautą nuo daug didesnio ir galingesnio kaimyno.

Volodymyru Zelenskiu žavimasi, nes jis laikomas tokios drąsos simboliu. Keisčiausia Tukerio pasakojimo dalis yra ta, kad, priešingai nei didžioji Vakarų pasaulio dalis žiūri į karą, Tukeris sugalvojo grobuonišką Zelenskį, kuris skatina šį karą, kad praturtintų savo ir savo žmonos gyvenimo būdą.

Be to, Tuckeris absurdiškai lygina nelegaliai į Jungtines Valstijas patekusius ekonominius migrantus su Rusijos kariais ir tankais, kertančiais Ukrainos sieną. Jis teigia, kad tai reiškia, jog karinės pagalbos Ukrainai šalininkams labiau rūpi ukrainiečiai nei amerikiečiai.

Vieni su kitais neturi nieko bendra. Labiau pagrįsta J. Bideno pasienio politikos kritika yra ta, kad jo administracija labiau rūpinasi nelegaliais migrantais nei Amerikos piliečiais.

Parama, kurią NATO ir JAV teikia Ukrainai, siekiama pabranginti Rusijai pasekmes už jos agresiją ir taip atgrasyti Rusiją nuo tolesnės agresijos prieš NATO šalis.

Tuckeris turi daug sekėjų, kuriuose dažnai pasirodo žmonės, labai drąsiai kovojantys su didžiausiais budulių progresyvistų piktnaudžiavimais. Jis visada pabrėžia, kad žavisi jų drąsa.

Tuckerio pagarba drąsai prieštarauja jo nuomonei, kad turėtume leisti Rusijai užkariauti Ukrainą, nes priešintis jai per brangu ir per daug rizikinga. Nors ši pozicija yra gana pagrįsta, toks paaiškinimas netinka žmogui, kuris rodo tokį didelį susižavėjimą drąsa.

Todėl jis sugalvojo tironišką ir korumpuotą Ukrainą, kuriai vadovauja demoniškas lyderis, suinteresuotas tik praturtėti darbininkų klasės amerikiečių, gyvenančių tokiuose mažuose miesteliuose kaip Rytų Palestina, Ohajo valstijoje, sąskaita.

Tai beprotybė, ir bijau, kad dėl to, jog jis toks teisus daugeliu vidaus klausimų, jis sugebėjo primesti labai izoliacionistinę poziciją daugeliui respublikonų kandidatų į prezidento postą, įskaitant ir perspektyviausią Roną DeSantį. Deja, bijau, kad vienintelis naudos iš Tuckerio pasisakymų apie Ukrainą turės Joe Bidenas.

 

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Naujienos iš interneto